Sutažo segė „Žvaigždėmis užsiklosiu...“

Po Kalėdų karštinės norėjosi kiek atsipūsti, todėl kuris laikas nedariau papuošalų. Tačiau kaskart atsidarius spintą, nuo lentynos į mane vis žvelgė dvi poros akių iš nedidelių modelino veidelių... Ir žvelgė jau vos ne porą mėnesių – nuo to laiko, kai sudalyvau pas Nataliją šituose va kursuose...
Sudalyvauti sudalyvavau, grįžusi namo tuos savo nulipdytus veidelius sėkmingai iškepiau orkaitėje, ir nuo tada jie, vargšai, kantriai tupėjo lentynoje, laukdami savo eilės... :)

Aišku, viskas čia pas mane vyksta lėtai, tai tam kartui tik vienas veidelis buvo „realizuotas“. :) Tąjį ir rodausi. Kuo taps antrasis (jei taps), gyvenimas parodys... :)

Apart veidelio šioje segėje apsigyveno dvi Svarovskio kristalų žvaigždės, kiti kristaliukai ir karoliukai bei juoda sutažo juostelė. :)

Pusė metų Lietuvoje...

Taip, mielieji, viskas apsivertė aukštyn kojomis. :) Jei penkerius metus panašaus pobūdžio mano įrašų antraštėse išvysdavote JAV šalies pavadinimą, tai dabar – voila – sugrįžtame prie tos senos mielos „geldos“... ir pradedame viską iš pradžių. :D O ta „gelda“, kaip ten bebūtų, žinokite, tikrai visai miela... :) Net ir perskaičius L. Lavastės knygą, po kurios tesinorėjo ištarti viena: „Fu, kaip negražu“. Bet adresuoti tai ne mums, lietuviams, o pačiai autorei. Tiesiog. Na, bet ne apie tai šiandien, todėl nesiplėsiu ir nesiaiškinsiu. Tiesiog, pagyvenus svetur ir pamačius daug ką iš šalies, pamatai, kad nėra viskas taip, kaip kad autorė nori nupiešti, nesvarbu, kad ir atskiesdama su šiokia tokia jumoro doze (kai kada taiklesne, kai kada kiek „pritempta“).

Žodžiu, grįžtant prie Mano Lietuvos po pusės metų joje, visų pirma noriu pasidžiaugti nuo-sta-bia žiema... Jei kas skundžiatės sniego galybe ir šaltuku, mums ne pakeliui. Nes man tokia žiema tiesiog fantastiška... Kas gali būti smagiau už girgždantį sniegą po kojomis, už šiltas šlapias pirštines, grįžus iš lauko, kurios primena vaikystę, tempiamas rogutes ir kai ne kurių personų kritimą veidu į sniegą (ech, ta pirmoji žiemiška patirtis... :)? Net ir tas lietuviškas cepelininės spalvos dangus man netrukdo. Nes aš tiesiog nežiūriu į jį. Man užtenka sniego baltumo, kad jis viską praskaidrintų ir nušviestų.

Na, o kalbant ne taip patetiškai, galite mus pasveikinti. Nes praeitą savaitę abudu su Darium tapom kaip ir nebe bedarbiais. Sukę šen bei ten šiokias ir tokias mintis, vienas įsigijome verslo liudijimą, o kitas – individualios veiklos pažymėjimą, ko pasekoje esame išdidūs „patys-sau ponai“. Aišku, iki ponų mums dar toli, ypač, kai namuose aplinkui laksto vienas toks didesnis „ponas“, bet gera pradžia, kaip ten bebūtų, pusė darbo, tiesa? Tai va. Čia toks vienas rimčiausių žingsnių, kuriuos pagaliau pavyko žengti įsitvirtinimo Lietuvoje link.

Na, o su tuo pasveikinę, vėl nusileiskite ant žemės, nes prisipažinsiu, jog per pusmetį daug daugiau dalykų turbūt neįvyko, nei įvyko... :D Nepatikėsite, bet dar su labai nedaug kuo iš savo buvusių draugų/pažįstamų susitikau. Rankos pirštų tikrai dar užtenka jiems suskaičiuoti (atmetus gimines, kuriuos irgi dar ne visus aplankėme:). Ir susitikau praktiškai tik su tais, kurie patys mus griebė už pakarpų, sakė konkretų laiką ir vilko iš namų ar prašėsi į svečius. :) Tiesa, su keletu susidūrėme kaktomušomis (o su kai kuriais ir ne po vieną kartą) gatvėje/parduotuvėje/pašte, na bet tokių penkiaminutinių susitikimų turbūt skaičiuoti neverta... Žodžiu, brangieji, jei jūs esate iš tų, kurie sėdite ir galvojate/pykstate, jog esate užmiršti, kai tuo tarpu mes lankome visus kitus, bet tik ne jus, galite pradėti galvoti iš naujo... :) Nes nei žadėtų atvirų durų dienų grįžę nepadarėm (taip, taip, gėda pelėda), nei ėmėmės kokių kitų priemonių, idant atgaivintume tuos ankstesnius ryšius su tais, kuriais jų turėjome.

