Daugiafunkciniai baldai

Nuo tada, kai pirmame studijų kurse teko daryti pirmąjį projektą, pavadinimu „Studento būstas-studija“, kreizėju dėl erdvę taupančių daugiafunkcinių baldų (transformerių)... Pamenu, kad tada į savo projektą norėjau sukišti kiek įmanoma daugiau tokių baldų, kad minimali erdvė nebūtų užgrūsta ir perkrauta, o tuo pačiu ir turėtų daug galimybių...

Todėl kai prememan tinklaraštyje šiandien išvydau klipuką apie tokius baldus, tiesiog išsilydžiau... :)

Tai - italų Clei bei ispanų Sellex kompanijų baldai, kurių atstovai JAV– kompanija Resource furniture. Labai norėjau surasti, kokios plius minus tų baldų kainos, bet panašu, kad jos taip užslaptintos, jogtaip paprastai dar ir nesužinosi... O būtų įdomu... :)

Būna ir taip...

Būna gi, pasirodo, kad iš didelio rašto išeini iš krašto...

Fotografavau, vadinasi, besilaukiančią draugę vakar. Tiesiog, ekspromtu, be jokio pasiruošimo. Turėjau savo juostinuką, radom šalia bažnyčios pievą, ir per keletą minučių prasisukom – išpleškinau juostelę...

Visa apsipatenkinus, kad smagiai ten mes ant tos pievos tokią mini fotosesiją apturėjom, važiuodama namo džiūgavau, jau įsivaizduodama, kokių smagių nuotraukyčių turės draugė. Ypač iš paskutiniųjų kadrų. Su tokiomis mintimis galvoje, nutariau išimti juostą iš fotoaparato. Paspaudžiau vis dar užsisvajojusi fotoaparato atidarymo mygtuką, atidarau, žiūriu, ir nesuprantu, ką matau. Nes matau nesusivyniojusią juostą... Na aišku, kur ji tau bus susivyniojusi, jei aš jos neatsukau (specialiai esu užsidėjusi neautomatinį juostos atsukimą, kad nebūtų įkyraus zyzimo ne laiku ir ne vietoj, jei ką rimtesnio fotografuoji). Aišku, greitai užvėriau fotoaparato dureles, siaubingai nusivylusi savimi... Štai ką reiškia retai fotografuoti juosta ir užmiršti visas juostinio fotoaparato subtilybes... Aišku, mintyse jau palaidojau savo juostą, kuri, garantas, kad apsišvietė.

Pradėjau kurpti planus, kaip čia nuvažiavus pas tą draugę vakarop ir ją perfotografavus, na bet vis tiek juostą nuvežiau ryškinti... Kaip sakoma, viltis – durnių motina, kuri savo vaikų nepalieka... :)
Po geros valandos, nuvažiavusi atsiimti juostos, išsitraukiau ją iš dėklo, kuriame ją man davė fotoseviso darbuotojai, nusiteikusi išvysti nieko daugiau, kaip tik vieną ilgą juodą dėmę. Tačiau mano didžiai nuostabai praktiškai visa juostelė (aišku, išskyrus keletą paskutinių gražiausių kadrų), buvo sveikut sveikutėlė, net neįtartum, kad ragavusi atidarytų fotoaparato durelių saulėtą dieną... Žinokit, stebuklas, ne kitaip... :))

Ir nors kadrų iš tiesų tikėjausi geresnių (kokybės prasme, nes nelikau patenkinta savo pasirinktu ryškumo lauko gyliu), vis tiek džiūgavau visą dieną tarsi mažas vaikas... :)

Ta proga rodausi keletą vaizdelių :)

Kas įdomiausia, tai jei fotografuoji su juosta, paprastai gerų kadrų yra daug daugiau nei fotografuojant skaitmena... Žavi mane šis fenomenas... Matomai, daug atsakingiau spaudi kas kartą mygtuką, vietoj to, kad pleškintum tiesiog bet ką, nesvarbu, ar gausis, ar ne... :)

Eiliuoti žaidimai

Kaip įprasta, einame su „Besimokančiais fotografuoti“ per abėcėlę toliau. Šį kartą – tema iš E raidės – „Eilės”. Tad teko pasikuisti atmintyje tarp visokių per gyvenimą skaitytų/girdėtų/rašytų eilėraščių bei pabandyti tai iliustruoti.

Pirma buvo kilusi mintis pasiimti fragmentą iš saviškio, rašyto 2002 metais:

mano kojos – mano stalas.
mano pirštai – ryšys su pasauliu.
mano lūpos – ištroškusi taurė –
į ją liejas gyvenimo upės...

