Giminės istorija. V dalis. Toli toli...

Iš dalies tai eina kalba ne visai apie mano giminę. Tačiau ši istorija prikaustė mane kelioms dienoms prie kompiuterio ir tapo pakankamai sava...

Viskas prasidėjo nuo to, kai per „Facebook'ą“ (o, visagalis internete! :) mano brolį pagal pavardę susirado Škotijoje gyvenanti Filomena, kurios prosenelis – Juozas Simanavičius. Filomena, pasirodo, labai nori atrasti savo šaknis ir ieško savo giminaičių Lietuvoje. Na o brolis Filomeną nukreipė pas mane – kaip pas genealogijos maniakę :D

Pagal vietoves, minimas senuose dokumentuose, supratau, kad tai geriausiu atveju laaaabai laaaabai tolima giminaitė, o gal visai net ir ne giminaitė :)
Nes mūsų giminė nuo 18 a. gyveno Aukštaitijoje, tuo tarpu Filomenos giminė kilusi nuo Suvalkijos, nuo Plutiškių. Tačiau kažkoks Simanavičių pavardės keliamas solidarumas paskatino mane padėti tai merginai rasti bent kokį siūlo galą šioje, ne tiek jau ir daug duomenų turinčioje istorijoje.

Galite įsivaizduoti – tris dienas mudvi abi „žaidėm detektyvus“ – bandydamos atsekti sulenkintų vietovių lietuviškus pavadinimus, rasti juos žemėlapyje, susisiekti su vietiniu laikraščiu bei pasidomėti, gal galima būtų publikuoti Filomenos paieškos skelbimą...
Šiandien gi jau visai įdomiai istorija apsipynė detalėmis, nors ir negausiomis, bet bent jau kaimų, kuriuose gyveno jos močiutės broliai, pavadinimus jau žinome :) Tai – Galginų kaimas netoli Plutiškių, Marijampolės rajone.

O Filomenos prosenelių įstorija tokia:
Jos prosenelis Juozas Simanavičius, vedęs Marę Palaikytę, 1892 metais susilaukė sūnaus Kazimiero. Ne už ilgo greičiausiai Marė mirė, ir Juozas vedė Algę, kuri pagimdė Juozui dar keturis vaikus: Juozą (g. 1905), Oną (Filomenos močiutę, g. 1908 m., kaip tik nevadinamą dokumentuose – ir Simanaite, ir Simanavičiūte ir dar kaip tik kas netingi), Petrą (g. 1910 m.) ir Marę (g.1912 m.).
Vyriausiasis Kazimieras 1906 metais kartu su tėvu ir savo pamote Alge pirmą kartą atvažiavo į Škotiją uždarbiauti. Juozas, kaip ir dauguma to meto atvykėlių, dirbo anglies kasyklose. Tuo tarpu Kazimieras, važinėjęs tai į Škotiją, tai vėl atgal į Lietuvą, 1927 metais emigravo visam laikui, pasivadino Charles Smith vardu ir įkūrė kepyklą. 1927-ųjų metų dokumentuose Kazimieras pažymi, kad jo tėvai (Juozas ir Marė) jau mirę. Tikėtina, jog jo pamotė Algė, kuri, matomai, buvo daug jaunesnė už Juozą, su vaikais po sutuoktinio mirties grįžo į Lietuvą. Jos sūnūs Petras ir Juozas karts nuo karto nuvažiuodavo pas Kazimierą padėti jam darbuose. Petras mirė sulaukęs 24 metų, o Juozas vėliau taip pat emigravo į Škotiją, sukūrė ten šeimą ir ten mirė sulaukęs senatvės. Ona, nuolatos važinėjusi į Škotiją pas savo brolius, galiausiai taip pat emigravo į Škotiją, kur dabar gyvena jos anūkė Filomena. Tai greičiausiai įvyko 1932 m., nes tais metais įdėta paskutinės viza jos pase.

Jauniausioji Onos sesuo Marė – berods vienintelė, kuri taip ir nebuvo atvykusi į Škotiją pas brolius ir Oną. Panašu, kad ji gimė Lietuvoje. Visko gali būti, kad Algei besilaukiant Marės, mirė Juozas, ir ji su vaikais grįžo į Lietuvą. Tokią prielaidą leidžia daryti tas faktas, kad apie Onos seserį Marę nėra jokių įrašų Škotijos dokumentų archyvuose. Ona pamena, kad Marė rašydavo laiškus savo broliams ir sesei Onai iš Lietuvos.

Deja, Ona Simanavičiūtė-Marcinkevičienė (vėliau pakeitusi Škotijoje pavardę į Mitchell) mirė, kai jos dukrai – Filomenos mamai – tebuvo 12 metų. Jos tėvas vedė kitą moterį, kuri sunaikino daugybę Simanavičių šeimos relikvijų, dokumentų ir nuotraukų... Čia istorija ir nutrūksta, o Filomena tikisi atrasti Lietuvoje bent kažkokias užuominas apie savo močiutės Onos seserį Marę, jos šeimą bei palikuonis, jei tokių yra...

Ir, kaip sakant, beveik, kaip kad laikraštyje būtų parašyta, jei kas viena ausim ką nors esate girdėjęs apie Mariampolėje gyvenančius/gyvenusius Simanavičių giminės žmones, būtume dėkingi, jei atsilieptumėte :))

Na ir pabaigai – keletas nuotraukų...
Broliai ir seserys: Petras, Juozas, Ona ir Marė.

Ši atsiųsta Onai iš Lietuvos. Joje Marė su vaikais.

Marė su vyru ir (greičiausiai) jų pirmagimiu:

Galima būtų paklausti, o prie ko gi čia aš?.. :) Tai va, aš irgi savęs to paties klausiu. Tiesiog traukia mane tokie dalykai ir tokios istorijos tarsi magnetas... O kai įtraukia, pasijuntu tikrai beveik kaip giminaitė. Ir netgi ne tokia jau tolima... :)

P.S. pabandėm įdėti į Mariampolės laikraštį skelbimą, bet niekas, deja, neatsiliepė... :(

Galerija

Nelabai ką naujo pastaruoju metu nuveikiau, ką galėčiau parodyti. Tačiau bent jau tai, kas sena, susitvarkiau... Nors tiesa, tai nutiko labai spontaniškai, mat atradau internete automatinių svetainių kūrimo šablonus, na o jau kai nutariau juos išbandyti, tai nebebuvo kelio atgal...

Taip, bežiūrinėdama tų svetainių kūrimo galimybes, sukroviau savo nuotraukas ir darbus.
Tad, jei kada norėsite užsukti pasižvalgyti, visada prašom:

Mano nuotraukos:

Mano rankdarbiai:

Yann Arthus-Bertrand. Namai.

Home. Taip vadinasi žymaus prancūzų fotomenininko Yann Arthus-Bertrand'o filmas, į kurį nuorodą atsiuntė vienas pažįstamas.

Anglų kalba filmas (1,5 val.) – čia
Rusų kalba – čia
Lietuvių kalba – čia

Trumpas filmo pristatymas tiems, kurie neturės laiko pažiūrėti jo viso:



Bet pradėkime nuo paties Y.Arthus-Bertrand'o, su kurio fotografija susipažinau daugiau nei atsitiktinai :)

Pirmą kartą po visą pasaulį keliaujančią jo parodą po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“ aptikau 2002-ųjų vasarą Budapešte. Važiavom pro šį miestą kartu su „Palėpe“. Judėjom tąsyk iš Rumunijos atgal į Lietuvą, o iki autobuso pajudėjimo buvo belikę 15 minučių. Nuėjau išmesti kažkokios tai šiukšlės, prieš įsėsdama į autobusą, kai staiga pamačiau gretimame parke didžiulius stendus. Nubėgusi prie jų išvydau neregėto grožio ir įspūdingo dydžio nuotraukas, kuriose puikavosi vaizdai iš viso pasaulio, daryti iš paukščio skrydžio. Supratau, kad per keliolika minučių parodos apžiūrėti nespėsiu, todėl ieškojau bent autoriau vado, kad galėčiau vėliau susirasti daugiau informacijos apie jį internete. O vardas pasirodė ne iš lengvųjų, todėl eidama atgal link autobuso lyg burtažodį kartojau: Yann-Arthus-Bertrand, labai nenorėdama užmiršti nei vienos raidės. Autobuse suskubau šį vardą užsirašyti, tad grįžus namo jau po keleto dienų lindėjau internete ir sklaidžiau šio autoriaus puslapius virtualioje erdvėje...

