Pusė metų Lietuvoje...

Taip, mielieji, viskas apsivertė aukštyn kojomis. :) Jei penkerius metus panašaus pobūdžio mano įrašų antraštėse išvysdavote JAV šalies pavadinimą, tai dabar – voila – sugrįžtame prie tos senos mielos „geldos“... ir pradedame viską iš pradžių. :D O ta „gelda“, kaip ten bebūtų, žinokite, tikrai visai miela... :) Net ir perskaičius L. Lavastės knygą, po kurios tesinorėjo ištarti viena: „Fu, kaip negražu“. Bet adresuoti tai ne mums, lietuviams, o pačiai autorei. Tiesiog. Na, bet ne apie tai šiandien, todėl nesiplėsiu ir nesiaiškinsiu. Tiesiog, pagyvenus svetur ir pamačius daug ką iš šalies, pamatai, kad nėra viskas taip, kaip kad autorė nori nupiešti, nesvarbu, kad ir atskiesdama su šiokia tokia jumoro doze (kai kada taiklesne, kai kada kiek „pritempta“).

Žodžiu, grįžtant prie Mano Lietuvos po pusės metų joje, visų pirma noriu pasidžiaugti nuo-sta-bia žiema... Jei kas skundžiatės sniego galybe ir šaltuku, mums ne pakeliui. Nes man tokia žiema tiesiog fantastiška... Kas gali būti smagiau už girgždantį sniegą po kojomis, už šiltas šlapias pirštines, grįžus iš lauko, kurios primena vaikystę, tempiamas rogutes ir kai ne kurių personų kritimą veidu į sniegą (ech, ta pirmoji žiemiška patirtis... :)? Net ir tas lietuviškas cepelininės spalvos dangus man netrukdo. Nes aš tiesiog nežiūriu į jį. Man užtenka sniego baltumo, kad jis viską praskaidrintų ir nušviestų.

Na, o kalbant ne taip patetiškai, galite mus pasveikinti. Nes praeitą savaitę abudu su Darium tapom kaip ir nebe bedarbiais. Sukę šen bei ten šiokias ir tokias mintis, vienas įsigijome verslo liudijimą, o kitas – individualios veiklos pažymėjimą, ko pasekoje esame išdidūs „patys-sau ponai“. Aišku, iki ponų mums dar toli, ypač, kai namuose aplinkui laksto vienas toks didesnis „ponas“, bet gera pradžia, kaip ten bebūtų, pusė darbo, tiesa? Tai va. Čia toks vienas rimčiausių žingsnių, kuriuos pagaliau pavyko žengti įsitvirtinimo Lietuvoje link.

Na, o su tuo pasveikinę, vėl nusileiskite ant žemės, nes prisipažinsiu, jog per pusmetį daug daugiau dalykų turbūt neįvyko, nei įvyko... :D Nepatikėsite, bet dar su labai nedaug kuo iš savo buvusių draugų/pažįstamų susitikau. Rankos pirštų tikrai dar užtenka jiems suskaičiuoti (atmetus gimines, kuriuos irgi dar ne visus aplankėme:). Ir susitikau praktiškai tik su tais, kurie patys mus griebė už pakarpų, sakė konkretų laiką ir vilko iš namų ar prašėsi į svečius. :) Tiesa, su keletu susidūrėme kaktomušomis (o su kai kuriais ir ne po vieną kartą) gatvėje/parduotuvėje/pašte, na bet tokių penkiaminutinių susitikimų turbūt skaičiuoti neverta... Žodžiu, brangieji, jei jūs esate iš tų, kurie sėdite ir galvojate/pykstate, jog esate užmiršti, kai tuo tarpu mes lankome visus kitus, bet tik ne jus, galite pradėti galvoti iš naujo... :) Nes nei žadėtų atvirų durų dienų grįžę nepadarėm (taip, taip, gėda pelėda), nei ėmėmės kokių kitų priemonių, idant atgaivintume tuos ankstesnius ryšius su tais, kuriais jų turėjome.

Plėtojant šią temą, turiu prisipažinti, kad per šį pusmetį apie visus tuos ryšius nemažai galvojau. Gal net su šiokia tokia baime, kurią vieną dieną beveik įvardijo vienas mano pažįstamas emigrantas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Atskirdęs per Kalėdas pasisvečiuoti į Lietuvą, aplankė ir mane, užduodamas tokį savotišką klausimą: „O ar nėra jausmo, kad kai pagyveni svetur ir grįžti, tu tampi nei savas, nei svetimas? Nes išvažiuodamas tu tarsi tampi svetimas, atitolsti, o kai grįžti – su kiek kitokia gyvenimo patirtimi – nebeesi toks, koks tada buvai, nebesi savas..?“ Tąkart atsakiau, kad ne, nesijaučiu čia nesava, tačiau vėliau, kiek pasukusi šį klausimą kitu kampu, kiek ilgėliau galvodama apie savo pažįstamų ratą, kurį palikau čia prieš septynerius metus, pamaniau, kad ta pažįstamo įžvalga vis tik galėtų sietis su tuo, kad iki šiol nesusitikau su daugeliu iš savo anuometinių bičiulių. Kodėl? Todėl, kad pažiūrėkime tiesai į akis: kai prieš tuos septynerius metus aš išvažiavau iš Lietuvos, aš buvau viena, aš ieškojau savęs, aš gyvenau lėkime, įvairiuose asmeniniuose ir karjeristiniuose troškimuose. Ir dauguma bičiulių, kurie tąkart mane supo, gyveno panašius gyvenimus. O kokia tuo tarpu aš grįžau? Visų pirma – nebe viena. Suradusi save, atradusi ir suvokusi gyvenimo prasmę, todėl nurimusi ir nebesiblaškanti, susidėliojusi prioritetus asmeninio ir profesinio gyvenimo (jei taip galima pavadinti mano atveju) lentynose. Natūralu, kad ir mano draugai per tiek laiko pasikeitė. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau kaip jie pasikeitė? Kurlink pasisuko jų gyvenimai? Kaip pasikeitė jų kasdienybė, kurioje manęs nebuvo tuos septynerius metus, ir į kurią aš vėl tarsi noriu sugrįžti..? Ar mums vis dar pakeliui? Ar jie, kurių gyvenimai pasikeitė, įsivaizduoja, kiek pasikeitė maniškis?.. Na, žodžiu, tokių ir panašių klausimų spąstuose esu įkalinta, ir net nežinau, kiek ilgai čia būsiu ir kas iš jų mane išvaduos... :) Todėl jei jūs, su kuriais dar nesusitikome, manote, kad mums vis dar pakeliui, griebkite mane už pakarpos, sakykite laiką, ir būtinai susitiksime. :)

Na, o šiaip, grįžtant prie tų pusės metų Lietuvoje, turiu pasakyti, kad, be abejo, natūraliai atrandi čia dalykų, kurių pasigendi (ypač rankdarbių srityje), kita vertus, visa tai, ko trūksta, mane nuolat skatina ieškoti, mąstyti, kaip norimus dalykus įgyvendinti kitaip. To, turbūt, labai buvau pasiilgusi Amerikoje, kur visko tiek, kad tau nebereikia sukti galvos ir ieškoti kitų alternatyvų...

Sakoma, kad prie gyvenimo naujoje vietoje žmogus plius minus pripranta per 5 metus. Ir aš, turbūt, turiu sutikti su šia tiesa. Tik labai tikiuosi, kad susitikti su visais, su kuriais norisi susitikti, prireiks mažiau laiko... :)