Mat pagalvojau, jog jis gerai iliustruotų manąją ilgesingai emigrantišką būseną, nuolat sėdinčią prie kompiuterio ir baksnojančią kalvišais – tais klusniais pagalbininkais, bendraujant su pasauliu. Tačiau supratusi, kad be žmogaus tokiam kadre nelabai išsisukčiau, palikau šį eilėraštį ramybėje.

Tada prisiminiau kitą saviškį fragmentą:

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus...

Deja, ir šiam ketureiliui nesubrandinau iki galo jokios vaizdinės išraiškos...

Galiausiai pasiėmiau Kosto Smorigino dainos „Užtrauktukas“ fragmentą ir smagiai pasižaidusi su Dariaus džinsų užtrauktuku, „nušoviau“ štai tokią užtrauktukišką šypseną :)

Pabudęs nuo lempos šviesos
Linksmai išsižios užtrauktukas
ir meiliai nusišypsos
Mažais geležiniais dantukais...

Nors kabinėjosi ten vertintojai prie originalumo ir kompozicijos, vis tiek likau patenkinta atsidūrusi 5-toje vietoje iš 14. :)

Trys metai Amerikoje

Liepos vidurys ypatingas dar ir tuo, kad jam atėjus suskaičiuoju metus, praleistus Amerikoje. Tai va, brangieji, jau trys metai kaip aš čia. Susitaikiusi su gyvenimu tokiu, koks jis yra, džiaugdamasi tuo, ką turiu (o turiu labai daug), vis dar ilgėdamasi (kuo toliau, tuo labiau) Lietuvos, tikėdamasi, kad čia prabuvau jau šiek tiek daugiau, nei liko prabūti :) Aišku, gyvenimo keliai nežinomi, planai kintami (nes nėra nieko pastovesnio už kaitą), bet bent gaires kažkokias juk reikia nusibėžti, ar ne? :)

Tai štai taip ir gyvename :) Kaip vienam buvusiam bendradarbiui parašiau – ramiai. Besimėgaujant kasdienybe, vis dar vakarais stebint kitokį, nei įprasta Lietuvoje, dangaus skliautą... Pamatytumėt, kaip nuostabiai virš horizonto prieš porą savaičių spindėjo Venera, kartu su Regulu – Liūto žvaigždyno ryškiausia žvaigžde – ir Marsu bei Saturnu išsitiesę į vieną liniją... Grožis neapsakomas...

Na, o ant žemės nusileidus, džiaugiuosi, kad šiemet vėl mane prisiminė kolegos iš Londono, kad kuo toliau, tuo daugiau atrandu „virtualių“ draugų, bendraminčių, su kuriais jau knieti susitikti grįžus į LT, taip pat džiūgauju iš naujo atrastomis senomis pažintimis, kurios tarsi iš stalčiaus ištraukti seni, ilgai kolekcionuoti atvirukai, sužavi iš naujo...

Dariaus gimtadienis. Karšta...

Liepos viduryje pas mus karšta... Tiek lauke, kur šiomis dienomis viešpatauja +30-33ºC, tiek namuose, kur visu pajėgumu sukasi progos progelės bei jas lydinčios smulkmenos. Ką jau kalbėti apie darbus iš Londono, kurie, tarsi nujausdami darbines nuotaikas, irgi užklupo būtent šią savaitę. Viso to pasekoje, vietoj to, kad ramiai prisėsčiau prie jubiliejinės dovanos Dariui, turėjau viltis, kad savaitės viduryje rasiu kokią nors properšą ir... kaip nors „prasisuksiu“... Tačiau taip jau nutinka, kad vis tiek viskas lieka paskutinei minutei, kurią, tarsi prasikaltęs studentas, bandai atsirevanšuoti...

Žodžiu, kaip suprantate, kol aš taikiausi rasti dovanai laiko, išaušo Dariaus gimtadienio rytas... Dienotvarkėje rikiavosi morkų pyrago, arbūzinės-braškinės želė bei dovanos darymas, jau nekalbu apie minėtus Londono darbus... Na, bet su želė ir pyragu greitai susitvarkiau, finale pasiekusi paprastą, bet skanų rezultatą:

