Dvigubi foto žaidimai

Kasmet viename tokiame forume vyksta taip vadinamas „double-ekspo“ žaidimas, kurio esmė labai paprasta: pasiimi fotojuostelę, nustatai ISO ant dvigubai didesnio skaičiaus ir išpleškini. Tai padaręs, atvynioji atgal juostelę ir siunti ją kažkam kitam, kuris, taip pat pasikeitęs ISO nustatymus, išfotografuoja tą juostelę dar kartą. Taip kadrai persikloja ir, jei pasiseka, gaunasi visai įdomus rezultatas...

Žodžiu, taip nutiko, kad savo išfotografuotą juostelę teko siųsti vienai merginai į Kupiškį, kuri šiandien atsiuntė ir mudviejų sukurptą rezultatą... Pavadinimai, jei ką, mano interpretacija :)

1. Atsargiai, šalta.

2. Už viską reikia mokėti.

3. Viltis visada yra (atkreipkite dėmesį į užrašą ratuke).

4. Dainuojančios pušys

5. Op!

6. Žydinti pelkė

7. Amerikietiškų ir lietuviškų namukų ypatumai...

8. Namų ilgesys...

9. Atspindys uždengtame šulinyje.

 

10. Rudeninis šunelio sapnas.

11. Šiapus ir anapus.

12. Apšerkšnijęs laikas.

 

Ko nepasakiau/neparodžiau 2010-aisiais

Labas rytas. :) Ar jau išsimiegojote? Mes jau. Tad galima iš lėto kibti metams už ragų ir pradėti skaičiuoti dienas iš naujo. Na, gerai, gerai, kad jau savaitgalis, tai ta proga dar galima leisti sau pasidžiaugti pagaliau užsibaigusiais 2010-aisiais ir, pasiknisus po slaptus bei užmirštus kietojo disko su nuotraukomis kampelius, ištraukti į dienos šviesą tai, kuo nespėjau pasigirti ar tiesiog ūpo tąkart neturėjau. :) Kaip ten bebūtų, per metus pripoškėjau apie 20,000 foto kadrų, tad faktas, jog daugelis iš jų taip ir nepasiekė jūsų akių... Ypač taip vadinami „buitiakai“, kurie paprastai ir esti juk patys įdomiausi, ar ne? :)

Pasismaginkit :)

1. Periodiškai pas mus apsilankant Dariaus sūnėnui Andriui, namuose buvo galima išvysti štai tokių vaizdelių (žaidžiamas stalo futbolas):

2. Bent kartą per mėnesį skambinu savo tetai Alinai į Rokiškį. Paprastai tas buitinis vaizdelis (iš kurio Darius smagiai juokiasi, nes sako, kad su laisvų rankų įranga atrodau kaip kokia kosmonautė, o ypač jei sėdžiu ant kamuolio, įvairiomis orbitomis besiridinėjančio po kambarį...) atrodo taip:

3. Vakarais, nesvarbu, ar sėdim prie kompiuterių, ar šiaip ant sofkutės, mėgstam pasmaguriauti arbatėle su kokiu nors, pvz., po Velykų dar likusiu pyragu:

 

4. Kartais, nors tai būna tikrai ne dažnai, fotografuoju ne tik aš, bet ir mane:

5. Vasaros karščiai ginė berniukus į baseiną prie namų (kuriame aš taip ir nesugebėjau išsimaudyti per šiuos 3 metus. :) Pagavau juos pakeliui:

6. Taip nutinka, kai lietuvaičiai Amerikoje aptinka ežiuku neapkirptą pievą... :)

7. Iš fotomedžioklių Čikagoje paprastai parsivežu ir vieną kitą nuotrauką su savimi ar Darium.

a) siaurų gatvelių esama ne tik mūsų mylimoje Europoje, pasirodo...

b) akis prie „akies“

8. Labai mėgsta pas „tetą Angę“ svečiuotis tokia maža smagi mergytė Emilytė, labai kruopščiai mokanti pastatyti didelį bokštą :)

9. Kad būtų linksmiau, su kaimyne Viktorija bent kartą metuose stengiamės surengti mini koncertėlį Čikagos apylinkėse gyvenančioms lietuvaitėms. Atrakcija labai juokinga, bet atrodo viskas labai rimtai:

