Radijo teatras

Sėdėjau šįryt ant sofos ir nėriau mamai papuošalą. Įsijungiau radijo teatro įrašą, į kurį nuorodą man atsiuntė draugė. Keista buvo klausytis įrašo, kuriame girdisi mano trijų draugų balsai.

Ech... Mūsų karta užaugo...
O regis, dar taip neseniai, „tik“ prieš kokius 20 metų, vieną vakarą aš sėdėjau savo vaikiškame kambaryje, siuvau klouną pagal knygelę „Žaislai iš atraižų“ ir klausiausi lygiai tos pačios radijo laidos – „Radijo teatras“... Tik aktoriai, kurie tąsyk įskaitė pjesę, buvo mano tėvų kartos. Šiandien jų vietoje mano draugai...

> Radijo teatras. F. Dostojevskis, „Baltosios naktys“.
(jei nuorodos neatidaro, bandykite atidaryti su Safari naršykle, nes LRT įrašai kažkaip labai keistai užkoduoti... O jei ir taip nepavyksta, bandykite šią nuorodą.)

Požiūris. Dar kartą.

Ne per seniausiai rašiau apie požiūrį iš savo varpinės. Šį kartą – apie požiūrį apskritai.
Nors už šią partiją nebalsavau, nors žinau, kad ši reklama viso labo tik plagiatas, gal jau seniai apkeliavęs visą internetą (tik nespėjęs užsukti į mano pašto dėžutę), bet sutikit – tai dar sykį įrodo, kad viskas gyvenime – tik požiūrio reikalas...
Iš kurio galo į gyvenimą žiūrite jūs?..

Ruduo

Visą savaitę žiūrėjau pro langą ir žavėjausi nuostabiu rudeniu... Deja, darbai neleido atsitraukti ir pasigrožėti juo negalvojant apie nieką. Iki vakar. Kai pagaliau išėjau pasivaikščioti, prigriebusi dar ir savo dažną palydovą – fotoaparatą.
Su drauge Viktorija apėjom tradiciniu tapusį mūsų ratuką aplink porą šalia esančių ežeriukų, grįžom prisikvėpavusios neįtikėtinai lengvo ir jau vėstančio rudens oro, akis gerai paganiusios į neapsakomo grožio ir įvairumo medžių spalvas... Keletas vaizdelių ir jums:

Retro - 2

Dar viena retro nuotrauka, kuriai – 37 metai :)
Veiksmas vyksta 1971 metais ant Kauno rotušės, kurią mano tėtė tuo metu restauravo, varpinės stogo.
Rankose –16 mm filmavimo kamera, kuri akylai stebėjo ir visą mūsų vaikystę... :)

Retro

Savo vaikystės nuotraukas, stropiai tėvų rinktas ir saugotas, turbūt mokame atmintinai... Tačiau ima ir nutinka, kad staiga, tarsi iš niekur nieko atsiranda kokia nuotrauka, kurios jūs nei akyse buvote regėjęs, nei žinojote apie ją...

Ankstyviausia mano brolio nuotrauka, kurią man buvo tekę matyti, buvo jo, trimečio šviesiaplaukio garbaniaus, sėdinčio ant triratuko fotoateljė, fotografija. Tačiau šiandien brolis netikėtai atsiuntė nuotrauką, kur jam - vieneri...
Kažkas neįtikėtino :) Ją gavo mano tėtis iš vieno seno pažįstamo, laikiusio šią gėrybę pas save daugiau nei 30 metų :)


Jei nežinočiau, kad šioje nuotraukoje - mano brolis, man net į galvą neateitų tokia mintis... Nors brolis sako, kad jo sūnus Adomas - jo kopija :)

Boružės

Sėdžiu prie savo mažo kompiuterio stalelio, užverčiu galvą į lubas ir matau... boružę...
Užtraukiu užuolaidą, kad nešviestų man į ekraną saulė, atsisukusi po pietų į mūsų langus, ir matau ant jos... boružės, lipančios langu, šešėlį...
Pasuku galvą, pasižiūriu į sieną, ir vėl matau... boružę :)
O, va dar viena ką tik perskrido kambarį ir pasiklydo beplėvesuojančiose užuolaidose...

Nuo pat vaikystės man boružės buvo mieli padarėliai, kuriems, patupdytiems ant smiliaus galo, dainuodavome: „Dievo karvyte, skrisk į dangų, ten tavo vaikai verkia ant lango...“

Iki šio nesuprantu, kaip boružė susijusi su karvėmis, bet tebūnie, nenukrypkime nuo temos. Tačiau šiandien yra kitaip. Šiandien man šie mieli padarėliai virtę kažkuo panašiu į tarakonus, kurie įlįs, jei tik ras plyšį. O kadangi lango rėme yra mažas plyšelis nuo lietaus susirinkusiam vandeniui išbegti, jis joms tiesiog idealus, kad savo kompanija paįvairintų mūsų buto interjerą. O pernai, kai tokiu metu važiavom į Viskonsino valstiją, sužinojau, kad boružės gali skraidyti debesimis bei pakankamai nemaloniai kandžiotis ir lįsti į akis...

Ar būčiau tuo patikėjusi vaikystėje, kai tai buvo vieni mieliausių padarėlių?..
Tai va, vienas tokių mielų padarėlių pernai visą žiemą gyveno ant mūsų kilimo - interjero paįvairinimui :)

Vakaras

Tobulai medžių spalvos užsidega.
Kad per pirmąją šalną nesušaltų.

Tobulas saulėlydis raudoniu nušvinta.
Iki mėlynumo įkaitęs,
kad su mėnuliu susiderintų.

O many tik mintys dega.
Ir netobulai rudeniškai gęsta.

Pažarstydamos viena kitą,
Į vieną susilydo,
lietum iškrinta...

Nurieda nusvirusiomis rankomis
Žemę palaistydamos.
Už lango vakaras nutyla...

Nereikalingos... dovanos

Man dažnai kirba mintis, ką kiti žmonės daro su... nereikalingomis dovanomis...
Ne, ne su tokiomis, kurios telpa į delną ir jas ramiai gali įdėti kur į stalčių bei nesunkiai užmiršti, jei jau labai jos „ne į temą“, tačiau su tokiomis, kurios kitų žmonių akimis yra jums labai reikalingos, nors jums patiems yra ne kas daugiau, nei pastovus galvos skausmas, kur jas dėti savo ankštame būste, kuriame ir taip stengiatės neapgyvendinti to, kuo niekada nepasinaudosite, bei kaip čia, neįžeidžiant dovanojančio asmens, nepabijokime to žodžio, – atsikratyti jomis...

Prisipažinsiu, kad man šiandien atrodo geriau visai negauti jokios dovanos, nei gauti tokią, kuri nei atneš džiaugsmo, nei bus reikalinga...

Gal todėl, galvoju, ir smagiausia yra gauti tiesiog mažas dovanėles – dėmesio išraiškos simbolius. Ne, ne todėl, kad jomis lengva atsikratyti :) Bet turbūt todėl, kad jos žymiai daugiau talpina savyje to, ko mums visiems labiausiai reikia...

1

Na ką, švenčiam vienerių metų, sukaktį...
Laikas praskriejo taip žaibiškai, kad net nesugalvoju, ką parašyt – atrodo, kad viskas vyko vakar :) Na gerai, prieš savaitę :) Taigi, medaus mėnuo tęsiasi :)

Nors šiaip nesu iš tų, kurie vos progai pasitaikius kažką ima organizuoti, traukti lauk iš galvos visokius siurprizus, anaiptol, gal verčiau, radusi bet kokią progą, stengiuosi nuo visko „nusimuilinti“ ir būti absoliučiai nuobodi, tačiau vieną dalyką vis tik šia proga prisiruošiau padaryti. Tai, apie ką seniai galvojau...

Prieš kokį pusmetį kartu su Darium važiavom pasivažinėti dviračiais ir pakeliui atradom taip vadinamą „garage sale'ą“. Užsukę nenusipirkom nieko, išskyrus du nedidelius (5×5 cm) 3 cm gylio foto rėmelius. Ilgai jie stovėjo tušti ant lentynos, o aš vis sukau galvą, ką į juos galėčiau įrėminti. Kadangi rėmeliai buvo du, tai ir užpildyti juos norėjosi kartu, be to, jie prašėsi kažko išskirtinio, susijusio su mumis dviem... Tačiau kas tai galėtų būti? Mūsų notraukos? Banalu... Galiausiai prisiminėm, kad giliai spintoje Darius laiko mano dar iš Londono jam siųstas dovanėles, kai mūsų pažintis tebuvo kibernetinė. Jas vakar ir įrėminau.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tokie pat banalūs dalykėliai, kaip ir įrėmintos nuotraukos. Jei kiekvienas jų neturėtų tam tikros reikšmės asmeniškai mums.


Taigi. Į pirmąjį rėmelį įrėminau ant tos pačios grandelės kabančius mažą auksinę širdelę ir raktelį nuo jos... Prieš 7 metus šį pakabuką man padovanojo prancūzų kalbos dėstytoja, sakydama, kad duočiau tai saugoti tam, kas ras raktą į mano širdį... Taip iš mano piniginės, kur ją ilgai nešiojau, prieš du metus ji persikraustė į JAV.
Antrajame rėmelyje apsigyveno tyliai tyliai skambanti širdutė. Kas bendravo su manimi 2001-04 metais, turbūt prisimena mano skambantį kiaušinį, kurį visuomet nešiodavausi su savimi. Todėl kai Darius paklausė, ką galėčiau jam atsiųsti tokio, kas visuomet galėtų būti kišenėje ir primintų mane, radau pirkti šią taip pat skambančią širdutę, kuri atsidūrė per Kalėdas jo rankose.

