Aleksandras Žarskus. „Gimimo slėpinys“Pastaruosius metus vis po truputį domėjausi panašiomis temomis, todėl ši knyga man buvo tarsi konspektas viso to, apie ką buvau mąsčiusi, ką buvau nugirdusi ar perskaičiusi, sudėtas į vieną knygą ir dar papildytas nepaprastai įdomia informacija, kuri padeda suverti visus atskirus gabaliukus ant vieno siūlo. Visa tai atveria tarsi naują savęs, pirmiausiai – kaip dukros, paskui – moters, galiausiai – kaip žmonijos gyvybinio siūlo tęsėjos, suvokimą...
Galėčiau pasakyti, kad tai – knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti kiekvienai merginai, moteriai. Net ir tuo atveju, jei jos pasaulėžiūra ne tokia, kokia autoriaus. Tu gali nepriimti visko, apie ką rašoma, tu gali turėti kitokią savo nuomonę, bet pamąstyti apie visa tai bent vieną kartą gyvenime, manau, tiesiog gyvybiškai būtina...
Įdomu, kad tam, jog suprastume, kodėl šiuolaikinę visuomenę valdo daiktai bei tokie dirgikliai kaip nikotinas, alkoholis, kitos narkotinės medžiagos, turime atsigręžti į tą pirmąją valandą, kai tie žmonės gimė. Į jų motinas, kurioms galbūt net nebuvo sudarytos sąlygos pabūti su savo vaiku pirmąsias jų šiame pasaulyje valandas; į Sistemos įdiegtus gimdymo, žindymo, maitinimo tuo metu primestus standartus... Visa tai gali atrodyti smulkmenos, nuo kurių vargiai ar kas galėtų priklausyti... Bet ar tai – tikrai smulkmenos..?
Kas vyksta į pasaulį atėjusio vaiko smegenyse, kai nukerpama dar pulsuojanti virkštelė, ką praranda motina, kurios kūdikis nepažindomas per pirmąją valandą, kas sugalvojo vaikų maitinimą pagal grafiką, kodėl vieni vaikai gimę šypsosi ir būna budrūs, o kiti apatiškai miega ir atsimerkia tik po keleto savaičių, kieno patogumui vystomi kūdikiai, kas sukelia pogimdyvinę depresiją, kodėl tiek daug vaikų šiais laikais su kreivais dantimis – šie ir daugelis kitų ne mažiau įdomių klausimų nagrinėjama autoriaus knygoje, patraukliai papildant juos tyrinėjimų išvadomis, gamtos pavyzdžiais, įvairių moterų liudijimais...
Naivu, aišku, būtų tikėtis, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, įtikės visu tuo, kas joje rašoma. Kita vertus tikiu, kad tokios knygos tikrai sumažintų skaičių tokių moterų, kurios, pasiėmusios savo pirmagimio gimdymo istoriją skaito ir verkia, matydamos gydytojų įrašus apie tai, ką joms gimdymo metu darė joms pačioms kartais net nežinant...
P.S. Labai į temą šios dienos straipsnis delfyje apie kūdikių žindymą...
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
12 komentarai:
Labai graziai aprasei. Knyga skamba be galo idomiai. Zinai, pasibaisejau, kad tik 11% mamu zinde kudikius LT pries keliolika metu. Ka jau bekalbeti apie JAV statistika. . Mano mama nezinde nei manes nei sesutes, tais laikais niekas net nemokino mamu kaip skatinti pieno gamyba. Keista, nes is esmes maisteli nesdavosi nemokamai is valstybines istaigos, manytum valstybe noretu, kad mamos zindytu. Idomu, kas tame maistelyje buvo. O galvosena isliko. As savo dukryte metuku laiko dar maitinu, bet jauciu dideli spaudima is tevu puses nutraukti maitinima, nes "kiek gi jau galima". . .