Plėtojant šią temą, turiu prisipažinti, kad per šį pusmetį apie visus tuos ryšius nemažai galvojau. Gal net su šiokia tokia baime, kurią vieną dieną beveik įvardijo vienas mano pažįstamas emigrantas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Atskirdęs per Kalėdas pasisvečiuoti į Lietuvą, aplankė ir mane, užduodamas tokį savotišką klausimą: „O ar nėra jausmo, kad kai pagyveni svetur ir grįžti, tu tampi nei savas, nei svetimas? Nes išvažiuodamas tu tarsi tampi svetimas, atitolsti, o kai grįžti – su kiek kitokia gyvenimo patirtimi – nebeesi toks, koks tada buvai, nebesi savas..?“ Tąkart atsakiau, kad ne, nesijaučiu čia nesava, tačiau vėliau, kiek pasukusi šį klausimą kitu kampu, kiek ilgėliau galvodama apie savo pažįstamų ratą, kurį palikau čia prieš septynerius metus, pamaniau, kad ta pažįstamo įžvalga vis tik galėtų sietis su tuo, kad iki šiol nesusitikau su daugeliu iš savo anuometinių bičiulių. Kodėl? Todėl, kad pažiūrėkime tiesai į akis: kai prieš tuos septynerius metus aš išvažiavau iš Lietuvos, aš buvau viena, aš ieškojau savęs, aš gyvenau lėkime, įvairiuose asmeniniuose ir karjeristiniuose troškimuose. Ir dauguma bičiulių, kurie tąkart mane supo, gyveno panašius gyvenimus. O kokia tuo tarpu aš grįžau? Visų pirma – nebe viena. Suradusi save, atradusi ir suvokusi gyvenimo prasmę, todėl nurimusi ir nebesiblaškanti, susidėliojusi prioritetus asmeninio ir profesinio gyvenimo (jei taip galima pavadinti mano atveju) lentynose. Natūralu, kad ir mano draugai per tiek laiko pasikeitė. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau kaip jie pasikeitė? Kurlink pasisuko jų gyvenimai? Kaip pasikeitė jų kasdienybė, kurioje manęs nebuvo tuos septynerius metus, ir į kurią aš vėl tarsi noriu sugrįžti..? Ar mums vis dar pakeliui? Ar jie, kurių gyvenimai pasikeitė, įsivaizduoja, kiek pasikeitė maniškis?.. Na, žodžiu, tokių ir panašių klausimų spąstuose esu įkalinta, ir net nežinau, kiek ilgai čia būsiu ir kas iš jų mane išvaduos... :) Todėl jei jūs, su kuriais dar nesusitikome, manote, kad mums vis dar pakeliui, griebkite mane už pakarpos, sakykite laiką, ir būtinai susitiksime. :)

Na, o šiaip, grįžtant prie tų pusės metų Lietuvoje, turiu pasakyti, kad, be abejo, natūraliai atrandi čia dalykų, kurių pasigendi (ypač rankdarbių srityje), kita vertus, visa tai, ko trūksta, mane nuolat skatina ieškoti, mąstyti, kaip norimus dalykus įgyvendinti kitaip. To, turbūt, labai buvau pasiilgusi Amerikoje, kur visko tiek, kad tau nebereikia sukti galvos ir ieškoti kitų alternatyvų...

Sakoma, kad prie gyvenimo naujoje vietoje žmogus plius minus pripranta per 5 metus. Ir aš, turbūt, turiu sutikti su šia tiesa. Tik labai tikiuosi, kad susitikti su visais, su kuriais norisi susitikti, prireiks mažiau laiko... :)

Veltinio lenta

Dar prieš gimstant Liutaurui, nemažai kas mėgdavo tarstelti: „Na, tavo vaikas tai jau bus apmegztas, apsiūtas ir visokiais kitokiais rankdarbiais apsčiai mamos aprūpintas“... Kur gi ne..? :) Lietuvių liaudies išmintis ne veltui sako batsiuvį esantį be batų... :D Ale kažkaip nesinori taip jau visai „pasišiukšlinti“, tad kartkartėmis stengiuosi iš tiesų kažką padaryti ir saviškiui. Šių metų „rezoliuzijos juodraštyje“ savo mintyse netgi pasižadėjau, kad nors kartą per mėnesį padarysiu ką nors savo vaikui, idant šis neliktų nuskriaustas.