Kitąmet, 2003-ųjų vasarą vėl su „Palėpe“ kirtome Europą autobusu, šįkart važiuodami Olimpijos (Graikija) link. Pirmasis ilgasis autobuso sustojimas poilsiui nusimatė Krokuvoje, vėlai vakare, iki paryčių. Su kolegomis sukom galvas, ką reikės veikti Krokuvoje vidury nakties, todėl kai išlipus iš autobusto pamačiau reklaminį skydą su Y.Arthus-Bertrand'o parodos reklama, nepaprastai nudžiugau. Tai vėlgi buvo paroda po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“, atidaryta lankytojams ištisą parą. Stendai su didžiulėmis nuotraukomis puikavosi jaukiame parke, gerai apšviesti ryškių lempų. Nreikia turbūt ir sakyti, kur dauguma mūsų praleido tą naktį. Išstudijavau tuomet visas išeksponuotas nuotraukas, kiekvieną po jomis buvusį užrašą...

Dar kitais metais paroda atkeliavo jau ir į Vilnių. Ten irgi nuėjau, bet jau daugiau vedina sentimentų. Paskui dovanų gavau albumą su šio autoriaus nuotraukomis, kurios tuo metu labai išpopuliarėjo tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Manau, kad ir mūsų Marius Jovaiša, išleidęs „Neregėtą Lietuvą“, idėją savo albumui pasiėmė būtent iš šio prancūzų menininko...

Dabar gi iš pažįstamo gavau nuorodą į Y.Arthus-Bertrand'o filmą, kuriame taip pat panaudota nemažai jo darbų bei filmuotos medžiagos.

Dviprasmių minčių sukelia tokie filmai. Nepaisant to, kad nesutinku su kai kuriais ten pateikiamais gyvūnijos ir augalijos egzistavimo faktais, visa kita tikrai daro įspūdį. Todėl norėtųsi tikėti, kad tokie filmai gali padaryti įtaką tiems dviems procentams turtingųjų, kurie valdo pasaulį ir pristabdyti tai, kas vyksta... Norėtųsi tikėti, kad dar ne viskas prarasta. Tik klausimas, ar tokie filmai iš tiesų pasiekia tų turtingųjų ausis, o jei ir pasiekia, ar tai dar turi galios pakeisti jų godumo laipsnį bei to pasekoje atsiradusią ištisą įvykių laviną...

Bet kokiu atveju, filmas savo estetine išraiška tikrai nuostabus ir vertas žiūrėjimo. Net ir tuo atveju, jei laiko atgal pasukti nebeįmanoma... Gero žiūrėjimo :)

Apginsime?..

Tarptautinė vaikų gynimo diena... Tokia visada man labai keistai skambanti, nes vis norisi ją ne vaikų gynimo, bet vaikų gimimo diena vadinti... Gal todėl, kad niekada nesigilinau, nuo ko tie vaikai tą dieną turi būti ginami... Paskaičiau spaudoj, kad pasirodo gi – nuo smurto... A, gerai, žinosim...

Tik va, ta smurto sąvoka man kažkaip šiais laikais daug labiau išsiplėtusi, nes vos pradedu galvoti, kaip pasaulis smurtauja plačiąja prasme prieš ateinančią kartą, darosi baisu... Tuo labiau, kad kaip tyčia užkliuvau už straipsnių ta pačia tema.

O tema – GMO – genetiškai modifikuoti organizmai... Ar apginsime ateinančią kartą nuo savaiminio susinaikinimo?..

Straipsniai:
Genetiškai modifikuoti organizmai Lietuvoje pasklido tyliai
Pasaulis vaduojasi nuo GMO

Ir užsigardžiavimui – filmukas: „Genetinė bomba“. I dalis, II dalis, III dalis

Portretas Nr. Mano brolis

Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...

Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)

Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)

Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))

Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“

Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)

O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)

Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)

Gėlytė :)

Tęsiant nertų gėlyčių, kuriomis buvau ne per seniausiai užsikrėtusi, temą, štai dar vienas nedidukas papuošaliukas...

Šį kartą jis skirtas Austėjos dukrelei Gertrūdai. :)

Atskirai šio daiktelio nefotografavau, bet štai, turiu dabar nuotrauką kartu su visu modeliuku :)

Tikiuosi, per savo krikštynas mažoji atrodys puikiai :) O ir ant suknelės ar krikšto žvakės galės prisisegti dar ir kitą gėlytę, esančią komplekte su šia :)

Foto – Austėjos

Jis paklausė: Kodėl tu sustojai?
Atsakiau, kad krypties nerandu –

Tylią naktį nei vėjo, nei šuoro...
Tamsią naktį žvaigždės nematau...

Į pėdas statant kojas dėlioti
Jis man patarė. Aš paklausiau.

Po mažytį, nematomą colį
Žemę visą skersai apėjau...

Nėštukių metas

Artėja vasara, ir visos, tarsi susitarę, pradeda lįsti į dienos šviesą nėštukės...

Vieną vakar „nušoviau“, pora dar laukia eilėje, kol ateis jų metas...

Karšta...

Panašu, kad pas mus atėjo vasara... Dieną termometras rodė visus apvalius 30°C, ko pasekoje aš, pasiėmusi pluoštą skaitalo ir atsisėdusi ant sofos, beskaitydama ėmiau ir... užmigau...
Atsibudau su tuo pačiu skaitalu rankose, su kojomis, užkeltomis ant savo mėgstamo taip vadinamo gimnastikos kamuolio, niekaip nesuprasdama, kaip tos mano kojos nenuriedėjo nuo mano apvaliojo bičiulio :)

Dabar gi, 9 valandą vakaro, jau „atvėso“ - termometras rodo „tik“ 25°C...
O aš galvoju: „Jei dabar taip, tai kas bus vasarą?“...

Reklama per tv

Visada buvau iš tų, kurie įsidėmi pačią reklamą (jei ji įdomi), o ne produktą, kurį ta reklama pristato :) Aišku, jei per 30 sekundžių produkto pavadinimas pakartojamas 5 kartus (kas visada daugiau ar mažiau siutina), tai nori nenori įsidėmėsi tą pavadinimą, bet tada jau nebenorėsi net pažiūrėti parduotuvėje į to produkto pusę :)

Šiandien, bežiūrėdami savo vienintelę šiuo metu sekamą laidą per tv – „American Idol“, įsikalbėjom su Darium apie tai, kad turbūt nei vienas nesame nusipirkę nei vieno produkto, reklamuojamo per tv, o gerai pasiknisus po atmintį turbūt išeitų, kad taip pat yra ir su kitais kanalais transliuojama reklama. Žodžiu, esame totaliai ne reklamos aukos. Tačiau reklamą su vienokiu ar kitokiu „cinkeliu“ abu mėgstame.

Ir, taip jau sutapo, kad šiuo metu per tv rodo vieną iš mus smagiai nuteikiančių reklamų (:



Kita gi, kurią prisiminėm iš vasaros, yra ši:



Na o likusios visos reklamos (gal išskyrus keletą išimčių, kurias šią minutę tiesiog esu užmetus kažkur atmintyje), transliuojamos per JAV tv, prisipažinsiu, yra tokios, per kurias norisi išjungti garsą ir atsitraukti nuo tv...

P.S. Uoj, kaip gi galėjau užmiršti dar vieną reklamą, nuo turios ir kilo mintis vakar padaryti šį įrašą :)))
Nepatikėsit, tai - Coca-Cola reklama, savo stilistika primenanti „minuscule“ filmukų seriją :)

Aš džiaugiuosi

Nežinau, kaip jūs, bet aš tai labai džiaugiuosi prezidento rinkimų rezultatais.