Aš turiu pripažinti, kad tokių knygų...šiek tiek bijau. Nes apskritai man nelabai patinka kategoriškumas. Keletą skaičiau (ne šias, bet per Šemetos kursus rekomendavo) ir man nepatiko tas toks požiūris, kad jau dabar tai vos ne "pasaulio pabaiga". Kai kur įžiūriu paraleles su natūralistais. Na, kuriems ekologija, atrodo, aukščiau visko. Ir vis prisimena, kaip buvo "seniau". O aš negaliu negalvoti apie tai, kad seniau išmatas pro langą mesdavo, niekas jų nevalydavo, o po industrinės revoliucijos vyko tokia tarša, kad, kaži, ar tokia šiandien vyksta Kinijoje. Žodžiu, iš didelio rašto KARTAIS...išeita iš krašto. Na, stengiuosi aš saugoti Motulę gamtą. Maitinu vaikus ilgai. Miegam su jais. Ir darom daugybę dalykų, kuriuos daro "natūralistai". Na, bet aš tikrai nepirkčiau vaikui kepuraitės už beveik 100Lt vien todėl, kad ji iš ergo medvilnės ir pan... Man tinka ir paprasta medvilninė. Ar sauskelnės. Kai galiu - nededu, darau vaikams oro vonias. Bet visai jų atsisakyti vien dėl gamtos...o juk elektra/dujos, vanduo, chemikalai ir t.t. ir pan. sunaudojami paloms skalbti??? Na, gal ir geriau skalbimas (ir vaiko uodegai, ir gamtai), bet nemanau, kad kitas variantas yra toks ULTIMATE evil, kaip kai kurie norėtų parodyti tai esant...Žodžiu, aš kažkaip už nuosaikumą ir sveiką protą. Nes tokie kategoriškumai labai žeidžia žmonės, kurie, tarkim, iš tiesų negali maitinti savo pienu. Taip, tokių moterų nėra daug ir LABAI svarbu yra tinkamas švietimas, bet jų yra... Čia kaip Šemeta per kursus sakė apie vaikų ir motinų ryšį po cezario operacijos. Kai sužinojau, labiau jaudinausi ne dėl vaiko/savo sveikatos, o dėl tų nelemtų girdėtų žoodžių...Taigi dabar - kai išgirstu kažką panašaus - iškart smegeninėje užsidega RAUDONA perspėjimo lemputė su pavojaus signalu. Viskas gerai, kas yra nuosaiku...
Net nežinau, kodėl mintys taip toli nunešė, bet kažkaip užplūdo toks jausmas:D
Kristina, oj žinau, koks varginantis yra tas aplinkos spaudimas... :(
Austėja, nežiau, kodėl mano aprašymas tau sukėlė tokias asociacijas, nes apie tuos „natūralistinius“ dalykus, kuriuos čia suminėjai, knygoje visai nekalbama :)
O ir kalbant apie cezarinukus - kalbama juk ne apie tuos atvejus, kurie yra neišvengiami, sveikatos sumetimais, bet apie tuos, kuriuos medicina prikiša tuomet, kai jų absoliučiai nereikia, kai daktarai tai daro tik dėl to, kad sau patogesnes darbo valandas susidėliotų ir pan...
Pritariu, kad viskam yra savos ribos ir kad mokėti 100 lt už kepuraitę vien todėl, kad ji yra iš ergo medvilnės (dar klausimas, ar tikrai ta medvilnė ten tokia), lygiai tiap pat manau, yra absurdas.
Be to, kaip ir rašiau, tokias knygas skaitant, pats turi atsirinkti, kas tau tinka, kas netinka – juk visų mūsų pasaulėžiūra skiriasi... :)
Beje, įdomus faktas tas, kad skaitydama knygą daug kur pagavau save galvojant, kad va, Austėjos yra tokia vaikų auginimo filosofija...
Paradoksalu, ar ne? :)
Aš, žinok, irgi parašiusi nesupratau, kodėl man sukėlė būtent tokias mintis:))))) Rimtai. Gal kad tik ką buvau perskaičiusi labai kategorišką straipsnį, kuris buvo labai sunervinęs??? Dabar - kai galvoju - tai tikriausiai dėl to :D
O šiaip tai pritariu viskam, ką parašei:) Ir dėl nereikalingų cezarių (bet čia jau ne tik medikai "pasidaro", bet ir pačios mamos...deja), ir dėl ergo kepuraičių, ir dėl atsirinkimo skaitant knygas...O ir komentarą rašiau daugiau ne apie Tavo skaitytą knygą, o..hmm...kur mintys mane nunešė jį perskaičius (nes juk knygos tai neskaičius, tai juk ir negaliu nieko sakyti...). O jau kad sakai, kad panašu į mano vaikų auginimo filosofiją, tai "užkabino"...reikės pasiskaityti:)
Va va, bus tau skaityti viena, o komentuoti kita :D
O kad tu daug ką iš viso to taikai savo gyvenime, tai rimtai, žinok :)
Jau nekalbu apie tuos metus, kai visi stebėjomės, kai tu Augustą maitindavai visur, nepaisydama jokių maitinimo valandų, kai jis ištisai būdavo prie tavęs nešynėje...
Arba pvz. anksčiau man net minties nebuvo, kodėl pvz. yra naudinga žindyti vaiką naktį. Kiek keistai žiūrėjau į visokius kūdikių miegojimus kartu su tėvais, bet per daug nesigilinau - kaip sakant, ateis laikas, bus ir vaikas, o tada pasimatys, kas prie ko... Bet kai perskaičiau, kas prie ko, kai vis paskaitinėju tavo įrašus ta tema, kai viską suvedu, tada kažkaip net minčių nekyla, kad galėtų būti kitaip :)
Va taip ir formuojam savo požiūrį į vienokius ar kitokius dalykus...