Tuomet galėjau lengviau atipūsti ir imtis dovanos. O kokia gi dovana be įdėto rankų darbo?.. Nors realiai dovanos turinį Darius buvo jau kuris laikas išsirinkęs, ir jis jau kelios savaitės atekliavęs iš Lietuvos gulėjo namuose, aš vis nerimau, nes norėjau padaryti tam turiniui pakuotę, o jei kalbėti konkrečiau, tas turinys buvo knyga, kuriai norėjau padaryti dėžutę-dėklą, jau kuris laikas nusižiūrėjusi visokiausių grožių ne kartą minėtoje IRRI svetainėje. Vis knietėjo pabandyti medžiaga aptraukti kokią dėžutę ar ką nors panašaus, tačiau vis neturėjau progos. O dabar tam buvo puiki galimybė. Tiesa, šiek tiek sumelavau, kad šio daikčiuko darymą pasilikau paskutinei dienai, nes kai kuriuos paruošiamuosius darbus buvau pasidariusi keletą dienų prieš. Tai buvo dėžutei reikalingo kartono pasiruošimas, suklijuojant jį dvigubą, kad su laiku neišsilenktų į kurią nors pusę, ir, žinoma, monogramos sugalvojimas, kurią norėjau dėti ant knygos dėklo viršelio. Tiesa, pastarosios eskizas, nupieštas ryškiu raudonu flomasteriuku ant popieriaus skiautės, vos neišdavė vieną dieną manęs, netikėtai iš pastalės nukritęs Dariui prieš pat nosį, bet, kaip paskui Darius išsidavė, pagalvojo tiesiog, kad čia viena iš mano paišalynių ir tiek... :) Žodžiu, dieną prieš išsipjausčiau štai tokį trafaretuką,...

...kurio dėka nesunkiai „užkepiau“ monogramą ant pernai dovanų gauto lino (ačiū Jurgitai :), pasidžiaugusi, kad su trafaretais dirbu ne pirmą kartą ir jau turiu bent šiek tiek minimalios patirties... Todėl iš tiesų monograma gavosi net geriau, nei tikėjausi:

Kai žiūrinėdavau IRRI darbus, vis pavydėdavau to linijų „aštrumo“, kurį štai pagaliau pavyko išgauti ir man... Uf... smaguma... :))

Taigi sukurpusi štai tokią dėžutę,...

...kurios kraštines sugalvojau suleisti kaip užtrauktuko dantis (ar kaip čia išsireiškus...), idant tvirčiau laikytųsi ir nemanytų skėstis ilgainiui, stojau akistaton prieš sudėtingiausią dalį: visa tai reikėjo apklijuoti linu... Kadangi laiko per daug neturėjau, tai teko viską daryti ekspromtu, nieko nematuojant: monogramą uždėjau tiesiog iš akies „primetus“, kiek medžiagos reikės dėžutei apvilkti, kur bus monogramos atžvilgiu dėžutės vidurys ir... pradėjusi klijuoti nuo vidurio, tiesiog ėjau aplink. Ir žinot, turiu pasakyti, kad visai pasiteisino :))) Darbas ėjosi lengviau, nei pati galėjau įsivaizduoti... Finale, užklijavusi dekoratyvinę juostelę, viso sugaišusi ne tiek daug laiko, kiek tikėjausi, turėjau štai tokį rezultatą:

Kaip pirmam kartui, likau pati savimi patenkinta, ką jau kalbėti apie Darių, kuriam ši mano dovana buvo ne tik staigmena, bet ir tikrai labai patiko...

Pakvietimai – paprastai ir greitai

Kaip žinia, „padavė” čia pas mus jubiliejų visokių, tai gavau užsakymą padaryti į vieną jų pakvietimus. Ilgai nelaukus ir negalvojus, nulėkiau į parduotuvę popieriaus, kaspino ir sukurpiau va tokius – paprastai ir greitai... :)

Užuolaidos...

Žinote tą jausmą, kai norisi kam nors ką nors padovanoti? Tai va, tokio jausmo užklupta, pasisiūliau draugei pagelbėti įsirenginėjant vaikų kambarį. Kadangi draugės vyras toks irgi „prie meno“, tai teko pasukti galvą, kur galėčiau įsiterpti į kūrybinį procesą ne tik patarimais, bet ir konkrečiais darbais. Kai paklausiau, kokias užuolaidas jei planuoja kabinti kambaryje, sulaukiau tik skėsčiojimo rankomis, kuriuo aš ir pasinaudojau, sugalvojusi, kad būtų labai smagu jiems tas užuolaidas pasiūti. Tuo labiau, kad ta mano draugė yra gyvenusi keletą metų Kampučijoje, iš kur turėjo prisivežusi visokių įdomių medžiagų, tik ir laukiančių, kad jos galėtų būti kur nors panaudotos...

