Grįžkime prie...

Praktiškai nebepamenu, kada paskutinį kartą teko nerti kabliuku, kitaip dar vadinamu vąšeliu. Ale va, susiklosto aplinkybės, ir tenka grįžti prie seniai išbandytų dalykų. Šįkart tos aplinkybės yra tokios, jog buvau priversta (beveik tiesiogine to žodžio prasme:) nunerti batukus vienos pažįstamos būsimam kūdikiui. Nors visada galvojau, kad tai – pati banaliausia ir dažniausiai daroma dovana – toks stereotipas greičiausiai gimė iš to, jog viena mano draugė visuomet megzdavo batukus tokia proga... Pasirodo, klydau. Juo labiau, kad net jei tai būtų ir teisingas stereotipas, tai tik ne Amerikoj, kur rankdarbiai – dar vis retenybė. Tad vakar sėdau ir nunėriau štai tokius va...


Sėdi, darai tokius, ir pačiai norom nenorom maži vaikai galvoj suktis pradeda :) Juo labiau, kad į komplektą dar įeis ir nerta kepurytė, bet ja teks užsiimti kurią kitą dieną...