Baisusis dėdė gripas :)

Kaip sako šio siužeto pabaigoje, „įjunkite smegenis, išjunkite televizorių, ir viskas bus gerai...“ :))) Tiems, kurie dar neužmiršo rusų kalbos:

Šopoterapija

Kažkada vienos pažįstamos blog'e paskaičiau apie taip vadinamą šopoterapiją – prasiėjimą per parduotuves kasdienybės praskaidrinimui ir nuotaikos pakėlimui. Ir nors tada galvojau, kad man tokia terapija neveiktų, šiandien supratau, kad klydau. :)
Šiaip niekada nelaikiau savęs iš tų, kuriems patinka vaikščioti po parduotuves. Paprastai mane erzina žmonių daugybė, tas bendras triukšmo fonas, ieškojimas to, ko finale vis tiek nerandi (ypač jei tai batai ar rūbai). Tad paprastai mano šopoterapiniai bandymai baigiasi tuo, kad grįžtu namo dar labiau suirzusi ir nepatenkinta. :))

Tačiau, kaip jau greičiausiai supratote, šiandien TAI suveikė :) Gal dėl to, kad seniai tai bebuvau dariusi, gal dėl to, kad pastaruoju metu apskritai mažai kur išeinu iš namų, gal dėl to, kad išvažiavau iš namų anksti ryte, kol dar nei gatvėse, nei pačiose parduotuvėse nebuvo spūsčių. Taip pat, manau, „sulošė“ tai, kad neieškojau nei batų, nei rūbų. Ir dar vienas dalykas: man reikėjo vos vieno vienintelio dalyko – kartono, kurio, galvojau, greitai rasiu ir grįšiu namo :) Bet kartono neradau pirmose dviejose parduotuvėse, o pakeliui akys norėjo apžiūrėti viską iš eilės, laiko turėjau... taigi... Visokios rankdarbių-dovanų-medžiagų-kanceliarinės-knyginės parduotuvės buvo stropiai iššniukštinėtos :)

Namo grįžau su trimis didžiuliais maišais. Kažkodėl pasijaučiau didžiulį darbą nudirbusi ir tokia laiminga :D Žodžiu, šopoterapija veikia :) Svarbiausia – pasirinkti teisingas parduotuves. :)

Paprastai ir greitai

Manau, ne vienam pažįstamas jausmas, kai staigiai prireikia kokios dovanėlės, kuriai padaryt laiko daug skirti negali, o visai nieko nepadovanot neleidžia širdis...

Taip nutiko prieš keletą dienų ir man, kai sugalvojau padėkoti gydytojai, pas kurią lankomės jau nebe pirmus metus, su kuria, reikalui esant, susirašome elektroniniais laiškais ir visuomet žinome, kad prireikus galime gauti jos patarimą.
Aišku, ketinimai kažką padovanoti jai, manyje pabudo, kaip tyčia, vos vizito pas ją išvakarėse... :)
Ir štai, tokioj va skuboj gimė mintis padaryti padėkliukus po puodeliais. Kadangi neturėjau tiek daug laiko, kad galėčiau juos nuvelti, kaip kad pavyko tą kartą su „Akimis“ ar aną kartą su „Širdutėmis“. Tad nuskubėjau į parduotuvę, kur nusipirkau gatavų suveltos spalvotos vilnos lakštų, kuriuos susiuvau ir papuošiau va tokiomis sausojo vėlimo būdu įbadytomis aplikacijomis.




Dabar, kai žiūriu, tai kai kuriuos paveikslėlius norėtųsi pakeisti kitokiais, bet tada, „ant smūgio“ nieko protingesnio, ką būtų galima greitai „nupaišyti-išbadyti“, nesugalvojau :))

Vieni kitiems

Artėjant Kalėdoms, vienas gražiausių momentų man paprastai yra tas, kad žmonės, užuot galvoję vien apie save, pradeda galvoti vieni apie kitus...

Taigi, jei jūs esate iš tų, kuriems rūpi ir tie, kurie aplink mus, siūlau užsukti į KOKONĄ ir prisijungti vienaip ar kitaip prie KALĖDINĖS MUGĖS... :)

Daugiau informacijos apie mugę ČIA.