Nors nesu iš tų, kurie žino visus politinius užkulisius, visas vidaus ir užsienio politikos smulkmenas, aš tikiu, kad Dalia Grybauskaitė – tas žmogus, kuris gali lietuviams įkvėpti daugiau pilietiškumo, daugiau optimizmo, ryžto ir noro kažką daryti tiek kiekvienam atskirai, tiek visiems kartu „vardan tos Lietuvos“.

Sakoma, jog stebuklų nebūna ir kad vienas lauke – ne karys... Kita vertus, norisi tikėti, kad bent kažkas pasikeis. Kad bent kažkas pajudės iš mirties taško ir kad tai bus kažkokia nauja pradžia...

Beje, tai – pirma prezidentė, kuri gimus ir augus Vilniuje. Be to, baigusi tą pačią mokyklą, kurioje mokiausi ir aš. Tiesiog smulkmena, bet vis tiek maloni :)

Taigi – sėkmės naujajai mūsų prezidentei ir išminties laviruojant tarp sunkmečio vargų bei prioritetų!

P.S. Keletas straipsnių žiniasklaidoje šia „karšta“ tema:
Išrinktoji prezidentė D.Grybauskaitė: „Laikas toks, kad daugelį žmonių vilčių turėsiu pateisinti“ (Lietuvos Rytas)
D. Grybauskaitė įspėjo: visi privalės keistis (Lietuvos Rytas)
D.Grybauskaitės taikiklyje – penki A.Kubiliaus ministrai (delfi.lt)
Verslininkai: kai vyrai nesusitvarko, ateina moterys (alfa.lt)
Grybauskaitė: tikiuosi, būsiu stabilizatorius (alfa.lt)

Knygos. Gimimo slėpinys

Na va, perskaičiau ir antrąją knygą...

Aleksandras Žarskus. „Gimimo slėpinys“

Pastaruosius metus vis po truputį domėjausi panašiomis temomis, todėl ši knyga man buvo tarsi konspektas viso to, apie ką buvau mąsčiusi, ką buvau nugirdusi ar perskaičiusi, sudėtas į vieną knygą ir dar papildytas nepaprastai įdomia informacija, kuri padeda suverti visus atskirus gabaliukus ant vieno siūlo. Visa tai atveria tarsi naują savęs, pirmiausiai – kaip dukros, paskui – moters, galiausiai – kaip žmonijos gyvybinio siūlo tęsėjos, suvokimą...

Galėčiau pasakyti, kad tai – knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti kiekvienai merginai, moteriai. Net ir tuo atveju, jei jos pasaulėžiūra ne tokia, kokia autoriaus. Tu gali nepriimti visko, apie ką rašoma, tu gali turėti kitokią savo nuomonę, bet pamąstyti apie visa tai bent vieną kartą gyvenime, manau, tiesiog gyvybiškai būtina...

Įdomu, kad tam, jog suprastume, kodėl šiuolaikinę visuomenę valdo daiktai bei tokie dirgikliai kaip nikotinas, alkoholis, kitos narkotinės medžiagos, turime atsigręžti į tą pirmąją valandą, kai tie žmonės gimė. Į jų motinas, kurioms galbūt net nebuvo sudarytos sąlygos pabūti su savo vaiku pirmąsias jų šiame pasaulyje valandas; į Sistemos įdiegtus gimdymo, žindymo, maitinimo tuo metu primestus standartus... Visa tai gali atrodyti smulkmenos, nuo kurių vargiai ar kas galėtų priklausyti... Bet ar tai – tikrai smulkmenos..?

Kas vyksta į pasaulį atėjusio vaiko smegenyse, kai nukerpama dar pulsuojanti virkštelė, ką praranda motina, kurios kūdikis nepažindomas per pirmąją valandą, kas sugalvojo vaikų maitinimą pagal grafiką, kodėl vieni vaikai gimę šypsosi ir būna budrūs, o kiti apatiškai miega ir atsimerkia tik po keleto savaičių, kieno patogumui vystomi kūdikiai, kas sukelia pogimdyvinę depresiją, kodėl tiek daug vaikų šiais laikais su kreivais dantimis – šie ir daugelis kitų ne mažiau įdomių klausimų nagrinėjama autoriaus knygoje, patraukliai papildant juos tyrinėjimų išvadomis, gamtos pavyzdžiais, įvairių moterų liudijimais...

Naivu, aišku, būtų tikėtis, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, įtikės visu tuo, kas joje rašoma. Kita vertus tikiu, kad tokios knygos tikrai sumažintų skaičių tokių moterų, kurios, pasiėmusios savo pirmagimio gimdymo istoriją skaito ir verkia, matydamos gydytojų įrašus apie tai, ką joms gimdymo metu darė joms pačioms kartais net nežinant...

P.S. Labai į temą šios dienos straipsnis delfyje apie kūdikių žindymą...

Knygos. Aš iki gimimo

Gavau vakar siuntinį nuo draugės iš Lietuvos, kuriame buvo dovanų dvi knygos: Aleksandro Žarskaus „Aš iki gimimo“ ir „Gimties slėpinys“. Pirmąją jau perskaičiau, todėl skubu pasidalinti įspūdžiais...

Aleksandras Žarskus. „Aš iki gimimo“

Knygos anotacijoje rašoma: „Knyga skirta sąmoningumo žadinimui ir auginimui mylinčio žmogaus, kuris, suvokęs savo amžinumą ir vieningumą su visa gyvybe, atrastų savyje tą meilę, kurios dėka laikosi visas pasaulis.“

Ir nors knygoje koncentruojamasi į gyvybės pra(si)dėjimo klausimus, joje apstu bendrųjų gyvenimo principų, įdomių įžvalgų tiek žiūrint per krikščionybės, tiek per mokslo, tiek per psichologinę prizmę, ko pasekoje knygą skaityti buvo nepaprastai įdomu, netgi turint omenyje, kad tokioje samplaikoje tenka tekstą savotiškai „filtruoti“, atsirinkti, kas tau pačiam priimtina, pamąstyti ties tuo, kas tau atrodo esant kitaip, suklusti ties tais dalykais, apie kuriuos galbūt niekuomet nebuvai susimąstęs... O gal kada ir susimąstei, bet, neradęs konkrečios atsakymo į rūpimą klausimą formuluotės, taip ir palikai viską savaiminiams procesams sudėlioti į savas vietas laikui atėjus...

Viena iš tokių formuluočių, kurias suvoki pats, bet nesugebi netaikliais savo žodžiais perduoti kitiems, man pasirodė apie streso ir ramybės mūsų gyvenime kaitą, apie kančios ir gėrio konfliktą bei jo prasmę... Apie tas dvi kiekvieno reiškinio puses...
„Kiekvienas reiškinys turi savo antrąją pusę. Kita „pavojingo“ ir pilno kančių pasaulio pusė yra ta, kad jis labai tinkama vieta sielai mokytis dvasinių savybių. Lengva mylėti, kai esi mylimas, tačiau tokia meilė labai silpna. Mes nuolat girdime skundus – manęs nemyli. Tikroji meilė, atlaidumas, pasiaukojimas, kantrybė ir kitos dvasinės savybės įgyjamos ir užgrūdinamos sunkiose sąlygose, kuomet esi skriaudžiamas, niekinamas ir panašiai, ko žemėje tikrai netrūksta...“

Apskritai paradoksų knygoje nemažai, nors finale iš tiesų galima būtų įžvelgti bendrą viso ko principą, apie kurį ir eina kalba: materialinio bei dvasinio pasaulio priešpriešą, kurioje telpa ir tai, kad vienoje plotmėje „toks tokį traukia“, o kitoje – „priešybės traukia viena kitą“; tai, kad pasekmės ir priežastys sąveikauja tiek viename, tiek kitame lygyje, tik veikia skirtingu greičiu; tai, kad kalbant apie organizmų simbiozę bei parazitozę, viskas priklauso tik nuo požiūrio bei pažinimo; o apsigimimai ir neįgalumas yra tik mūsų, reginčių kūną, bet užmirštančių pažvelgti į sielą, problema bei noras visur kur sukurti šiltnamio sąlygas, neįsigilinus iš tiesų, ar jos tikrai neša naudą, o gal visgi yra tik žalingos mūsų dvasiniam tobulėjimui..?

