Bet taip, kaip po audros ateina ramybė, taip neišvengiamai po ramybės ir vėl ateina audra, išbandanti laivo, kuriame plauki per gyvenimą, stiprumą. Ir žiūrėk, nutinka, kad pasirodo, jog ne toks jau skystas tas tavo laivelis, ne tokia jau baisi audra, kai sėdi jame paprasčiausiai žinodamas, jog kas benutiktų, viskas baigsis gerai. Kad audra nurims, ir tu, tarsi niekur nieko, plauksi toliau per savo gyvenimo vandenyną... Negana to, dar galėsi į savo laivą priglausti tuos, kurie, plaukdami šalia, patyrė laivo sudūžimą, kurie nežinojo nieko apie artėjančią audrą...O ar yra kas svarbesnio šiame gyvenime, nei išgelbėti žūstančią sielą, ieškančią išsigelbėjimo..?
Pranešimai
%2B-%2BCopy.JPG)
4 komentarai:
Agne, kaip gražiai parašyta.. Paliko įspūdį, kaip ir įrašas apie ryto garsus :) Jūs tokia daugiapusiškai talentinga..
Ačiū, Ruvi ;)
Džiaugiuosi galėdama pasidalinti tuo, kuo galiu.
suzaveta
Ačiū, anonime. :)
Rašyti komentarą