Jei, grįžtant į vaikystės prisiminimus, paminėčiau slėpynes, turbūt ne vienas prisimintume šį smagų žaidimą bei įvairių nepakartojamų su tuo susijusių istorijų, tiesa? Pamenu, kaip pas vienus tėvų pažįstamus, kur į gimtadienius susirinkdavo ne tik daug suaugusiųjų, bet ir panašus skaičius vaikų, mes, užsidarę viename kambaryje, žaisdavom slėpynių... tamsoje...O buvo taip: vakar, švęsdami pas anytą Padėkos dieną, po to, kai sukirtom gerą gabalą troškinto kalakuto, sugalvojom (tiksliau ne mes, suaugusieji, bet aštuonmetis Dariaus sūnėnas) pažaisti slėpynių :) Ir, nepatikėsit, mes pasirašėm :) Ir žinot ką, prisipažinsiu, kad buvo tikrai smagu slėptis spintoj tarp rūbų, dėl viso pikto užsimaukšlinus ir kepurę, šiaip ne taip įsirangyti po kompiuterio stalu ar palįsti po lova, kur vaikystėje taip lengva būdavo įsirangyti, o dabar, žiūrėk, vos ne vos įsipaišai su savo gabaritais, kad ir kelegubai lankstytum savo 110 cm ilgio kojas... Ech, kaip nepritaikyti tie baldai slėpti suaugusiuosius... Neteisybė :)) Kai jau labai nepavykdavo, kai kas bandė apsimesti lempos stovu, ant galvos apsivožęs dubeniu, arba... apsimesti mokykline kuprine, numesta į kampą. Dar geriau yra slėptis duše ir apsimesti plona dušo užuolaida... Arba desperatiškai bėgti slėptis į tą dušo kabiną, kurios durelės permatomos, o tavo ryškus golfas tieisog pasakiškai kontrastuoja su pasteliškais rankšluoščių tonais... :)
Finale visi, suprakaitavę (visai kaip vaikystėje), vėl sėdom prie stalo ir, besidalindami smagiais kątik žaistų slėpynių įspūdžiais, sukirtom obuolių pyragą...
Pamenu, namie turėjom tokią knygą – „Žaidimai visai šeimai“. Tada, kaip vaikui, dauguma žaidimų atrodė labai paprasti, netgi nuobodūs – na koks įdomumas, pvz, gali būti užsimovus kumštines pirštines, pasiėmus į rankas peilį ir šakutę, išvynioti šokolado plytelę... Dabar gi pagalvojau, kad jei tą knygą (kurią stropiai kažkada aplenkiau kažkokio amerikietiško žurnalo viršeliu, kad ji galutinai nesusitrintų) ištraukčiau į dienos šviesą, daug kas atrodytų visai kitaip. Ir žaisti juos tikrai būtų nenuobodu... O kol tos ar panašios knygos neturiu, mes dar pažaisim slėpynių :)
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
8 komentarai:
ėch, Agne, slėpynės... Dar prisimenu ir "aklą vištą", kurią žaisdavome didesniuose butų koridoriuose...
:) O man kažkaip akla višta neužstrigusi visai :) Net pagavojau, ar bent kartą ją apskritai esu žaidusi... :D
va dabar tai parasysiu... :) Akla vista as su savo kiemo draugais kokiais 1984-1987 taip zaizdavome: musu kieme, vaikystes kieme kuriam augau, buvo tokia laiptine per 4 aukstus ir labai siaura. Tai susiringdavome visi kiemo vaikai, nuo maziausiu iki diziausiu iskaitant mergaites (tik mano sesuo Agne tai retai dalyvaudavo - tuo metu ji turbut mieliau namie smuiku dzyrindavo:)) - tai va - zodziu pavarydavome kaip reikalas, nes visada ta aklavista baigdavosi vienodai: tai dazniausiai darydavome savaitgaliais (neatsimenu kodel) ir naturalu kad zmones kurie toje laiptineje gyveno, neapsikesdavo tokio pragarisko triuksmo ir mus paprastai gana greitai isgrusdavo lauk, visa grudimo procesa dar butinai palydedami tais laikais baisia fraze- "o jei sugrysite tai milicija iskviesim"... zodziu budavo linksma... Apie slepynes: cia dar idomiau - taip pat jas zaizdavome visose kiemo laiptinese - ir baigdavosi taip pat - kai isiklegedavome - isgrusdavo ir vel su grasinimais pakviest milicija. O tada... tada mes pasklisdavome po aaplinkinius kiemus ir musu kiema supancius senamiescio kvartalus. Va cia tai buvo smagumelis... Zinote kur sleptis budavo fainiausia? - budavo tokie anais laikais (dabar nebera visai) tokie skelbimu