Žodžiu, užuolaidos idėja labai tiko, ir aš ėmiausi pasiūlymų. Nebuvo tai labai lengva užduotis, kadangi draugės vyras norėjo ko nors stambiais raštais, o draugė atvirkščiai - ko nors lakoniško, nes kambario sienos ir taip jau buvo išmargintos visokiais džiunglių motyvais - bambukais, didžiuliais lapais ir įvairiais ornamentiniais inkliuzais. Žodžiu, teko sukti galvą, kaip įtikti jiems abiems, o kad rizika nebūtų per didelė, iš anksto paeskizavau keletą vairiantų, kurie buvo tokie: a) saulėlydis,  b) ant sienų esančių lapų motyvų pasikartojimas, c) žuvėdros, d) langas su gėle.

Iš visų turėtų kampučietiškų medžiagų išsirinkau spalviškai labiausiai derėjusią mėlyną dryžuotą medžiagą, kurią pabandžiau, kaip matote, įkomponuoti į visus tuos variantus.

Dabar sunkiausia buvo išsirinkti, nes visi variantai jiems labai patiko. :) Finale išsirinkom du „lyderius“ – saulėlydį ir žuvėdras. Kadangi užuolaidos turėjo atlikti savo paskirtį – užtemdyti kambarį, tai nubalsavome už saulėlydį, ir aš, nieko nelaukdama, ėmiausi darbo, iš medžiagų krūvos išsitraukusi dar ir aukso spalvos šalį, kuris turėjo man pasitarnauti kaip saulė ir jos atspindžiai vandenyje... :)

Keletas vaizdelių iš „siuvimo cecho“

Sudėtingiausia dalis – sugalvoti, kaip paslėpti užuolaidą laikančius žiedus – 

buvo išspręsta va taip vat...

Pakabinus užuolaidą žiedai sulindo pro tarpus vidun :)

Turiu pasakyti, kad siuvimas užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Vis tik su dideliais masteliai nenuskubėsi.... Čia tau ne kokie Muko batukai, su kuriais gali susisukti per valandą, nieko nepastriguojant ir neardant... :)
Na bet, finale viską užbaigiau, išlyginau ir nuvežiau vakar draugams, kurie šį mano kūrinį sutiko labai šiltai ir džiaugsmingai :) Ar gali būti didesnis atlygis? :)

Tiesa, kadangi žuvėdrų idėja draugams irgi labai patiko, tai sugalvojau papildomai pasiūti porą žuvėdrų, kurias galima pakabinti bet kur, kaip kad ir matosi nuotraukoj :) Štai toks, dar ne iki galo išsikabėjęs vaizdelis iš vakar dienos :)

Gimtadienių maratonas

Na ką, atėjus liepos mėnesiui, mūsų „parapijoje“ skelbiama gimtadienių maratono pradžia... Šį savaitgalį mano moša (Dariaus sesuo) atšventė saviškį, po poros savaičių nusimato Dariaus jubiliejus, dar po poros - eilinis maniškis, tada po trijų savaičių anytos jubiliejus ir dar po trijų savaičių Dariaus sūnėno pirmasis jubiliejus, po kurio iki kitų metų liepos mėnesio vėl bus ramu... :) Taigi, giliai įkvepiam ir bandom atlaikyti... :))

Trumpas reportažas iš pirmosios estafetės „dalies“ ;)

Veriame šašlykus...

Kepame šašlykus :)

Laukiame šašlykų...

Žiūrim, ar dar neiškepė šašlykai...

Batutas – mažųjų džiaugmas

Batutas – kitų „mažųjų“ džiaugmas :)

Depresiniai žaidimai

Na ką, mokomės fotografuoti toliau... Sunki buvo šį kartą tema. „Depresija“ vadinosi... :O

Kažkaip sunkiai man su tokiom depresinėm temom. Tikrai kad gali pačiam depresiją įvaryti :) Na bet... Yra kaip yra... :)

Pabandžiusi sugalvoti, su kuo man asocijuojasi depresija, pirmiausiai kažkaip užsikabinau už tuštumos jausmo. Prisiminiau vienos merginos pasakojimą apie jos išgyventą depresiją, kai jai nesinorėjo nieko, tik būti absoliučiai vienai. Būti dienų dienas namuose niekuo nesirūpinant, niekur neinant, su niekuo nebendraujant. O dar taip pasitaikė, kad viena šiek tiek pažįstama moteris bandė pasitraukti iš šio pasaulio praeitą savaitę... Taip gimė mintis tokiai va nuotraukai: „Išeinu, palieku, nepyk...“, kur nieko daugiau nėra, tik tu vienas, tačiau nenori rodyti veido, nes jis greičiausiai „ne formoje“... Tarsi atėjęs prie kažkieno lovos atsisveikinti, kol tas kažkas miega ir negali tavęs sustabdyti.