10. Kasdienybė mūsų namuose paprastai būna tokia (dar tik fone mane priklonuokit prie kompo ir turėsit pilną vaizdą):

11. O kai pasidarom per daug rimti, tuomet keičiam plokštelę ir vaizdeliai tada būna tokie:

a) rūšiuojame skalbinius ir kitus tarp jų pasitaikančius gyvus padarus:

b) apsimetame, kad esame panašūs į kalėdinę eglutę/vaiduoklį kasparą/sumo imtyninką/dar į ką nors, kas tik ateina jums į galvą :)

12. Taip bekvailiojant ateina Naujieji, po kurių užgęsta visos, amerikiečių taip mėgiamos spalvotos gatvių lempelės:

Gražių jums metų, brangieji! Susitiksime anksčiau ar vėliau kažkur – jei ne čia, tai kur nors... ;)

Giminės istorija. Portretai

Prieš mėnesį užklaususi brolio, ar jis neturi mūsų prosenelio, mano tėtės senelio Leonardo nuotraukos, gavau štai tokį, man iki tol dar nematytą portretą, darytą apie 1880-uosius metus.

Prisipažinsiu, jog suabejojau, ar čia tikrai mano prosenelis Leonardas, o ne jo sūnus, o t.y., mano senelis Apolinaras. Nežinau, kaip jums, bet man judviejų panašumas, lyginant su vyriškiu, esančiu nuotraukoje, darytoje apie 1923-iuosius metus, atrodė stulbinantis. Rodės, tik ūsus nuskusk, ir prieš tave bus to paties žmogaus portretas.

Galiausiai skirtingų laikmečių detalės ir detalesnė veido bruožų bei rankų analizė padėjo atsirinkti, kas yra kas. :)

Tuomet puoliau retušuoti seniai mano kompiuteryje tunojusios ir visai pamirštos nuotraukos (darytos apie 1910-uosius), kurioje stovi mano senelis Apolinaras bei sėdi jo tėtis – tas pats Leonardas.

Žiūrėjau, žiūrėjau į šias nostaligiją keliančias nuotraukas, iš kurių žvelgiantys žmonės – tokie, kokie yra. Be šiais laikais madingų šypsenų, be įmantrių povyzų, paprastoje tam laikmečiui būdingoje aplinkoje.

Kuo toliau spoksojau į šias nuotraukas, tuo ryškiau manyje kirbėjo mintis: o kodėl ir mums su Darium nepasidarius kokio panašaus portreto?..

Taip gimė giminės portretų kolekciją papildantis mudviejų portretas, į kurį po kiek laiko gal lygiai taip pat, ieškodami panašių bruožų, žvelgs mūsų gentainiai... :)

Su Šventėmis!!!

Na ką, brangieji, skubu pasveikinti visus jus, sulaukusius žiemos švenčių. Tikiuosi, nesušalote, tikiuosi, kad turėjote ką padėti ant Kūčių bei Kalėdų stalo, kad nestigo šilumos, kuria galėjote pasidalinti vieni su kitais, viliuosi, kad maži ir dideli stebuklai neaplenkė nei vieno iš jūsų ;) O jei netyčia aplenkė, linkiu su kaupu atsigriebti ateinančiais.

Nežinau, kaip jums, bet man didžiausia šventė visuomet yra pats pasiruošimas šventėms...

Tuomet, kai dar gyvenome senamiestyje, nepakartojamos būdavo tos Kūčių pavakario ar Kalėdų ryto valandos, kai su mama virtuvėje ruošdavom maistą, o Dalius su tėte statydavo eglutę, kurią paskui puošdavome, nuo antrasolės vonioje nusikėlę didžiulę seną dėžę su užrašu: „Eglutės žaisliukai“. Tiesa, šiemet pas mus tokio daikto kaip eglutė, nėra, o ir nelabai čia man jos trūksta, bet štai tą pasiruošimo skonį su kaupu patyrėme abu su Darium vakar visą dieną minkydami, kočiodami kalėdinio aguonų pyrago tešlą, formuodami pyragėlius su raugintais kopūstais, jau nekalbu apie koldūnus su mamos rinktais ir atsiųstais džiovintais baravykais, kurių gamyba į trasą ėjo ketvirtadienį... :)

Žodžiu, visu kuo apsiginklavę (į meniu įtraukę dar ir spanguolių kompotą bei salierų salotas), keliavome vakarieniauti pas anytą...

