Giminės istorija. III dalis. Tėtės genealogija

Prieš porą metų tėtė atnešė man šūsnį archyvinių dokumentų ir pasakė: „Na va, čia yra mūsų giminės istorija“. Ant atskirų lapų buvo atšviesti įvairūs metrikų įrašai, kuriuose mirgėjo įvariomis rašysenomis, daugiausiai lenkų ir rusų kalbomis sužymėtos gimimo, krikšto ir mirties datos, vardai, vietovardžiai, mirties priežastys ir kt. Taip pat buvo pridėta ir genealoginė schema, siekianti 1797-uosius metus, apie kuriuos gimė mano pro-pro-prosenelis Domininkas Simonavičius. Besikeičiant lietuvių-lenkų-rusų valdžioms, pavardė pastoviai buvo kraipoma, todėl dorai ir šiandien negalėčiau pasakyti, Simanavičiai mes ar Simonavičiai. Tačiau kadangi pro-pro-prosenelio pavardė įrašyta kaip Simonavičius, tebūnie tai Simonavičių genealoginis medis :)

Tai va, prieš porą metų pasiėmus tą genealoginę schemą bei sudėjus į krūvą visus faktus, kuriuos radau tuose metrikų įrašuose, pabandžiau sudėti viską į vieną vietą. Gaila, kad daugelio duomenų taip ir nėra pavykę atsekti, na bet džiaukimės ir tuo, ką turime :)

Visada žinojau, kad anksčiau, nors šeimos būdavo ir gausios, tačau išgyvendavo nedaug vaikų. Tačiau niekada nemaniau, kai tai buvo toookiais dideliais mastais. Antai iš mano pro-pro-prosenelio Domininko 8 vaikų šeimos teišgyveno vos trys vaikai. Pro-prosenelio Antano šeimoje iš 8 vaikų išgyveno penki, o prosenelio Leonardo šeimoje – iš 10 – šeši. Įžengus į XX amžių padėtis žymiai pagerėja, ir giminėj žinomas tik vienas vaiko mirties atvejis - mano tėtės pusbrolio Apalio vyriausios dukros Vydos.

Emigracija irgi įneša savo dėmių į giminės genealoginį medį, nes su dviem mano senelio broliais, kurie prieš I pasaulinį karą pasitraukė į JAV, jau nebėra jokių ryšių. Dar kurį laiką mano tėtė bandė susirašinėti su pusbroliu Kęstučiu, tačiau su laiku ryšys nutrūko dėl nežinomų priežasčių. Sunku pasakyti, ar to pusbrolio šeima išsikėlė kur kitur gyventi, ar tarybinė valdžia pasistengė, kad visi laiškai grįžtų atgal, o laiškai iš pusbrolio taip ir nepasiektų tėtės...

Iš tiesų, gerai pasiknaisiojus po giminės medį, gali atrasti daug įdomių to meto bei bendrų giminės dėsningumų. Antai iki pat mano tėtės kartos visa giminė buvo sėsli, prisirišusi prie savo žemės, žmonomis tapdavo aplinkinių kaimų merginos (čia tik mano senelis įsigudrino sau nuotaką susirasti beklajodamas po kiek platesnes apylinkes). Tuo tarpu vėliau visi pasklido kas sau...
Kitas įdomus dalykas Simonavičių giminėj – gan vėlyvos santuokos. Nors pro-pro-prosenelis Domininkas ir pro-prosenelis Antanas vedė gan anksti – būdami 23 metų, tačau toliau vyrų tarpe nėra nei vieno, vedusio anksčiau nei sulaukus 30-ies ar tekėjusios anksčiau nei 28-erių (išimtis tik mano pusseserė Ina, ištekėjusi 25-erių).

Kitos įdomesnės detalės...

• Giminėj buvo viena pora dvynukių mergaičių. Tai – mano prosenelio seserys Petronėlė ir Uršulė. Viena jų neišgyveno, kita irgi, jei išgyveno, tai gyveno ne ilgiau nei 35 metus.
• Mirus mano prosenelio broliui Povilui (kuris emigravo į JAV), jo likusią našlę vedė Povilo brolis Aleksandras, irgi tuo metu jau emigravęs į Ameriką.
• Penkių seniausių kartų gimusių berniukų skaičius žymiai lenkia mergaites. Jų gimė vos ne dvigubai daugiau (santykis – 27:14). Tik va mano ir mano pusbrolių kartoje taip jau nutiko, kad mano brolis liko vienintelis moteriškoje mano ir penkių pusseserių kompanijoje, taip tapdamas įpareigotas išsaugoti Simanavičių pavardę. Dabar ta atsakomybė perėjo mano sūnėnui Adomui, kuris, manau, tėčio Daliaus bus raginamas lygiai taip pat pratęsti vyrišką giminę, kaip kad buvo savu laiku „spaudžiamas“ ir jis pats :)

Tai va, tiek trumpai įžvalgų iš giminės medžio, kurį sudėjusi į krūvą gavau kažką panašaus į gluosnį... :) Gal yra ir koks kitas panašesnis medis, bet aš, kaip miesto vaikas, menkai tepažįstu medžius, o iš tų, kuriuos pažįstu, tai gluosnis man panašiausias į šį Simonavičių-Simanavičių medį - tokiom ilgom, svyrančiom šakom :)