Portretas Nr. Tėtė

Šiandien mano tėtei sueina 80. Kai pažiūri į skaičių, atrodo įspūdingai, bet neabejoju, kad kas jį pažįsta, tiek jam neduotų :) Taip, jis dar vis bėgioja gatvėmis, nes mano, kad jei tik turi progą - bėk, o ne eik, jei tik turi progą stovėti - nesėdėk, jei turi progą sėdėti – negulėk :)

Taip, tai jis – nepataisomas optimistas, kurio niekada nemačiau liūdinčio dėl kasdienių smulkmenų, tas, už kurį optimistiškesnio žmogaus savo gyvenime turbūt niekada nebuvau sutikusi.

O kai galvoju apie vaikystę, dažnai prisimenu, kaip šaltais žiemos rytais būdavau jo rengiama į darželį dar mieganti, paskui – nešama įkišus savo nosį jam į akiduobę, kad nesušalčiau, o grįžtant iš darželio visuomet skabydavom pakeliui kabančius varveklius ir „kepdavome“ juos keptuvėje...

Dar visuomet prisimenu jo išradingumą ir originalumą... Kai kurias Naujųjų metų karnavalams jo darytas kaukes saugojau net ir pabaigus mokyklą, kol jos visai sudulėjo... Nes tai buvo net ne kaukės, o ištisi gaidžio, bezdžionės, varnos kostiumai, kuriuos vien jau daryti būdavo nepaprastai įdomu. Tiesa, pats pirmas tėtės padarytas man daiktas, kurį prisimenu, buvo darželio vaidinimui sukonstruota vieneto karūna... Atrodo, padaryta tik iš vatmano skiautės, kiek „padekoruota“ spalvotais flomasteriais, bet jaučiausi su ja kaip karalienė... O vienetas juk ir turėjo būti visų skaičių karalius tame spektaklyje...

Paprastas tarybinis kartonas, porolono skiautė ar kokios nereikalingos medžiagos atraiža jo rankose virsdavo nepakartojamu stebuklu. Matomai nuo tada pradėjau suprasti, kad praktiškai iš nieko gyvenime galima padaryti viską. Tam reikia tik vieno dalyko – noro.
Tokiu pat stebuklingu būdu vieną dieną ir paprastos tarybinės rogutės virto dengta dviviete karieta (ja važiuodavom į darželį), kurios pavydėjo visi kiemo ir darželio vaikai...

Keletą metų iš eilės per Naujuosius važiuodavom į Žirmūnuose buvusį restoraną „Šaltinėlis“, kur tėtei būdavo patikėtas interjero dekoravimas. Blizgančiomis žvaigždėmis sėkmingai virsdavo spalvota folija, putoplastas ir kitos tarybinės kanceliarinės smulkmenos :)

Kiek vėliau yra įstrigęs nuolatinis varlių ir driežų gelbėjimas Vilniaus bei Utenos traukinių stotyse. Žinot, būna kartais tokios nesuprantamos paskirties betoninės duobės, uždengtos metaliniais dangčiais. Tačiau tie dangčiai – nesandarūs, todėl pro tarpus į tą duobę vis pataiko įšokti koks neapdairus roplys :) Tai va, kiek tik važiuodavom vaikystėj traukiniu, tiek eidavom gelbėti tų mažųjų keturkojų... O kiek laimės būdavo, kai juos iškeldavom į paviršių!! :)

Dar kiek iš vėliau įstrigęs yra vienas kopūstų raugimas kartu su tėte, kai mudu su broliu, iš nebeturėjimo kaip išsidirbinėti, su guminiais botais lipom tų kopūstų į bačką mindyti, vis žiūrėdami, ar tėtė nemato :)

Dar įsimintinas Baltijos kelias, kai vos ne visą Lietuvą tąkart išvažinėjom tuo pačiu. Tėtė, brolis ir aš.

Neatsimenu nei vieno tosto, kurį tėtė yra kada pasakęs, bet pamenu, kad tėtės tostai, pasakomi viena ar kita proga, visada būdavo nepaprastai įspūdingi. Jų metu tėtė dažnai nuklysdavo į Lietuvos ar pasaulio istorijos vingius, kažkokiu stebuklingu būdu sugebėdavęs juos susieti su tais, kam jis būdavo skirtas...

Tiesa, dar mano tėtė neatsiejamas nuo popieriaus lapo, pieštuko ir trintuko. Šiuos tris, labai įvairaus dydžio, manau jis nešiojasi ir dabar visuomet be išimties :)

Jis mėgsta dovanoti knygas. Dar labiau mėgsta rašomąja mašinėle įrašyti dedikaciją, kurią visuomet pasirašo labai cahrakteringai sujungtomis visomis keturiomis raidėmis „tėtė“ :) Dar labiau mėgsta knygas pirkti. Gali likti nevalgęs, bet likti be vertingos knygos – ne.
Jo raštas man nuo vaikystės taip patikdavo, kad dievindavau jo ranka užrašytus sąsiuvinius :)

Tai va. Toks tas mano tėtė... Visada įdomus, visada nepakartojams, visada kiek keistas, visada skubantis, visada „strakaliojantis“ (ką paveldėjo ir mano brolis), visuomet neturintis laiko – ar jam būtų 50 ar 80 :) Turintis planų, pasak jo paties, dar kaip minimum 25 metams... Todėl dabar svarbiausia, kad būtų tiesiog sveikatos! :)

Yra daug dalykų, kuriuos galima būtų užrašyti apie mano tėtę, bet tam reikėtų knygos, o ne tokio internetinio dienoraščio :)

Su gimtadieniu, tėte!!! :)