 

Mėgstu Kalėdas... :)

Žiema – kojinių mezgimo metas

Ar kas galite paaiškinti žiemos sindromą, kuomet, vos iškritus pirmajam sniegui, rankos pačios siekia siūlų ir virbalų?.. Aš tai negaliu... :)

Nors niekada nebuvau mezgusi kojinių, šiemet kažkaip susigundžiau pabandyti, mat apsižiūrėjau, jog kelerius metus tarnavusios vilnonės dovanos po truputį ėmė per visur kur dilti...

Pirmosios kojinės, kurias numezgiau Dariui, tapo eksperimentinėmis, be jokių ten sudėtingų (kiek būdavo tekę girdėti) kulnų mezgimo, tiesiog taip – „iš akies“ :) Kadangi bandymas buvo sėkmingas, Darius užsiprašė dar ir antros poros, taigi pamaniau, kad ta proga reikėtų pabandyti ir tą „tikrąjį“ kulną išmokti megzti :) Pasižvalgiusi po youtube'ą, atradau labai paprastą pamokėlę, todėl nesupratau, kur gi tas kulno mezgimo sudėtingumas...

Taip gimė ir dar viena kojinių pora. Patiko, megsiu prie progos dar :)

Tiesa, idėjiškai nemėgstu apvalaus mezgimo penkiais virbalais, todėl kojines mezgiau elementariais dviem. Ta viena siūlė per vidinį šoną pasirodė visai netrukdanti... :)

Brokolių apkepas

Nutiko jau taip, kad vieną dieną Darius nupirko labai daug brokolių. Kadangi paprastai brokoliai pas mane keliauja į sriubas, supratau, kad turėtų būti laaaabai didelis puodas sriubos, idant galėčiau į jį sudėti šitiek brokolių...

Žodžiu, pradėjau mąstyti apie kokią nors alternatyvą. Ta alternatyva tokiais atvejais paprastai tampa internetas, į kurį įlindusi tuoj užkliuvau už Brokolių apkepo receptėlio, o kadangi visus reikiamus produktus kaip sykis turėjau šaldytuve, tai už geros valandos apkepas garavo ant mūsų stalo ir buvo skaniai sukirstas. :)

Žinokit, na labai skaniai gavosi... Tik kitą kartą darydama, sakiau, dėsiu daug daugiau pomidorų. Ir daržovių nemaišysiu į krūvą, o dėsiu sluoksniais.

Jei kartais ir jūsų namus užgrius brokoliai, siūlau pabandyti. ;)
Skanaus :)

Troškintas kalakutas ir jo valgymo diena

Taip jau yra, kad būnant Amerikoje nuo kalakuto dienos, tradiciškai vadinamos Padėkos diena, išsisukti ganėtinai sudėtinga... Kur čia išsisuksi, jei parduotuvės užverstos kalnais šitų paukščių, o puodo su anytos troškintu kalakutu kvapas dar nuo pernai „garuoja“ atmintyje...

Nepatikėsite, mano mama jau treti metai iš eilės kaulija manęs, kad išgaučiau tą troškinto kalkuto receptą, bet tai va, aš su savo fenomenalia atmintimi, žinote... pasišiukšlinu vis... Bet tik ne šį kartą :) Todėl skubu rašyt, kad nepasikartotų praeitų metų istorija, o mano mama ir vėl neliktų be skaniai troškinto kalakuto.

Žodžiu...
Marinatui reikės:
druskos,
pipirų,
2-3 galvučių česnako (sutrinto ar smulkiai supjaustyto),
geros saujos kmynų,
žiupsnelio (nepadauginti) čiobrelių,
dar visokių kitokių prieskonių, kuriuos mėgstate (mes, pvz., įdėjome dar šaukštą tarkuoto imbiero, šiek tiek garstyčių, medaus, įpylėme šlakelį vyno acto)

Imame poną kalakutą, nudiriame jam odą (galima ir nedirti, bet taip prarasite dalį skonio, galinčio susigerti į pačią mėsą, o ne likti odoje, kurios greičiausiai paskui nevalgysite), ir gerai įtriname visomis gėrybėmis, išvardintomis aukščiau, kitaip tariant – marinatu. Daliname kalakutą tuo, ką turime po ranka (kirvuku, pjūkliuku ar šiaip dideliu peiliu) į keturias dalis, dedame jas į puodą ar dubenį, uždengiame ir pastatome į šaldytuvą porai dienų.