Dabar, kai esame kartu, šie du maži daikčiukai įgauna kitą prasmę, todėl pagalvojau, kad būtų smagu, jog jie abiems mums primintų tai, nuo ko viskas prasidėjo...

Bokštas...

Parašyti šia tema sugalvojau po keleto įvykių...

Pirmasis jų nutiko prieš daugiau nei pusantrų metų, kai mano artima draugė, su kuria susipažinau Londone, buvo pakviesta dirbti tarptautinėje kompanijoje, užsiimančioje... Jungtinių Arabų Emiratų kultūros strategijos planavimu... Apie jos darbą daugiau nieko ir nežinau, nes jai apie tai tiesiog draudžia kalbėti pasirašyta darbo sutartis...

Prieš kokį pusmetį kitas draugas, taip pat iš Londono, atsiuntė nuorodą į trijų neilgų reportažų apie JAE miestus – Dubajų, Abu Dabį ir Dohą – seriją.

Tuo tarpu prieš mėnesį pasižiūrėjau dar ir Algimanto Čekuolio laidą apie JAE plėtrą, kur pirmu smuiku pradeda groti tarptautinis verslas, švietimas ir kultūra.

Na o paskutinis lašas šioje taurėje buvo prieš keltą dienų mane pasiekusi žinia, kad į Abu Dabį išvyksta kompanijos, kurioje dirbu, projektų vadovas, su kuriuo ir per ugnį, ir per vandenį praeita savu laiku, dirbant prie tų pačių „arabiškų projektų“ tame pačiame JAE miestų trikampyje... Gaila, labai gaila. Bet gyvenimas tęsiasi, gimdydamas vis naujas ir naujas mintis.

Taigi panašu, kad pasaulio ekonomikos ir kultūros ruletėje vyksta įdomūs dalykai. Vieną dieną viršūnėje – JAV, kitą jau, žiūrėk, JAE. Keista? Turbūt ne. Juk nuo seno žinoma, kad tyli kiaulė gilią šaknį knisa ir kad nėra nieko pastovesnio už kaitą... O kai matai tarsi ant mielių kylantį naująjį multimilijoninį miestą tuose kraštuose, apie kuriuos kalba ir Apreiškimo knyga, kurios centre – didžiulis tų kraštų Miestas, viską stebėti darosi dar įdomiau...

Kadaise, kai žmonės sumanė statyti Babelės bokštą, jie turėjo vieną tikslą – nepaklusti Dievo paliepimui išsisklaidyti po visą pasaulį. Vietoj to jie sumanė kai ką kardinaliai priešingo – pastatyti bokštą, kaip žmonių vienybės simbolį, kuris būtų pats aukščiausias, pats matomiausias viso to ženklas, kaip žmogaus galybės ir viešpatavimo ženklas... Juk pasiekti Dievo galybę ir gal net ją perspjauti – vieni niekai, tereikia pastatyti dangų siekiantį bokštą...
Deja, užbaigti to darbo taip ir nepavyko, ir žmonės vis tik buvo priversti išsisklaidyti po visą žemę, kuri tuo pat metu, pasak Biblijos, buvo padalinta į žemynus.

Dabar gi įdomu stebėti JAE vienas po kito kylančius dangoraižius, kurie tarpusavyje varžosi savo didybe, savo įmantrumu, savo prašmatnumu ir kitomis naujausių technologijų subtilybėmis... Štai vienas iš dangoraižių suprojektuotas taip, kad kiekvienas aukštas galėtų sukiotis aplink pastato ašį, išnaudojant saulės bei tokiame aukštyje esančią vėjo energiją.

Kiti gi ir toliau rungiasi aukščio kategorijoje...
Iki tol, kol mano projektų vadovas neišvažiavo į Abu Dabį, gan paviršutiniškai žiūrėjau į tai, ar arabai sugebės pritraukti tiek žmonių į tuos miestus, kurie turi būti kažkada užpildyti ne tik pastatais, bet ir žmonėmis... Dabar gi pradedu net neabejoti, kad labai greitai jiems tai pavyks. Ir panašu, kad arabai pasistengs susirinkti ne emigracines „atliekas“, bėgančias nuo sunkios ekonomikos ar nesaugios socialinės politikos savose šalyse, bet tuos, kurie yra geriausi. Ir tuo pasirūpins netgi ne jie patys, o patys kitataučiai, tokie kaip mano pažįstami, vis dažniau ir dažniau išvykdam ne vakarų, bet pietryčių kryptimi...

Na o šalia viso to, kol likęs pasaulis ieško alternatyvių kuro šaltinių, arabai savo susikrautą iš naftos kapitalą verčia didžiausiais pasaulyje parduotuvių centrais, didžiausiais pasaulyje oro uostais, brangiausiais pasaulyje patiekalais ir visu kitu, prie ko limpa žodžiai „didžiausias“, „aukščiausias“, „brangiausias“, „geriausias“.

Iki tol, kol ruletė vieną dieną pasisuks kita kryptimi... Juk nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Dar pora nuorodų apie JAE architektūrą:
http://www.burjdubai.com
http://www.dubai-architecture.info

Įkvepiantys pavyzdžiai

Kai mano klasiokė susilaukė ketvirtosios atžalos, bendrų pažįstamų reakcijos daugumoje buvo tokios: „Na bet ji tai pavaro...“, „Ale ot, duoda...“ ir panašiai... Visgi keturi vaikai šiuolaikinėje visuomenėje yra ganėtinai nemažas iššūkis, į kurį žiūrėdamas ne vienas pavydi ištvermės, sugebėjimo planuoti savo laiką bei viską suspėti...

O aš tuo tarpu ne pirmą savaitę stebiu per TV laidas apie šeimos, kurioje auga 8 vaikai, gyvenimą. Poros pirmagimiai – dvynukės mergaitės, kurių broliai ir seserys – keturias metais jaunesnis šešetukas... Įdomu tai, kad laida buvo pradėta rengti su ta intencija, kad padėtų amerikiečiams atmerkit akis į realybę ir pamatyti, koks yra tikras šeimos gyvenimas: ne tik su plačiomis reklaminėmis vaikų šypsenomis, įsimylėjusių tėvų flirtu, bet ir su paprasta kasdienybe – vaikų peštynėmis, tarpusavio konfliktų sprendimu ir kitais kasdieniais iššūkiais. Mat katastrofiškai augant skyrybų skaičiui, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad statistinis amerikietis šeimyninį gyvenimą įsivaizduoja kaip gražią pasakos pabaigą „gražiai ir laimingai gyveno”, o susidūrę su pirmu tarpusavio konfliktu, jau galvoja apie skyrybas, užuot mokęsi jį spręsti.


Laida iš tiesų įdomi. Gal todėl, kad šeima nepaprastai gerai jaučiasi prieš kameras, ir gyvenimai nėra suvaidinti. Nei suaugusieji, nei vaikai nesistengia būti geresniais, nei yra, gražesniais, nei norėtų ir pan. Tuo tarpu kitos panašios laidos neturi tokio pasisekimo, nors jų herojai – tėvai auginantys 13 ar net 17 vaikų...

Kaip ten bebūtų, pasižiūri į tokius pavyzdžius ir galvoji: visgi, viskas gyvenime įmanoma. O nejučia pajunti, kad pats, kažkada visai negalvojęs apie vaikus, na, gerai, tarkim maksimum apie vieną, pradedi galvoti, kad tai ne taip jau ir baisu... O netrukus pagauni save galvojant apie kokį... kad ir trejetuką... :)

Realiatyvus tas gyvenimas, kuriame yra vienokių bei kitokių pavyzdžių...
Todėl jei kada savęs klausėte, kodėl taip įdomu stebėti/sekti kitų žmonių gyvenimus, bet neradote atsakymo į tai, dabar jį turite: pavyzdžiai visuomet įkvepia. Jie – tarsi kasdienai nedideli spyriai į minkštesnę ar kietesnę kūno dalį – priklausomai nuo to, ko labiausiai reikia tam, kad eitume į priekį, prisilaikydami vieni kitų...

Portretas Nr. A.K.

Vieni žmonės palieka pasakiškas pėdas mūsų gyvenime, kiti gi – tokias, kurių nesinori prisiminti, kurias norisi ištrinti, tačiau jos, tarsi būtų iškaltos akmenyje, vėl jūrai atslūgus pasimato ir duoda apie save žinoti iki kito potvynio...

Žmogaus, kurio protretas šiandien iškilo atmintyje, taip ir nesugebėjau iki galo perprasti per visą savo gyvenimą. Pažinotas nuo pat vaikystės, prisileistas iki sielos artumų, tas žmogus taip ir liko vienas didelis klaustukas, kuriame kirba bandymas suvokti, kas tą žmogų padarė tokiu, koks jis yra mano akyse – sarkastiškas, visuomet norintis įgelti, visuomet pataikantis į Achilo kulną, išprovokuojantis nuoširdų atvirumą, o paskui nukreipiantis jį prieš tave...

Tokius žmones paprastai esu linkusi mesti iš savo gyvenimo ir juos pamiršti. Tai pavyksta praktiškai visuomet. Tačiau tik iki tos ribos, kai jie staiga ima ir atsiranda sapne, taip primindami, jog jie niekur nedingo, kad jie gyvena savo gyvenimą toliau, gal net netyčia skaito ir šias eilutes (ką gali žinoti) bei tyliai šypsosi, vėl galąsdami savo geluonį, kuriame pritvinkę savų gyvenimo nuoskaudų, savo gyvenimo silpnumų, savų nesusipratimų...