Autorius, į daugelį dalykų žiūrėdamas per savotišką krikščionybės prizmę, man pasirodė nevengiantis sulaužyti kai kuriuos gan giliai nusistovėjusius stereotipus, kurie, seniai tapę tarsi norma, gali pasirodyti iš tiesų ne tokie jau ir teisingi... Mano akis užkliuvo už trijų iš jų: už nuodėmės, atgailos ir krikšto. Pirmoji užkliuvo, nes turbūt pirmą kartą taip aiškiai radau išdėstytą teigiamą nuodėmės pusę, atgailą pagaliau radau įvardintą ne kaip gailestį, o kaip mąstymo pakeitimą, ką ir reiškia tiesioginis graikiškas žodžio „metanoeho“ vertimas, daug kur minimas Rašte, ir pagaliau nudžiugau radusi ne religinę žodžio „krikštas“ reikšmę. Tai – pradžios padarymas, nužymėjimas... Prisipažinsiu, kad jau senokai ieškojau šio žodžio formuluotės...

Dar vienas labai džiugus ir patrauklus dalykas man pasirodė tas, kad tai – ne iš kokios nors kalbos versta užsienio knyga, bet lietuvio darbas. Dar daugiau – nors knygoje liečiamos temos yra labai glaudžiai susijusios su moters pasauliu, jos fiziologija, kai kur iš tiesų stebina įžvalgos, užrašytos vyro, ir tada nejučiom pagalvoji, kad dar ir ne kiekviena moteris žino apie tokius dalykus, kurie turėtų būti, regis, savaime suprantami, atrandami, perduodami iš kartos į kartą, bet jau užmiršti, išniekinti „modernios“ kultūros, kurioje gyvename...

Atskira tema, be abejo, būtų daug asmeniškesni dalykai, kurie palietė beskaitant šią knygą, ypač kai žinau brolio bei savo pačios atsiradimo istoriją „nuo... iki...“, kas glaudžiai susisiejo su knygoje nagrinėjama minčių, informacijos formavimo/perdavimo teorija, tačiau tam tie dalykai ir yra asmeniški, kad liktų tik savose mintyse, neperžengdami to sleksčio, kur mintys gali būti išsakomos garsiai...

Na ir pabaigai – keletas tiesiog patikusių, dalinai seniau žinomų, bet iš naujo atrastų minčių iš knygos:

• Vystomasi ir augama tik ten, kur yra kliūtys ir sunkumai.
• Mes paveldime ne ligas, o požiūrį į gyvenimą.
• Leningrado blokados metu ar kitose labai sunkiose sąlygose pirmiausiai žuvo tie, kurių tikslas buvo išlikti, o išliko tie, kurie turėjo kilnesnius tikslus ir rūpinosi kitais.
• Kuo dalykas šventesnis ar baltesnis, tuo labiau jį galima subjauroti ar apjuodinti.
• Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
• „Žmogui reikia to, ką turi blogiausio savyje, kad pasireikštų, kas jame yra geriausia“ - P. Coelo

Tai tiek. Eisiu skaityti antrosios šio autoriaus knygos ir, tikiuosi, vėl pasidalinsiu įspūdžiais :)

Mezgame vaikams

Kai norisi šiek tiek padaryti pertrauką tarp papuošalų gamybos, imu į rankas virbalus...
Prieš Velykas, tiesa, nusimezgiau paltuką, tik va apdailai siūlų pritrūkau, tai ir stovi, kol gausiu papildomą partiją užbaigimui...
Tuo tarpu ėmiausi kiek mažesnio projekto – komplektuko vienam mažam žiogui :)

Automatinis teksto kirčiavimas

Prisipažinsiu, kad pakankamai nustebau, kad toks dalykas yra... Kaip sakoma, genialu tai, kas paprasta. Nežinau, kaip jums, bet man toks dalykas, kaip automatinis teksto kirčiavimas, atrodo labai naudingas...

Puslapį galite rasti čia.

Medžių žydėjimas

Kaip sniegu apsikloję žiemą,
Taip vasarą – žiedais, žiedais, žiedais...

Kai pranešė, kad šiandien lis, čiupau savo fotoaparatą ir aplėkiau visą žiedais apsipylusį mūsų kvartalą... Gaila, kad kvapo vaizdai neperteikia, nes jie čia šiuo metu – taip pat nepakartojami...

frivolite.lt. Kas toliau?

Kai prieš beveik metus atradau taip vadinamą frivolite techniką, negalvojau, kad atsiras nemažai merginų, kurios lygiai taip kaip aš, pradėjusios nuo nulio, užsikabins bei lygiai taip pat entuziastingai ims kažką galvoti toliau, kažką daryti...

Prieš keletą dienų viena iš mūsų ratelio ėmė ir sukūrė frivolite.lt tinklalapį... Ir nors tai – tik pradžia, o ir tinklalapis kol kas gan lėtokas, mąstom toliau, ką galim iš to padaryti... Gal, žiū, ims ir nutiks taip, kad visa tai virs mini lietuviškai frivolite nėrėjų bei gerbėjų studija ar net parduotuvėle :) Būtų visai smagu, tiesa? :)

Patinka man, kai yra bendraminčių :)

Gėlės mamai

Motinos dienos proga nutariau užsakyti mamai gėlių. Internete išsirinkau kompaniją, pristatančią gėles, ir išrinkau mano manymu mamai turinčią patikti pavasarinę puokštę...

Kadangi Motinos diena – sekmadienį, o gėlininkai savaitgaliais nedirba, teko tai padaryti keletu dienų anksčiau ir visą reikalą suorganizuoti ketvirtadieniui... Užsakyme pažymėjusi, kad pageidauju, jog gėlės būtų pristatytos pirmoje dienos pusėje, ramiai laukiau, kaip kas susiklostys.

Pagaliau vakare gavau ženklą iš mamos, kuris reiškia, kad metas lįsti į Skaipą. Deja, taip gavosi, kad pas mamą buvo problemų su kompiuterio garsu, tad istoriją, kaip ji gavo gėles, mama man tiesiog parašė, o aš stebėjau tuo tarpu visą rašymo veiksmą bei labai emocingus visa tai lydinčius rankų gestus ir mimikas :)

Taigi – rašytiniai mamos įspūdžiai...

„Gavau tavo nuostabią puokštę. Su visokiais nuotykiais atidavė man ją apie trečią valandą. Mat nuo dvylikos išėjau į konferenciją ir išsijungiau telefoną :) O kai ji baigėsi, įsijungusi vėl telefoną radau penkis praleistus skambučius... Bandau skambinti, kas čia toks, o ten užimta. Tai įsėdau į truliką važiuoti į RIMI, tada jis man perskambino, tad vėl teko išlipti ir eiti atgal. :)

Man telefonu pasakė, kad yra siuntinukas, aš supykus sakau, kad reikėjo palikti sekretorei, o jis sako, kad po švenčių bus jau vėlu. Klausiu, nuo ko, sako, pati pamatysit... Tai vos po velnių nepasiunčiau :D
Bet paskui atgal važiuodama jau supratau, kad nuo tavęs...

Kai pamačiau puokštę, iš kurios namie pasidariau keturias dideles, tai vos nenumiriau – galvoju, kur aš ją dėsiu, kaip su truliku nuvažiuosiu – juk jie sausakimši... :D

Kai nuvažiavau į RIMI, tai galvoju, kaip čia man dabar su tuo vežimu... Įėjau į gėlių parduotuvę ir paprašiau, kad pamerktų kol apsipirksiu – papasakojau kaip atvažiavau, tai priglaudė.

Žodžiu, daug man šoko buvo, bet paskui nusiraminau :) Dabar kai matau keturias gražias puokštes, tai buvo verta ir pasinervinti. Viena puokštė iš dvylikos tulpių, kita – iš penkių šakų baltų alyvų, trečia – devynių didelių labai gražių lelijų, o ketvirta – penkių kažkokių labai gražių violetinių gėlių.
Tulpės šviesiai gelsvos, nuostabios, pilni namai gėlių.