Kai reikia dovanos...

Prisipažinsiu, kad kai reikia kam nors išrinkti dovaną, susiduriu su labai sudėtinga problema. Nes paprastai labai nemėgstu dovanoti to, kas gali būti nenaudinga, to, kas atsibodę, to, ką padovanoti lengviausia (pvz. – dovanų kortelę, kurios JAV labai populiarios). Taip nutiko ir šįkart, kai turėjau sugalvoti dovaną dviejų metų mergytei. Todėl labai nudžiugau, kai į galvą atėjo mintis padovanoti ką nors su monograma. Į akį krito daili, mano akimis žiūrint, suknelė su išsiuvinėtu medžiu. Nusipirkusi lygintuvu prilyginamų blizgučių (mat esamos parduotuvėje gatavos raidės man pasirodė per grubios) išdėliojau mergaitės vardą :) Šįkart – mažybine forma.
Kadangi senokai bebuvau paėmusi kokį rankdarbį į rankas, tai nors ir ne itin paprasta buvo tas raideles lygiai sudėlioti iš į visas puses besivartančių taškelių, tačiau buvo tikras malonumas darbuotis :)

Toks štai gavosi rezultatas:

2

Pernai tokiu laiku rašytas įrašas buvo paženklintas vienetu. Taigi šiemet laikas parašyti dvejetą vedybinio gyvenimo metų kalendoriuje :) Nežinau, kaip jūs, bet aš vos spėju skaičiuoji dingstančius mėnesius, prabėgančias dienas. Todėl atsigręždama atgal tegaliu pasakyti, kad nieks nespėjo per tokį trumpą laiką pasikeisti...

Tespėjau suvokti viena: jei nori būti laimingas, kurk tą laimę savo rankomis ir atiduok ją visą kitiems. Nepasilik sau nei gabalėlio, nes būtent jis gali užimti tavo laimės taurėje tą bereikalingą dalį, dėl kurios netilps kitų tau norima dovanoti laimė... Ne veltui gyva amžina tiesa, kad daug palaiminčiau yra duoti, nei imti... :)

Už kadro...

Dažnai bežiūrėdama kokį filmą pagaunu save galvojant, kiek daug už vieno ar kito kadro slepiasi tų, apie kuriuos mes nežinome... Įvairūs stilistai, siuvėjai, prodiuseriai, operatoriai, apšvietėjai, rekvizitininkai, fotografai, scenaristai ir t.t. ir pan... Bet nors ir jų kadre nesimato, tai dar nereiškia, kad jie neegzistuoja, kad jie nedirba savo darbo...

Kažkas panašaus šiuo metu ir mano gyvenime. Nors dienoraščio puslapiai jau kuris laikas merdėja apytuščiai, tai dar nereiškia, kad mano gyvenime nieko nevyksta :) Tiesiog taip gaunasi, kad vieni dalykai tampa per daug asmeniški, kad apie juos būtų galima kalbėti viešai, kiti dalykai susidėlioja taip, kad apie juos nėra kada parašyti, o dar treti reikalauja išlaukto laiko – jie tarsi neprinokę obuoliai, kurių derliumi gali pasidalinti tik rudeniui atėjus, obuoliams gerai įraudus, tuomet, kai atsikandi sultingo vaisiaus ir godžiai nuryji...

Tačiau šiandien taip išpuolė, kad radau šiokią tokią atokvėpio minutę, kuria dalinuosi, kuria pati džiaugiuosi, ties kuria stabtelėjusi vėl važiuoju toliau :)

Na, o prieš dėstydama tai, apie ką rašysiu toliau, noriu trumpam prisiminti dar vieną dalyką, kuris dažnai nutinka mano gyvenime. Tai – įvykių grandinė, kurią vėlgi – pamatai tik tuomet, kai ji susiveria pakanakmai ilga ir plika akimi įžiūrima.

