Nėštukė šokolade ir ne tik

Dar viena fotosesija.
Besilaukiančios pažįstamų poros, kuri man pasirodė nepaprastai fotogeniška ir romantiška...

Emilytė ir Aleksiukas

Turėjau šiandien svečių. :)
Du simpatiškus mažylius – pusantrų metukų Emilytę ir jos 2,5 savaičių broliuką Aleksiuką. :) Na ir, aišku, jų mamą :)

Ir nors iš tiesų buvom planavę padaryti bent keletą mažojo piliečio nuotraukų, mano „akį“ kaip niekad traukė jo didžioji sesė :) Prieš tai, kiek kartų buvau bebandžius fotografuoti vietoje nenustygstančią gražuolę, praktiškai niekuomet ji nesidavė fotografuojama taip, kaip šiandien :) O kad jau taip atsitiko, tai išnaudojau progą :)

Emilytė

Su mylimiausiu mano namų žaislu – matrioška :)

Susikaupimas.

Auga gimnastė...

O štai ir jis – mažasis broliukas,
kuris kol kas daugiausia laiko praleidžia miegodamas :)

Mano šaldytuvas

Iki atvažiavimo į JAV niekuomet neturėjau problemų su šaldytuvu ar su jame esančiais produktais. Gyvenant Vilniuje jis iš viso pas mane būdavo pustuštis, nes dažniausiai maisto nusipirkdavau tai dienai, pakeliui iš darbo užsukdama į parduotuvę. Londone irgi – jei pirkdavau ne vienai, tai dviem, na... maksimum trims dienoms, todėl labai šauniai „tilpau“ į vieną šaldytuvo, kuriuo dalinomės trise, gyvenę tame pačiame name, lentyną. Dabar gi, kai paprastai perkam maistą vieną kartą per savaitę, pastoviai kariauju su vieta šaldytuve, o šalia to pastebėjau, kad nebe pirmą kartą erzina tai, jog prikrovus pilną šaldytuvą, po 2-3 dienų pasimiršta, ką pirkom, tad būtinai kas nors, papuolęs į šaldytuvo galą, ima ir sugenda... Baisu...

Kurį laiką niekaip neatėjo į galvą, kaip išspręst šią problemą. Įvairių daržovių, iš parduotuvės atkeliavusių celofaniniuose maišeliuose, nesinorėdavo ištraukt, kad nesuvystų ir nesudžiūtų. Bet viskas maišeliuose mane dar labiau siutino, ypač jei, kaip minėjau, sugesdavo.

Pagaliau atėjo išganinga mintis (ir kur ji buvo anksčiau?), kad daržoves galima būtų laikyti šaldytuvo apačioje esančiuose stalčiuose (gal jie tam ir skirti? :)) Prisipažinsiu, absoliučiai nepamenu, kas juose pas mus būdavo laikoma vaikystėje, todėl dabar tie stalčiai vis likdavo pustuščiai... O užkrauti ant jų esančioje lentynoje besipuikuojančiais produktais iš vis likdavo nematomi ir užmiršti...

Taigi. Ėmiausi maisto laikymo šaldytuve revoliucijos. Mečiau lauk visus celofaninius maišelius, išdidžiai ištraukiau viską į dienos šviesą ir pergrupavau: į apatinius stalčius nukeliavo visos pagrindinės daržovės (tiesa tik ilgieji burokėliai kol kas liko gulėti kaip buvę, be idėjos, kur ir kaip juos sukišti. Ir šparaginių pupelių maišas, kuris keliaus vakare ant stalo), o visa kita erdviai pasiskirstė po lentynas. Neįtikėtina, kad praktiškai visa tai, kas vos, regis, tilpo dviejose giliose lentynose, sutilpo į du kompaktiškus apatinius stalčius...



Tai va, čia taip man būna, kai trūksta kantrybė su ilgai neišspręsta problema... Sekantis objektas mano taikinyje – arbatos ir puodelių spintelė, kurioje irgi kažkaip viskas persimaišė su laiku... :)

Laivas, mes ir laikas...

Tie, kas prisimena šią mano nuotrauką, darytą 2000-ųjų vasarą Juodkrantėje,
šiandien gali ją sugretinti su ta, kurią man šiandien atsiuntė J.V.

Taip, kaip metai greit ištipsta mūsų kasdienybėje, taip ir šie, smėlio gniaužtuose įstrigę laivo griaučiai, pamažu grimzta gylyn, gylyn, tarsi primindami, kad viskas šiame gyvenime praeina, kad „ir tai praeis“...