stulpai. I ju vidu galima budavo ilisti ir labai norint ten galedavome tilpti net astuoniese (kai buvom dar mazesni). Eina sau kaip budavo linksma. Veliau jaau paauge siek tiek su savo geriausiu draugu Gyciu pamenu eidavom ten pat, i artimiausia stulpa prie Astorijos viesbucio jau pirmojo dumo pesti. Ech, tai bent laikai buvo... vidury dienos, vidury miesto, zmoniu sraute galejau sau ramiai su geriausiu draugu sedeti "antrame skelbimu stulpo aaukste", papseti pirmaja cigarete, ir is virsaus stebint praeivius kalbetis apie si bei ta su geriausiu kiemo draugu nors ir visa diena... OK - rukymas blogai, be abejo, taciau palyginu dabartinius laikus su manaisiais, pries gerus 25 -20 metu tai net verkti norisi. Maniskiai vaikai net nenutuokia kaip gyvenome ir ka veikeme. Ilinde jie dabar i telika kuris toki slamsta transsliuoja... arba i begalinius SKYPE ir kitokius CHATUS internete. Varge vargeli... Kaip gerai kad mes to neturejome. Buvo 3-4 kanalai, labanakt vaikuciai 20.30 val ir viskas. Bet uz tat turejom visa senamiesti po kojom. Pesti ar dviraciu... O - kad zinotumet kokiu paselusiu greiciu pralekdavom mes, keli berniukai nuo Ausros vartu dviraciais:))) Dar kaip dabar atsimenu - iki Ausros vartu, nei vienas neuzvaziuodavome - tekdavo uzsivesti dviracius. Naa bet jau leisdavomes iki pat katedros aisktes.... ohoho:) Veliau atradome triju kryziu kalna - nuo pat tos vietos kur dsabar yra trys kryziai visada buvo labai statu ir asfaltas. Nuo ten lekdavome tiems laikams BEPROTISKU IR LABAI PAVOJINGU GREICIU - turejom paaugusi draugeli kuris tada turejo nedideli motocikla - tai pripraseme, kad kartu nusileistu ir pamatuotu greiti - isejo kazkas nerealaus kai supratome, kad lekiame nuo ten.... beveik 70 km/h... Zodziu buvo linksma. Kartais pagalvoju, kad tikras stebuklas kaip likome gyvi ir taip besismagindami sprandu nenusisukom... Va tokie zaidimai buvo. O kur dar visokios "namu gamybos" bombikes, dumines saskes, savadarbiai sautuveliai is raktu naudojant degtuku galvuciu siera... Sualvojau - uzvesiu atskira bloga ir pavadinsiu ji taip - "Senamiescio zaidimai, Vilnius 1984-1990, Vilnius" gal ir musu vaikams bus idomu paskaityt?...
Aha, tavo sesuo po laiptines nesitrainiojo :)) ji arba kituose senamiesčio kiemuose slėpynių žaisdavo, arba dviračiais su draugėm į sodus maudavo :)))
beje, dar buvo tokia „travkė“ anapus gatvės, kur irgi smagu būdavo pasislėpti. :)
O blog'ą tai greičiau rašyk, lauksim :)
ir dar apie "senamiesti po kojom" is tikro kai jau gerokai paaugome tai galima taip ir pasakyti tiesiog pazodziui - butent - tais, mano vaikystes ir paauglystes laikais beveik visas senamistis, ypatingai jo baznycios - gauduma ju buvo restauruojamos ir visos buvo aplipintos pastoliais. Pirma karta isbandziau pastolius savo paties kieme - pirma karta buvo baisu, netgi ziauriai, pamenu kaip sukosi galva ir drebejo rankos ir kojos uzlipus vos i trecia auksta... Prabego keli metai, ugtelejom ir kildavome auksciau ir auksiciau, "profesionalaus pastoliu alpinizmo" virsunebuvo tokia - neuzmirsiu niekada - su klasioku Viktoru uzlipome i Kotrynos baznycios pati virsu, uzsikoreme ant kupolo ir galu gale jaukiai isitaiseme ant pacio kryziaus paciame kupolo virsuje - as ant vienos kryziaus puses, draugas ant kitos. Issitraukeme "cyza" ir rukome sau ramiai, kojom mataruojam:))) pasijutome tokie dideli ir drasus, kad kai pamateme apacioj du milicinunkus (tada budavo tokia mada - vaiksciodavo po du) tai garsiai pradejom saukt kad tie mus pamatytu, tipo ziurekit kokie mes didvyriai. Tie pamate ir sako - greitai lipat zemyn - o mes jiems atgal pati populiariausia tais laikais siuntima i viena vieta rusiskai... ne i galva