Ir tu niekada nežinai, kada toks žmogus vėl netikėtai išdygs tau prieš akis ir suduos dar vieną smūgį... Nesvarbu, kad taip nutiks tik sapne, tai ir vėl tave palies, vėl iškels praeities nuoskaudas, vėl patikrins tavo sugebėjimą atleisti bei užmiršti....

Gyvenimo pasiūlymai

Tokia esu, kad dažnai priimu bet kokį pasitaikiusį pasiūlymą, net nesusimąsčiusi, ar tai yra gerai, ar ne. Anksčiau tokie pasiūlymai būdavo įdomus gyvenimo iššūkiai, suvedę su įdomiais žmonėmis, atvėrę daug įdomių gyvenimo perspektyvų. Tačiau šiandien, gavusi vieną pasiūlymą ir, aišku, iš karto sutikusi jį priimti, po keleto minučių suabejojau... O ar man to tikrai reikia?..

Tai buvo žurnalisto Pauliaus pasiūlymas atsakyti į anketą apie save bei apie šį mano dienoraštį. Atsakymai kartu su trumpa info apie mane bei mano nuotrauka publikuotųsi 60 tūkstančių tiražą turinčiame savaitraštyje. Beieškodama kokios portretinės geros kokybės savo nuotraukos pagalvojau, kad reklama man kaip ir nereikalinga... Tačiau pagalvojau, kad į anketos klausimus įdomu būtų atsakyti sau pačiai :)

Taigi, tokie klausimai, tokie mano atsakymai (:

1. Jūsų vardas, pavardė. Kuo užsiiminėjate gyvenime?
Klausimas, į kurį visai nėra noro atsakinėti viešai spaudoje :)
O draugams į antrąją klausimo dalį atsakyčiau, kad gyvenime užsiiminėju tuo, kas pagauna mano dėmesį ir tuo, apie ką rašau dienoraštyje... :)

2. Kada ir kokiu tikslu įkurtas dienoraštis?
Čia buvau priversta atsiversti pirmąjį puslapį ir pasižiūrėti (vis ta sklerozė:). Taigi – dienoraštis įkurtas prieš 9 mėnesius, tuomet, kai atsibodo giminaičiams ir pažįstamiems atsikirai siuntinėti laiškus ir pasakoti, kaip man sekasi, kuo gyvenu, ką darau :) Pagalvojau, kad bus daug papraščiau nusiųsti nuorodą į vieną ar kitą įrašą, nei visiems rašyti tą patį per ta patį...

3. Kuo jūsų dienoraštis išskirtinis?
Keistas klausimas. Tuo, kad jis mano :) Jis išskirtinis tiek, kiek esu išskirtinė aš. O ar aš esu išskirtinė? Kaip ir kiekvienas iš mūsų – vienintelis ir nepakartojamas.

4. Kokie trys įrašai buvo patys populiariausi per visą blogo egzistavimą? Jeigu nėra statistikos, tai kurie įrašai sukėlė daugiausia komentarų, diskusijų?
Kadangi statistikos nevedu, kurie buvo populiariausi, tai nebent pagal komentarus galima būtų atrinkti, nors nemanau, kad tai susiję su tų įrašų populiarumu – manau, kad tai dėl to, kad dauguma mano skaitytojų linkę daug dalykų apmąstyti tyliai arba kitais kanalais pakomentuoti vieną ar kitą mintį...
Bet, visgi jei sprendžiant pagal komentarų skaičių, daugiausiai dėmesio susilaukė trumpas įrašas „Maža smulkmena“, fotoreportažas „Metai“ apie keturis metų laikus pro langą ir įdainuota „Lietuva“.

5. Kaip keliate dienoraščio lankomumą? Kaip jį populiarinate?
Absoliučiai niekaip. Neturiu tokio tikslo :) Žinau, kad kai kurie draugai yra įsidėję mano dienoraščio nuorodą savame dienoraštyje, ir tai, manau, netgi daugiau nei reikia – jei kam įdomu, manau natūraliai atras kelią į mano mintis :)

6. Kokios gero dienoraščio sėkmės priežastys?
Aš sėkmę matau pozityviose mintyse. Nes jų visiems reikia. Jų visi ieško, kokia tai tema bebūtų.
Kitas dalykas – tai turi būti gyvos, „neišprievartautos“, kaip aš vadinu, mintys. Tos, kurios gimsta natūraliai, o ne tik todėl, kad „seniai berašiau, todėl reikia..“

7. Kokia jums iš dienoraščio nauda?
Iš dalies tai panašu į 2 klausimą, todėl dalis atsakymo - jame. O šiaip – nuo pat vaikystės buvau įvairaus plauko „metraštininkė“. Mėgstu užfiksuoti tai, kas vyksta aplink. Tokia dienoraščio forma pasirodė visai tam tinkama šiuo gyvenimo periodu...

8. Kokios didžiausios problemos kyla rašant dienoraštį?
Jei matyčiau kokias nors problemas, matomai nerašyčiau :) O jei tokių buvo pradžioj, matomai išsprendžiau jas ir jau pasimiršo, kokios jos ten buvo :)

9. Ar gyvenimas pasikeitė po to kai pradėjote rašyti blogą?
Nepastebėjau. Gal atsirado daugiau laiko, nes sumažėjo el. laiškų apimtis, kuriuose reikia pasakoti, kuo gyvenu :)

10. Kur įsivaizduojate savo blogą po penkių metų?
Niekada negalvojau apie tai. Gali būti, kad jo visai nebebus :) O jį pakeisk kokia dar naujesnė įvykių fiksavimo technologija... O gal atvirkščiai – išlįsiu iš kompiuterio ir pasinersiu, pvz, į kokį „scrapbooking'ą“ :)

11. Kiek valandų per dieną skiriate savo dienoraščiui?
Labai įvairiai. Minčių kiekis tiesiogiai proporcingas laikui, kurį tam skiriu.

12. Ar skaitote kitų žmonių dienoraščius? Jei taip, kiek valandų per dieną?
Paskaitinėju savo draugų bei pažįstamų naujus įrašus. Irgi užtrunku, manau, ne per daugiausiai, apie 0.5-1 val... Būna dienų, kad užklystu ir į nepažįstamas „lankas“, bet ne per dažniausiai...

13. Ar verta blog'inti? Ar verta skaityti blog'us?
Požiūrio reikalas :) Jei gauni iš to kažką naudingo, be abejo, kad verta – kitaip gal nei rašytum, nei skaitytum jų :)

14. Palinkėjimas kolegoms blog'eriams ir blog'ų skaitytojams.
Atsirinkti, kurios mintys ir įsitikinimai yra mūsų pačių, o kurie tik primesti kitų...:)

P.S. Ir visgi įkalbėjo mane tai publikuoti. Na, gal išgyvensim :)
Ech, reikia mokytis nebūti tokia patiklia :)

Požiūris

Mano tėtis kartą pasakė: „Jei nieko negali pakeisti, keisk požiūrį...“ Ir nors tai iš jo lūpų tegirdėjau vienąsyk, tai man nepaprastai įstrigo...

Gyvenimas nėra graži žaliuojanti lyguma. Jei taip būtų, būtų nepaprastai nuobodu ja eiti. Kas kita yra eiti per viršukalnes ir slėnius, kur dieną keičia naktis, saulėkaitą – šešėliai, o jų žaisme atsiveria visa gyvenimo spalvų ir atspalvių paletė.

Aišku, visada norisi, kad aplinkui būtų gražios ir ryškios spalvos, deja jų nepastebėtume, jei neturėtume galimybės sugretinti su blankiomis ir ne tokiomis ryškiomis detalėmis...

Kur link suku? Dar prie vienos gan gražios metaforos – kad nėra kelio į laimę. Nes pati laimė yra kelias – kažkur prieš keletą dienų radau tokią mintį beklaidžiodama internete, ir ji man pasirodė gan taikli. Nes aš pati mėgstu būti laiminga. Net ir tuomet, kai į kasdienybę ateina netikėti šešėliai. Kartais labai asmeniški, todėl viešai neįvardijami, bet nuo to jų reikšmė nesumažėja, ir visa tai įsirašo į mano gyvenimiškos patirties knygas... O visa kita lieka tik požiūrio, kurį VISADA gali pakeisti, reikalas. Kitas klausimas, ar visada NORI tą požiūrį keisti. Ar visada esi subrendęs palikti praeičiai vienokį ar kitokį savo įsitikinimą, nuomonę, ambiciją.

Šį kartą man teko keisti požiūrį į save... :)
Nusileidžiant kiek žemiau aukštai iškeltos kartelės, kurioje viskas tobula, bei suprasti – aš esu lygiai toks pat žmogus, kaip ir kiti. Man lygiai taip pat gali nepasisekti. Mano gyvenime lygiai taip pat gali būti šešėlių. Kuriuose galbūt atsivers galimybė plačiau atmerkti akis ir pamatyti kitus artimus žmones, kurie yra tame pačiame pusšešėlių slėnyje... Pamatyti juos, jų gyvenimus, ir tyliai jais pasidalinti, bandant nutapyti ne mažiau įspūdingą pastelinių tonų paveikslą... Šiandien aš tai vadinu laime ir dar vienu atradimu, kuris taip netikėtai mane aplankė... Ne veltui turbūt sakoma, kad tai, ką vienas vadina lėliukės mirtimi, kitas vadina drugelio gimimu... Ir tai – tik požiūrio reikalas :)

Visas komplektas

Na va, pagaliau prisiruošiau padaryti ir auskariukus prie

pusseserei daryto kaklo papuošalo.
Voila!

O po kelių dienų sugalvojau dar ir ant rankos apyrankę padaryti...