Išėjau iš konferencijos ankščiau, galvoju daržus palaistysiu ir eisiu kino žiūrėti, tai va tas ‘ankščiau’...“ :)

Štai tokia šoko terapija mamai Motinos dienos proga :) Bent bus ką prisiminti, kaip abi pasijuokėm :)

Kai norisi čia ir dabar :)

Turiu tokį baisiai blogą įprotį... Bandyti apsikirpti pati... :D
Iš anksto žinau, kad rezultatas nebus geras, tačiau ateina akimirka, kad taip rankos ima niežtėti, taip nebegaliu žiūrėti į save veidrodyje, kad norisi tiesiog čia ir dabar griebti žirkles bei padaryti kažką, net nebesvarbu, ką... :))

Tai va, taip prieš savaitę „pasitvarkiau“ sau plaukus, kad jau tikrai nebeliko nieko kito, kaip tik važiuoti pas kirpėją... :D O žinot, kaip baisu yra važiuoti taip „prisidirbus“? :)))

Bet va, mergina, kurios vaikus prieš porą dienų fotografau, yra kaip tik kirpėja, tad su ja nesunkiai sutarėm, kad mane apkirps :)

Grįžau iš jos šiandien namo, pasižiūrėjau į veidrodį ir... visai patiko ;) Viskas, dabar tikrai pasižadėjau sau, kad nebekelsiu prieš save rankos su žirklėmis :D

Fotografuojame toliau

Toliau fotorafuoju Čikagoje gyvenančių lietuvaičių vaikus :)

Šį kartą – penkiametė mergaitė ir jos vienerių metų nenustygstantis vietoje broliukas :)

Oranžinė kaitra

Na va, svečių laikas baigėsi, grįžtam prie įprastinių darbų :)
Ši kartą – vasariškai kaitrus, ryškus, va toks va:

Svečias

Na va, turėjom svečių iš Lietuvos – užsukęs kelios dienoms buvo mano mamos buvęs bendradarbis, sugalvojęs pamatyti Ameriką. Čikaga buvo jau paskutinė jo stotelė po Majamio, Niujorko ir Atlantos Sičio, tad mes buvom tie, kurie išlydėjom jį atgal į Lietuvą...

Kas pamenat pernykštę mūsų viešnią iš Rusijos, gyvenusią pas mus tris savaites, turbūt suprasite, kad po to atvejo bet kokie svečiai dabar yra tiesiog... auksiniai :) Ir iš tiesų nebežinau, ar čia būtent dėl tos patirties, ar nepriklausomai nuo jos, bet šįkart mes visi labai smagiai kartu praleidom laiką. Va ką reiškia, kai pripranti būti svetingas ir gali nesunkiai atsižvelgti į visus svečio norus. Gal todėl išsiskyrus buvo patenkinti visi – tiek svečias, tiek mes, džiaugdamiesi, kad viskas buvo taip puiku :)

Šiandien manęs viena draugė elektroniniame laiške paklausė, ar skiriasi kuo svečių priėmimas Lietuvoje ir čia, kai esi ne savo šalyje. Iš tiesų tai skiriasi. Ir skiriasi daugiausiai dėl to, kad pats juk šioje šalyje esi svečias, kuris nepažįsta vietinių gatvelių nuo pat vaikystės, nežino apylinkių istorijos ar šiaip kokių įdomių smulkmenų. Todėl kiekvieno svečio priėmimas gaunasi tarsi savotiška ekskursija į daugiau ar mažiau pažįstamas vietas ir mums patiems :)

Bet va, svečias išvažiavo, mes vėl grįžtam į rutiną, lauksim kokių nors svečių kitą kartą :)

Nuotraukoje – svečias prie labai jam patikusio Dariaus paveikslo su gervėmis, kabančio mūsų svetainėje :)

Mano darželis

Pasikapstyti po prisiminimus mane ir vėl įkvėpė Austėjos dienoraščio įrašas...
Šį kartą grįžtu į tas vaikystės dienas, kurios prabėgo darželyje...

Į lopšelį, kiek žinau iš mamos pasakojimų, buvau atiduota gan anksti - 8 ar 9 mėnėsių. Tai buvo lopšelis Lazdynuose, kurio, aišku, nepamenu. Kai persikraustėme į Senamiestį, man buvo dveji, o pirmasis mano lankytas darželis buvo Trakų gatvėje, dideliais arkiniais langais, bet iš jo irgi labai mažai ką tepamenu – po keleto mėnesių darželis užsidarė remontui, ir aš perėjau į kitą – naujai pastatytą, kurį prisimenu nuo pat pirmos apsilankymo dienos, nuo pat paradinių durų iki pat grupės tualetų...

Man buvo ketveri. Pirmą dieną atėjusi į grupę nenorėjau joje pasilikti – nieko nepažinojau, buvo labai nedrąsu, ir kai tėtė pasakė, kad turėsiu čia pasilikti, pradėjau verkti, sakydama, kad nenoriu. Tačiau padėtį išgelbėjo darželio auklėtoja, pasakiusi man, kad neturėčiau nieko bijoti, nes vilkų čia nėra, o visi vaikai labai draugiški. Ir aš pasilikau...


Tada tai buvo darželis Nr.48. Dabar jis pavadintas „Krivūlės“ vardu. Per tris metus, kuriuos ten praleidau, prisirinkau tikrai nemažai prisiminimų... Visų pirma pamenu tris dviaukščius darželio pastato korpusus, ant kurių stogų kartais eidavom žaisti ir važinėtis triratukais... Tai buvo tikrai novatoriškas tų laikų architektūros sprendimas, kuris padėdavo mums praleisti daug daugiau laiko lauke net ir tuomet, kai darželio kieme pavasarį būdavo šlapia...

Atėjus į darželį mus visuomet pasitikdavo pusryčiai. Buvau valgi mergina, todėl visuomet suvalgydavau viską, kas būdavo lėkštėje, net ir jei nelabai patikdavo vienas ar kitas patiekalas – tiesiog taip buvau auklėjama. Tik „kliuvinius“, tokius kaip tarybinės manų košės ne iki galo išmaišyti gumuliukai ar graimas ant kakavos, palikdavau lėkštės šone... :)
Po pusryčių turėdavome laisvą pusvalandį, per kurį žaisdavome kas sau, o paskui būdavo vienokia ar kitokia pamokėlė, kur lipdydavom, piešdavom, mokėmės kitų panašių dalykėlių. Paskui eidavom į lauką, jei oras būdavo tinkamas, ir ten būdavom iki pietų. Ant sienos kabėdavo grafikas, pagal kurį dviese su kažkuriuo iš grupės draugų prieš pietus turėdavom padėti šeimininkėlei padengti stalus. Oooo, kokia jau tada tarp mūsų būdavo vienas kito papirkinėjimo sistema, idant tie, kurie dengia stalus, į atitinkamą vietą padėtų puodelį su „mergaitišku“ ar „berniukišku“ paveikslėliu :) Pešdavomės dėl tų puodelių kaip turi būti... Juk „ne lygis“ mergaitei gerti iš puodelio, ant kurio mėlynu kontūru nupiešti du berniukai... po pietų lygiai taip pat turėdavom padėti sutvarkyti stalus. O tada – miegot... Nors daugelis mano dabartinių draugų dienos miegą prisimena kaip siaubą baubą, man patikdavo ši rutinos dalis. Ar todėl, kad „miegamasis“ buvo gana jaukus, ar todėl, kad iš miegamojo buvo langas į pagrindinį kambarį, kuriame sėdėdavo auklėtoja ir viską matydavo, mes visi sėkmingai miegodavom... Gal dar veikė ir tas faktorius, kad jei kuriam vaikui nepavykdavo užmigti, jam būdavo leidžiama atsikelti, ateiti į bendrą kambarį ir užsiimti kuo nors, su viena sąlyga – jis tai turi daryti tyliai, kad nepažadintų miegančiųjų. Aš miegodavau kietai, todėl atsikėlusi dažnai rasdavau jau pusę grupės vaikų pabudusių ir žaidžiančių... Laikas po pietų būdavo pats smagiausias, nes tuomet galėdavom užsiimti tuo, kas kam labiausiai patinka. Nepamenu, kiek kokių žaidimų pas mus ten būdavo, nes aš PASTOVIAI būdavau įlindusi į spalvinimo knygeles. Galėdavau, regis, viską už tai atiduoti :D Turėjau tokią draugę Žydrę, kurios dėdė iš Vokietijos prisiųsdavo storiausių spalvinimo knygelių... Įsivaizduojat, kokia laimė būdavo, kai man būdavo leidžiama jai padėti jas spalvinti?.. Ir tik todėl, kad aš mokėjau spalvinti „neišeinant iš kraštų“... :))
Paskui būdavo pavakariai, po kurių aš, kaip gyvenanti netoli darželio, eidavau namo – pradžioje, kaip neseniai išsiaiškinau, lydima brolio, kiek vėliau – savarankiškai viena pati. Kai pagalvoji, saugūs laikai buvo...

