Nauji metai, nauji ratai...

Negaliu patikėti, kad jau įpusėjo sausis, o mano dienoraštyje vis dar „kaba“ senųjų metų įrašas... :) Kaip suprantate, neskubam mes gyventi... :D O jei rimtai, tai visu kuo čia yra kalta mezgimo mašina... Apie pirmuosius blynus, iškeptus ant jos, užsiminiau praeitame įraše, bet istorija turėtų būti pradėta pasakoti nuo anksčiau, nes, iš tiesų, vietoj tų dvidešimt kelių sutažo papuošalų, kuriuos čia nuo rudens vis pasirodydavau, pagal „originalųjį“ planą grįžus iš JAV turėjo pasipilti įvairūs mezginiai, mat JAV nusipirkome mezgimo mašiną, kurią vis knietėjo pakinkyti darbui.

Deja, kaip mano gyvenime dažnai būna, tie originalūs planai ima ir virsta dar „originalesniais“. :D Ne veltui aš kartojau ir kartosiu – nėra nieko pastovesnio už kaitą. Bet grįžkime prie mezgimo mašinos. Ją įvaldyti ruošiausi daug anksčiau, tačiau dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, vertusių tai verkti (kai į mašinos kampą rėžiausi kakta, gerai paženklindama ją poros centimetrų kirstine žaizda), tai juoktis (supratus, kad tam tikram laikui mašina buvo „strigusi“ dėl visai kitos priežasties, nei mes manėm), viskas nusikėlė. Visgi rankos niežtėjo pradėti megzti, ir štai ta diena atėjo. Bandymas nr 1, nr 2, nr 3... Uf, kažkas gaunasi... Todėl, apžiūrėjusi visas savo siūlų atsargas, nutariau – reikia kažką didesnio pabandyti nusimegzti... Toks daiktas, kaip tunika, pasirodė visai tinkamas, taigi pasiraitojau rankoves ir „nubrūžijau“... Žinau – ne idealu, bet kaip mokymosi proceso dalis te lieka atminčiai... :)

Na, o jei jus kankina klausimas, ar dar grįšiu prie sutažo papuošalų, tai galiu patikinti, kad tikrai taip. Tereikia sulaukti atkeliaujančio siuntinio su įvairiaspalviais akmenėliais, o tada, tikėkimės, vėl galėsiu pasirodyti su naujais sutažo darbais...