Paskui pradėjau mąstyti apie depresiją, kiek suprantu, paprastai lydintį liūdesį. Kadangi aš pati, jei tik užeina liūdesys, dažnai griebiuosi smuiko (arba klepo, jei tik yra tokia galimybė), tai traukiau iš futliaro smuiką ir pradėjau žaisti su juo (čia, aišku, neapsiėjau be Dariaus pagalbos:)

Tokie štai pabandymai gavosi:

O čia pabaigai bandžiau dar kažką sumąstyti, bet kažkaip irgi nieko gero
nepavyko „išlaužti“ :)

Daugiau nieko nesugalvojau... Na tikrai depresija su tokia tema... :)

Portretas Nr. A. D.-A., jos tėtis ir kiti...

Norėjau šį įrašą įdėti per Jonines, bet taip jau gavosi, kad pražiopsojau... :/ O pražiopsojau todėl, kad eilinį kartą užsimiršusi, jog ČIA viskas kitaip, ir vėl laukiau tų ilgų šviesių vasaros vakarų, primenančių, kad va, JAU...
ČIA to nėra. Ar žiema, ar vasara, 9 valandą vakaro jau tamsu... Tai apie kokias Jonines kalbame..?
Bet kokiu atveju, apie Jonus prabiliau neatsitiktinai, mat neseniai teko daryti internetinę svetainę-darbų galeriją vienos mano bičiulės tėtei, dailininkui, kurio vardas – Jonas. :) Kai darbo įkarštyje viena draugė užklausė, kam darau svetainę, prasitarusi išgirdau komentarą: „Ooooo... pačiam Daniliauskui...“ Pasirodo, užtaikiau ant šio menininko gerbėjos. :)

Žodžiu, turiu progą pasigirti užbaigtu darbu ir tuo pačiu padėkoti Dmitrijui, kuris pakonsultavo kai kuriais techniniais kausimais ir šiaip davė naudingų patarimų... ;)

Paprastai neapsiimu kurti internetinių svetainių, nes viena – nelabai seku jų kūrimo tendencijų, antra – mano programavimo (jei taip tą procesą galima pavadinti) žinios tikrai labai ribotos. Tačiau kadangi nuo vaikystės pažinota A. net ir po šių mano „išsisukinėjimų“ norėjo, kad svetainę jos tėčiui kurčiau aš, nebeliko nieko, kaip tik sutikti. :) Tiesa pasakius, patinka man tokie nedideli kūrybiniai darbeliai. Ypač, jei to, ką aš sugebu, užtenka norimam rezultatui, kaip kad buvo ir šį kartą. Tuo labiau, kad su A. jau buvo tekę bendradarbiauti prieš keletą metų, tad buvo nesunku prognozuoti, jog darbas eisis abipusiai sklandžiai...

Kadangi ši svetainė – ne koks nors naujienų portalas, ne kasdienių plepesių vieta, norėjosi ir padaryti jį kitokį nei pastariejį, mirgantys nuo reklamų ir antraščių gausos. Norėjosi ko nors lakoniško, paprasto, tiesiog kviečiančio užsukti ir susipažinti su šio menininko darbais...

Begalvodama, kokį motyvą pasirinkti šiai svetainei, iš pradžių niekaip negalėjau atsiplėšti nuo drobės tekstūros, kuri dominavo pirminiuose pasiūlymuose, nuo tapybiškų potėpių, kol galiausiai, betvarkydama man pateiktas darbų nuotraukas, atkreipiau dėmesį į molbertą, ant kurio buvo fotografuotos kai kurios drobės... Tai buvo tai, ko man reikėjo :) Juk neišeksponuoti darbai, sudėti vienas už kito menininkų dirbtuvėse, taip ir lieka tiesiog darbai, tylios pelytės, apie kurias niekas nežino... Tuo tarpu, vos tik paveikslai išeksponuojami parodose, pakabinami ar pastatomi ant molbertų, jie pradeda kalbėti... Žodžiu, man molberto idėja patiko, o tam pritarė ir A., tad jos ir ėmiausi. Na, o kai tik idėja išsigrynino, viskas natūraliai susistatė į savo vietas, ir štai... Galite apsilankyti. :)

www.daniliauskas.lt

Ši svetainė buvo A. dovana jos tėčiui jubiliejaus proga. Nuostabi dovanos idėja, tiesa? Vis tik menininkų vaikai išradingi... :)

