Šeimyniniai portretai...

Kurią tai dieną, užkrėtusi Darių ir visą jo šeimą giminės medžio sudarymu, skanavau senas jų giminės nuotraukas... Ir žinote – nuliūdau, kad su laiku dingo ta nuostabi tradicija (mano akimis žiūrint) – kas kiek tai laiko eiti į fotoatelje ir nusifotografuoti, o paskui imti ir tas nuotraukas išsiuntinėti savo artimiausiems bičiuliams, giminėms... Nes kai man pačiai iškilo klausimas, kokią savo nuotrauką galėčiau įdėti į giminės medį, turėjau gerai pasikuisti tarp visų savo buitinių vaizdelių... Ir tai – radau tik keturių metų senumo nuotrauką...

Ta proga vakar, kai bešvenčiant Dariaus mamos jubiliejų restorane sukiojosi kokis tai uždarbiaujantis fotografas, pagalvojau, kad gal visai ir nieko būtų išnaudoti progą turėti kokią tai bendrą nuotrauką... Aišku, pradžioje laužiausi, nes buvau kiek skeptiškai nusiteikusi – jau kuris laikas lieku ne itin patenkinta savimi tuose sustabdytuose vaizdeliuose. Bet štai – nutiko taip, kad šioje nuotraukoje sau labai patikau :)))

Nepaisant to, kad nuotraukos originalas buvo tragiškų spalvų, o ir fone buvo kokia tai beleberda, nugvelbiau iš to fotografo skaitmeninį nuotraukos variantą ir grįžus namo pasidariau švarų juodai baltą variantą... :)

Kai vaikystėje kaime užsukdavai į kokią trobą, joje ant sienos neretai rasdavai to namo šeimininkų nuotrauką. Niekada negali žinoti – gal praeis metai, ir koks vaikis, užsukęs į kokią kaimo trobą, žvelgs į šią nuotrauką ir galvos: „Ale matai, kokie jauni ir gražūs buvo šie senukai kažkada...“ :)