Po poros dienų traukiam kalakutą iš šaldytuvo lauk ir pasiruošiam štai tokių gėrybių:
12-14 vidutinių obuolių (supjaustom plius minus aštuntadaliais, išimam sėklas, kotelius),
2 kg morkų (nuskutam, dalinam į 2-4 dalis – pagal mėgstamą kalibrą),
0,5 kg džiovintų slyvų,
1 česnako galvutė (skiltelės supjaustomos griežinėliais)
jei mėgstate, razinų pagal skonį (aš nemėgstu, tai man neaktualu),
0,3 l pomidorų tyrės (jokiu būdu ne ketčupo, o tiesiog tyrės)
lauro lapų,
kvepiančiųjų pipirų (jei tokius mėgstat. Aš tai ne... :),

jei trūksta patikrinus pagal skonį, dar druskos...

Toliau viską darome taip:
Į puodą pilame vandens, kad ant dugno būtų jo apie 2-3 cm, toliau paeiliui dedame produktus sluoksniais: pjaustyti obuoliai, ant jų – morkos, slyvos, razinos, tuomet pomidorų tyrė, lauro lapai, pipirai, ant viso to guldote gabalą kalakuto ir vėl jį užklojame ta pačia tvarka: obuoliai, morkos, slyvos... [...] ... kalakutas... Tęsiame sluoksniavimą, kol visas kalakutas atsiduria puode (sluoksnių bus tiek, į kiek dalių būsite padalinę savo kalakutą). Kai viskas kalakutas jau puode, tuomet dar truputį pilame vandens, kad viskas būtų apsemta, bet ne daugiau (jei kalakutas per didelis, kad tilptų visos keturios jo dalys į vieną puodą, dalinkite per du puodus ir atitinkamai visus kiekius paskirstykite po lygiai į abu puodus).

Verdame ant didelės ugnies, kol užverda. Užvirus mažiname iki minimalios ugnies ir troškiname 1,5 valandos nemaišant, uždengtu dangčiu (nebent dangtis labai kilnotųsi, tai tuomet tarkitės kažkaip ten su juo...).

Patiekiamas išdėjus kalakutą ir visus kitus priedus, kuriuose jis troškinosi, į didelę lėkštę. Jei turite tokio daikto kaip saldžiosios bulvės, jos sueis kaip gardus garnyras, jei jas iškepsite orkaitėje susuktas į foliją ar kaip nors kitaip. Skanaus :)

Kadangi į kalakuto valgymo ceremoniją fotoaparatas nebuvo paimtas, vaizdelių teks palaukti iki kitų metų lapkričio :)

Pasaka apie du drambliukus

Gyveno kartą du drambliukai. Vienas vienoje pasaulio pusėje, o kitas – kitoje... Gyveno jie sau laimingi, kol vieną dieną, bekeliaudami aplink apskritą žemės rutulį, ėmė ir susitiko, o susitikę ir pasižiūrėję vienas į kitą, suprato, kad vienas jų neturi uodegos, o kitas – vienos ausies... Nuliūdo abu drambliukai, kad jie ne tokie tobuli, kaip kad buvo galvoję anksčiau... Ir čia tuos liūdinčius drambliukus atrado vienas siuvėjas, kuris pasižiūrėjęs į juos tarė:
– Tai, kad jūs kažko neturite, visai ne bėda. Nes mes kiekvienas ko nors neturime – vieni neturime sugebėjimo greitai skaičiuoti, kiti negalime gražiai dainuoti, dar kiti nemokame greitai bėgti... Tačiau kiekvienas turime daugybę kitų dalykų, kuriais galime pasidalinti, taip praturtindami vieni kitų gyvenimus...

