Dariaus gimtadienis. Karšta...

Liepos viduryje pas mus karšta... Tiek lauke, kur šiomis dienomis viešpatauja +30-33ºC, tiek namuose, kur visu pajėgumu sukasi progos progelės bei jas lydinčios smulkmenos. Ką jau kalbėti apie darbus iš Londono, kurie, tarsi nujausdami darbines nuotaikas, irgi užklupo būtent šią savaitę. Viso to pasekoje, vietoj to, kad ramiai prisėsčiau prie jubiliejinės dovanos Dariui, turėjau viltis, kad savaitės viduryje rasiu kokią nors properšą ir... kaip nors „prasisuksiu“... Tačiau taip jau nutinka, kad vis tiek viskas lieka paskutinei minutei, kurią, tarsi prasikaltęs studentas, bandai atsirevanšuoti...

Žodžiu, kaip suprantate, kol aš taikiausi rasti dovanai laiko, išaušo Dariaus gimtadienio rytas... Dienotvarkėje rikiavosi morkų pyrago, arbūzinės-braškinės želė bei dovanos darymas, jau nekalbu apie minėtus Londono darbus... Na, bet su želė ir pyragu greitai susitvarkiau, finale pasiekusi paprastą, bet skanų rezultatą:

Tuomet galėjau lengviau atipūsti ir imtis dovanos. O kokia gi dovana be įdėto rankų darbo?.. Nors realiai dovanos turinį Darius buvo jau kuris laikas išsirinkęs, ir jis jau kelios savaitės atekliavęs iš Lietuvos gulėjo namuose, aš vis nerimau, nes norėjau padaryti tam turiniui pakuotę, o jei kalbėti konkrečiau, tas turinys buvo knyga, kuriai norėjau padaryti dėžutę-dėklą, jau kuris laikas nusižiūrėjusi visokiausių grožių ne kartą minėtoje IRRI svetainėje. Vis knietėjo pabandyti medžiaga aptraukti kokią dėžutę ar ką nors panašaus, tačiau vis neturėjau progos. O dabar tam buvo puiki galimybė. Tiesa, šiek tiek sumelavau, kad šio daikčiuko darymą pasilikau paskutinei dienai, nes kai kuriuos paruošiamuosius darbus buvau pasidariusi keletą dienų prieš. Tai buvo dėžutei reikalingo kartono pasiruošimas, suklijuojant jį dvigubą, kad su laiku neišsilenktų į kurią nors pusę, ir, žinoma, monogramos sugalvojimas, kurią norėjau dėti ant knygos dėklo viršelio. Tiesa, pastarosios eskizas, nupieštas ryškiu raudonu flomasteriuku ant popieriaus skiautės, vos neišdavė vieną dieną manęs, netikėtai iš pastalės nukritęs Dariui prieš pat nosį, bet, kaip paskui Darius išsidavė, pagalvojo tiesiog, kad čia viena iš mano paišalynių ir tiek... :) Žodžiu, dieną prieš išsipjausčiau štai tokį trafaretuką,...

...kurio dėka nesunkiai „užkepiau“ monogramą ant pernai dovanų gauto lino (ačiū Jurgitai :), pasidžiaugusi, kad su trafaretais dirbu ne pirmą kartą ir jau turiu bent šiek tiek minimalios patirties... Todėl iš tiesų monograma gavosi net geriau, nei tikėjausi:

Kai žiūrinėdavau IRRI darbus, vis pavydėdavau to linijų „aštrumo“, kurį štai pagaliau pavyko išgauti ir man... Uf... smaguma... :))

Taigi sukurpusi štai tokią dėžutę,...

...kurios kraštines sugalvojau suleisti kaip užtrauktuko dantis (ar kaip čia išsireiškus...), idant tvirčiau laikytųsi ir nemanytų skėstis ilgainiui, stojau akistaton prieš sudėtingiausią dalį: visa tai reikėjo apklijuoti linu... Kadangi laiko per daug neturėjau, tai teko viską daryti ekspromtu, nieko nematuojant: monogramą uždėjau tiesiog iš akies „primetus“, kiek medžiagos reikės dėžutei apvilkti, kur bus monogramos atžvilgiu dėžutės vidurys ir... pradėjusi klijuoti nuo vidurio, tiesiog ėjau aplink. Ir žinot, turiu pasakyti, kad visai pasiteisino :))) Darbas ėjosi lengviau, nei pati galėjau įsivaizduoti... Finale, užklijavusi dekoratyvinę juostelę, viso sugaišusi ne tiek daug laiko, kiek tikėjausi, turėjau štai tokį rezultatą:

Kaip pirmam kartui, likau pati savimi patenkinta, ką jau kalbėti apie Darių, kuriam ši mano dovana buvo ne tik staigmena, bet ir tikrai labai patiko...