Kas kartą, darydama kokį darbą konkrečiai kuriam nors žmogui, nemažai apie jį galvoju. Gal todėl ir smagu tokius darbus daryti, nes jų dėka tarsi prisilieti prie tų žmonių ir jų šeimų gyvenimų. Vakystės prisiminimai staiga vėl nuskraidina į Pylimo gatvės butą nepaprastai aukštomis lubomis su bendra virtuve, kuriame gyveno dvi šeimos – mano suolo draugės L., bei A. Rodos, atgyja kiekviena medinė to namo laiptų pakopa, stiklinis stogas, per kurį prasibraudavo lietaus lašai, krisdavę ant šachmatinių juodai baltų pirmo aukšto plytelių, didelės dviverės medinės durys, bendras koridorius su veidrodžiu ir baltu telefono aparatu prie jo... Už dešinėje esančių durų gyveno A. šeima, su kurios nariais, dažnai besilankydama pas klasiokę L., natūraliai susipažinau. Barzdotas, kaip ir mano, tėtis, tyli, retai mano akiratyje atsidurdavusi mama, nuo kaktos plaukus išdidžiai bebraukiantis vyresnis A. brolis, mažoji visur belakstanti sesutė (beje, apie kurią buvau visai pamiršusi kurį laiką...) ir pati A. Likusios vienos tuose namuose, mes, trys mergičkos, visokių ciūdų prisigalvodavome... Visokias bezdžiones ant pas juos tarpduryje esančio ilgo skersinio mėgdžiodavome... :))) Smagu buvo... Pavienės vaikystės nuotrupos, ilgainiui pasimetusios tarp mokyklos baigimo ir universitetinių dienų... Tačiau panašu, jog tie ryšiai, kurie žmones susieja vaikystėje, dažnai tampa labai saviti ir jaukūs. Todėl kai po daugybės metų sulaukiau A. skambučio su prašymu padėti jiems įsirengiant butą naujai statomame name, tai buvo labai smagus seno bičiulystės siūlo ištraukimas į dienos šviesą... :)

Smagu, kad einame per gyvenimus tarsi atskirai, bet tuo pačiu it susiviję iš plonų gijelių į vieną didelę virvę, kurioje karts nuo karto iš naujo susiliečiam vieni su kitais...

Mamos receptai. Blyneliai su špinatais

Jau ne kartą taip nutiko, kad su mama bekalbėdamos telefonu ar per skaipą, nejučia pasikeičiame kokiais nors receptais. Tiesiog – pasakoji, pvz., ką gaminai vakar, o mama sako: „O kaip tu tai gaminai?“ Na, ir papasakoji... O štai prieš keletą savaičių mama pasakojo apie jos darytus pietus visai brolio šeimynai, kurių metu vienas iš patiektų dalykų buvo blyneliai su špinatais. Tąkart suklusau aš: „O kaip tu juos darai?“ Pasirodo, viskas labai paprasta.

1. Užmaišai tešlą paprastiems lietiniams (mano tešla paprastai tokia: 1 kiaušinis, žiupsnelis druskos, miltų ir vandens „iš akies“, o kai tešla tampa reikalingos konsistencijos, įpilu šaukštą-du aliejaus – kad nereikėtų papildomai jokių riebalų kepimui).

2. Smulkiai supjaustai vieną stambų arba du nedidelius svogūnus ir apkepini juos svieste. Įberi druskytės. Kol svogūnai kepinasi, susipjaustai gerą didelę saują (150-200 gr) špinatų ir meti į tą pačią keptuvę. Viską pakepini, o kai jau išjungi keptuvę, ant visos tos svogūnų-špinatų masės uždedi plonas riekeles sūrio (aš ėmiau Rokiškio sūrį) ir palieki tą sūrį lydytis.

3. Tuo tarpu kepa blynai, į kuriuos imi ir dedi įdarą, esantį keptuvėje, imdamas gražiai, kad ir svogūnų-špinatų masė būtų, ir sūris ant viršaus.