Sunku sustoti, kai pradedi :)

Na, dabar tai tikrai viskas... :) Visas komplektas :)

Mano vaikystės draugės...

Perskaičiusi Austėjos blog'e apie vaikų draugus pati prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)

Šalia tų nesuskaičiuojamų draugių iki šiol prisimenu ir labai daugelio savo draugių... tėvus. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su Agne, tai būdavo tarsi garantas, kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista, nes daugiau aš svečiuodavausi pas kitus, nei mano draugai pas mane.

Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje, o senamiesčio gatvelės ir kiemai buvo viena didžiulė žaidimų aikštelė, kuri savaitgaliais dažnai persikeldavo į vienos ar kitos draugės sodą, o vasaromis su tais pačiais draugais atsidurdavom ir... Nidoj, kur gretimuose nameliuose atostogaudavo mūsų tėvai...

Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose :)

Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – Justė. Draugė, su kuria lankėm vieną darželį, nors draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... Draugė, su kuria rytais bėgiodavom, žaisdavom badmintoną ar lauko tenisą, savaitgaliais šėldavom po senamiestį važinėdamos dviračiais, su kuria mynėm iš jos sodo per didžiulę liūtį, o paskui džiovinomės rūbus, permirkusius iki siūlelio, ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose; skuodėm tais pačiais dviračiais nuo staiga ant kelio pasirodžiusio šerno Nidoje, kai vakarop sugalvojom nuvažiuoti prie jūros ir pažiūrėti, kaip atrodo pasieniečių suartas smėlis, su kuria tarpais tarsi išsiskirdavom pasinėrę į kitas draugystes, bet ir vėl po mėnesio kito susibėgdavom tarsi niekur nieko. Su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...

Tačiau sulaukus ankstyvos paauglystės mūsų keliai natūraliai nutolo...

Kita draugė, gyvenusi kaiminystėje, buvo Audronė. Grojom smuikais pas vieną ir tą pačią mokytoją – taip ir susipažinome. Pradžioje tiesiog važiuodavome iš muzikos mokyklos kartu, o paskui ir stipriau susibičiuliavome. Vėlgi – patikau jos tėvams, todėl visuomet buvau labai laukiama tiek jų namuose, tiek savaitgaliais sode. Pamenu, buvo toks tarpsnis, kai mano mama jau pasigedo manęs savaitgaliais namuose, nes jie visi prabėgdavo tai vienos, tai kitos draugės sode :)
Audronė greičiausiai buvo ta, su kuria kartu įžengėm į paauglystę. Besidalindamos mergaitiškomis paslaptimis, kartu dalyvaudamos įvairiuose prancūziškų dainų konkursuose, kur ji dainavo, o aš jai akomponavau, kartu pabaigdamos muzikos mokyklą. Gaila, bet toliau mūsų keliai irgi išsiskyrė, ir kiekviena nuėjome kas sau...

O šalia buvo kitos draugės – klasiokės, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, muzikos mokyklos draugės, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė :) O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... :)

Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti :)

Sugrįžtant į praeitį

Kurią čia dieną ieškojau poros senų nuotraukų...
Jų tarpe radau ir tokių, apie kurias seniai seniai buvau pamiršusi.
Tad buvo proga skaniai su Darium pasijuokti... :)

Jūsų dėmesiui – keturios lietuvaitės iš girių glūdumos (:

Po nakties ateina diena...

Na va, po ilgų kūrybinių kančių išaušo palaimingas rytas. Aš čia, jei ką, vis apie tuos papuošalus pusseserei. Nes apsistojom ties pirmu variantu, kuris, „mums su pussesere pasitarus ir man nusprendus“, keliaus į Lietuvą :)

O tuo tarpu kūrybinis įkvėpimas pagavo, tai vykdau tolimesnius užsakymus. Šįkart tai – paprasti, nedideli papuošaliukai Kalėdoms, dešimčiai šešiamečių mergaičių :) Miela, paprasta, spalvinga :)
Padarius, aišku, pasirodysiu :)

Kurybinės kančios

Ir vėl, turėdama laiko, užsiimu rankdarbiais. Ir, aišku, kuo atsakingesnis darbas, tuo daugiau kūrybinių kančių... Mat noriu pusseserei vestuvėms padaryti papuošalus. Darau, perdarinėju, pridūrinėju, vėl nuardau... Ir iki galo neapsisprendžiu, kas ne taip, ką padaryti kitaip. Čia kaip su vaišėms svečiams – kuo svarbesni svečiai, kuo labiau stengiesi ir tuo neskaniau išeina... :)

Taigi, šiai dienai turim tokius du variantus.
Tokį...

Ir tokį...

O finale, manau, iš viso reikės daryti kažką naujo :)

Nieko nepadarysi – grožis reikalauja aukų... :)

Genialumas – paprastume

Gyvename tokiame amžiuje, kai nebereikia sukti galvos, kur rasti vienokios ar kitokios informacijos bet kokia, kad ir neįprasčiausia tema... Internetas atveria plačiausius vartus į informacijos liūną, kuriame gali kapstytis kiek tik patinka bei atsirinkinėti, kas naudinga, o kas ne, kas gera, o kas ne...
Taip jau turbūt sutapo, kad paskutiniu metu daugelyje sričių susidūriau su tuo, kad informacija yra nepaprastai manipuliuojama, ir dažniausiai jos teisingumas matuojamas pagal populiarumo (įvairių TOP sąrašų pavidalu) lygį. Kita vertus, bent jau subjektyviai žiūrint, dažniausiai ta menama tiesa pasirodo esanti viso labo tik į blizgantį rūbą įvilktas melas. Taip sakau grynai iš savo patirties ir nesiginčysiu su tais, kurie norėtų teigti priešingai.

Kaip ten bebūtų, nuo seno žinomas posakis: „Gera prekė pati save giria“. Todėl jei suabejojote kokio nors šampūno per TV reklama, geriau pasiknaisiojęs internete greičiausiai aptiksite, kad to šampūno ar „stebuklingo, visas raukšles lyginančio“ kremo sudėtyje yra vėžį sukeliančių cheminių medžiagų. Jei geriau pasidomėsite, kaip veikia automobilio variklis, greičiausiai atrasite, kad kuro sunaudojate vos ne perpus daugiau, nei reikia, ir kad tą likusią pusę galite pakeisti kad ir paprasčiausiu vandeniu...
O ar niekada nekilo klausimas, kur dingsta tokių idėjų įgyvendinimas, kaip kad skalbimo mašina be miltelių ir vandens, arba kodėl taip priešiškai tradicinė medicina nusiteikusi prieš homeopatiją? Ar niekada nesusimąstėte apie posakį „genialumas paprastume“? Ar niekada nepagalvojote, kodėl žmonės linkę netikėti paprastais bet iš tiesų veiksmingais dalykais? Ar todėl, kad jų nerodo per TV, o mes jau nebemokame pasitikėti niekuo kitu, kaip tik masinės informacijos priemonėmis bei valdžios pažadais?..

Paskutinėmis dienomis į panašių mano minčių kompleksą įsiveržė dar viena tema. Tai – vaikų skiepijimo tema. Draugė atnešė palaidų atšviestų lapų šūsnį, pasiūlydama pasiskaityti. Ar skiepai naudingi, ar vis tik žalingi? Vien permetus tuos puslapius akimis, gali įtarti, kad galbūt supratai dar vieną komercializuoto pasaulio melą...

Ir apskritai, pastebėjau, kad apie tuos dalykus, kurie iš tiesų yra naudingi, sužinau iš paprastų, eilinių žmogelių, tokių kaip aš pati. Iš neišvaizdžiais viršeliais išleistų ar tiesiog paprastu spausdintuvu atspausdintų, dešimt kartų peršviestų knygų, dažniausiai neturinčių tokio užrašo, kaip kad „visos teisės saugomos, platinti ir kopijuoti draudžiama“... Nesvarbu, kas tai bebūtų - ar knygelė apie penkis paprastus rytinės mankštos pratimus, stiprinančius tavo visą imuninę sistemą, ar vandeniu varomo automobilio sistema, kurią gali susimontuoti pats, jei bent kiek išmanai fiziką...

Tokios va pabiros mintys. Neapibendrintos, nesusistemintos, tiesiog iš galvos, kurioje vėl susikaupė nemažai sutapimų...

Foto iš www.moillusions.com

Lietus ir rinkimai... ne Lietuvoje

Po įprastai karštos vasaros šiandien Čikagos dangus pagaliau prapliupo lietumi... Iš tiesų smagu... Ypač, jei tenka laimė tokiu oru sėdėti namuose. Deja, man šiandien teko kiek kitokia laimė :) Bet vis tiek smagu. :)

Iš pat ryto sėdau į traukinuką ir pasileidau Čikagos centro link. Tačiau išlipus supratau, kad apsivilkusi tik plonyte be rankovių „maikute” (glaustinuke, ar kaip ji ten lietuviškai turėtų vadintis:) bei medvilniniu švarkeliu, ryškiai nepataikiau į sezoną. Tuo labiau, kad miesto centre, kaip įprasta, siautė dar ir nuo Mičigano ežero kylantis vėjas. Tad pirmiausia, ką padariau, tai užsukau į parduotuvę ir nusipirkau šalikėlį – daiktą, kuris visuomet mane sušildo. Taip susidraugavau su vėju, o baltas didžiulis skėtis saugojo mane nuo lietaus... Gal tiksliau reikėtų pasakyti, kad saugojo tik viršutinę mano kūno dalį, nes nuo pusės blauzdų buvau iki siūlelio šlapia... Gerai, kad kelnių medžiaga buvo pakankamai plonytė, tad vos užsukus į kokią parduotuvę apdžiūti, jos greitai vėl tapdavo sausos. Tą sunku, tiesa, buvo pasakyti apie batus, kurie, aišku, buvo vasariniai, zamšiniai, su mažomis skylutėmis – suprask, kad nebūtų taip karšta :), žodžiu, kaip ir sakiau, – viskas ne pagal sezoną :) Tai va, per tas mažytes skylutes lietutis labai maloniai skverbėsi į vidų, ir tuoj mano kojos žliugsėjo taip, tarsi ne vanduo būtų batuose, bet batai vandeny (nors šiaip tai taip ir buvo šoliuojant per balas :).

