Veltinio lenta

Dar prieš gimstant Liutaurui, nemažai kas mėgdavo tarstelti: „Na, tavo vaikas tai jau bus apmegztas, apsiūtas ir visokiais kitokiais rankdarbiais apsčiai mamos aprūpintas“... Kur gi ne..? :) Lietuvių liaudies išmintis ne veltui sako batsiuvį esantį be batų... :D Ale kažkaip nesinori taip jau visai „pasišiukšlinti“, tad kartkartėmis stengiuosi iš tiesų kažką padaryti ir saviškiui. Šių metų „rezoliuzijos juodraštyje“ savo mintyse netgi pasižadėjau, kad nors kartą per mėnesį padarysiu ką nors savo vaikui, idant šis neliktų nuskriaustas.

Žodžiu, pristatau savo pirmąjį šių metų projektą – veltinio lentą. :) Apie tokį daiktą mąsčiau jau senokai, bet vis neprisiruošiau nulėkti kartono nusipirkti, o ir šiaip vis rasdavau įvairių pasiteisinimų, dėl kurių viskas taip ir likdavo kaip buvę. Bet štai, reikalas pribrendo, ir porą vakarų paskyrusi šiai misijai, traukiau lauk siuvimo mašiną, apsiuvau kartoną dviejų spalvų dirbtinio veltinio medžiaga ir pagimdžiau štai tokį 50x70 cm dydžio (kai sulektas) daikčiuką – vienoje pusėje juodą, kitoje – pilką, su galimybe jį „išversti“ tiek į vieną pusę, tiek į kitą. Su smagiomis melsvomis rankenomis ir medine, melsvais akriliniais dažais nudažyta saga, leidžiančia šią lentą susegti tiek išverstą į vieną, tiek į kitą pusę.

Prie rankenos pririšau dar vieną papildomą virvutę, kurią užkabinus už tos pačios sagos, galima šią veltinio lentą pastatyti tarsi molbertą ir smagiai žaisti atsisėdus tiesiog ant grindų arba prie stalo.

Jei toks lentos formatas per mažas, arba sekama istorija pasitaiko esanti su didesniais elementais ar šiaip su kokia aka masine scena, lentą galima išskleisti. Tuomet ji tampa 70x100 cm formato ir atrodo štai taip:

Žinoma, dabar jau iššūkiu tampa istorijos detalių siuvimas, ties kuo štai ir strigau. :D Išgimdžiusi saulę, debesis (kurie reikalui esant gali pravirkti), žaibus, mėnulį su trimis žvaigždėmis (šieji kažkaip nepakliuvo tam kartui į kadrą), medį, žolę, keletą paukštukų, porą gėlyčių ir kirmėlaitę, sustojau, vėl pabėgusi į kitus rankdarbius. :) Tiesa, kadangi visos siūtos detalės yra iš dviejų dirbtinio veltinio sluoksnių, sumaniau tuo pažaisti: medžio vainikas ir žolė kitoje pusėje pasiūti iš baltos medžiagos, todėl juos apvertus galime mėgautis apsnigtu medžiu bei šiokiais tokiais varvekliais... O ko ne? :))

Tokia štai mano „kolekcija“ tam kartui. Eskizuose jau, aišku, prisieskizavau visokio plauko grybų, miško žvėrelių ir kitokių gyvosios gamtos „veikėjų“, bet dabar tik laikas parodys, kada jie (ir ar) realizuosis. Nes norai tai labai dideli – pradedant Nojaus arkos ir tos istorijos veikėjais, baigiant planetų rinkinuku ir gal net stilizuotu pasaulio atlasu... Ką jau bekalbėti apie visokias ten daržoves, vaisius, raides, skaičius ir formas... Na, dar tiesa, visiems rinkinukams numatytos atskirai pasiūtos „kišenėlės“, į kurias būtų galima visas atskirų istorijų dalis sudėti, idant bardako būtų mažiau, bet jos dar irgi turi sulaukti savo eilės... Ech, kaip čia tos mūzos kur pakeliui nepametus... :D Gal žinote kokį receptuką? :D

Na, o pabaigai gal kiek apie pačią veltinio lentą, kuri Lietuvoje, mano žiniomis, nėra populiari, nors internete panaršius uj, kiek visko galima ta tema rasti... Šios, JAV ir Kanadoje ypač populiarios lentos esmė yra tokia, kad prie dirbtinio veltinio (o ir prie natūralaus veltinio, tik jis tokiam reikalui būtų kiek per brangus) be jokių pagalbinių priemonių gerai kimba kiti veltinio elementai. Tai suteikia galimybę labai paprastai kaitalioti sekamos istorijos veikėjus/aplinką, o vaikui paaugus ir jam pačiam nereikia didelių pastangų tokia lenta naudotis savarankiškai. Nors daugumos tokių lentų elementai paprastai yra tiesiog grubiai iškerpami iš veltinio (kaip, pvz., čia), man norėjosi tuos elementus turėti kiek subtilesnius, todėl aš pasirinkau juos daryti iš dvigubo veltinio, netoli krašto persiūnant juos siuvimo mašina. Koks gavosi rezultatas, matote nuotraukose.

Mažasis mano veikėjas, kuriam šis žaislas skirtas, kol kas visai domisi naujuoju objektu, kurį tam kartui laikome ant sofos. Būna, ateina ir zirzia, rodydamas į lentą, maždaug: „Ei, motin, noriu šito daikto“. Na ir ką – atsegam tada tą lentą, išskleidžiam ir dėliojam istorijas... Tiksliau tai aš dėlioju, o didysis klausytojas viską nurankioja, taip suteikdamas man galimybę sekti savo pasaką iš naujo... Ką besakysi – iš tiesų visa tai įkvepia sukurti ir daugiau įvairių figūrėlių. Tik va, pasikartosiu: mūzą kažkaip už pakarpos reikia išlaikyti, kad už kampo kokio nepasislėptų su visa siuvimo mašina... :)