abiems neatejo, kad tie graziomis uniformomis (LTSR milicininkai labai juokingas unuformas turejo:)) ims ir prades lipti pas mus. Taip issigandome, kad sviesos greiciu nusileidome keleriais aukstais zemiau ir pro isdauzta langa ismukome i pacia restauruojama Kotrynos baznycia... gal kokias 2-3 valandas tunojome uzsiglaude uz altoriaus, vis svarstydami, ar jau jie ms atsibodo musu ieskot ar ne? :))) takar pasiseke - kai islibdome lauk ju jau ir pedsaku nebuvo. Tai va cia "pastoliu" istorija - po jos, kokioje 10-11 klaseje pamenu dar buvo labai audringas "pozemiu" laikotarpis... kiek tik neislandziota po visomis baznyciomis.. ir tada ir manau dar siandien yra visi tie pozemiai- pozemeliai - tarp kitko i viena ju iki siol zinau iejima, ir kas idomiausia pries koki menesi turedamas pusvalandi laisvo laiko ir budamas su reikalais senamiesty - apziurejau - viskas taip kaip buvo... svajoju - ka da nors su Adomu ten nueit, palandziot - turetu ir ta viena vietele but... kur pries..?... - 18 metu landziodami ant sienos uzrasem, kad cia buvom... kaip dabar atsimenu. Ziuresim:) tiek istorijos... :)
O kur dar istorija, kaip „rūsį“ po mokykla ar kur ten turėjot, kol jo neužmūrijo..?
geras... eiktu sau, vos nepamirsau:)- Cia tai isviso nerealiai buvo. Taip taip, tai buvo... 11 klasei, 1991. Kiekviena sovietine mokykla gi turejo sleptuve nuo atominio karo:) Ir is visu sleptuviu pagal saugos reikalavimus buvo atsarginiai isejimai. Is musu, po visa mokykla esancios erdvios sleptuves irgi toks buvo. Is leptuves buvo dvigubos durys, metalines, sarvuotos i toki kokiu 3x6m kambareji zemom lubom, o is jo - kokiu 30m ilgio 1,2 x 1,2 tunelis, kurio gale staciai i virsu kopecios ir isejimas. Is lauko tai buvo betonine tokia budele o isejimas buvo su grotom ir spyna kabejo. Kazkas ta spyna turbut siaip kvailiodamas nupjove. Mes su klasiokais tai pastbejome ir viena vakara ten ilindome paziuret - dievuliau, net atsitupeme is laimes kai pamateme kur atsidureme... va cia tai geras:)))) Pe ta pacia nakti kaip siandien atsimenu - susiveikeme kibira semento ir is to 3x6 m kambarelio vidaus uzbetonavome slenksti, kad is mokuklos sleptuves vidaus niekas ten ieit negaaletu. O lauke, ant grotu pakabinome SAVO SPYNA ir uzrakinome:))) O jojoij ka mes ten buvome pasidare:))) - visu pirma isidejome tvirtas duris - kaip siandien atsimenu - vaziavome i parduotuve, pirkome storu lentu, ilgu viniu, metalo - zodziu per kelias dienas patys pasidareme savotiskas to meto "sarvo" duris net su dviem spynom. I ta ilga ir ansta tuneli isivedel elektra, ir padarem apsvietima - net su dviem jungikliais - vienu vienam gale, kitu kitam, kad butu patogu:)) - viduje susikalem gera stala, is kazkur atsineseme kedziu... - tais laikais jau buvome dideli bernai - 10-11 klase. Isivaizduojate - turejo savo plota, nuo kurio turejom raktus ir bet kada ten galedavome susirinkti:))) tada jau gerdavome pirmaji savo alu. Oi juokinga budavo, kai ten noredavome nusinesti ji:))) - juk tais laikais alus ne buteliais ir parduotuvese budavo perkamas, o geras alus buvo pilstomas. Ot linksma budavo baliavot kai galu gale siaip ne taip su 10 litru kanistra ten nusigaudavai - nepamirskim, iejimas buvo labai nepatogus:))))
Taip smaginomes gerus metus, kol viena diena mokyklos valdzia neapsikente ir visa musu praejima uzgrudo senais mokykliniais suolais ir kedem. kuri laika dar buvo atvira, o po to ir pacia iejimo i ta budele anga eme ir uzmurijo.... buvo gedula...:)) ir ta vieta turejo pavadinima - mes ja vadinome "tarpekliu" :))) keista bet sita beveik buvau uzmirses - gerai kad priminei:)))))
va va, galvoju, kaip ten vadinot... Jo, „tarpeklis“ :)
Rašyti komentarą