Apsidžiaugė drambliukai, išgirdę šiuos siuvėjo žodžius, bet štai bėda – drambliukai nežinojo, kuo jie galėtų pasidalinti su kitais. Todėl siuvėjas paėmė tuos du drambliukus ir užsiuvo juos ant švelnaus švelnaus audeklo, iš kurio padarė du apklotėlius – vieną didesnį, kitą mažesnį... Aišku, siuvėjas irgi nebuvo tobulas, tad kai kurios siūlės nesigavo tobulai tiesios... Vietoj to, kad drambliukai galėtų sėkmingai vykdyti savo misiją, siuvėjas į apklotėlius įsiuvo savo rankų šilumos, dėmėsio ir meilės. :) Tada sudėjo viską į dėžutę ir išsiuntė kątik gimusiam kitoje pasaulio pusėje mažyliui. Mažylis, dar mamytės pilve buvęs drūtas berniukas, gimė 4,6 kg ir, kol neturėjo vardo, švelniai buvo vadinamas drambliuku... :) Todėl ir tie du drambliukai, atkeliavę pas jį (jau spėjusį gauti Kosto vardą), greitai su juo susidraugavo ir buvo laimingi, galėdami pasidalinti su mažyliu savo švelnumu, dėmesiu, šiluma ir meile...

Saldaus miegelio drambliukų kompanijoje, Kostuk ;)

Kodėl niekas to nesugalvojo anksčiau?...

Gavau elektroniniu paštu kurią tai dieną laišką, užvadintą „Kodėl niekas to nesugalvojo anksčiau?..“, ir pagalvojau – pasidalinsiu, kol sėdžiu čia apsivertusi darbais ir nieko daugiau „parodomo“ neturiu...

Būkime linksmi, kaip kad mano tėtė mėgsta sakyti ;)

Sentimentaliai...

Priminė man čia brolis mūsų vaikystės klasiką - Fausto Papetti. Užsikabinom su Darium. Ir štai vakar girdžiu youtub'e surastą šio italo įgrotą dainą „Feelings“, kuri akimirksniu grąžina į 2000-ųjų lapkričio pradžią bei to laiko pabertus jausmus, galiausiai perkeltus į teatro sceną ir tiek kartų išgyventus... Kurie štai, prabėgus lygiai dešimtmečiui, tarsi Richard'o Bach'o knygos „Vienas“ herojaus mintimis klausia: „Kur būtų nuvedusi gyvenimo gija, jei tąkart viskas būtų pasisukę kitaip?..“

Fausto papetti                             |                Moris Albert originalas

Giminės istorija. VII dalis arba Ką slepia metrikų ir antkapių įrašai

Vėlinės – nuostabus metas pasibūti su giminės dalimi, seniai iškeliavusia anapilin, apie save duodančia žinoti tik užrašais, iškaltais senuose antkapiuose, ar vienu kitu skurdžiu metrikų įrašu...

Neišsiplėsdama apie tai, kad nepaprastai mėgstu lietuviškas Vėlines ir tą žvakutinę jų nuotaiką, persmelkiančia savo žvarba, tyla ir susikaupimu iki pat sielos gelmių, turiu pasakyti, kad pradėjau rašyti tėtės giminės knygą.  Na, knyga turbūt ją būtų galima pavadinti simboliškai, bet... Tebūnie tai kūrinys, į kurį pabandysiu sudėti kiek įmanoma daugiau įvairios informacijos ir prisiminimų apie tuos, kuriuos vadinu savo šaknimis, bei apie juos supusią aplinką...

Žodžiu, įklimpau į giminės istoriją, kaip suprantate, pakankamai giliai. Čia jau, kaip sakoma, iš serijos „Mes be Vilniaus nenurimsim“ :) Ir, kaip žinia, kuo toliau į mišką einu, tuo daugiau tų šaknų ir įdomių detalių randu, kas dar labiau skatina tęsti tai, ką pradėjau...

Išvažiavusi iš Lietuvos, joje palikau ir visus tėtės surinktus giminės metrikų įrašus. Galvojau, kad ta informacija, kurios man pakako tam, jog sudaryčiau giminės medį, galės kurį laiką ramiai pagulėti... Deja, panašu, kad tas „ramus“ laikas baigėsi greičiau, nei pati tikėjausi :) Žodžiu, brolis nuskanavo ir persiuntė man visus metrikus, kuriuos ėmiausi studijuoti nuodugniau. Suvedusi viską į myheritage.com svetainę, supratau, kad nieko nebus – reikės griebtis giminės knygos rašymo. Pradžiai gal daugiau dėl savęs, kad surašyčiau į vieną krūvą visus dėsningumus, lydėjusius mano giminaičius, o paskui bus matyt...