Pamenu, tuomet, kai šiain ne taip pavyko ištrūkti iš tuomet pasiutiško darbo tempo kelioms dienoms prie jūros, su didžiuliu pasimėgavimu sėdėdavau prie šio paslaptingai įstrigusio smėlyje laivo ir žiūrėdavau, kaip jis pasitinka dūžtančias bangas. Rytą, vakarą, saulei spiginant ar smulkiam lietui dulkiant, ypač, kai aplink nebūdavo nei vieno žmogaus, gyvenimas aplink sustodavo... Mano mintys tuomet sukosi apie už kelių dienų gimusią pjesę apie gyvenimo blaškomą merginą. Apie žmones, gyvenančius „kitaip“, apie tuos, kurie sugeba ištrūkti iš savo rėmų, apie tas kitas gyvenimo alternatyvas, kurios tada sukosi mano galvoje...

Bet... Ir tai praėjo :)

Giminės istorija. V dalis. Toli toli...

Iš dalies tai eina kalba ne visai apie mano giminę. Tačiau ši istorija prikaustė mane kelioms dienoms prie kompiuterio ir tapo pakankamai sava...

Viskas prasidėjo nuo to, kai per „Facebook'ą“ (o, visagalis internete! :) mano brolį pagal pavardę susirado Škotijoje gyvenanti Filomena, kurios prosenelis – Juozas Simanavičius. Filomena, pasirodo, labai nori atrasti savo šaknis ir ieško savo giminaičių Lietuvoje. Na o brolis Filomeną nukreipė pas mane – kaip pas genealogijos maniakę :D

Pagal vietoves, minimas senuose dokumentuose, supratau, kad tai geriausiu atveju laaaabai laaaabai tolima giminaitė, o gal visai net ir ne giminaitė :)
Nes mūsų giminė nuo 18 a. gyveno Aukštaitijoje, tuo tarpu Filomenos giminė kilusi nuo Suvalkijos, nuo Plutiškių. Tačiau kažkoks Simanavičių pavardės keliamas solidarumas paskatino mane padėti tai merginai rasti bent kokį siūlo galą šioje, ne tiek jau ir daug duomenų turinčioje istorijoje.

Galite įsivaizduoti – tris dienas mudvi abi „žaidėm detektyvus“ – bandydamos atsekti sulenkintų vietovių lietuviškus pavadinimus, rasti juos žemėlapyje, susisiekti su vietiniu laikraščiu bei pasidomėti, gal galima būtų publikuoti Filomenos paieškos skelbimą...
Šiandien gi jau visai įdomiai istorija apsipynė detalėmis, nors ir negausiomis, bet bent jau kaimų, kuriuose gyveno jos močiutės broliai, pavadinimus jau žinome :) Tai – Galginų kaimas netoli Plutiškių, Marijampolės rajone.

O Filomenos prosenelių įstorija tokia:
Jos prosenelis Juozas Simanavičius, vedęs Marę Palaikytę, 1892 metais susilaukė sūnaus Kazimiero. Ne už ilgo greičiausiai Marė mirė, ir Juozas vedė Algę, kuri pagimdė Juozui dar keturis vaikus: Juozą (g. 1905), Oną (Filomenos močiutę, g. 1908 m., kaip tik nevadinamą dokumentuose – ir Simanaite, ir Simanavičiūte ir dar kaip tik kas netingi), Petrą (g. 1910 m.) ir Marę (g.1912 m.).
Vyriausiasis Kazimieras 1906 metais kartu su tėvu ir savo pamote Alge pirmą kartą atvažiavo į Škotiją uždarbiauti. Juozas, kaip ir dauguma to meto atvykėlių, dirbo anglies kasyklose. Tuo tarpu Kazimieras, važinėjęs tai į Škotiją, tai vėl atgal į Lietuvą, 1927 metais emigravo visam laikui, pasivadino Charles Smith vardu ir įkūrė kepyklą. 1927-ųjų metų dokumentuose Kazimieras pažymi, kad jo tėvai (Juozas ir Marė) jau mirę. Tikėtina, jog jo pamotė Algė, kuri, matomai, buvo daug jaunesnė už Juozą, su vaikais po sutuoktinio mirties grįžo į Lietuvą. Jos sūnūs Petras ir Juozas karts nuo karto nuvažiuodavo pas Kazimierą padėti jam darbuose. Petras mirė sulaukęs 24 metų, o Juozas vėliau taip pat emigravo į Škotiją, sukūrė ten šeimą ir ten mirė sulaukęs senatvės. Ona, nuolatos važinėjusi į Škotiją pas savo brolius, galiausiai taip pat emigravo į Škotiją, kur dabar gyvena jos anūkė Filomena. Tai greičiausiai įvyko 1932 m., nes tais metais įdėta paskutinės viza jos pase.