4. Kai ateina metas valgyti, apkepini blynelius ant sviesto, pasigardini grietine ar kuo kitu, kas patinka, ir voila :)

Žodžiu, kaip suprantate, prisiruošiau ir aš pagaminti šių blynelių, nes Darius vos išgirdęs apie tokius blynelius iš karto pasakė, kad turėtų būti skanu... Čia tik aš keletą savaičių niekaip nesugebėjau iki jų prisikasti... :)

Žodžiu, Darius, kaip pastovus mano ruošiamo maisto vertintojas, ilgai neištarė nei žodžio, nes vis tęsė tokį pasimėgaujantį „Mmmmmmm..... Mmmm...........“ Galiausiai pasakė: „Nu labai skanu....“ :)
Tai va, gal kartais patiks ir jums, nes, kaip suprantate, pasigaminti juos tikrai labai paprasta. :)

Žaidimai č... č... č... :)

Kaip jau buvau rašiusi, praeitą savaitę teko pasukti galvą mąstant, kokį įdomų objektą, prasidedantį č raide, galima nufotografuoti. Pasileidusi pas dantistę į Čikagą, prigriebiau savo juostinuką, tikėdamasi, kad ką nors „nušauti“. Kadangi atvykau kiek anksčiau, nutariau pasisukioti po kvartalą, tačiau nelabai ką ten įdomaus aptikau, apart šio, mano akimis tokio... lietuviško vaizdelio... :))

 ir tokio... tiesiog čiaupo – vieno iš tų, kuriuos rasi ant kiekvieno namo sienos...

Žodžiu, kaip suprantate, nieko verto dėmesio neradau... Kadangi po dantistės, kurios dėka nejaučiau kurį laiką pusės liežuvio bei pusės savo žabtų, norėjosi tik greičiau sėsti į automobilį bei skuosti namo, bandant neįsikąsti sau į žandą, taigi jau nebesistengiau surasti ką nors įdomesnio ne itin įdomiame tradiciniame gyvenamajame Čikagos rajonėlyje... Po valandos kelio namo, kai pagaliau pradėjau atgauti prarastus jutimo refleksus, o su jais kartu ir normalią savijautą, prisiminiau, kad netoli yra koks tai fontanas... Jei detaliau, tai galvojau apie jo čiurkšlę (kaip ten bebūtų, iš raidės č). Tačiau fontanas mane nuvylė, nes nieko ten ypatingo toje čiurkšlėje neįžiūrėjau :) Visgi šmirinėdama prie fontano radau savo žodyne dar vieną objektą, prasidedantį č raide, ir tai buvo čiurlenimas :) Bet irgi kažko blatno „nepagavau“...

Galiausiai mano akį patraukė įdomias vandens čiurkšles spajudants fontaniukas, kuriam atidaviau paskutiniuosius juostelės kadrus ir, pakeliui užsukusi į fotolaboratoriją išryškinti juostelės, smalsiai laukiau, norėdama sužinoti, ar bent vienas kadras bus vertas dėmesio. :)

Ir nors kadrai gavosi turbūt tik man pačiai smagūs (nes labai smagu buvo tupėti ir tykoti, kada ta srovė pasirodys, kad būtų galima nuspausti fotoaparato mygtuką), rodausi, kas tąkart gavosi. :)

Pradžiai – bendras vaizdelis įsivaizdavimui, kas ten buvo per fontanėlis:

Na, o čia – detalesni vaizdeliai :)

Na ir dar vienas, kuris kažkodėl man labiausiai patiko (nors dabar žiūriu, kad prieš tai įkeltas man daug smagesnis...) ir kurį nutariau nusiųsti vertinimui į FB. (tiesa, likau paskutinėj vietoj tarp kitų darbų :)))

Tokie tad buvo tos dienos žaidimai, po kurių nebebuvo daugiau laiko medžioti kitus „č“ objektus, besisukusius mano atmintyje: čipsus, čili pipirus ir Čikagą... :)

Skalbimo riešutai

Jau kuris laikas žinojau apie tokias ekologinas skalbimo priemones, kaip Eko rutuliai bei Muilo riešutai, bet žinote – kol prisiruoši ką nors įsigyti, kartais praeina amžinybė. :) Na bet: atėjo laikas, ir aš pagaliau nutariau išbandyti bent vieną iš tų priemonių. :) Tam kartui, pasiskaičius vienur kitur, kas prie ko, įsigijau muilo burbulus.