Šiandienos įvykių grandinę pradėjau verti prieš gerus 7 metus, pradėjusi dirbti reklamos agentūroje. Ten susipažinau su knygų leidimo bei spausdinimo subtilybėmis, su popieriaus savybėmis ir spaustuvių darbu. Paskui buvo 2004-ųjų Kalėdos, per kurias su drauge Ieva išleidome „Draugiškų receptų“ knygelę. Prieš gerą pusmatį internete užkliuvau už siužeto apie knygų restauravimą. Visa tai vėrėsi į tuomet dar nematomą grandinę, ir aš niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kaip vieną dieną man visa tai pravers...

Šiandien gi mano didysis kambarys daugiau panašesnis į mini spaustuvę nei į jaukią svetainę :) Dėžė popieriaus, dėžė spausdintuvo dažų, įvairios medžiagėlės, juostelės, įrankiai. Ant lentynos - šešios, 1200 puslapių storumo knygos. Surištos rankomis. Tai – tik trečdalis pilno „tiražo“, kurio savikaina, jei leistume spaustuvėje, butų pakankamai didelė. O mums viso labo reikia keliolikos knygų. Tad tas keliolika nusprendėme padaryti namų sąlygomis.

Turbūt nereikia jums sakyti, kaip man „limpa“ tokie darbai... :)
Tad, per daug neaušindama burnos, keliu nuotraukas...

Mums prireikė: juodo džinso, 12 pakų 60 gsm storumo popieriaus,
8 dėžučių spausdintuvo tonerio (pradžiai, nes paskui pasirodė, kad reikia dar tiek:),
įvairių kaspinėlių, juostelių, medžiagėlių, siūlelių...

... kompiuterio, spausdintuvo ir nemažai laiko... :)

Kai lapai buvo atspausdinti lankais (viename lanke pas mus - 24 puslapiai), juos lenkėme pusiau... Vienai knygai atspausdinti, kruopščiai prižiūrint, kad lapai nesusikreivintų, kad spausdintuvas neperkaistų (nes jam perkaitus lapai pradeda sulipinėti vienas su kitu ir sugadina visą reikalą), prireikė 7-8 valandų.

Tuomet siuvome. Ir nors tai gali atrodyti sudėtinga,
tačiau tai iš tiesų buvo vienas paprasčiausių viso darbų etapų.
Vienai knygai susiūti reikia maždaug 5 valandų.

Taip atrodė susiūtas, viršelio belaukiantis knygos blokas.

Tada eilė atėjo viršeliui, ant kurio vietoj raidžių pasirinkome siuvinėti atitinkamą simboliką.
Visas viršelio ruošimas nuo - iki plius visos knygos užbaigimas man užtruko apie 3 val.

Ir štai finale viskas atrodė taip. Pirmieji keturi egzemplioriai, „iškepti“ per savaitgalį :)

Na, o čia – vaizdas atvertus. Tai, kas laikė mane „nematomą“ gerą mėnesį, kai nuo aušros iki sutemų teko skaityti, tikrinti ir tuo pačiu viską sumaketuoti į patrauklų formatą.

Kai įmečiau šias nuotraukas į facebook'ą parodyti draugams, sulaukiau nemažai klausimų, kas tai per Biblija ir kuo ji ypatinga. Nesigilinant per daug į smulkmenas, galiu pasakyti, kad egzistuoja du pagrindiniai hebrajiški bei graikiški Biblijos rankraščių originalai – vieni jų vadinami daugumos tekstu (Textus receptus, kitaip dar vadinami vėlyvieji rankraščiai), kiti – mažumos tekstu, kitaip dar vadinamu ankstyvaisiais rankraščiais. Į Lietuvių kalbą išverstos šiuo metu esamos Biblijos yra verstos arba iš ankstyvųjų rankraščių, arba iš keleto skirtingų rankraščių, suplakant juos į krūvą. Tačiau nei viena jų nėra versta iš Textus receptus rankraščių. Šis vertimas yra būtent toks. Jei kas domisi šventraščiais, tai angliškasis Textus receptus teksto vertimas yra taip vadinama King James Version (KJV) Biblija. Iš Textus receptus tekstų buvo versta 1590 metų Jono Bretkūno Biblija (versta iš vokiškosios Martino Liuterio Biblijos), taip pat – XVII amžiuje Boguslavas Chylinskis iš olandiškosios Biblijos darė vertimą į lietuvių kalbą, na o paskutinis šių rankraščių vertimas į lietuvių kalbą buvo atliktas grupelės tikinčiųjų XVIII amžiuje Karaliaučiuje, kurį vėliau ne kartą pataisytą leido Britų draugija.