Darželyje buvo ir mano pirmoji vaikiška „meilė“ – Martynas... :) Lankydavausi pas jį svečiuose, o kartais ir jis pas mane net savaitgaliais, mat gyvenom netoliese vienas nuo kito. Dar ir dabar, praeinant pro namą, kuriame jis gyveno, sukyla sentimentai :) Buvau iš tų mergaičių, kurias jis saugojo nuo kitų berniukų „zbitkų“, tokių, kaip vabalų kaišiojimas už apykaklių ir pan... Bet baigėsi darželio laikai, baigėsi ir ta darželinė meilė, likusi tik bendroje tradicinėje išleistuvių fotografijoje :)) Mūsų keliai išsiskyrė, ir nieko apie jį daugiau negirdėjau...

Geros buvo ir mūsų auklėtojos. Ypač viena – ta, kuri mane, pirmą dieną atėjusią, padrąsino pasilikti. Tai buvo auklėtoja Aldona, gyvenusi toje pačioje gatvėje, kaip ir aš, turėjusi pora metų už mane vyresnę dukrą Irmą. Nepamenu konkrečiai, kuo pasireiškė tos auklėtojos gerumas, tik pamenu, kad ji visuomet būdavo šalia, kai reikėdavo pagalbos, bet niekuomet netrukdydavo, kai mums jos nereikėdavo... Dar buvo auklėtoja, su kuria darydavome įvairius darbelius, ir ja žavėjausi, galvodama, iš kur ji tiek visko moka – tai gėlytes lankstyti iš popieriaus juostelių, tai atverčiamą atvirutę širdelės formos padaryti, tai karolius iš blizgančių žurnalų viršelių susisukti... Vasaromis, kai išvažiuodavau pas tetą į Rokiškį, labai daug jos išmokytų dalykų dar ir vėliau vis prisiminusi darydavau...

Kadangi dar ilgai gyvenau senamiestyje, dažnai praeidavau pro savo darželį, prisiminidama vienas ar kitas ten praleistas dienas, besiritusias per rudenius, žiemas ir pavasarius... Geras buvo mano darželis...

P.S. va čia tokia tų laikų „tradicinė darželinė“ nuotrauka :))

Portretas Nr. Šarūnė ir „Sentimentai”

Su Šarune susipažinau... darbe.
Tuomet, kai išvažiavau į Daniją, mano darbdavė į mano vietą priėmė jauną kūrybingą merginą, kuri, pasirodo, atėjo iš tos kompanijos, kurioje dirbo mano brolis... Nežinau, ar būtent tas faktas, ar kažkas kito privertė mus gan greitai susibičiuliauti :) O ir viršininkė mus abi vis tai vienur, tai kitur pasiųsdavo kokios užduoties atlikti... Po kiek laiko iš to darbo išėjo ji, paskui išėjau ir aš, išvažiavusi į Londoną... Tačiau vis kažkaip susirašydavom, sukontaktuodavom, o pernai bekeliaujant Šarūnei po JAV, net ir susitikom Čikagoje. :)

Man Šarūnė – tai tarsi tam tikros rūšies perlas, kurio vertę žino ne visi, bet tik tie, kuriems reikia. Daugelis jos sugebėjimų mane verčia iš koto ir tikrai žavi. Du didžiausi jos talentai, su kuriais susidūriau – tai kulinariniai sugebėjimai ir fotografija. Nors tiesiogiai jos kulinarinių šedevrų teko ragauti vos... vieną (tai buvo kažkokia nepaprastai gardi ir tikrai nepakartojama arbata), tačiau apie visus kitus jos šedevrus virtuvėje sužinau iš kitų šaltinių (pvz., iš internetinio dienoraščio „Kokonas“) ir tai žavi nemažiau :)

Tačiau kitas jos talentas, nepaprastai mane „vežantis“, yra jos fotografija ir tas mokėjimas perteikti akimirkos gylį: jos kvapą, jos nuotaiką, jos trukmę, jos charakterį... Lengvumas, savita elegancija spalvose ir proporcijose, regis paprasti, o kartu savotiškai nerealūs rakursai, momento trapumas, visumos ir detalių žaismas – visa tai mano akimis žiūrint – jos braižas.

O rašau apie Šarūnę šiandien todėl, kad ji, kurį laiką dirbusi įvairiose srityse, vis negalėjo atsidėti VIEN fotografijai, apie ką gan seniai svajojo... Šiandien ji bando vytis šią savo svajonę ir kviečia jus pasinaudoti jos paslaugomis, jei norėtumėte užfiksuoti fotografijoje save, savo namų jaukumą, savo artimųjų ryšį su jumis ar jus lydinčius gyvenimo momentus – didesnes bei mažesnes šventes...

Keletą savo darbų ji įdėjo į naujai pradėtą rašyti dienoraštį pavadinimu „Sentimentai“, jame parašiusi:
„Fotografijos - SENTIMENTŲ “sandėliukai”, kur laikomi veidai, jausmai, vaizdai, net kvapai.“
Taigi kviečiu užsukti pas ją, susipažinti su ja bei jos darbais, o progai pasitaikius, pasitekti ją į pagalbą papildant savo sentimentų „sandėliukus“ :)

P.S. Tiesa, pamiršau paminėti, kad šie du Šarūnės talentai susitinka tada, kai Šarūnė fotografuoja maistą... Mmmm... Pačias nuotraukas norisi suvalgyti... :)

Su kuo valgomos Velykos?

Vaikystėje man Velykos būdavo iš tų švenčių, kurių laukdavau mažiausiai. Tas ankstyvas kėlimasis į bažnyčią, stovėjimas šąlančiomis kojomis bažnyčios kieme (nes viduje būdavo minia žmonių, ir ten pakliūti būdavo be šansų) ir dar nevalgius, tikrai nekeldavo jokių šventinių nuotaikų. Grįždavom sušalę, kartais dar ir apsnigti, todėl norėdavosi kuo greičiau sėst prie stalo, pavalgyt, išgert šiltos arbatos...

Pavalgydavom, sudaužydavom kiaušinius, taip ir prabėgdavo Velykos. Tik va margint kiaušinius patikdavo... Dažnai šeštadienio vakarą svogūnų lukštais nudažydavom kiaušinius plius minus vienspalviai, o sekmadienį mėgdavom juos visaip kaip raižyti – toks kiaušinių marginimas buvo populiariausias mūsų namuose...

Prieš savaitę užėjau į parduotuvę išsirinkti velykinių atvirukų (kurių taip niekam ir neišsiunčiau). Deja, neradau nei vieno, kuris man būtų patikęs. Visi tie iš nežinia kur atsiradę zuikiai, vietoj vištų staiga pradėję dėti kiaušinius, saldžiai žvelgė į mane, o aš nežvelgiau į juos... Todėl nusipirkau visai nevelykinių atvirukų – tiesiog gražių atvirukų su įdomiai nutapytomis gėlėmis... O Velykų simboliu tapę kiaušiniai taip ir liko gulėti parduotuvės lentynose, kuriose juos toliau liko perėti zuikiai...