Jauniausioji Onos sesuo Marė – berods vienintelė, kuri taip ir nebuvo atvykusi į Škotiją pas brolius ir Oną. Panašu, kad ji gimė Lietuvoje. Visko gali būti, kad Algei besilaukiant Marės, mirė Juozas, ir ji su vaikais grįžo į Lietuvą. Tokią prielaidą leidžia daryti tas faktas, kad apie Onos seserį Marę nėra jokių įrašų Škotijos dokumentų archyvuose. Ona pamena, kad Marė rašydavo laiškus savo broliams ir sesei Onai iš Lietuvos.

Deja, Ona Simanavičiūtė-Marcinkevičienė (vėliau pakeitusi Škotijoje pavardę į Mitchell) mirė, kai jos dukrai – Filomenos mamai – tebuvo 12 metų. Jos tėvas vedė kitą moterį, kuri sunaikino daugybę Simanavičių šeimos relikvijų, dokumentų ir nuotraukų... Čia istorija ir nutrūksta, o Filomena tikisi atrasti Lietuvoje bent kažkokias užuominas apie savo močiutės Onos seserį Marę, jos šeimą bei palikuonis, jei tokių yra...

Ir, kaip sakant, beveik, kaip kad laikraštyje būtų parašyta, jei kas viena ausim ką nors esate girdėjęs apie Mariampolėje gyvenančius/gyvenusius Simanavičių giminės žmones, būtume dėkingi, jei atsilieptumėte :))

Na ir pabaigai – keletas nuotraukų...
Broliai ir seserys: Petras, Juozas, Ona ir Marė.

Ši atsiųsta Onai iš Lietuvos. Joje Marė su vaikais.

Marė su vyru ir (greičiausiai) jų pirmagimiu:

Galima būtų paklausti, o prie ko gi čia aš?.. :) Tai va, aš irgi savęs to paties klausiu. Tiesiog traukia mane tokie dalykai ir tokios istorijos tarsi magnetas... O kai įtraukia, pasijuntu tikrai beveik kaip giminaitė. Ir netgi ne tokia jau tolima... :)

P.S. pabandėm įdėti į Mariampolės laikraštį skelbimą, bet niekas, deja, neatsiliepė... :(

Galerija

Nelabai ką naujo pastaruoju metu nuveikiau, ką galėčiau parodyti. Tačiau bent jau tai, kas sena, susitvarkiau... Nors tiesa, tai nutiko labai spontaniškai, mat atradau internete automatinių svetainių kūrimo šablonus, na o jau kai nutariau juos išbandyti, tai nebebuvo kelio atgal...

Taip, bežiūrinėdama tų svetainių kūrimo galimybes, sukroviau savo nuotraukas ir darbus.
Tad, jei kada norėsite užsukti pasižvalgyti, visada prašom:

Mano nuotraukos:

Mano rankdarbiai:

Yann Arthus-Bertrand. Namai.

Home. Taip vadinasi žymaus prancūzų fotomenininko Yann Arthus-Bertrand'o filmas, į kurį nuorodą atsiuntė vienas pažįstamas.

Anglų kalba filmas (1,5 val.) – čia
Rusų kalba – čia
Lietuvių kalba – čia

Trumpas filmo pristatymas tiems, kurie neturės laiko pažiūrėti jo viso:



Bet pradėkime nuo paties Y.Arthus-Bertrand'o, su kurio fotografija susipažinau daugiau nei atsitiktinai :)

Pirmą kartą po visą pasaulį keliaujančią jo parodą po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“ aptikau 2002-ųjų vasarą Budapešte. Važiavom pro šį miestą kartu su „Palėpe“. Judėjom tąsyk iš Rumunijos atgal į Lietuvą, o iki autobuso pajudėjimo buvo belikę 15 minučių. Nuėjau išmesti kažkokios tai šiukšlės, prieš įsėsdama į autobusą, kai staiga pamačiau gretimame parke didžiulius stendus. Nubėgusi prie jų išvydau neregėto grožio ir įspūdingo dydžio nuotraukas, kuriose puikavosi vaizdai iš viso pasaulio, daryti iš paukščio skrydžio. Supratau, kad per keliolika minučių parodos apžiūrėti nespėsiu, todėl ieškojau bent autoriau vado, kad galėčiau vėliau susirasti daugiau informacijos apie jį internete. O vardas pasirodė ne iš lengvųjų, todėl eidama atgal link autobuso lyg burtažodį kartojau: Yann-Arthus-Bertrand, labai nenorėdama užmiršti nei vienos raidės. Autobuse suskubau šį vardą užsirašyti, tad grįžus namo jau po keleto dienų lindėjau internete ir sklaidžiau šio autoriaus puslapius virtualioje erdvėje...