Ši lietuviška Biblija, kurią matote nuotraukose, buvo versta iš angliškosios KJV Biblijos ir dabar štai, atspausdinta tokiu „simboliniu“ tiražu, keliaus į Lietuvą, kur jos laukia tolimesnis redagavimas, ruošimas didesniam, „tobulesniam“ tiražui. Jei įdomu, šią Bibliją PDF formatu galite atsisiųsti iš čia (7Mb)

Na, o kas domisi knygų rišimu arba šiaip smalsauja, kaip gi galima namų sąlygomis gražiai įsirišti knygą ar kokį nors albumą, siūlau pasižiūrėti labai mums pravertusių filmukų seriją apie tai: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis.

Eksperimentas :)

Niekada nebandėt taip (ar kaip nors panašiai) su savimi ar savo vaikais? :))
Psicholiginiai išbandymai zefyrais – galite pasiskaityti plačiau, kas prie ko...
O čia ir linksmas klipukas (:

Dviračiai, obuoliai ir mes

Ta proga, kad jau pradėjau girdėti priekaištų, neva vien kitus fotografuoju, o pati nesirodau, sugalvojau, kad reikia kažkaip ištaisyti situaciją :) Taigi pasičiupom ta proga vakar su Darium dviračius, įsimetėm į kuprinę fotiką, porą obuolių, ir numynėm iki artimiausio parkelio. Nedarėm kažkokių tai menų, tiesiog užfiksavom keletą kadrų, kad paskui nesakytumėt, kad patys nesifotografuojam ir nesirodom :)

Skaitovas

Jei praėjus dienai ar dviem po kokio nors filmo peržiūros vis dar galvoju apie jį, vadinasi, filmas tikrai vertas dėmesio... Taip nutiko šįkart su režisieriaus Stephen Daldry filmu „Skaitovas“ (The Reader/Der Vorleser) pagal to paties pavadinimo vokiečių rašytojo Bernhard Schlink 1995 metais parašytą romaną, greitai tapusį bestseleriu... Beje, knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą.

Šalia kitų filmų, paliečiančių holokausto temą, šis suintriguoja istorija, paliesta visiškai kitu kampu. O Kate Winslet herojės Hanos iškeltas klausimas iš tiesų sminga į dešimtuką: „O kaip mano vietoje būtumetė pasielgę jūs?“ Genialiai, mano akimis žiūrint, vaidinančių Kate Winslet ir David Kross duetas filmui suteikia nenuginčijamos įtaigos, o jauno amerikiečių kompozitoriaus Nico Muhly muzika taikliai sudėlioja, kaip ir priklauso, visus taškus ant „i“...

Tad jei dar neteko matyti, tikrai rekomenduočiau...

(Ne)žinau, kas tau nutiko šią vasarą...

Vasara – toks metas, kai atitolsti nuo kasdienių rūpesčių, „atšoki“ nuo įprasto bendravimo su draugais, kurie vienas po kito lekia atostogauti bei grįžta vėl į darbus... Artėjantis ruduo tarsi vėl viską sujungia į krūvą, ir tu netrunki susidėlioti, kas gi nutiko tau ir tavo draugams šią vasarą...

Kažkas susitaikė, kažkas susipyko,

Kažkas išsiskyrė, kažkas susitiko,
Kažkas kentė badą, kažkas kėlė puotą,
Kažkas verkė tyliai, kažkas tramdė juoką...

Kažkas susidūrė su nerimo pančiais,
Kažkam pasitaikė ramybės upė,
Kažkas paskutinę atodūsio valandą
Rado ne mirtį, o tikrą gyvenimą.

