Ne mes tokie, gyvenimas toks

Kartais gyvenimas tampa iš tiesų gan linksmas. Tuo ne kartą įsitikinau Lietuvoje, o pasirodo, kad Amerikoje galioja tos pačios žaidimo taisyklės, ypač jei kalba eina apie visuomeninį/savanorišką/panašiai visaip kaip dar vadinamą darbą :)

Pamenu, dirbau tokioje vienoje reklamos agentūroje, kuri tris metus bandė atnaujinti savo interneto svetainę, kuri iki šiol beveik... atnaujinta/neatnaujinta, t.y., joje praktiškai nėra jokios informacijos apart kontaktų ir keleto darbų pvz. Tai jokiu būdu nereiškia, kad prie tokių projektų dirba nekūrybinga ar nedarbšti liaudis. Iš mano parties, sakyčiau, netgi yra atvirkščiai – tokiems projektams būna padaroma tiek skirtingų vairiantų, kiek jūs gal net nesapnavote... Tačiau kol tie variantai pasiekia aukščiausią valdžią, paprastai liekama nieko neišsirinkus, darbas užmetamas, užmirštamas, paskui staiga vėl prisimenamas, ir taip sukasi daina nuo pradžių...



Prisiminiau šią istoriją todėl, kad prieš keletą dienų buvau „įjungta“ į grupę žmonių, kurie atsakingi už banyčios, kurią lankome, naujos svetainės sukūrimą. Aš, išgirdus prieš gerą savaitę apie tokios grupės formavimą, susilaikiau, nes iš patirties žinau, kad jei jau ten įlįsiu, tai iki kaklo, o kas baisiausia – savo noru... O įlindus taip užsikabinsiu, jog baltos dienos nematysiu – pažįstu save.

Susilaikymas, deja, truko neilgai, nes, pasitelkę tam tikrą taktiką, nekaikurie žmonės, žinoję apie mano sugebėjimus ir patirtį, pasikvietė mane savaitgalį vakarienės ir... gražiai diplomatiškai suvystė... O kas gi nemėgsta jaustis reikalingas... :D Štai taip mane pagavo. O aš, aišku, nuo pat pirmos dienos nėriau į darbus ir jau spėjau paruošti keletą svetainės dizaino variantų, išnagrinėti esamos svetainės struktūrą, išnarstyti ją po kaulelį, parašyti, kas joje yra labai blogai, bei kaip siūlyčiau visa tai (struktūros prasme) keisti, žodžiu, kaip ir turėjo būti, pasinėriau visa galva į darbus...

O gale dienos, kai jau nesugalvojau, ką daugiau galima tame etape nuveikti, parašiau vienam kūrybinės grupės „kolegai“ (kurį laikiau kaip ir labiausiai atsakingu šiame projekte) norėdama pasiteirauti, kaip iš tiesų darbas vyks toliau, ir kas yra viso to „galva“, turėsianti patvirtinti svetainės struktūrą bei dizainą...
Gavau tokį atsakymą (bandau verst, kad neprarastų savo žavesio):

Gerbiamas bose (čia, reikia suprasti, kreipiamasi į mane),

Labai gerai, kad paklausėte (cha! cha! cha!). Kaip ir daugumoje banyčios projektų, „bosas“ dar nėra išrinktas, o tai reiškia, kad yra netvarka! 12 skirtingų žmonių bando eiti į dvyliką skirtingų pusių. Iš patirties galiu pasakyti, kad kažkas tokioje situacijoje tiesiog turi imti į rankas kamuolį ir leistis riedėti kartu su juo...

Kalbėjau šįryt su Aleksu (vyresnysis pastorius) ir pasakiau jam, kad tą rolę aš priskyriau tau. Asmeniškai rekomendavau jam TAVE skirti bosu, ir jis pritarė.
Aš nejuokauju! Tu nuo šiol esi mūsų bažnyčios tinklapio bosė. O tai reiškia, kad aš dabar dirbu tau. Na, jei tu dar manęs neatleidai...

Taigi dabar mes kartu turim viską padaryti ir pristatyti „aukštesniam reikalų bosui“ Aleksui. kai viskas bus sukurta ir oficialiai patalpinta internete, Ričardas (vyriausiasis pastorius) lieps viską pakeisti. Bent jau taip turėtų būti...

Pasirašo –
buvęs bosas

Nežinau, ar todėl, kad tai priminė tą reklamos agentūrą, kurioje dirbau, ar tiesiog labai laiku ir vietoj buvo tas laiškas, bet juokiausi vos ne iki ašarų :''D

Va taip va. Na o kadangi jau esu tam kartui bosė, tai ėmiau vadžias į rankas ir suorganizavau rytoj pirmąjį susitikimą su aukštesne valdžia, kad išsiaiškintume reikalus... Jei dar pasigailės, kad mane į tokią vietą įkišo... :D