Kitąmet, 2003-ųjų vasarą vėl su „Palėpe“ kirtome Europą autobusu, šįkart važiuodami Olimpijos (Graikija) link. Pirmasis ilgasis autobuso sustojimas poilsiui nusimatė Krokuvoje, vėlai vakare, iki paryčių. Su kolegomis sukom galvas, ką reikės veikti Krokuvoje vidury nakties, todėl kai išlipus iš autobusto pamačiau reklaminį skydą su Y.Arthus-Bertrand'o parodos reklama, nepaprastai nudžiugau. Tai vėlgi buvo paroda po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“, atidaryta lankytojams ištisą parą. Stendai su didžiulėmis nuotraukomis puikavosi jaukiame parke, gerai apšviesti ryškių lempų. Nreikia turbūt ir sakyti, kur dauguma mūsų praleido tą naktį. Išstudijavau tuomet visas išeksponuotas nuotraukas, kiekvieną po jomis buvusį užrašą...

Dar kitais metais paroda atkeliavo jau ir į Vilnių. Ten irgi nuėjau, bet jau daugiau vedina sentimentų. Paskui dovanų gavau albumą su šio autoriaus nuotraukomis, kurios tuo metu labai išpopuliarėjo tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Manau, kad ir mūsų Marius Jovaiša, išleidęs „Neregėtą Lietuvą“, idėją savo albumui pasiėmė būtent iš šio prancūzų menininko...

Dabar gi iš pažįstamo gavau nuorodą į Y.Arthus-Bertrand'o filmą, kuriame taip pat panaudota nemažai jo darbų bei filmuotos medžiagos.

Dviprasmių minčių sukelia tokie filmai. Nepaisant to, kad nesutinku su kai kuriais ten pateikiamais gyvūnijos ir augalijos egzistavimo faktais, visa kita tikrai daro įspūdį. Todėl norėtųsi tikėti, kad tokie filmai gali padaryti įtaką tiems dviems procentams turtingųjų, kurie valdo pasaulį ir pristabdyti tai, kas vyksta... Norėtųsi tikėti, kad dar ne viskas prarasta. Tik klausimas, ar tokie filmai iš tiesų pasiekia tų turtingųjų ausis, o jei ir pasiekia, ar tai dar turi galios pakeisti jų godumo laipsnį bei to pasekoje atsiradusią ištisą įvykių laviną...

Bet kokiu atveju, filmas savo estetine išraiška tikrai nuostabus ir vertas žiūrėjimo. Net ir tuo atveju, jei laiko atgal pasukti nebeįmanoma... Gero žiūrėjimo :)

Apginsime?..

Tarptautinė vaikų gynimo diena... Tokia visada man labai keistai skambanti, nes vis norisi ją ne vaikų gynimo, bet vaikų gimimo diena vadinti... Gal todėl, kad niekada nesigilinau, nuo ko tie vaikai tą dieną turi būti ginami... Paskaičiau spaudoj, kad pasirodo gi – nuo smurto... A, gerai, žinosim...

Tik va, ta smurto sąvoka man kažkaip šiais laikais daug labiau išsiplėtusi, nes vos pradedu galvoti, kaip pasaulis smurtauja plačiąja prasme prieš ateinančią kartą, darosi baisu... Tuo labiau, kad kaip tyčia užkliuvau už straipsnių ta pačia tema.

O tema – GMO – genetiškai modifikuoti organizmai... Ar apginsime ateinančią kartą nuo savaiminio susinaikinimo?..

Straipsniai:
Genetiškai modifikuoti organizmai Lietuvoje pasklido tyliai
Pasaulis vaduojasi nuo GMO

Ir užsigardžiavimui – filmukas: „Genetinė bomba“. I dalis, II dalis, III dalis

Portretas Nr. Mano brolis

Neįsivaizduočiau savo gyvenimo be savo brolio... :) Buvau iš tų mažesnių sesučių, kurias broliui visada būdavo sakoma saugot, kaip vyresniam broliui, bet vietoj to jis labai sėkmingai mane erzindavo, ko pasekoje būdavo, kad gerokai pasipešdavom :) Tačiau vis tiek buvom neišskiriami... Gal todėl labai daug prisiminimų yra iš to meto, kai gyvenom kartu ir saugojom vienas kito paslaptis...