Kažkas pasibeldė paklausti, kaip sekasi
Ir padejavo, kad vasara baigiasi.
Kad vasara ėjo, kad jos net nebuvo,
Kad ji prasidėjusi iš karto žuvo.

Kažkas virš bedugnės ant lyno svyravo,
Kažkam apsisuko galva anksčiau laiko,
Ir visa, kas buvo, tai, kas praėjo,
Šios vasaros sielą tavyje sukūrė...

Ir finale pagalvoji – kokia marga vis tik buvo vasara. Daug istorijų, daug likimų, daug pamokų, dar daugiau suvokimų... :) Gal ir mano vasara taps kažkam detale, įkritusia į bendrą vasaros įspūdžių piešinį. O gal ir ne... :)

Gyvenimo vandenyne...

Įdomus tas gyvenimas... Kartais leki, kaip akis išdegęs, nekreipdamas dėmesio į nieką, kas pasitaiko tavo kelyje, kartais tingiai verti dieną po dienos, besisaugodamas visko, kas atrodo, galėtų sudrumsti tavo ramybę...

Bet taip, kaip po audros ateina ramybė, taip neišvengiamai po ramybės ir vėl ateina audra, išbandanti laivo, kuriame plauki per gyvenimą, stiprumą. Ir žiūrėk, nutinka, kad pasirodo, jog ne toks jau skystas tas tavo laivelis, ne tokia jau baisi audra, kai sėdi jame paprasčiausiai žinodamas, jog kas benutiktų, viskas baigsis gerai. Kad audra nurims, ir tu, tarsi niekur nieko, plauksi toliau per savo gyvenimo vandenyną... Negana to, dar galėsi į savo laivą priglausti tuos, kurie, plaukdami šalia, patyrė laivo sudūžimą, kurie nežinojo nieko apie artėjančią audrą...

O ar yra kas svarbesnio šiame gyvenime, nei išgelbėti žūstančią sielą, ieškančią išsigelbėjimo..?

Laukimas

Dėl šios fotosesijos buvo susitarta jau prieš kurį laiką. Smagu, kai žmonės atsiranda vieni per kitus, tuomet, kai pamatę mano darbus, sako: „Aš irgi taip noriu...“

Taip nutiko su šia pora, kuri atsidavė į mano rankas praeitą savaitgalį :) Nuvilsiu pasiilgusius kažko naujo nėštukių fotografijoje, nes pageidavimas buvo klasika, draperijos, žodžiu, ta pati romantiška, nostalgiška nuotaika :)

Taigi, kiek taip pat, kiek kitaip, jūsų teismui:

Dar keletas fotosesijos nuotraukų – mano galerijoje.

Rytiniai garsai

Pabudau šiandien ir pagalvojau: kokie vis tik skirtingi kiekvienoje vietoje rytiniai garsai...

Pamenu, kai gyvenau Vilniaus senamiestyje, dažnai ankstyvą rytą girdėdavau, kaip kiemsargis šluoja kiemą, kasa sniegą, ankstyvas kaimynas nuobodžiai šildo savo seno Zaporožiečio variklį. Aš gi tuo tarpu bandydavau sapnuoti paskutinį savo sapną, ir kai kurie tų garsų taip erzindavo...

Gera būdavo savaitgaliais, kai pavasarį ar vasarą pažadindavo subtili paukščių daina, sklindanti por langą, ar nepakartojami aplinkui esančių bažnyčių varpai...

Londone mane pažadindavo pradėjęs kursuoti metro. Už mažiau kaip puskilometrio nusidriekusiais bėgiais, girdi, jau dunda 6 valandos ryto sąstatas...

Na o čia... Nuo ankstyvo ryto vasarą kas antrą dieną pjaunama po langais žolė, žiemą – sniegą dar neišaušus kasanti mašina su savo bildesiais ir atbulinės pavaros pypsėjimais, kas antrą dieną atvažiuojanti šiukšliavežė, bildanti irgi pakankamai įspūdingai...