Šiaip ne taip, besišypsodama kitiems su lietumi kovojantiems praeiviams, pasiekiau Lietuvos Respublikos kunsulatą JAV. Sutvarkiusi asmeninius reikalus, dėl kurių čia važiavau, taip pat padaviau ir prašymus užregistruoti mus su Darium spalio mėnesį vyksiantiems seimo rinkimams. Prisipažinsiu, kad niekuomet nesu balsavusi būdama užsienyje, todėl labai smalsu, kaip viskas bus suorganizuota čia. Įdomu, kiek iš čia gyvenančių lietuvių iš viso eina balsuoti... Kiek iš jų realiai seka situaciją Lietuvoje, kuriai daliai iš jų rūpi Lietuvos ateitis...

Mums rūpi. Ir greičiausiai ne tik todėl, kad ruošiamės grįžti, bet ir dėl to, kad visuomet norisi didžiuotis Lietuva, o ne girdint ją linksnuojant ne pačiose geriausiose situacijose...

Lygiai taip pat šlapiai grįžau ir iki trauknių stoties :) Pora valandikių kelio, ir buvau namuose... Ech, kaip gera vėl įlįsti į sausus rūbus, išsivirti karštos arbatos ir ją gurkšnojant žiūrėti į už lango lyjantį lietų... Visai kaip Lietuvoj :)

Ir dar...

Tiesa, šiemet užmiršau dar vieną dieną – paskutiniąją rugpjūčio... Tai – diena, kai mokslo metai būdavo atidaromi muzikos mokykloje. Diena, kai nešdavom mokytojoms gėles, o gatvėj praeiviai stebėdavosi, kur eina išsipuošę vaikai rugsėjo pirmosios išvakarėse...

Užpernai, būdama tą dieną Lietuvoje, nutariau vėl nueiti į ant kalno stovinčią muzikos mokyklą. Susitikti su savo smuiko mokytoja. O koridoriuje mane pamačiusi buvusi fortepijono mokytoja iš tolo sušuko: „Simanavičiūte, gal jau savo atžalas atvedei?“

Kas kartą tokiais atvejais nusistebiu mokytojų atmintimi – net praėjus dešimčiai metų jie, rodos, galėtų prisiminti kiekvieną tavo gyvenimo dieną...

Rugsėjo 1-oji

Nežinau, kaip jums, bet man rugsėjo 1-oji visuomet buvo ir yra ypatinga diena...
Visada prisimenu tas rugsėjo 1-ąsias, kurių nepaprastai laukdavau: iš spintos išsitraukdavau visą vasarą spintoje kabėjusią uniformą, išsilygindavau ją, užsisiųdavau gražiausius kalnieriukus, rankogalius, pasiruošdavau iš vakaro viską ir laukdavau ryto...
Patikdavo tomis pirmosiomis mokslo metų dienomis grįžti namo su kuprine, pilna naujų vadovėlių. Patikdavo juos apvilkti naujais aplankalais, užsirašyti sąsiuvinius, ant sienos priešais rašomąjį stalą pasikabinti naują pamokų tvarkaraštį, iš naujo susikomplektuoti „penalą”...

Tiesa, iš pirmosios savo rugsėjo 1-osios pamenu nedaug. Atsimenu tik tiek, kad kai grįžome su broliu po visų pirmosios dienos ceremonijų, buvome nuvesti į fotoatelje...
Ten buvome įamžinti sėdintys ir stovintys. Pamenu, kad labai norėjau turėti tą nuotrauką, kur stovime dviese su broliu, tačiau tais laikais nuotraukų padarydavo vos po kelias, ir būtent tos iškeliavo paštu seneliui į Uteną, dar kažkur. Mums liko ta, kur sėdim. Bet joje nesimato mano rudų zamšinių basučių, baltų kojinių iki kelių, Daliaus geltonų sandalų. Nors nuotraukos buvo juodai baltos, kažkaip išliko tos spalvotos detalės atmintyje... O dar geltonas berniukų uniformos kaklaraištis, kurio brolis taip nemėgo – mat tuo metu gi buvo jis pionierius – kaip čia dabar be tos raudonos „silkės“? :) Bet tėvai pasiekė savo :)

Geri laikai buvo...
Gera juos prisiminti :)

Durnaropės ir mes

Pradėkime nuo to, kad mano anyta nepaprastai mėgsta gėles. Dėl manęs tai jos gali būti, gali jų ir nebūti :) Grožis grožiu, smagu, kai jo daug aplink, bet kas per daug, tas jau, kaip sakoma, nesveika :)

Taigi, ta proga, kad pas anytą pražydo... durnaropės (tiesa, tikrai skaniai kvepiančios), buvome priversti nusifotografuoti šalia jų.

Kitaip tariant, gražus vaizdelis tarp gražių žiedų :)
Na ir šuniukas dar spėjo pribėgti ir į tą fražų kadrą įlįsti :)

Muzika

Pamačiau ir negalėjau atsilaikyti neperkėlus čia :))
Pirma, metus akį, šovė mintis, kad keistai atrodo tas kūrinys. Na, pagalvojau, kompozitoriai rašo vis įmantresnius ir įmantresnius kūrinius. Tik perskaičiusi komentarus po šiuo vaizdeliu, buvau priversta dar kartą gerai įsižiūrėti, kad pilnais plaučiais užsikvatočiau :)
Muzikantai, kaip žinia, irgi nestokoja jumoro jausmo :)

Siūlau atkreipti dėmesį ne tik į natas, bet ir užrašus :)
Bet šiaip, žiūriu, ir įdomioj gi tonacijoj šitas kūrinys parašytas :|
Prie rakto re bemol? Įdomu, įdomu :)

Atmintis...

Visada nepaprastai žaviuosi žmonėmis, kurie turi gerą atmintį... Tiesa, kartais turiu tokios ir pati. Ypač tada, kai reikia prisiminti vaikystės darugų gimtadienius ar net jų namų telefono numerius, kuriuos rinkdavau prieš 15-20 metų keletą kartų į dieną. Vieną sykį tai pravertė, kai reikėjo susirasti vieną specialistą - vaikystės draugės tėtį. Pakėliau telefono ragelį, ramiai sau surinkau atminty sėdintį telefono numerį ir tvarkingai suradau tą asmenį, kurio ieškojau... :)

Tačiau dabar, prabėgus tiems 15-20 metų, vis dažniau pastebiu, kad atmintis mėgsta krėsti pokštus... Ypač kai kalba eina apie įvykius "čia ir dabar". Kartais tie pokštai labai mieli, paįvairinantys kasdienybę, kartais tokie, kad gali skradžiai žemę prasmegti, jei su kažkuo kažką sutarei, o paskui lyg niekur nieko užmiršai... Beprasmiška aiškinti, kad tu tikrai tai užmiršai, nes tai neatrodo įtikėtina, kai esi tokio amžiaus :)

Jau buvau pradėjusi galvoti, kad tai senatvė - nyksta pilkosios, ar kokios ten, smegenų ląstelės, su savimi sunaikindamos ir paskutinius atminties likučius... Tačiau kai prieš gerą pusmetį lankiausi pas vieną "krūtą" medicinos profesorę, ji mane nuramino, kad su atmintim tai nieko bendro neturi... Greičiau - su išsiblaškymu...

O jo, brangieji... Jo aš turiu į valias... Nuo pat gimimo. Žinau, kad kai kurie tėvai skundžiasi, kad jų atžalos išsiblaškę... Vaikystėje, kiek save pamenu (bent jau mokyklos laikais), tokį periodą praleidau, mat buvo daugybė reiklaų, burelių ir pan., ko nevalia būdavo užmiršti. Todėl nenuostabu, matomai, kad kai visa tai pasibaigė, aš įžengiau į antrosios vaikystės tarpsnį su visais savo pliusais ir minusais... O įžengus į jį padariau išvadą - per daug gerai gyvenu. Per mažai rūpesčių turiu... Gyvenu savajame laimės pasaulėlyje romantiškai skaičiuodama vasaros dienas, pastebėdama aplinkinių šypsenas, bet ne svarbius reikalus, užfiksuotus kažkur atmintyje :)

Na o Dariaus tuo tarpu nebestebina mano vis dažniau užduodamas klausimas: "Brangusis, ar nematei, kur padėjau žirkles?" (beje, kiek pamenu, vaikystėje namuose žirklės buvo labiausiai linkusių pradingti daiktų sąrašo viršuje). Jis tik nusišypso ir paklausia: "O tu neatsimeni, kur jas padėjai?"
- Nors užmušk, ne... - tenka atsakyti man ir toliau dūsauti jų beieškant bei turint vilties, kad vieną dieną išaugsiu iš tos antrosios vaikystės... Gal, tarkim po kokių... 30?.. 40?.. metų :)

Tokios tokelės... Pamenu, kažkada ši mano silpnybė buvo įgavusi gan sunkią formą, todėl nevengdavau pasakyti darugams, kad jei aš ko nors nepadariau, ką žadėjau, te man nesidrovėdami primena. Nes tai nereiškia, jog aš laiko neturiu - tai greičiau reiškia tai, kad aš paprasčiausiai užmiršau... :)

Šimtas

Tai - šimtasis įrašas šiame dienoraštyje... Tuo pačiu ši diena ženklina ir metus, prabėgusius nuo dienos, kai apsigyvenome bute, kuriame sėdėdama šiandien beriu raides į ekraną... Greitai apsisuko dar vieno įvykio ratas. Ruduo dovanos dar vieną sukaktį.