Pamenu, turėjo brolis tokį keistą polinkį – valgyti cukrų :)) Kadangi dieną mama to daryti neleisdavo, tai brolis eidavo valgyti cukraus naktį... O aš prašydavau, kad neitų, nes man vienai būdavo baisu pasilikti... Kartą taip stipriai prašiau, taip stipriai į jo pižamą įsikibau, kad ta net suplyšo... :) Bet mama vis tiek buvo už mudu protingesnė ir žymėdavo cukraus lygį cukrinėje, taip atsekdama, kas vyksta naktimis su tais saldžiais milteliais... :)

Paskui mes atradome, kaip galima naktį pamatyti žvaigždes.. :D Ogi daužai stipriai galvą į pagalvę, kol pradeda akyse mirgėti tokios „žvaigždutės“ :)) Nuo to laiko, panašu, abu esame „trenkti“... :)

Buvo laikas, kai, užsidarę visam savaitgaliui tamsiame kambarėlyje, ryškindavome nuotraukas, o paskui džiovindavome jas prilipinę prie vonios plytelių, buvo laikas, kai kaip išprotėję be šalmų važinėjomės jo mopedu, kartu šaudydavome iš lankų pas senelį Utenoje... Daug visko iš tiesų buvo.. :))

Buvo ir taip, kad man atitekdavo viskas, kas likdavo nuo brolio: rūbai, žaislai, dviratis... O mokykloje visi mokytojai netrukdavo paklausti, ar nesu kartais tokio Daliaus sesuo... Taip, taip, ta pati... Galiausiai tai tiek įgavo pagreitį, kad net studijuoti nuėjau to paties, kaip ir brolis... Tada mokytojų rolę perėmė dėstytojai, reikšmingai nutęsdavę: „Aaaa.... tai būsi jo sesutė....“

Užkrėtė jis mane architektūra, kai pirmuose kursuose darydavo maketus, o aš, tuomet paskutinių klasių moksleivė, jam padėdavau. Patiko. Labai patiko tuos maketus man daryt. Taip kad neliko paskui kitos išeities, kaip kad eiti ten pat... Ir tai ne pabaiga... Paskui ir dirbti teko toje pačioje srityje, kaip brolis – reklamoje.
Žodžiu, brolis visaip kaip buvo (ir praktiškai tebėra) tas, kuris pramina vienokius ar kitokius kelius mano gyvenime :)

O šiaip, kai pagalvoji, esame tokie skirtingi... Su skirtingais pasauliais, su skirtingais temperamentais, su skirtingais gyvenimo prioritetais... O finale vis tiek – esame brolis ir sesuo... Vieno kumščio pirštai.
Ir sunku būtų dabar įsivaizduoti kitaip... :)

Na o šiandien rašau apie tai, nes kaip tik jo gimtadienis ;)
Su tavo švente, brolau!!! ;)

Gėlytė :)

Tęsiant nertų gėlyčių, kuriomis buvau ne per seniausiai užsikrėtusi, temą, štai dar vienas nedidukas papuošaliukas...

Šį kartą jis skirtas Austėjos dukrelei Gertrūdai. :)

Atskirai šio daiktelio nefotografavau, bet štai, turiu dabar nuotrauką kartu su visu modeliuku :)

Tikiuosi, per savo krikštynas mažoji atrodys puikiai :) O ir ant suknelės ar krikšto žvakės galės prisisegti dar ir kitą gėlytę, esančią komplekte su šia :)

Foto – Austėjos

Jis paklausė: Kodėl tu sustojai?
Atsakiau, kad krypties nerandu –

Tylią naktį nei vėjo, nei šuoro...
Tamsią naktį žvaigždės nematau...

Į pėdas statant kojas dėlioti
Jis man patarė. Aš paklausiau.

Po mažytį, nematomą colį
Žemę visą skersai apėjau...

Nėštukių metas

Artėja vasara, ir visos, tarsi susitarę, pradeda lįsti į dienos šviesą nėštukės...

Vieną vakar „nušoviau“, pora dar laukia eilėje, kol ateis jų metas...

Karšta...

Panašu, kad pas mus atėjo vasara... Dieną termometras rodė visus apvalius 30°C, ko pasekoje aš, pasiėmusi pluoštą skaitalo ir atsisėdusi ant sofos, beskaitydama ėmiau ir... užmigau...
Atsibudau su tuo pačiu skaitalu rankose, su kojomis, užkeltomis ant savo mėgstamo taip vadinamo gimnastikos kamuolio, niekaip nesuprasdama, kaip tos mano kojos nenuriedėjo nuo mano apvaliojo bičiulio :)

Dabar gi, 9 valandą vakaro, jau „atvėso“ - termometras rodo „tik“ 25°C...
O aš galvoju: „Jei dabar taip, tai kas bus vasarą?“...

Reklama per tv

Visada buvau iš tų, kurie įsidėmi pačią reklamą (jei ji įdomi), o ne produktą, kurį ta reklama pristato :) Aišku, jei per 30 sekundžių produkto pavadinimas pakartojamas 5 kartus (kas visada daugiau ar mažiau siutina), tai nori nenori įsidėmėsi tą pavadinimą, bet tada jau nebenorėsi net pažiūrėti parduotuvėje į to produkto pusę :)

Šiandien, bežiūrėdami savo vienintelę šiuo metu sekamą laidą per tv – „American Idol“, įsikalbėjom su Darium apie tai, kad turbūt nei vienas nesame nusipirkę nei vieno produkto, reklamuojamo per tv, o gerai pasiknisus po atmintį turbūt išeitų, kad taip pat yra ir su kitais kanalais transliuojama reklama. Žodžiu, esame totaliai ne reklamos aukos. Tačiau reklamą su vienokiu ar kitokiu „cinkeliu“ abu mėgstame.