Bažnyčių varpų čia neišgirsi, paukščių čiulbėjimas taip pat retas, o kiemsargio šluotos monotoniškas šnaresys atrodo tarsi lopšinė, palyginus su rytais mus pažadinančia visokio plauko mašinerija... :)

O kokie rytiniai garsai aplanko jus? :)

Gimtadienis, gimtadienis ateina pas visus :)

Yra žmonių, kurie mėgsta švęsti... Deja, aš nesu iš jų tarpo :) Todėl netikčiau į kompaniją krokodilui Genai, kuris gailisi, jog gimtadienis vos kartą metuose :)



Taigi – esu iš tų, kurie laukia gimtadenio tam, kad jis greičiau praeitų :)) Ypač čia, kur žinau, kad negaliu sukviesti seniai matytų draugų bei pasibūti su jais. Todėl gimtadienis čia tampa tam tikru formalumu...

Bet kokiu atveju, norėdami kažkaip paminėti šią dieną, su Darium nutarėme nuvažiuoti papietauti į „Kunigaikščių užeigą“ – lietuviškų patiekalų meką :) Fantastiškai papietavome, pasimėgavę baravykų sriuba, cepelinais bei namine gira... Mmm... skanumėlis...

Kai grįžome namo, džiaugiausi, kad štai, gimtadienis praėjo, ramu... Bet kur tau... Prigulusi popietinio pogulio, atsikėlusi išvydau anytą ir brolienę, bededančias ant stalo tortą ir šampaną bei šaukiančias: „Siurprizas!!!“...

Yra turbūt begalė žmonių, kurie labai apsidžiaugtų tokiu momentu, bet vėlgi – aš nesu iš jų :) Nemėgstu būti užklupta, nemėgstu, kai svečiai užklumpa nepasiruošusią, susivėlusią, apsimiegojusią ir šiaip visaip kaip morališkai nepasiruošusią... :D:D:D Bet kokiu atveju bandžiau nerodyti savo emocijų ir stengiausi tiesiog išraukti tai iš dienos įspūdžių - juk žinau, kad visa tai buvo daryta nuoširdžiai, norint mane pradžiuginti. Kas gi kaltas, kad aš tokia, kuriai tai nepatinka... :)

Na o prisimindama rytą, negaliu nepadėkoti daugybei savo draugų, kurie nepamiršo ir atsiuntė galybę sveikinimų pačia įvairiausia forma – telefonu, laiškais, siuntinukais, internetu ;) Turiu pripažinti, kad vienas iš labiausiai mane pradžiuginusių sveikinimų buvo draugės, gyvenančios Šveicarijoje, atsiųsta 11 metų senumo nuotrauka, kurioje aš – tarpe kitų trijų merginų, kurios 1998-ųjų vasarą atostogavome nuostabiame Kabelių kaime (Varėnos raj.). Su šiuo sveikinimu gavau nepaprastai didelį gerų emocijų bei lietuviškų prisiminimų pliūpsnį :)) Ačiū, tau A.R. už tą sveikinimą :) O dar atsiųstą salotinės spalvos voke :) Užskaičiau :D

Tai va, toks mano gimtadienis šiemet :) Spalvingas. :)

Cepelinai

Nepatikėsit, šiandien pirmą kartą savo gyvenime gaminau cepelinus... Būnant Lietuvoj, užsimanius cepelinų labai paprasta nubėgti į kokią kavinę ar „užsisakyti“ pas mamą bei sukirsti jų porciją.

Čia gi, užatlantėje, nėra viskas taip paprasta. Iki artimiausių cepelinų – apie 50 km, o ir tai nėra garantas, kad gausi taip skaniai, kaip Lietuvoje. Tad pagaliau pasiryžau: pagaminsiu cepelinus pati :)
Ir ką jūs manote? Ogi pasidariau... :) Gaila, kaip pirmam kartui negaliu pasigirti idealia prekine išvaizda (kai kurie kiek prairo beverdant), bet skonis tiek man, tiek Dariui, pasirodė tikrai dieviškas... O ir supratau, kur padariau klaidą, tad net neabejoju, jog kitą kartą išvaizda atitiks skonį :)

