Bandymas susitikti su savimi

Taip vadinasi prieš 7 metus Dariaus Bazaro rašytas straipsnis, kurį visai atsitiktinai šiandien radau internete. Straipsnis, kuris sugrąžina mane į 2001-uosius - turbūt pačius beprotiškiausius mano gyvenimo metus, kai ir magistrą gyniausi, ir darbe viršvalandžiuose maudžiausi, ir „Palėpėje” „Čia ir dabar” stačiau, ir visomis savo jėgomis kapsčiausi sunkiausiose jausmų peripetijose, laviruodama tarp saldaus melo ir karčios tiesos, valgydama kilogramus gyvenimiškos druskos, bet taip ir nepajėgdama suvokti gyvenimo skonio...

Negaliu patikėti, kad prabėgo septyneri... Atrodo, kad vos vakar mano ranka vedžiojo pjesės tekstą mažoje Juodkrantės namelio palėpėje, lyjan lietui. Pjesė, kuri gimė iš to didžiulio noro atrasti save, suvokti save. Dabar ji atrodo kiek juokingai - tarsi išaugti marškinėliai, į kuriuos vos ranka telpa, paversdama juos teatro lėle.


Visgi kai kurių dalykų nubraukti ir šiandien neišeina: tikėjimo, kad ieškantysis randa, tikėjimo, kad išdrįsti būti savimi yra didžiulė vertybė, tikėjimo, kad būdamas priekyje visuomet turėsi pulką kareivių, stovinčių už nugaros... Ir tai, kad bėgimas nuo savęs visuomet atves į patį save...

Visa tai, ką tuo metu bandžiau įdėti į Akvilės personažą, gyva ir šiandien - tarsi spalvoti sapnai, sustabdytos akimirkos, prieš tai išgyventos realybėje...