Žodžiu, pristatau savo pirmąjį šių metų projektą – veltinio lentą. :) Apie tokį daiktą mąsčiau jau senokai, bet vis neprisiruošiau nulėkti kartono nusipirkti, o ir šiaip vis rasdavau įvairių pasiteisinimų, dėl kurių viskas taip ir likdavo kaip buvę. Bet štai, reikalas pribrendo, ir porą vakarų paskyrusi šiai misijai, traukiau lauk siuvimo mašiną, apsiuvau kartoną dviejų spalvų dirbtinio veltinio medžiaga ir pagimdžiau štai tokį 50x70 cm dydžio (kai sulektas) daikčiuką – vienoje pusėje juodą, kitoje – pilką, su galimybe jį „išversti“ tiek į vieną pusę, tiek į kitą. Su smagiomis melsvomis rankenomis ir medine, melsvais akriliniais dažais nudažyta saga, leidžiančia šią lentą susegti tiek išverstą į vieną, tiek į kitą pusę.

Prie rankenos pririšau dar vieną papildomą virvutę, kurią užkabinus už tos pačios sagos, galima šią veltinio lentą pastatyti tarsi molbertą ir smagiai žaisti atsisėdus tiesiog ant grindų arba prie stalo.

Jei toks lentos formatas per mažas, arba sekama istorija pasitaiko esanti su didesniais elementais ar šiaip su kokia aka masine scena, lentą galima išskleisti. Tuomet ji tampa 70x100 cm formato ir atrodo štai taip:

Žinoma, dabar jau iššūkiu tampa istorijos detalių siuvimas, ties kuo štai ir strigau. :D Išgimdžiusi saulę, debesis (kurie reikalui esant gali pravirkti), žaibus, mėnulį su trimis žvaigždėmis (šieji kažkaip nepakliuvo tam kartui į kadrą), medį, žolę, keletą paukštukų, porą gėlyčių ir kirmėlaitę, sustojau, vėl pabėgusi į kitus rankdarbius. :) Tiesa, kadangi visos siūtos detalės yra iš dviejų dirbtinio veltinio sluoksnių, sumaniau tuo pažaisti: medžio vainikas ir žolė kitoje pusėje pasiūti iš baltos medžiagos, todėl juos apvertus galime mėgautis apsnigtu medžiu bei šiokiais tokiais varvekliais... O ko ne? :))

Tokia štai mano „kolekcija“ tam kartui. Eskizuose jau, aišku, prisieskizavau visokio plauko grybų, miško žvėrelių ir kitokių gyvosios gamtos „veikėjų“, bet dabar tik laikas parodys, kada jie (ir ar) realizuosis. Nes norai tai labai dideli – pradedant Nojaus arkos ir tos istorijos veikėjais, baigiant planetų rinkinuku ir gal net stilizuotu pasaulio atlasu... Ką jau bekalbėti apie visokias ten daržoves, vaisius, raides, skaičius ir formas... Na, dar tiesa, visiems rinkinukams numatytos atskirai pasiūtos „kišenėlės“, į kurias būtų galima visas atskirų istorijų dalis sudėti, idant bardako būtų mažiau, bet jos dar irgi turi sulaukti savo eilės... Ech, kaip čia tos mūzos kur pakeliui nepametus... :D Gal žinote kokį receptuką? :D

Na, o pabaigai gal kiek apie pačią veltinio lentą, kuri Lietuvoje, mano žiniomis, nėra populiari, nors internete panaršius uj, kiek visko galima ta tema rasti... Šios, JAV ir Kanadoje ypač populiarios lentos esmė yra tokia, kad prie dirbtinio veltinio (o ir prie natūralaus veltinio, tik jis tokiam reikalui būtų kiek per brangus) be jokių pagalbinių priemonių gerai kimba kiti veltinio elementai. Tai suteikia galimybę labai paprastai kaitalioti sekamos istorijos veikėjus/aplinką, o vaikui paaugus ir jam pačiam nereikia didelių pastangų tokia lenta naudotis savarankiškai. Nors daugumos tokių lentų elementai paprastai yra tiesiog grubiai iškerpami iš veltinio (kaip, pvz., čia), man norėjosi tuos elementus turėti kiek subtilesnius, todėl aš pasirinkau juos daryti iš dvigubo veltinio, netoli krašto persiūnant juos siuvimo mašina. Koks gavosi rezultatas, matote nuotraukose.