Taigi - šimtas. Tegu į jį telpa pačios abstrakčiausios mintys, kurios kitiems lieka ne iki galo perskaitomos...
Į jas telpa ir dar vienas apsisukęs ratas. Septynių metų ratas, kuris taip pat prasideda ir baigiasi rugpjūčiu. Kuris talpina savyje ir didžiausius gyvenimo praradimus, ir dar didesnius atradimus, kuris ženklina lūžių taškus ir atsitiesimo kreives. Kuris paruošia rudeniui - paprastai pačiam reikšmingiausiam visais mano gyvenimo metais laikui...

Iš Lietuvos atėjo siuntinys. Užsisakytos knygos, tarp kurių ir "Motinystės paslaptys. Iš širdies į širdį." Leidėjų sąraše - kaip niekada daug pažįstamų pavardžių, dar ir dar įrodančių, jog gyvenimas - tai didelė paslaptis, kurią po lapą atskleidžiame vis daugiau ir daugiau kas dieną tam, kad perskaitę užverstume...

Sala Baltijos vidury

Nuoroda, kurią man šiandien atsiuntė, vėl sugrąžina mane į 2005-uosius... Tai - nuoroda į filmuką apie fantastišką Bornholmo salą Baltijos jūros viduryje. Ne tik apie ją. Taip pat apie joje esančią Bornholmshojskole - unikalią mokyklą. Mokyklą, kurios turbūt nepamiršiu visą gyvenimą. Mokyklą, kurią dabartinė direktorė Lillian Hjorth-Westh (tada buvusi tiesiog literatūros ir fotografijos mokytoja) pavadina "erdve, kurioje gali augti"...



Ačiū, Giedriau, už filmuką... :)

Olimpiada

Kaip ir būtų laikas parašyti apie prieš keletą dienų prasidėjusią Olimpiadą...

Pirmą kartą pamačiusi šios olimpiados logo, susimėčiau: kokiame sakote, mieste vyksta olimpiada? Kažkokiame Beijinge?.. Hm... Gerai, kad paskui „dašilo“, jog Beijingas angliškai tai tas pats, kas Pekinas lietuviškai :)

Matomai dėl to, kad turiu galimybę stebėti viską, kas transliuojama per TV, šiemet labai susidomėjau šiuo renginiu. Gaila, aišku, kad čia transliuojama viskas, kas susiję su JAV sportininkais, ir neteko matyti nei vieno lietuvio pasirodymo, tačiau tai nenumuša noro ir toliau stebėti įspūdingus sportininkų pasirodymus...

Vakar stebėjome gimnasčių programą, nepakartojamą JAV ir Prancūzijos vyrų plaukimo komandų dvikovą, keletą tinklinio rungtynių. Labiausiai sirgom už Latvių paplūdinio tinklinio komandą, kuri laimėjo prieš du „pasikėlusius“ amerikiečius. Labai smagu buvo už „braliukus“... :)

Beje, komentatoriai, kaip įprasta, dažnai pateikia įdomių faktų tiek apie pačius sportinikus, tiek apie jų tėvus. O aš vis dažniau tuo tarpu pagalvoju: „Ar aš norėčiau, kad bent vieno iš tų sportininkų vietoje ateityje būtų mano sūnus ar dukra?“ Ir sau tyliai atsakau: „Greičiausiai ne...“ Nors, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“ :)

Žiūrim olimpiadą toliau :)

Svečiams

Kaip daugelis žinote, paskutines tris savaites turime viešnią iš Rusijos. Į detales, kas tai per persona, kuri išvažiuos jau ateinantį sekmadienį, gal jau nebeverta leistis, tačiau, kokie svečiai bebūtų, bent iš mandagumo norisi įdėti jiems kokią dovanėlę atminčiai...

Visuomet yra lengva atsakyti geru į gera. Ir ne taip lengva atsakyti geru į tai, kam pats gerumo etiketę sunkiai užlipdytum. Todėl perlipdama per save sukūriau du papuošalus viešniai bei Maskvoje gyvenančiai jos mamai. Ta proga rodausi: pirmasis - mamai, mėgstančiai žalsvą spalvą, antrasis - pačiai viešniai, kuriai žalia irgi nesvetima :)

Gimtadienis, gimtadienis...

Gimtadienis, gimtadienis, ateina pas visus :)
Tai va, atėjo, kaip žinia, ir pas mane :) O kur jis pasidės, neatėjęs? :)

Ačiū visiems, kurie atsiuntė sveikinimus vienokiais ar kitokiais būdais. Tiek jūsų, brangieji, elektroniniai laiškai, tiek sms žinutės, tiek skambučiai, tiek, tuo labiau, siuntinukai – visa tai labai šildo :) Nepamenu, kad kuriais metais būčiau tiek daug visko gavusi :)

Daug kas linkėjote, kad ši diena būtų įsimintina... Tai žinokite, ji tikrai buvo laaaabai įsimintina :) Tiesa, negaliu pasakyti, kad pačia geriausia prasme, bet ką jau padarysi – kartais gyvenime yra dalykų, per kuriuos tiesiog reikia pereiti, nesvarbu, kas tai bebūtų – gimtadienis ar ne :)

Tačiau jūsų visų dėka tie dalykai jau spėjo nublankti, o aš toliau džiaugiuosi, kad yra tokia begalė draugų ir artimųjų aplinkui. Visų jūsų ilgiuosi, visus jus labai myliu – vienus vienokia meile, kitus – kitokia; na, patys žinot, ką kokia: broliška, seseriška, kitaip kaip giminiška, draugiška, ypatinga, nostalgiška, nerūdijančia ir t.t... ;)

Tik nesusipeškite, mano širdies jums visiems užteks :)

Gal kam smalsu, ką gavau dovanų? :) Visko neišvardinsiu, tačiau galiu pasakyti, kad šiais metais pagrindinį prizą laimi mano mama, atsiuntusi specialiai man virtos braškių uogienės, šviežios iš savo miško rinktos arbatos su džiovintom žemuogėm ir mėlynėm, kitų mielų smulkmenėlių įvairiems jutimo organams pamaloninti :) Ir kas galėtų pagalvoti, kad tokie dalykai sėdint čia įgyja aukso vertę :)

Toks štai mano gimtadienis :)
Ir vėl pasenom...

Kas yra gražu?

Nežinau kaip jums, bet man tokie dalykai tiesiog sustingdo kraują...
Tiek violončelė, tiek visa ta plastika, tiek tas tikrumas...
Nerealiai gražu...



Jei galėčiau balsuoti, būtinai balsuočiau už juos, kad atstovautų Lietuvą šokių Eurovizijoje.

Apie Baltijos kelią sentimentaliai

Nors šiandien dar ne rugpjūčio 23-oji, kad reikėtų prisiminti šią dieną ir 1989-ųjų Baltijos kelią, tačiau kad jau Baltijos kelio-2 svetainėje mano komentaras buvo išrinktas kaip savaitės geriausias, tai pagalvojau, jog visai nebloga proga pasireklamuoti :)

Mano mintis, kurias redakcija atsirinko iš visų mano surašytų tų dienų įspūdžių, rasite čia, o aš tuo tarpu dalinuosi ir kiek daugiau detalių:

Tuomet man buvo 12. Pamenu, kaip kartu su broliu tėtis mus įsisodino į „trečią žiguliuką“, ir mes išdūmėm kiek toliau nuo sostinės centro, žinodami, kad kur nors gali mūsų reikėti labiau, nei sausakimšame Vilniuje. Ir iš tiesų - žmonių grandinė tęsėsi nenurūkstamai. Tik likus keliolikai minučių iki nustatytos valandos, jau toli nuo VIlniaus mes pagaliau radom properšą, kur mūsų rankų trūko. Nežinau, kelintas tai buvo kilometras, nepažinojau žmonių, stovinčių šalia... Tačiau viskas buvo nepaprastai sava.
Tą jausmą, kuris apima regint šimtus kilometrų besidriekinačią žmonių grandinę plėvesuojančių trispalvių fone, kiekvienas išgyvenome savaip. Kaip ir tą jausmą, kuris apima žinant, jog esi nors ir labai maža, bet visgi Laisvės, apie kurią taip ilgai buvo liepta tylėti, dalelė. Pamenu, kad daug kas stovėjo šalia pasidėję radijo imtuvus, per kuriuos buvo transliuojami tų dienų „topai“: E. Mastyė su „Laisve“, A. Vilčinskas su „Grįžtu namo“, bendra baltijos šalių „Bunda jau Baltija“. Dar kurį laiką nesinorėjo skirstytis. Labai vangiai visi sėdosi į automobilius, autobusus bei judėjo savomis kryptimis. Lėtai, išdidžiai, sudarydami patį didžiausią tuo metu kamštį... Automobilyje taip ir užmigau nesulaukusi jo pabaigos. Tik apie vidurnaktį tėtis pažadino, kai sugebėjome pasiekti Jonavą - mat ta pačia proga norėjome dar pasivažinėti po Lietuvą, ir į Vinių neskubėjom grįžti...

