Rugsėjo pirmoji...

Nori nenori, kasmet, atėjus rugsėjo 1-ajai, mintimis grįžti į tuos mokyklinius prisiminimus, išvakarėse lyginamą uniformą, iškrakmolintų nertų uniformos kalnieriukų siuvimą, blizginamus naujus batus bei prie jų padėtas baltas kojines iki kelių... rugpjūčio gale rušiuojamus sąsiuvinius, pieštukus, parkerius, pirmosiomis mokslo metų dienomis lenkiamus sąsiuvinius, knygas ir tą naujo mokslo sezono pradžią su įsimintinomis laukimo akimirkomis...

Ir nors savo pačios pirmosios rugsėjo 1-osios nepamenu, tačiau ne mažiau jaudulio atnešdavo ir kitų metų rugsėjai, kurie kas kartą būdavo savotiški atspirties taškai, dar ir dabar, tarsi iš inercijos kas kartą sustabdantys ir sukeliantys nostalgišką šypseną...

Vis tik nuostabi ta rugsėjo 1-osios tradicija. Smagu būtų, jei lietuviai ją išlaikytų, nepaisant vis dažniau ir dažniau užtinkamų internete pasirodančių komentarų, kad tai tėra bereikalingas sovietmečio palikimas ir kad mokslo metus kiekviena mokykla galėtų pradėti skirtingomis dienomis... Aš pasakyčiau kitaip: tai yra graži tradicija, kurią verta puoselėti.

Su naujais mokslo metais, brangieji! Juk visas gyvenimas ya viena didelė mokykla, kurios niekada nepabaigsime, kol gyvi būsime :)

Na ir, aišku, labai sveikinu savo krikštasūnį Adomą, kuris šiemet tapo pirmokas :)

Foto iš http://www.tautairtevyne.lt