Suprantu, kad Lietuvoje, kur į pagonybę savu laiku įsibrovė katalikybė, kiaušiniai buvo marginami nuo senovės. Tai buvo kaip pavasario, gyvybės, visatos cikliškumo simbolis, tapęs pavasario lygiadienio šventės dalimi... Kai visa tai susikergė su iš rytų atkeliavusia Pascha, šalia kiaušinių atsirado avinėlio simbolis. Bet kaip tas avinėlis virto zuikiu, tiesą pasakius, nežinau. O jei tai – du atskiri personažai, tada iš viso nesuprantu, prie ko čia tas zuikis. Galiu tik įtarti, jog prie to paties, kaip ir Kalėdų senelis prie Kalėdų, kuris buvos išgalvotas tam, kad komercija turėtų iš esmės jokios prasmės neturinčią ašį, apie kurią galėtų suktis visas vartotojiškumo mechanizmas...

Tuo tarpu avinėlio aukojimas žydų švenčiamos Paschos metu buvo kaip priminimas apie Egipto priespaudos metu Dievo įvykdytą „perėjimą“. Dar kitaip visa tai buvo vadinama „Perėjimo švente“. Kasmet būdavo išrenkamas pats geriausias ėriukas aukojimui. Vienos tokios šventės metu Poncijus Pilotas nukryžiavo Jėzų Kristų. Taip buvo paaukotas Dievo išrinktasis „ėriukas“, paaukotas jau nebe vien už žydų tautos, bet taip pat ir už visų kitų žmonių nuodėmes. Praėjus trims dienoms po Paschos, įvyksta Kristaus prisikėlimas, kaip garantas ateinančioms tikinčiųjų kartoms apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Iš čia ir kyla pagrindinės krikščionių tikinčiųjų šventės – Velykų – šaknys. Todėl žvelgiant į visa tai, man Velykos – vilties šventė. Todėl sveikindama su Velykomis visus, kurie skaito šį mano dienoraštį, ir noriu palinkėti dvasinės gyvybės, šviesos ir vilties!

Mielas Dienorašti...

Kai teatre rašėm dienoraštį, labai mėgo vienas iš mūsų įrašyti kokį įrašą, prasidedantį būtent taip... Tai pagalvojau, kad ir man labai į temą šbrūkštelt šiandien pradedant būtent nuo to... Taigi.

Mielas Dienorašti,
Kadangi daug darbų šiandien susikaupė, tai nelabai turiu kada prisėsti ir ką tau geresnio parašyti, o tavo skaitytojams duoti paskaityti. Artėja Velykos, apie kurias, tikiuosi, rasiu laiko dar kada parašyti, o šiandien tuo tarpu reikia susitvarkyti namus (nes jau baigiu pamiršti, kada juos paskutinį kartą „iš pagrindų“ tvarkiau), taip pat reikia suskubti išvirti sriubą ir pasiruošti iš anksto vakarienei, paskui reikia aplėkti keletą parduotuvių, kurios seniai laukia mano dėmesio, o galiausiai nuvažiuoti iš darbo pasiimti savo vyrą, nes štai prabėgo savaitė, kurios metu buvau pasigrobusi automobilį (pirmą kartą per šiuos pusantrų metų, kai esu JAV), mat Darius visą savaitę budėjo darbe ir visą savaitę buvau viena namuose. Taigi, atgaivinau savo vairavimo įgūdžius, kurie, pridėjus dar du metus, praleistus DB (su tuo atbuliniu eismu), jau buvo gerokai prigesę... Bet atgaivinau gan sėkmingai, avarinių situacijų nesukėliau, pati į jokias iš jų irgi nepakliuvau, žodžiu, viskas gerai...

Gerai ir tai, kad orai po truputį šyla, saulutė, nors nelabai dar kaitri, bet jau visai smagiai šildo, todėl pratinuosi rytais išeiti prajudinti savo sustingusius nuo sėdėjimo kaulus, nors tai, turiu pripažinti, pavyksta ne kasdien :)

Tai va, mielas dienorašti, šiandien tam kartui atsisveikinu, lekiu įgyvendinti savo dienos plano.
Geros dienos.

Tavo rašytoja - ag.

Nes taip... dera...

Ar jums nebūna taip, kad kažko nenorit daryti, bet darot, nes žinot, kaip taip elgtis tiesiog dera..?

Dažnai susiduriu su tokiomis vidinėmis kovomis, kur taip norisi kartais nieko niekam nedaryt, sėdėt sau patogiai ant sofkutės ir tenkinti tik savo poreikius... Bet kaip patogiai ant tos sofkutės besėdėtum, viduje sukrunta dvasia, ir priverčia pajudinti pirštą dėl ko nors kito. Nenoriai galbūt tą pirštą judini, bet finale palieka taip gera, kad kažkam padėjai, kad nugalėjai savo apkerpėjusias mintis, kad suteikei kažkam džiaugsmo... Ech, tos vidinės kovos :) Bet taip smagu kartais pasijust nugalėtoju pačiam prieš save...

Vasara artėja...

Nusipirkau naują vasarinę suknelę. Netradiciškai sau – rožinės spalvos. Kažkaip tiesiog akis užkliuvo už jos ir negalėjau atsitraukt... O aksesuarų, aišku, tokiai spalvai pas mane nerasta... Tai ką - tradiciškai pasidariau tokį va mergaitiškai gėlėtą papuošaliuką :)

Ar žinote, kad...

„...kiaušinių lukštų cheminė sudėtis beveik sutampa su žmogaus chemine kaulų bei dantų sudėtimi. Kiaušinių lukštuose yra visų žmogaus organizmui reikalingų mikroelementų: cinko, fluoro, fosforo, geležies, mangano, molibdeno, titnago, vario...“?
Kaip suprantate, ir vėl „užsiroviau“ ant straipsnio, susijusio su sveikata :) Šįkart jis – apie kiaušinius ir kiaušinių lukštus, pavadinimu „Kiaušiniai ir jų gydomosios paslaptys“.

Kad vištoms duodami lesti savi kiaušinių lukštai, žinojau seniai, bet kad žmonės valgytų juos, tai nors ir buvau girdėjusi viena ausim, bet niekada per daug į tai nesigilinau. Bet va, nuo tada, kai sužinojau, kad mano organizmas sunkiai pasisavina kalcį, po truputį vis pradėjau domėtis, kokiais gi būdais tada jį vartoti, kad jis galėtų būti man naudingas... Ir va, štai jums atsakymas :)

Dar keletas straipsnių apie kiaušinius ir jų lukštus:
„Kiaušinio lukštas – kalcio šaltinis“
„Apie vištos kiaušinį“
„Naudingi ir lukštai“

Portretas Nr. Mano teta ir vaikystė Rokiškyje

Šiandien mano teta, vyriausioji tėtės sesuo, švenčia 85-metį... Todėl šiandien neatsitiktinai apie ją...


Tai – žmogus, kurį drąsiai galėčiau pavadinti antrąja savo mama, nors pagal amžių ji galėtų laisvai būti mano močiute, pakeitusia abi mano tikrąsias močiutes, mirusias ankstyvoje mano vaikystėje... Kadangi ji su savo vyru savų vaikų neturėjo, buvau jiems tarsi dukra, kurios atvažiavimo kiekvieną vasarą (o kartais ir per žiemos atostogas) jie laukdavo su didžiuliu nekantrumu. Pirmoji vasara pas juos prabėgo man tebūnant šešerių, kai atostogavom kartu su broliu, na o paskui atostogų pas juos į Rokiškį važiuodavau viena – tol, kol pabaigiau mokyklą, o kartu baigėsi ir ilgosios mokyklinės vasaros... Pamenu, įsodindavo tėvai į autobusą Vilniuje, o po trijų su puse valandų jau būdavau pasitikta Rokiškio autobusų stotyje. Tradicinės stotelės pakeliui buvo visuomet tos pačios: Molėtai, Utena, Svėdasai, Kamajai, Rokiškis... Ir atgal: Kamajai, Svėdasai, Utena, Molėtai, Vilnius... Tik grįždavau visuomet daug apvalesnė, kaip kad mama sakydavo, „atsiganiusi“. O ir lauktuvių visada man pridėdavo įvairiausių gėrybių, priklausomai nuo to, kuriuo metu važiuodavau namo: su manimi kartu autobuse kratydavosi tai krepšelis braškių, tai keli tuzinai savų vištų kiaušinių, tai kibirėlis serbentų, agrastų, jau nekalbant apie tai, kad į atskirą dėžutę buvo pridedama įvairiausių uogienių, džiovintų prieskonių iš savo daržo ir pan... Todėl ir Vilniuje būdavau visuomet pasitinkama – vienai su visu kuo pareiti nuo autobusų stoties būdavo be šansų :) O juk ant peties visuomet dar ir smuikas kabėdavo.