Ir, taip jau sutapo, kad šiuo metu per tv rodo vieną iš mus smagiai nuteikiančių reklamų (:



Kita gi, kurią prisiminėm iš vasaros, yra ši:



Na o likusios visos reklamos (gal išskyrus keletą išimčių, kurias šią minutę tiesiog esu užmetus kažkur atmintyje), transliuojamos per JAV tv, prisipažinsiu, yra tokios, per kurias norisi išjungti garsą ir atsitraukti nuo tv...

P.S. Uoj, kaip gi galėjau užmiršti dar vieną reklamą, nuo turios ir kilo mintis vakar padaryti šį įrašą :)))
Nepatikėsit, tai - Coca-Cola reklama, savo stilistika primenanti „minuscule“ filmukų seriją :)

Aš džiaugiuosi

Nežinau, kaip jūs, bet aš tai labai džiaugiuosi prezidento rinkimų rezultatais.

Nors nesu iš tų, kurie žino visus politinius užkulisius, visas vidaus ir užsienio politikos smulkmenas, aš tikiu, kad Dalia Grybauskaitė – tas žmogus, kuris gali lietuviams įkvėpti daugiau pilietiškumo, daugiau optimizmo, ryžto ir noro kažką daryti tiek kiekvienam atskirai, tiek visiems kartu „vardan tos Lietuvos“.

Sakoma, jog stebuklų nebūna ir kad vienas lauke – ne karys... Kita vertus, norisi tikėti, kad bent kažkas pasikeis. Kad bent kažkas pajudės iš mirties taško ir kad tai bus kažkokia nauja pradžia...

Beje, tai – pirma prezidentė, kuri gimus ir augus Vilniuje. Be to, baigusi tą pačią mokyklą, kurioje mokiausi ir aš. Tiesiog smulkmena, bet vis tiek maloni :)

Taigi – sėkmės naujajai mūsų prezidentei ir išminties laviruojant tarp sunkmečio vargų bei prioritetų!

P.S. Keletas straipsnių žiniasklaidoje šia „karšta“ tema:
Išrinktoji prezidentė D.Grybauskaitė: „Laikas toks, kad daugelį žmonių vilčių turėsiu pateisinti“ (Lietuvos Rytas)
D. Grybauskaitė įspėjo: visi privalės keistis (Lietuvos Rytas)
D.Grybauskaitės taikiklyje – penki A.Kubiliaus ministrai (delfi.lt)
Verslininkai: kai vyrai nesusitvarko, ateina moterys (alfa.lt)
Grybauskaitė: tikiuosi, būsiu stabilizatorius (alfa.lt)

Knygos. Gimimo slėpinys

Na va, perskaičiau ir antrąją knygą...

Aleksandras Žarskus. „Gimimo slėpinys“

Pastaruosius metus vis po truputį domėjausi panašiomis temomis, todėl ši knyga man buvo tarsi konspektas viso to, apie ką buvau mąsčiusi, ką buvau nugirdusi ar perskaičiusi, sudėtas į vieną knygą ir dar papildytas nepaprastai įdomia informacija, kuri padeda suverti visus atskirus gabaliukus ant vieno siūlo. Visa tai atveria tarsi naują savęs, pirmiausiai – kaip dukros, paskui – moters, galiausiai – kaip žmonijos gyvybinio siūlo tęsėjos, suvokimą...

Galėčiau pasakyti, kad tai – knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti kiekvienai merginai, moteriai. Net ir tuo atveju, jei jos pasaulėžiūra ne tokia, kokia autoriaus. Tu gali nepriimti visko, apie ką rašoma, tu gali turėti kitokią savo nuomonę, bet pamąstyti apie visa tai bent vieną kartą gyvenime, manau, tiesiog gyvybiškai būtina...

Įdomu, kad tam, jog suprastume, kodėl šiuolaikinę visuomenę valdo daiktai bei tokie dirgikliai kaip nikotinas, alkoholis, kitos narkotinės medžiagos, turime atsigręžti į tą pirmąją valandą, kai tie žmonės gimė. Į jų motinas, kurioms galbūt net nebuvo sudarytos sąlygos pabūti su savo vaiku pirmąsias jų šiame pasaulyje valandas; į Sistemos įdiegtus gimdymo, žindymo, maitinimo tuo metu primestus standartus... Visa tai gali atrodyti smulkmenos, nuo kurių vargiai ar kas galėtų priklausyti... Bet ar tai – tikrai smulkmenos..?