Mažasis mano veikėjas, kuriam šis žaislas skirtas, kol kas visai domisi naujuoju objektu, kurį tam kartui laikome ant sofos. Būna, ateina ir zirzia, rodydamas į lentą, maždaug: „Ei, motin, noriu šito daikto“. Na ir ką – atsegam tada tą lentą, išskleidžiam ir dėliojam istorijas... Tiksliau tai aš dėlioju, o didysis klausytojas viską nurankioja, taip suteikdamas man galimybę sekti savo pasaką iš naujo... Ką besakysi – iš tiesų visa tai įkvepia sukurti ir daugiau įvairių figūrėlių. Tik va, pasikartosiu: mūzą kažkaip už pakarpos reikia išlaikyti, kad už kampo kokio nepasislėptų su visa siuvimo mašina... :)

Spintoje... :)

Taip taip, čia tas pats mano tinklaraštis, tik nauju rūbu apsirėdęs... :) Tiesiog jau kuris laikas brendo mintis pasikeisti, nes nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį blog'ą, praėjo nei daug nei mažai – penkeri metai, per kuriuos pasikeitė ir rašomos temos, ir paties blog'o paskirtis. Pradžioje jis buvo skirtas tam, kad galėčiau pasidalinti su jumis tuo, koks gi tas mano gyvenimas ten, už Atlanto. Tačiau dabar, kai vėl esame Lietuvoje, visa tai nebeaktualu, ir šis tinklaraštis tampa tam tikra mano rankdarbių galerija, su šiokiu tokiu motinystės džiaugsmų prieskoniu. Kodėl Agnės spinta? :) Taip, taip, daugelis jau žinote kodėl... Todėl kad daugiausiai visko, ką čia pasirodau, dabar gimsta štai čia. O ir šiaip – juk smagu retsykiais pabėgti nuo kasdienybės ir, įlindus į spintą, apie kažką pamąstyti, apie kažką pasvajoti, kažką sukurti... taigi, nuo šiol kviečiu jus į savo spintą... :)

O ar čia jaukiau, nei buvo, nuspręskite sudalyvaudami dešinėje pusėje esančioje apklausoje: „Kuris tinklaraščio šablonas mielesnis?“

Nauji metai, nauji ratai...

Negaliu patikėti, kad jau įpusėjo sausis, o mano dienoraštyje vis dar „kaba“ senųjų metų įrašas... :) Kaip suprantate, neskubam mes gyventi... :D O jei rimtai, tai visu kuo čia yra kalta mezgimo mašina... Apie pirmuosius blynus, iškeptus ant jos, užsiminiau praeitame įraše, bet istorija turėtų būti pradėta pasakoti nuo anksčiau, nes, iš tiesų, vietoj tų dvidešimt kelių sutažo papuošalų, kuriuos čia nuo rudens vis pasirodydavau, pagal „originalųjį“ planą grįžus iš JAV turėjo pasipilti įvairūs mezginiai, mat JAV nusipirkome mezgimo mašiną, kurią vis knietėjo pakinkyti darbui.

Deja, kaip mano gyvenime dažnai būna, tie originalūs planai ima ir virsta dar „originalesniais“. :D Ne veltui aš kartojau ir kartosiu – nėra nieko pastovesnio už kaitą. Bet grįžkime prie mezgimo mašinos. Ją įvaldyti ruošiausi daug anksčiau, tačiau dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, vertusių tai verkti (kai į mašinos kampą rėžiausi kakta, gerai paženklindama ją poros centimetrų kirstine žaizda), tai juoktis (supratus, kad tam tikram laikui mašina buvo „strigusi“ dėl visai kitos priežasties, nei mes manėm), viskas nusikėlė. Visgi rankos niežtėjo pradėti megzti, ir štai ta diena atėjo. Bandymas nr 1, nr 2, nr 3... Uf, kažkas gaunasi... Todėl, apžiūrėjusi visas savo siūlų atsargas, nutariau – reikia kažką didesnio pabandyti nusimegzti... Toks daiktas, kaip tunika, pasirodė visai tinkamas, taigi pasiraitojau rankoves ir „nubrūžijau“... Žinau – ne idealu, bet kaip mokymosi proceso dalis te lieka atminčiai... :)

Na, o jei jus kankina klausimas, ar dar grįšiu prie sutažo papuošalų, tai galiu patikinti, kad tikrai taip. Tereikia sulaukti atkeliaujančio siuntinio su įvairiaspalviais akmenėliais, o tada, tikėkimės, vėl galėsiu pasirodyti su naujais sutažo darbais...