Agne, o zinok labai daznai ir vaikai tevus moko (ne tik knygos!). As irgi kazkada netikejau nei miegojimu kartu, nei maitinimu nakti, kur tau, juk kiti net kalbedavo, kad vaikui suges dantukai jei nakti maitinsi, kad reikia prisipirkti soskyciu, kad kudikiui turi buti paruostas atskiras kambarys iki gimimo, ir pan. As irgi per daug nesigilinau. O kai gime dukryte, tai ji pati padiktavo savo salygas, ir tiesiog nuvede tevus teisingu keliu =) Neeme buteliuku, soskyciu, nemiegojo lovyteje, ir pan. Nors ir buvo sunkiu momentu, bet is esmes dziaugiuosi kad viskas taip susikloste. taigi, kaip sakai, ateis laikas, bus ir vaikas, ir viskas gausis naturaliai, svarbiausia isiklausyti i savo instinktus.
Taip, Kristina, sutinku, kad teorija lieka teorija, žinios žiniomis, kol realybė neateina ir pati nepasižiūri tau į akis :))
O tavo dukrytė šaunuolė, kad parodė tėveliams teisingą kelią :)
kristina, džiugu, kad Jūs įsiklausėte į dukrytės siunčiamus signalus, bet ojojoi kiek tėvų neįsiklauso ir mano, kad tai - vaiko "užgaidos"... Taigi kai kurie vaikai gali rodyti nerodę to kelio, bet jei tėvai "nemato" ir "negirdi" (arba NENORI matyti ir girdėti), tai...liūdna, ir tiek.
Aš tai labai džiaugiuosi, kad yra žmonių tokių kaip Agnė, kurie daug kuo domisi iš anksto;)
Agne, dar pagalvojau, kad aš niekada per daug nesukau galvos, ką aplinkiniai mano dėl mano elgesio su vaikais ir dėl auginimo ypatumų... Beje, dabar nemažai išgirstu, kad - ypač tada, kai auginau Augustą - daug kas mano elgesyje atrode keista ir neįprasta. Aš tai labiausiai prisimenu kaip visiems keista būdavo, kad vaikas "plikas" ir nesuvystytas, nors buvo gal 30 laipsnių šilumos tą pirmą vasarą:) Einam mieste, o šalia važiuoja vežime vos ne kailiais apklostytas kelių mėnesių vaikas (kaip Augustas), o jį mes tik su smėlinuku plikom kojom nešamės nešynėje...Jau TIEK komentarų teko prisiklausyti, kad sušaldysime vaiką...O jis pirmą kartą susirgo nuėjęs į daržą:)
Austėja, man daugiausia, turbūt „nuskilo“ tuo, kad turiu daug draugių, iš kurių patirties galiu pasimokyti ar bent žiūrėdama į jas pradėti domėtis tuo... :)
O tu, kaip žinia, su savo Augustu, kai tąsėmės savo laiku po tuos visus „Senukus“ ir pan., buvai viena iš pirmųjų, į kurias aš žiūrėjau ir dėjausi viską į galvą :)))
oi, priminei Senukus:)))))))))) Kai Augustas eskalatoriumi aukštyn-žemyn-aukštyn-žemyn, o man blooooogaaaaaaa (nes laukiaus Vilhelmo):)))))
Labas,
skaiciau ir as sita knyga laukdama gimdymo. Isitraukiau nesvietiskai. Pilnai itikejau. Vaziavom gimdyti kaip i svente. Nieko nebijojau. Buvau nusiteikusi tik dideliam darbui, o paskui dideliam dziaugsmui. O gavosi kaip gavosi. Komplikacijos. Pjuvis. Uzsitesusi operacija. Pamaciau savo kudiki tik kita ryta. Bet apdujus nuo vaistu net nesugebejau pazinti ar pripazinti.
Radom tarpusavio rysi tikrai velai. Ir net dabar skausmingi prisiminimai ir svartymai ta tema.
Galvoju, jeigu nebuciau skaiciusi tos knygo, o gimdyma prilyginus luzusios kojos sugipsavimui, tikriausiai buciau isvengus daugybes vidiniu zaizdu. Nes ir dabar tikiu, kad praradom su dukra oj kiek daug!!
Mano.kiski, tas tiesa, niekada negali pilnai visko suplanuoti, numatyti... Todėl iš tiesų labai gera liaudies išmintis sako: „Tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam“ :)
Rašyti komentarą