Dabar gyvenu netoli Čikagos. Dangus čia gal kiek giedresnis nei Lietuvoje, žolė gal kartais ir žalesnė. Bet žvelgiu pro langą, ir žinau, kad ne šitai žemei aš priklausau, tyliai skaičiuodama dienas ir mėnesius iki tos dienos, kai grįšiu NAMO.

O apie lietuvybę... Net nežinau, ar tai žodžiais galiu išreikšti. Tiesiog jaučiu tai. Ir kuo toliau tolstu nuo Lietuvos, tuo tas jausmas didėja. Kas ką besakytų, tačiau tai yra iš tos kategorijos, ko negali nusipirkti. Kaip banaliai beskambėtų, tai prilygsta motinai, pirmajai meilei, kitiems iš širdies neišplėšiamiems dalykams...

Foto V. Visocko

Mano.. nebe mano... niekieno...

Ar tu meni, kaip šiltas vasaros lietus...
Uoj, ne ta daina...
Mažos mašinėlės man labai patinka...
Aj, irgi ne ta...
Na, kažkas per vidurį:
Ar tu meni mano pirmąjį mašiniuką? :)

PVH 707. Šifruodavom taip: Pirksiu Vieną Hematogeną - mat labai jį tuo metu mėgau...

Pabėgus man iš Lietuvos, mašiniukas kurį laiką stovėjo (manau, ne vienas, kas žino, matė, bet daugiau nematys) šeškinėje, mano dėdės globoje, tačiau nuo šiol visa tai jau istorija...

Iškilmingai pranešu, kad šių metų liepos mėnesio nenustatytą dieną įvyko šio automobiliuko laidotuvės vienose iš Vilniaus automobilių kapinių :) Savininko sutikimu, visos donorystei tinkamos dalys bus panaudotos kitiems nelaimėliams. Liūdi buvusi šeimininkė ir kiti jai prijaučiantys.

Viskas, kas liko, tai tik šis liudijimas apie pilkosios išregistravimą iš gyvųjų tarpo:

Ir abu gražiai fotografuojamės...

Pagaliau susiruošėm Dariaus gimtadienį atšvęsti...

Truputį po laiko, bet vėliau geriau nei niekada :) Aš tradiciškai iškepiau Dariaus taip mėgstamą morkų pyragą, anyta privirė cepelinų, tad smagiai visi susirinkę ta proga pavakariniavome...

O kad įdomiau būtų, nutarėm ta proga nusifotografuoti, mat seniai abudu labudu kadre bebuvom ;)

Atmerkiu akis...

Sėdžiu ir kramsnoju cukruotą imbierą. Nepaprastai skanu. Buvau pasiilgusi jo ir praktiškai pamiršusi, kad toks yra. Užsimerkiu. Šiek tiek nupurto – panašu, kad ir vėl kiek per daug atsikandau. Nieko. Užsigeriu vandeniu, ir viskas vėl pasimiršta...

Daug galvoju. Nepaprastai daug galvoju. Netgi apie tai, kad toks nekonkrečių minčių srautas jau seniai sukosi mano galvoje. Minčių, kurias norisi išlieti, o kartu ir suturėti – tarsi piltum lauk braškių kompotą, norėdamas, kad uogos liktų stiklinėje...

Verčiu sekmadieninių pastebėjimų knygelę, kuri per metus baigia prisipildyti juodų ir mėlynų, o kartais žalių raidžių. Paskutinis įrašas – apie matymą. Ne akimis. Apie matymą savo siela. Dvasia. Apie suvokimo šviesą ir apie tai, kas atsiveria per pažinimą... Visa tai – tarsi nenutapomas paveikslas. Tarsi užsikirtusi plokštelė, kuri sukasi užburtu ratu ir negali pasakyti nieko daugiau, nei yra tame užstrigusiame vinilo rėvelyje.

Visgi. Apie akis – apie tas, vidines. Kurios matomos irgi tik per kažkokią keistą šviesą, per laiko išsklaidytus šviesos spindulius, kurie vienus erzina, kitus gi traukia ir pačius juos nušviečia... Kodėl nėra žodžių, kuriais galėčiau apie jas papasakoti pasauliui, kodėl viskas ir vėl talpinasi tik į kodus ir šifruotes?

...Iš laiško efeziečiams: „... kad... duotų jums išminties... dvasią... apšvietus jūsų pažinimo akis; kad jūs pažintumėte...“

Visgi po truputį apčiuopiu savo pažinimo akis. Uždegdama šviesą bei po truputį įsileisdama ją į savo protą. Visa tai palengva smelkiasi gilyn į suvokimą, kol pasiekia širdį. Tai ji paskui spinduliuos šviesą aplinkui, jei netyčia neuždengsiu jos savo išdidumu, savo godumu ar tiesiog neapdairumu. Uždegsiu ją baltą, bet esu įsitikinusi, kad vieni ją matys raudonai, kiti – žaliai, dar kiti – tamsiai mėlynai – beveik juodai. Nes viskas priklausys nuo to, per kokį nusistatymo filtrą į ją žiūrės. Paprasta iki banalumo.

O žodžiai liks dienoraščiui. Iki galo suprantami tik jam pačiam ir man. Mįslė, kuri kažką gal palies, bet ne taip, kaip liečia mane, žinančią atsakymą į ją. Palies ne tuo pat prisilietimu ir ne toje pačioje erdvėje...

Atmerkiu plačiai savo akis. O pati tuo tarpu užsimerkiu. Kad prisijaukinčiau tą šviesą, kuri atsimerkus skubės išlėkti lauk...

Maža smulkmena

Kartais iš šono gali atrodyti, kad, visą dieną sėdėdama tarp keturių sienų, turėčiau jaustis izoliuota nuo viso likusio pasaulio. Tačiau įdomu tai, kad būtent sėdėdama tarp šių keturių nebylių bičiulių, atradau daugybę naujų žmonių, bendraminčių, kurie tokiomis karštomis vasaros dienomis kaip ši, yra tiesiog neįkainojama atgaiva sielai...

Tiesa, maža smulkmena - keturios sienos turi būti su viena sąlyga - jos turi talpinti savyje interneto ryšį :)

Foto iš flickr.com

Liepos 15-oji

Šią dieną prisimenu nuo pat vaikystės. S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą istorija man visuomet kėlė daugybę minčių, susijusių su drąsa, patriotiškumu, iššūkiais ir pasiryžimu. Nežinau, kodėl, bet ši data man visuomet įsirėžia į atmintį ryškiau net nei vasarao 16-oji ar kovo 11-oji. Gal todėl, kad su ja susiję vos du asmenys, gal dėl to, kad lengviau pamatuoti dviejų žmonių gyvenimą nei milijonų... O gal dar dėl kažko, ko šiandien nepajėgiu įvardinti... Gal todėl ir pirmasis straipsnis, kurį šiandien perskaičiau „delfyje“, buvo būtent apie prieš 75-erius metus Atantą perskridusius, bet taip gimtinės ir nepasiekusius lakūnus.

Tokie dalykai visuomet paliečia - ypač dabar, kai esu šiąpus Atlanto ir kiek aiškiau matau tą kelią namo, tą norą parodyti, kas yra Lietuva.
Tačiau straipsnyje paminėta dar viena "Lituanikos" nusileidimo versija Soldino miškuose man buvo naujiena. Niekur kitur iki šiol nebuvau susidūrusi su šia informacija.

Taigi, liepos 15-oji. Šiandien man ji svarbi dar ir tuo, kad tai - Dariaus gimtadienis :)

Metai

Lygiai prieš metus, liepos 14-ąją, atvažiavau į Ameriką... Pro buto langą mačiau visus keturis sezonus, skaičiavau dienas, savaites, mėnesius, liūdėjau ir džiaugiausi :) Prabėgo greitai :) Tikiuosi, kad ir likusieji, kuriuos teks čia praleisti, prabėgs ne lėčiau :)

Metų laikai pro buto, kuriame gyvename, langą :)

P.S. Beje, šiandien pirmą kartą šią vasarą išgirdau už lango cikadų grojimą.
Jau net buvau užmiršusi, kad jos čia tokios vasarą atsiranda... Ate, ramybe... :)

Tai gražiai gražiai...

Prieš porą dienų rašiau apie amerikietį ir lietuvę, kurie užsiima lietuvių kalbos mokymu :) Taip jau gavosi, kad ir aš, kaip visada, įkišus savo trigrašį, negalėjau ramiai nustygti vietoje :)
O kadangi turiu galimybę įrašyti garsą, tai jau prisiunčiau jiems visokių greitakalbių, o ateity, pagalvojom, kad būtų labai faina kokios tautosakos perliukų besimokantiems paberti. Pavyzdžiui, pradedant nuo lietuviškų patarlių...

Tad jei turit galvoje kokią vieną ar kitą įdomią ar labai populiarią lietuvišką patarlę, posakį, nepatingėkit įmesti į komentarus, ką? :) Parodykime užsieniečiams, ką gražaus turime, nes mano galva jua kvadratinė, viskas į užmarštį baigia sulįst... :)
Beje, nebeprisimenu ir gražių sutartinių :( Pamenu tik, kad Maroke kažkada labai superinę sutartinę kažkokią apie liepą dainavom... Ale prisimink dabar, kad geras, žodžius, melodiją...

Aš tuo tarpu įrašiau jiems dainos „Ėjo senis lauko arti“ pamokėlę su tom visom tumba-tumbararasom :) ir įdainavau vienoj jų pamokoj nugirstą „Tai gražiai gražiai...“ Ne idealiai, nuskubėjau į pabaigą, bet jau nebebuvo kada perdainuoti, tad tebūnie taip, kaip yra :)
Dabar beliks sulaukti, kada jie ten turės laiko viską įmontuoti į savo pamokas :)
Tuo tarpu įdedu čia „Tai gražiai gražiai...“ - tiems, kas senai ją primiršęs :)
Skanaus pasiklausymo :)


P.S. O iš tiesų, oficialiai, ši daina vadinasi „Lietuva“ :)
Žodžiai - Justino Marcinkevičiaus, muzika - Galinos Savinienės.