Internete, kaip visada, galima rasti įvairiausių nuomonių apie šias priemones, bet, kaip sakoma, kol pats nepabandei, ar gali ką nors pasakyti? :) Žodžiu, vakar išbandėm. Skalbia tikrai ne prasčiau nei mūsų turėti milteliai, o jei išskalbė ant Dariaus kelnių atsidūrusias uogų dėmes, vadinasi, visai neblogai...
Labiausiai, aišku, patiko tai, kad nėra jokio miltelių kvapo, vietoj kurio, gerai įkišus į skalbinius nosį, gali pajausti nestiprų salstelėjusį kvapą, panašų į medaus :) Kitas dalykas tas, kad riešutų maišiukas nedidukas, tad neužima pusės spintelės po kriaukle, o ir šiaip, pati idėja – skalbti tuo, kas auga ant medžio, man patiko. :)

Žodžiu, aš pabandžiau. Siūlau ir jums :)

Na, o kol aš taikiausi, kaip čia nufotografuoti tuos riešutus, čia priėjo Darius... :))))

Tiesa, tame pačiame informaciniame lapelyje, kuris buvo įdėtas mano nusipirktų riešutų maišelyje, dar yra parašyta, jog galima pasidaryti muilo riešutų ploviklį/skalbiklį. O ruošiamas jis labai paprastai: į 1,5 litro vandens reikia įdėti 10-12 riešutų ir virti juos 30 minučių. Viskas :) Patariama dideliais kiekiais to skysčio neprisigaminti, kad nesugestų bestovėdamas, nes jame juk nėra jokių konservantų. Reikės, įtariu, pabandyti pasigaminti ir pažiūrėti, kaip skalbia… :)

Rytietiškai lietuviškos salotos

Kai pagaunu save, kad užsiciklinau su tam tikrais kasdieniais patiekalais, ateina toks laikas, kai pradedu improvizuoti (nes, kaip žinia, labai nemėgstu receptų knygų :)

Taigi, pasukusi galvą, prisiminiau, kad spintelėje yra tokio daikto, kaip džiovinti jūros dumbliai, su kuriais labai seniai ką nors gaminau... Galvoje tuoj pradėjo knibždėti įvairiausi ingredientai, kurie, pasak mano nuojautos, turėjo tikti į kompaniją. Žodžiu, užmerkusi vandenyje gerą saują jūros dumblių, įlindau į spintelę ieškoti kito seniai beragauto produkto – perlinių kruopų. Jos keliavo į puodą virt. O kol tie du procesai tęsėsi, aš iš šaldytuvo išsitraukiau porą raugintų agurkėlių, kuriuos supjausčiau gabaliukais, susiradau dar sezamo sėklų, o čia po ranka pasipainiojo iš darbo grįžęs Darius su kokia tai šalto rūkymo lydekinių šeimos žuvele, vardu saira (man ji pasirodė panaši į sumažintą skumbrės variantą, nors vietoj jos, manau, kokie šprotai visai sueitų...) ir voila... Atvėsinau išvirtas perlines kruopas (sumetusi jas į sietelį ir perpylusi šaltu vandeniu), nusunkiau dumblius, pagardinau viską šlakeliu aliejaus, citrinos sultimis, šiek tiek druskos ir šaukštu medaus, o tada beliko apsivalgyti... :)

Ir ko ne rytietiškų salotų lietuviškas variantas? :)) Skanaus!

Pasaulio laikas

Radau štai tokį interaktyvų žemėlapį, kuriame bet kada galite pasižūrėti (kliktelėję su pelyte ant norimos vietos) kiek kur yra laiko :)

Vaizdelis nykoks...

Nors nesu iš tų, kurie tikisi išgelbėti visą pasaulį, nes tikiu šios planetos neišvengiamu gedimu, ir paprastai ramiai reaguoju į visokias ekologines katastrofas, vykstančias dėl žmonių godumo/neapdairumo/piktybiškumo, tačiau tokie vaizdeliai vis tik trinkteli per galvą...

Ačiū Dariui P., atsiuntusiam man šiuos vaizdelius į el. paštą...

Dar vienos krikštynos

Na va, tam kartui baigiau krikštynų fotografavimo maratoną... :) Prie rezultato, kaip visada, galiu kabinėtis, kita vertus, vieną dalyką jau pastebėjau – kuo toliau, tuo mažiau tenka apkarpyti kadrus, kas man labai patinka... :) Kita vertus, vis dar kovoju su spalvomis, nes vieną dieną atrodo, kad norėtųsi vienaip, kitą dieną – kitaip... :) Na bet gal ir į šį lauką kada nors ateis didesnė branda :))

O tam kartui rodausi keletą kadrų iš mažosios Brianos krikštynų...

Lininė krikšto suknelė, atkeliavusi iš Lietuvos.

Batai batukai :)

Džiaugsmas apsirengus... :)

Laukia rimta diena...

Krikštynų svečiai

Su močiute

Mūsų vestuvinis skėtis gelbėjo krikštatėvius ir mažąją veikėją nuo lietaus...

Kavinėje

Tikra katalikė, nieko neprikiši... :))

Laikas parodyti balsą :)

Šventė tęsasi...