Taigi.. Ką naujo atradau savo protėvių metrikuose ir ne tik...

1. Tai, kad mano 5 kartos prosenelė Viktorija Gildutytė, gimusi 1802 metais, gimė ne tame pačiame Kikonių kaime (kaip kad anksčiau buvau maniusi), kaip jos vyras, mano 5 kartos prosenelis Domininkas Simonavičius, bet gretimame, už 5-6 kilometrų buvusiame Kėginių kaime.

2. Tai, kad 1837 metai tai pačiai mano prosenelei Viktorijai buvo ypatingų permainų (tiek blogų, tiek gerų) metai. Nuo karštinės tų metų balandžio 1 d. mirus jos vyrui – 40-mečiui Domininkui, po poros dienų mirė ir jauniausias judviejų sūnus Jurgis. Nors tiksliai nežinoma, kiek iš 8 vaikų, kurių jie susilaukė su Domininku, buvo likę gyvi, faktas tas, kad Viktorija su vaikais ir visu ūkiu liko viena... Šeimos paguoda tapo 8 metais už Viktoriją jaunesnis Stanislovas Liaudanskis, kuris po trijų mėnesių, tais pačiais 1837 metais, vedė Viktoriją. Ech, mėgstu visgi laimingas pabaigas... :)

3. Tai, kad Liaudanskių šeima greičiausiai buvo pakankamai artima mano protėvių šeimai, nes Domininko ir Viktorijos vaikų krikštatėvių tarpe įrašyti du krikštatėviais tapę Liaudanskių giminės atstovai – Anelė Liaudanskytė ir Vincentas Liaudanskis.

4. Tai, kad Simonavičiai į Juodžiūnus persikėlė apie 1833 metus. Šiame kaime, įskaitant ir Domininką su Viktorija, gyveno 5 Simonavičių kartos.

5. Tai, kad giminės medyje buvau pražiopsojusi dar tris asmenis – savo senelio Apolinaro pusbrolius – Aloyzą, Rapolą ir Oną Simonavičius – prosenelio Leonardo brolio Petro vaikus. Matomai, per tą gausą vardų, kuriuos bandžiau sudėti į krūvą tuomet, kai piešiau medį, šieji kažkur nusimetė...

6. Tai, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip kapinių sąrašai ir internetinės sveitainės, kuriose jie gali būti talpinami... Pvz., kad ir tokia – www.findagrave.com. Tiesa, jūsų būsite laimės kūdikis (kaip, pvz., aš), jei rasite būtent tų kapinių sąrašą, kurios jus domina... Mane šį kartą domino Viešintų kapinėse, kuriose, kaip numaniau, galiu rasti Viešintose gyvenusių savo prosenelių – tėtės mamos tėvų – kapus. Taip ir buvo. Negana to, kad sužinojau jų vardus, įrašuose radau ir jų gimimo bei mirties datas. Taip giminės medį papildė dar du asmenys – Juozas Laurinavičius (1860-1915) ir jo žmona Uršulė Šinkūnaitė (1857-1930). Šiuo radiniu džiaugiausi kaip mažas vaikas, nes radau tikrai netikėtai ir pakankamai neilgai ieškojusi... Aklos vištos ir jai pasitaikiusio grūdo dėsnis – ne kitaip :)

Tam kartui tiek... Visa tai iškapsčiusi supratau, kad apie savo giminę vis dar žinau be galo mažai... Ta proga pasidomėjau ir Kupiškio apylinkių istorija (bent jau tuo, ką pavyko rasti internete) ir panorau susirasti bei įsigyti Vilniaus kupiškėnų klubo leidžiamos knygos „Keliai veda Kupiškin“ visus įmanomus tomus. Tam kartui dėl paskutiniojo šiuo metu esamo – III tomo – jau susitariau su vienu garanoriškai nusiteikusiu kupiškėnu, o kaip bus toliau, pamatysime... Palinkėkite man sėkmės :)

Giminės knygoje jau turiu 17 užpildytų puslapių ir žinau, kad tai viso labo tik pradžia... :) Taigi laukite tolimesnių naujienų...

Nuotraukoje – mano tėtė Šimonių kapinėse, kur palaidoti mano seneliai ir ne vienas senesnės kartos protėvis...