Žaibas

Kai kokiame nors žurnale pamatydavau žaibo fotografiją, visuomet galvodavau: kiek kantrybės reikia turėti, kad nufotografuotum kažką panašaus? Tačiau vakar vakare, kai pakilo didžiulė audra ir prapliupo smarkus lietus, o iš dangaus pasipylė žaibai ir griaustiniai, aš supratau, kad tai įmanoma. Tiek žaibų, kiek čia būna liepos audrų metų, nebuvo tekę matyti niekur... Tik va, per vėlai sumaniau ir aš išsitraukti fotoaparatą - jau visai audrai rimstant. Na bet... vieną visgi pavyko sugauti :)

Rožinė spalva ne pro rožinius akinius.

Rožinis papuošalas? Kodėl gi ne? Ypač, jei žinai, kas tokią spalvą mėgsta, nešioja, ir visuomet suka galvą, kaip rasti šios spalvos aksesuarų...

P.S. Beje, rožinė spalva čia neveltui, ir ji iš tiesų susijusi su kai kuo iš projekto Nedelsk! Kas įdomiausia, viename blog'e kaip tik aptikau dar vieną darbelį, susijusį su šia tema...

Kalbėkime lietuviškai

Besklaidydama dienos žinias užkliuvau už straipsnio apie vieną lietuvės ir amerikiečio porą, kuri sugalvojo mokyti kitus lietuvių kalbos, pamokų įrašus talpindama internete.
Tad, jei turite draugų užsieniečių, kurie nori išmokti lietuviškai, manau visai verta dėmesio jų svetainė - Lithuania Out Loud.

Šestadienis miške

Tuomet, kai užmiršti, kas yra uodai, laikas traukti į gamtą prisiminti...

Taip padarėme ir mes, praėjusio šeštadienio rytą prisijungdami prie kitų bičiulių, kurie viename Viskonsino valstijos miške stovyklavo jau nuo penktadienio. Peržiūrėję organizatorių darytas nuotraukas supratome, kad daug įdomios veiklos jau spėjome praleisti, tačiau ir be to smagiai pasibuvome.
Viso susirinko virš dvidešimt žmonių, kurie laiką leido žaisdami dažasvydį, važinėdamiesi keturračiu, šaudydami iš lanko, ieškodami iš anksto paslėpto „lobio“, supdamiesi hamakuose, žaisdami vakare prie laužo gerai visiems žinomą žaidimą „Mafija“ ir kt.

Beje, pirmą kartą teko sėdėti aplink laužavietę, kuri saugumo sumetimais yra iškastoje duobėje (mat aplinkui esantis pušynas labai sausas). Pradžioje buvo keista matyti laužą tarsi po kojomis, tačiau paskui pasirodė, kad tai – verta dėmesio idėja, kurios dėka nereikia saugotis iš laužo šokinėjančių žarijų ar bijoti kokio benusiritančio degančio rąsto.
Taip pat iš naujai išbandytų dalykų buvo ir lauko dušas – žmogaus ūgio palapinė, kurioje pakabintas specialus vandens maišas su apačioje pritaisyta šlangele bei maža dušo galvute. Super reikalas, kai greta stovyklos nėra nei upės, nei ežero.
Na o trečiasis naujai išbandytas dalykas buvo ant iešmo kepti... zefyrai... Manau, kad toks delikatesas kada nors ateis ir į Lietuvą :)

Sekmadienį pasistengėme išvažiuoti gan anksti, idant išvengtume eismo kamščių, kurie susidaro kaip ir kelyje Klaipėda-Vilnius po tokių ilgų savaitgalių. Ir nors laiko pabūti gamtoje nebuvo super daug, tačiau ir to pakako, kad grįžę namo nuo deguonies pertekliaus visą likusią dienos dalį būtume apspangę, o nuo uodų pertekliaus įgytume norą artimiausiu metu nepasirodyti miške :)

Kaip ten bebūtų, stovyklavimas miške mane visuomet grąžina į mokyklos laikus, kai dvi savaites praleisdavau orientacinio stovykloje. Dabar turbūt sunkiai išbūčiau tokį laiką kiek toliau nuo visų patogumų, todėl peršasi tik viena išvada – senstam :)

Na o čia keletas akimirkų iš stovyklavietės:


Daugiau nuotraukų iš visų trijų dienų miške galima pasižiūrėti viename ir kitame stovyklos šeimininkų nuotraukų albume.

Fejerverkai

Liepos 4-osio vakarą čia įprasta matyti dangų, visą nusėtą fejerverkais. Ta proga tiesiog nuotraukų prišaudžiau...

Susitikimas su Šarune

Taip sutapo, kad šį savaitgalį, kaip ir Lietuvoje, taip ir pas mus – trys išeiginės. Pradedant liepos 4-ąja, kuri yra Amerikos nepriklausomybės diena, baigiant sekmadieniu.
Ketvirtadienį pabaigusi visus savo darbus, penktadienį iš ryto galėjau nuvažiuoti į Čikagos downtown'ą susitikti su Šarūne, kuri šiuo metu kaip tik vieši JAV. Prieš tai keliavusi po Naujosios Meksikos (New Mexico) valstiją, sudalyvavusi Santa Fe vykusioje kūrybinėje foto laboratorijoje, keletą dienų skyrė ir Čikagai, iš kur po poros dienų trauks į Niujorką. Jau seniai planavome susitikti, todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko suderinti visus paskutiniųjų dienų planus. :)
Smagu susitikti su tuo, kas yra „iš tos pačios operos“, ir tu neatrodai keistai, norėdamas grįžti į LT ar tuomet, kai susitikęs kalbi ne apie pinigus, o tiesiog apie gyvenimą :)
Žodžiu, šventės prasidėjo tikrai smagiai. Dvi su puse valandos vaikštant Mičigano ežero pakrante ir gurkšnojant šviežiai spaustų sulčių kokteilius prabėgo tikrai greitai, ir net nebuvau pagalvojusi, kad spėsiu nudegti saulėje – po poros valandų atrodžiau tarsi virtas vėžys ir pagalvojau: gerai, kad buvo proto užsivilkti kažką ilgom rankovėm.

O čia papuošalas, atitekęs Šarūnei, kurį ji mini komentaruose :)

Bandymas susitikti su savimi

Taip vadinasi prieš 7 metus Dariaus Bazaro rašytas straipsnis, kurį visai atsitiktinai šiandien radau internete. Straipsnis, kuris sugrąžina mane į 2001-uosius - turbūt pačius beprotiškiausius mano gyvenimo metus, kai ir magistrą gyniausi, ir darbe viršvalandžiuose maudžiausi, ir „Palėpėje” „Čia ir dabar” stačiau, ir visomis savo jėgomis kapsčiausi sunkiausiose jausmų peripetijose, laviruodama tarp saldaus melo ir karčios tiesos, valgydama kilogramus gyvenimiškos druskos, bet taip ir nepajėgdama suvokti gyvenimo skonio...

Negaliu patikėti, kad prabėgo septyneri... Atrodo, kad vos vakar mano ranka vedžiojo pjesės tekstą mažoje Juodkrantės namelio palėpėje, lyjan lietui. Pjesė, kuri gimė iš to didžiulio noro atrasti save, suvokti save. Dabar ji atrodo kiek juokingai - tarsi išaugti marškinėliai, į kuriuos vos ranka telpa, paversdama juos teatro lėle.


Visgi kai kurių dalykų nubraukti ir šiandien neišeina: tikėjimo, kad ieškantysis randa, tikėjimo, kad išdrįsti būti savimi yra didžiulė vertybė, tikėjimo, kad būdamas priekyje visuomet turėsi pulką kareivių, stovinčių už nugaros... Ir tai, kad bėgimas nuo savęs visuomet atves į patį save...

Visa tai, ką tuo metu bandžiau įdėti į Akvilės personažą, gyva ir šiandien - tarsi spalvoti sapnai, sustabdytos akimirkos, prieš tai išgyventos realybėje...

Dar viena dovana

Visaip kaip fotografavau, bet vis tiek ne visai pavyko perteikti tikrąjį vaizdą...
Bet kokiu atveju tai - dovana anytai gimtadienio, kuris bus už mėnesio, proga :)

Tvarka bus

Vieną vakarą važiavome pustuštėmis gatvėmis namo. Kaip įprasta, besiruošiant sukti į dešinę, nors ir degė raudona, Darius nedelsė (čia nebūtina žalia rodyklė prie šviesoforo, kad galėtum sukti į dešinę – jei nieko nėra, imi ir važiuoji). O ko delst, jei gatvės tuščios, ir erdvią sankryžą, kurios kairioji atšaka leidžiasi nuo vieduko, gali matyti gan iš toli.
Tačiau taip neatrodo automatines sistemas kuriantiems tvarkos sergėtojams, kurie tuoj fiksuoja, jei per mažai laiko praleidai įvertindamas situaciją kelyje ir per greitai pasukdamas į dešinę... Viso to pasekoje po savaitės į namus ateina štai toks baudos kvitas. Ir „nebepasišakosi“...

Pagalvoju, kad jei Lietuvoje taip efektyviai veiktų eismo taisyklių vykdymo sekimas bei draudimas, matomai ir vairavimo kultūra bemat pasikeistų...