Taigi vaišinu: pirmieji mano gyvenime gaminti cepelinai su varške ir sviesto-grietinės padažu ;)

Pasijuokime

Tiesiog :) Patiko idėja :)

Užrašai po paveiksliukais:

• 1 eilė:

1. Kaip vartotojas tai nusakė
2. Kaip projekto vadovas tai suprato
3. Kaip analitikas tai suprojektavo
4. Kaip programuotojas tai užrašė
5. Kaip vadybininkas tai pateikė

• 2 eilė:

6. Kaip projektas buvo dokumentuotas
7. Kokie įrenginiai buvo sumontuoti
8. Už ką vartotojas užmokėjo
9. Koks pagrindas buvo padarytas
10. Ko vartotojui iš tiesų reikėjo

:)

Dveji metai Amerikoje

Lygiai du metai, kaip aš čia. Metai nuo praeitos vasaros prabėgo ypač greitai. Gal todėl, kad baigėsi savotiškas adaptacinis periodas, ir viskas kiek susistojo į savas vietas, susigulėjo mintys galvoje, kas prie ko. Be to, susipažinau su kitomis čia gyvenančiomis lietuvėmis, kas irgi pridėjo greičio kasdienybei. Ir apskritai – tiesiog pripratau. Apsipratau. Susitaikiau su kuo, kad esu čia. Išmokau, sakyčiau, visoje toje man nepatinkančioje amerikietiškoje terpėje įžvelgti tas smulkmenas, kurios nuspalvina gyvenimą :) Ir sudėti visa tai ant vienos svarstyklių lėkštės, kad nusvertų tuos trūkumus, dėl kurių kyla Lietuvos ilgesys. Manau, kad tai padaryti man pavyko. Juk, kaip ten bebūtų, gyventi reikia dabartimi :) O dabartyje visuomet yra teigiamų dalykų, kurių galbūt neturėsi ateityje :)

Tai va, tokie nedideli pamąstymai dviejų metų buvimo čia proga. :)

Simanavičių draugystės taurė

Keltiška „Quaich“ draugystės taurė pasiekė mane vakar, kaip padėka už pagalbą, ieškant Škotijoje gyvenančios Filomenos giminių Lietuvoje.
Prisipažinsiu, kad niekada nesu nieko panašaus gavus dovanų, todėl tokia štai simbolinė taurė pasirodė nepaprastai įdomus draugystės simbolis.


Kaltinė rankų darbo keltų draugystės taurė su dviejomis rankenėlėmis ar ąselėmis prieš keletą šimtmečių tapo tradiciniu svečių priėmimo bei atsisveikinimo su jais simboliu. Pradžioje gaminama iš medžio ar rago, XVII-ame šimtmetyje pradėta gaminti iš alavo ar sidabro bei tapo labai populiaria dovana, perduodama iš kartos į kartą kaip palikimas.

Tai štai, tokia taurė dabar apsigyveno ir mano namuose :)

Lie-tu-va

Nesu aš iš tų labai didelių patriotų, kurie aktyviai dalyvauja visokioje įmanomoje patriotiškoje veikloje, tačiau Lietuvos tūkstantmetis, liepos 6-oji ir dainų šventė mane priverčia pasijusti labai ypatingai, priverčia didžiuotis, kad esu lietuvė, sujudina viduje kažkokią baltijoskelišką dvasią... Ir man visai nesvarbu, kad neturi Lietuva tokio įvaizdžio kaip kokia Italija ar Prancūzija, man ji – pati pačiausia. O žmonių – kažkuo nepatenkintų, burbančių, piktų ir visaip kaip kitaip neigiamų – yra visur. Bet ar jie verti tokio dėmesio kaip tie, kurie iš tiesų verti pasididžiavimo, pagarbos, padėkos bei kitų panašių dalykų?..

Ta proga ir mes prisijungėm vakar prie visų, Tautišką giesmę visame pasaulyje giedojusių lietuvių. Ir nesvarbu, kad savo bute, kuriame apart mūsų pačių niekas to negirdėjo :) Vis tiek buvo labai smagu :)

Su tūkstantmečiu jus, brangieji tautiečiai! ;)