Kas vyksta į pasaulį atėjusio vaiko smegenyse, kai nukerpama dar pulsuojanti virkštelė, ką praranda motina, kurios kūdikis nepažindomas per pirmąją valandą, kas sugalvojo vaikų maitinimą pagal grafiką, kodėl vieni vaikai gimę šypsosi ir būna budrūs, o kiti apatiškai miega ir atsimerkia tik po keleto savaičių, kieno patogumui vystomi kūdikiai, kas sukelia pogimdyvinę depresiją, kodėl tiek daug vaikų šiais laikais su kreivais dantimis – šie ir daugelis kitų ne mažiau įdomių klausimų nagrinėjama autoriaus knygoje, patraukliai papildant juos tyrinėjimų išvadomis, gamtos pavyzdžiais, įvairių moterų liudijimais...

Naivu, aišku, būtų tikėtis, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, įtikės visu tuo, kas joje rašoma. Kita vertus tikiu, kad tokios knygos tikrai sumažintų skaičių tokių moterų, kurios, pasiėmusios savo pirmagimio gimdymo istoriją skaito ir verkia, matydamos gydytojų įrašus apie tai, ką joms gimdymo metu darė joms pačioms kartais net nežinant...

P.S. Labai į temą šios dienos straipsnis delfyje apie kūdikių žindymą...

Knygos. Aš iki gimimo

Gavau vakar siuntinį nuo draugės iš Lietuvos, kuriame buvo dovanų dvi knygos: Aleksandro Žarskaus „Aš iki gimimo“ ir „Gimties slėpinys“. Pirmąją jau perskaičiau, todėl skubu pasidalinti įspūdžiais...

Aleksandras Žarskus. „Aš iki gimimo“

Knygos anotacijoje rašoma: „Knyga skirta sąmoningumo žadinimui ir auginimui mylinčio žmogaus, kuris, suvokęs savo amžinumą ir vieningumą su visa gyvybe, atrastų savyje tą meilę, kurios dėka laikosi visas pasaulis.“

Ir nors knygoje koncentruojamasi į gyvybės pra(si)dėjimo klausimus, joje apstu bendrųjų gyvenimo principų, įdomių įžvalgų tiek žiūrint per krikščionybės, tiek per mokslo, tiek per psichologinę prizmę, ko pasekoje knygą skaityti buvo nepaprastai įdomu, netgi turint omenyje, kad tokioje samplaikoje tenka tekstą savotiškai „filtruoti“, atsirinkti, kas tau pačiam priimtina, pamąstyti ties tuo, kas tau atrodo esant kitaip, suklusti ties tais dalykais, apie kuriuos galbūt niekuomet nebuvai susimąstęs... O gal kada ir susimąstei, bet, neradęs konkrečios atsakymo į rūpimą klausimą formuluotės, taip ir palikai viską savaiminiams procesams sudėlioti į savas vietas laikui atėjus...

Viena iš tokių formuluočių, kurias suvoki pats, bet nesugebi netaikliais savo žodžiais perduoti kitiems, man pasirodė apie streso ir ramybės mūsų gyvenime kaitą, apie kančios ir gėrio konfliktą bei jo prasmę... Apie tas dvi kiekvieno reiškinio puses...
„Kiekvienas reiškinys turi savo antrąją pusę. Kita „pavojingo“ ir pilno kančių pasaulio pusė yra ta, kad jis labai tinkama vieta sielai mokytis dvasinių savybių. Lengva mylėti, kai esi mylimas, tačiau tokia meilė labai silpna. Mes nuolat girdime skundus – manęs nemyli. Tikroji meilė, atlaidumas, pasiaukojimas, kantrybė ir kitos dvasinės savybės įgyjamos ir užgrūdinamos sunkiose sąlygose, kuomet esi skriaudžiamas, niekinamas ir panašiai, ko žemėje tikrai netrūksta...“

Apskritai paradoksų knygoje nemažai, nors finale iš tiesų galima būtų įžvelgti bendrą viso ko principą, apie kurį ir eina kalba: materialinio bei dvasinio pasaulio priešpriešą, kurioje telpa ir tai, kad vienoje plotmėje „toks tokį traukia“, o kitoje – „priešybės traukia viena kitą“; tai, kad pasekmės ir priežastys sąveikauja tiek viename, tiek kitame lygyje, tik veikia skirtingu greičiu; tai, kad kalbant apie organizmų simbiozę bei parazitozę, viskas priklauso tik nuo požiūrio bei pažinimo; o apsigimimai ir neįgalumas yra tik mūsų, reginčių kūną, bet užmirštančių pažvelgti į sielą, problema bei noras visur kur sukurti šiltnamio sąlygas, neįsigilinus iš tiesų, ar jos tikrai neša naudą, o gal visgi yra tik žalingos mūsų dvasiniam tobulėjimui..?