Beje, tetos, kuri visą gyvenimą dirbo mokykloje vokiečių kalbos mokytoja, disciplina privertė mane pamilti ir savo instrumentą: pradžioje taip nenoriai privalėjusi kiekvieną mielą dieną skirti bent po valandą savo atostoginių dienų tam „smuiko kankinimui“, ilgainiui pradėjau nepaprastai džiaugtis, turėdama tą rytinį laiką, skirtą tam ir niekam kitam. Žinojau, kad to laiko niekas iš manęs neatims, kad jo metu niekas manęs netrukdys...

Disciplina (gerąja prasme), iš tiesų, buvo visame kame. Visuomet žinojau, kiek laiko po pusryčių ir rytinio grojimo turiu iki pietų, visuomet galėdavau jį skirti arba ėjimui į lauką pažaisti su draugais, arba knygos paskaitymui, arba kokiam rankdarbiui, su kuriuo vienu ar kitu metu mane supažindino ne kas kitas, kaip ši mano teta. Pas ją aš pradėjau megzti, pas ją išmokau austi, ji mane išmokė apskritojo tinklelio rišimo technikos, pas ją, gavusi įvairių margaspalvių siūlų, pradėjau siuvinėti...
Pietūs tuose namuose visuomet buvo tuo pačiu metu: 12.30. Paskui – pusvalandis laisvo laiko ir... važiuodavome į sodą, buvusį vos už trijų kilometrų, tuoj už Rokiškio miesto ribos. Sodas buvo labai dėkingoje vietoje. Tai buvo kraštinis sklypas prie nedidelio dirbtinio ežerėlio – „Velniakalnio“ (taip vadinosi sodų bendrija) prūdo, kuriame kartais ir išsimaudydavome. Palei prūdą ėjo kokių 5-6 metrų žolės juosta su šiokiu tokiu nedažnai naudojamu, irgi žole apaugusiu pravažiavimu, ant kurio dėdė mėgdavo „ganyti vištas“ – ją vadinom paežere :) Pats sklypas buvo nedidelėje įkalnėje, visuomet tvarkingai tetos ir dėdės prižiūrėtas, su senomis obelimis, kriaušėmis, slyvomis ir kitais vaismedžiais bei vaiskrūmiais... Ten, galima sakyti, aš ir užaugau :) Turėjusi savas pareigas ir savus malonumus...

Trys pirmosios atvykimo dienos būdavo išimtis – tuomet man galiodavo svečio statusas, ir galėjau veikti tai, ką tik noriu. Tačiau nuo ketvirtosios dienos įsigaliodavo mano, kaip lygiateisio šeimos nario teisės, kas reiškia, kad aš turiu ne tik teises, bet ir pareigas :) Jos daugiausiai persikeldavo į sodą, tačiau teta visomet būdavo lanksti, ir labai nemėgiamus darbus galėdavau iškeisti į tiek pat naudingus, bet labiau mėgiamus :) Dažniausiai buvo deramasi dėl ravėjimo, kurio labai nemėgau, todėl visaip kaip stengavausi išsisukti, pasisiūlydama palaistyti ką nors arba, pvz., nuskinti braškes :)
Na o atlikus darbus galėdavau mėgautis kuo tik norėdavau. Mano malonumams būdavo dviratis, kojokai, kuriais vieną vasarą užsimaniau išmokti vaikščioti, ir tai keletą metų buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, na ir tradiciniai poilsiniai dalykėliai: knygų skaitymas atsigulus paežerėj prieš saulutę, įvairūs rankdarbiai. Knygas iš tiesų graužiau tomis vasaromis kaip turi būti. Šalia mokyklos per vasarą reikalingų perskaityti knygų dažnai pridurdavau ir knygas iš tetos namų bibliotekos. Kai beliko tik viena – keturių tomų V.Hugo „Vardieniai“, dėl savo apimties ilgai mane atgrasiusi, finale perskaičiau ir ją. Du kartus :)

Už gero kilometro nuo sodo buvo mano pusseserės močiutės sodyba, todėl jei tuo pačiu metu Rokiškyje atostogaudavo ir mano penkiais metais vyresnė pusseserė, grojusi pianinu, tad dažnai nueidavau ir pas ją.

Na o atėjus vakarui pradėdavome ruoštis namo. Prisiskinavome kitos dienos pietums reikalingų produktų iš daržo, ežero vandeniu nusiprausdavome kojas tokiame turbūt ir dabar pas tetą esančiame aliumininiame dubenyje, ir važiuodavom dėdės raudonais „Žiguliais“ namo... Nes vakarienė taip pat privalėjo nevėluoti :) Po vakarienės vėl buvo mano laikas – dažniausiai bėgdavau į kiemą žaisti su vietiniais vaikais ir, aišku, labai nenoriai grįždavau namo apie 22-23 val., kai pro langą pasigirsdavo tetos šaukimas: „Agnule, jau gal eik namo...“ Juk tais laikais kieme būdavom iki pat vėlumos, kartais net gerai nebegalėdami tamsoj įžiūrėti vienas kito veidų :)

Dabar, kai visa tai rašau, net negaliu išskirti kažkokių pavienių detalių, kurios yra labiausiai įsimintinos iš to laiko, kurį praleidau su savo teta ir dėde Rokiškyje. Nes visas tas laikas, tie kasmetiniai vasarų pasikartojimai yra tarsi vienas didelis paveikslas, kuriame kiekvieną potėpį galiu tarsi išskirti ir aprašyti. Pradedant rytu, baigiant vakaru... Gal išskirtinesni buvo važiavimai tai uogaut į kokį mišką, tai grybaut, tai važiavimai į Latviją įdomesnių kokių prekių paieškot aplinkiniuose miesteliuose, į kuriuos važiuodavom paprastai su kažkokiu vienu tikslu, bet pakeliui ir kitokių reikalų susigalvodavom :) O iš viso to tiesiog gimė abipusis ryšys. Toks, kokį tepatiri būdamas šalia savų žmonių. Toks, kuriame neskaičiuojami padaryti ar nepadaryti darbai, kuriame „pagauni“ save tarsi didelio medžio atžalą – kur bebūtum, prisimeni ir saugai viską, kas su tavo šaknim susiję...

Nedaug ką parašiau tiesiogiai apie savo tetą. Bet iš tiesų aprašyti tai yra nepaprastai sunku. Galiu aprašyti jos ūgį, išvazdą, nupiešti kaip nors jos charakterį, kas iš tiesų ne tiek jau daug pasako apie patį žmogų, bet ar gali aprašyti sielą?.. Ar gali aprašyti širdį? Ar gali aprašyti rūpestį ir meilę, kurie keliauja toliau su tavimi per visą tavo gyvenimą, viena ar kita smulkmena vis primindami, kad tai – iš tų vasaraų Rokiškyje pas tetą...

Šiandien teta gyvena Rokiškyje viena. Dėdė prieš kelis metus mirė. Bet, kaip teta sako, „O ką darysi – pãskui gi į žemę gyvas nelįsi...“ Labiausiai jos gyvenime laukiamas yra pavasaris ir mūsų sugrįžimas į Lietuvą. Sakė, jau pasisėjo pomidorų ir ridikėlių ant palangės, kuriuos vėliau perveš į sodą... Nes sodas jai dabar – visas gyvenimas. Jei ne jis, kaip ji sako, ji neturėtų ką veikti... Ir nors ją mano vaikystėje vis kaimynai vadindavo mano „močiute“, aš jai vis sakau, kad kokia ji močiutė, jai vis dar be lazdelės vaikšto... :) Ne močiutė ji. Ji – mano teta :)

Balta kepuraitė

Nors šiandien – melagių diena, bet nemeluoju – iš tiesų nunėriau dar vieną kepuraitę. O kad jau būtų kažkuo su šia diena susiję, tai pasakysiu, kad ji skirta viena pažįstamo, gimusio būtent šiandien, dukrelei :)