2008 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

Požiūris

Mano tėtis kartą pasakė: „Jei nieko negali pakeisti, keisk požiūrį...“ Ir nors tai iš jo lūpų tegirdėjau vienąsyk, tai man nepaprastai įstrigo...

Gyvenimas nėra graži žaliuojanti lyguma. Jei taip būtų, būtų nepaprastai nuobodu ja eiti. Kas kita yra eiti per viršukalnes ir slėnius, kur dieną keičia naktis, saulėkaitą – šešėliai, o jų žaisme atsiveria visa gyvenimo spalvų ir atspalvių paletė.

Aišku, visada norisi, kad aplinkui būtų gražios ir ryškios spalvos, deja jų nepastebėtume, jei neturėtume galimybės sugretinti su blankiomis ir ne tokiomis ryškiomis detalėmis...

Kur link suku? Dar prie vienos gan gražios metaforos – kad nėra kelio į laimę. Nes pati laimė yra kelias – kažkur prieš keletą dienų radau tokią mintį beklaidžiodama internete, ir ji man pasirodė gan taikli. Nes aš pati mėgstu būti laiminga. Net ir tuomet, kai į kasdienybę ateina netikėti šešėliai. Kartais labai asmeniški, todėl viešai neįvardijami, bet nuo to jų reikšmė nesumažėja, ir visa tai įsirašo į mano gyvenimiškos patirties knygas... O visa kita lieka tik požiūrio, kurį VISADA gali pakeisti, reikalas. Kitas klausimas, ar visada NORI tą požiūrį keisti. Ar visada esi subrendęs palikti praeičiai vienokį ar kitokį savo įsitikinimą, nuomonę, ambiciją.

Šį kartą man teko keisti požiūrį į save... :)
Nusileidžiant kiek žemiau aukštai iškeltos kartelės, kurioje viskas tobula, bei suprasti – aš esu lygiai toks pat žmogus, kaip ir kiti. Man lygiai taip pat gali nepasisekti. Mano gyvenime lygiai taip pat gali būti šešėlių. Kuriuose galbūt atsivers galimybė plačiau atmerkti akis ir pamatyti kitus artimus žmones, kurie yra tame pačiame pusšešėlių slėnyje... Pamatyti juos, jų gyvenimus, ir tyliai jais pasidalinti, bandant nutapyti ne mažiau įspūdingą pastelinių tonų paveikslą... Šiandien aš tai vadinu laime ir dar vienu atradimu, kuris taip netikėtai mane aplankė... Ne veltui turbūt sakoma, kad tai, ką vienas vadina lėliukės mirtimi, kitas vadina drugelio gimimu... Ir tai – tik požiūrio reikalas :)

6 komentarai:

aruzgyte rašė...

Kartais mane stebina, iš kur atrandi tiek minčiu apmastymams? Gal, gyvenant kultūrų sankirtų laikotarpyje ir erdvėje, tos mintis generuojasi kur kas sparčiau, nei tarpstant savoje kultūroje?

agne rašė...

Nu va... o man kaip tik atrodo, kad retai kažkokie įvykiai ar mintys aplanko :))
Matomai, požiūrio reikalas :D

agne rašė...

Dar pagalvojau, kad vienas dalykas yra mintys ar įvykiai ir jų gausa, o kitas dalykas yra laiko turėjimas jas užrašyti... Juk kiek daug jų pasimeta niekur neužrašytų...

Astunia rašė...

va va, dabar aš ypač dažnai sunerimauju, kad neturiu laiko užrašyti minčių, dienoraščio... man tai būtų labai vertinga moksluose... na bet nespėju nors tu ką, ar neradau dar tinkamos formos, kad būtų taip lengva brūkštelt, visada po ranka ir tik man pasiekiama ir t.t. :D

agne rašė...

Kiba tau gimtadieniui ant kaklo pakabinamą užrakinamą užrašų knygelę reiks dovanoti? :)

aruzgyte rašė...

kažkada rašydama ilgus laiškus savo draugams ir artimiesiems į Lietuvą pagalvodavau, kad tai ir yra mano dienoraštis, tik labai jau išsibarstęs. Tokių laiškų rašymas manęs senokai nebeaplanko. Bet, skaitydama Tavo mintis atsigaunu, lyg tai būtų vietoje ir laiku pagautas minčių srautas.
Gerai, kad yra blogas, nes juk tai laiškai sau ir kitiems (o šiaip labai nemėgstu grupinių e-mailų. Blogas - visai kas kita) :)
O dėl laiko turėjimo, tai sutinku, bet žinai, kartais ir turint marias laiko gali nieko neparašyti. Matyt, svarbu, kaip jį organizuoji...