Autorius, į daugelį dalykų žiūrėdamas per savotišką krikščionybės prizmę, man pasirodė nevengiantis sulaužyti kai kuriuos gan giliai nusistovėjusius stereotipus, kurie, seniai tapę tarsi norma, gali pasirodyti iš tiesų ne tokie jau ir teisingi... Mano akis užkliuvo už trijų iš jų: už nuodėmės, atgailos ir krikšto. Pirmoji užkliuvo, nes turbūt pirmą kartą taip aiškiai radau išdėstytą teigiamą nuodėmės pusę, atgailą pagaliau radau įvardintą ne kaip gailestį, o kaip mąstymo pakeitimą, ką ir reiškia tiesioginis graikiškas žodžio „metanoeho“ vertimas, daug kur minimas Rašte, ir pagaliau nudžiugau radusi ne religinę žodžio „krikštas“ reikšmę. Tai – pradžios padarymas, nužymėjimas... Prisipažinsiu, kad jau senokai ieškojau šio žodžio formuluotės...

Dar vienas labai džiugus ir patrauklus dalykas man pasirodė tas, kad tai – ne iš kokios nors kalbos versta užsienio knyga, bet lietuvio darbas. Dar daugiau – nors knygoje liečiamos temos yra labai glaudžiai susijusios su moters pasauliu, jos fiziologija, kai kur iš tiesų stebina įžvalgos, užrašytos vyro, ir tada nejučiom pagalvoji, kad dar ir ne kiekviena moteris žino apie tokius dalykus, kurie turėtų būti, regis, savaime suprantami, atrandami, perduodami iš kartos į kartą, bet jau užmiršti, išniekinti „modernios“ kultūros, kurioje gyvename...

Atskira tema, be abejo, būtų daug asmeniškesni dalykai, kurie palietė beskaitant šią knygą, ypač kai žinau brolio bei savo pačios atsiradimo istoriją „nuo... iki...“, kas glaudžiai susisiejo su knygoje nagrinėjama minčių, informacijos formavimo/perdavimo teorija, tačiau tam tie dalykai ir yra asmeniški, kad liktų tik savose mintyse, neperžengdami to sleksčio, kur mintys gali būti išsakomos garsiai...

Na ir pabaigai – keletas tiesiog patikusių, dalinai seniau žinomų, bet iš naujo atrastų minčių iš knygos:

• Vystomasi ir augama tik ten, kur yra kliūtys ir sunkumai.
• Mes paveldime ne ligas, o požiūrį į gyvenimą.
• Leningrado blokados metu ar kitose labai sunkiose sąlygose pirmiausiai žuvo tie, kurių tikslas buvo išlikti, o išliko tie, kurie turėjo kilnesnius tikslus ir rūpinosi kitais.
• Kuo dalykas šventesnis ar baltesnis, tuo labiau jį galima subjauroti ar apjuodinti.
• Ateitis keičiama praeitį padarant savo mokytoju, o nuodėmę – išminties šaltiniu.
• „Žmogui reikia to, ką turi blogiausio savyje, kad pasireikštų, kas jame yra geriausia“ - P. Coelo

Tai tiek. Eisiu skaityti antrosios šio autoriaus knygos ir, tikiuosi, vėl pasidalinsiu įspūdžiais :)

Mezgame vaikams

Kai norisi šiek tiek padaryti pertrauką tarp papuošalų gamybos, imu į rankas virbalus...
Prieš Velykas, tiesa, nusimezgiau paltuką, tik va apdailai siūlų pritrūkau, tai ir stovi, kol gausiu papildomą partiją užbaigimui...
Tuo tarpu ėmiausi kiek mažesnio projekto – komplektuko vienam mažam žiogui :)

Automatinis teksto kirčiavimas

Prisipažinsiu, kad pakankamai nustebau, kad toks dalykas yra... Kaip sakoma, genialu tai, kas paprasta. Nežinau, kaip jums, bet man toks dalykas, kaip automatinis teksto kirčiavimas, atrodo labai naudingas...

Puslapį galite rasti čia.

Medžių žydėjimas

Kaip sniegu apsikloję žiemą,
Taip vasarą – žiedais, žiedais, žiedais...

Kai pranešė, kad šiandien lis, čiupau savo fotoaparatą ir aplėkiau visą žiedais apsipylusį mūsų kvartalą... Gaila, kad kvapo vaizdai neperteikia, nes jie čia šiuo metu – taip pat nepakartojami...