Apie baltus užtrauktukus...

Gavau per praėjusį gimtadienį dovanų knygą – B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Kadangi bangomis pas mane ne tik fotografija, rankdarbiai, bet ir knygų skaitymas, tai teko laukti tos bangos, kuri įgalintų pasiimti šią knygą į rankas. Sulaukiau. Ir pakankamai skaniai (su kai kuriomis išimtimis) perkrimtau. Turiu prisipažinti, kad pirmieji puslapiai, tarsi žadėję popigį, kiek vulgarokais elementais „praturtintą“ romaną, ne itin patraukė. Į priekį vedė tik įdomi draugės, dovanojusios šią knygą, intriga – ji, skaitydama ją, dažnai paglavodavo apie mane. Ir vėliau supratau, kodėl...

Įtariu, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, turės skirtingą požiūrį į ją... Man, kaip jau minėjau, kliuvo vulgariais pasirodę intarpai, kuriuos norėdavosi kuo greičiau perversti. Kitaip tariant, jie mane grąžindavo prie minties, kuri paskutinį kartą  buvo užklupusi skaitant L.S.Černiauskaitės „Kambarys jazmino krūme“. Tąkart galvojau: Na negi nebeįmanoma šiais laikais parašyti knygos, kurioje nebūtų tokių dalykų?..

Apart šio, mano skoniui neįtinkančio motyvo, turiu pasakyti, kad knyga patiko. Labiausiai – ten, kur sutapo mano ir autorės požiūriai į tuos „baltus užtrauktukus“ – tas amerikietiškas šypsenas ir jas supančią sistemą. Skaičiau, linksėjau galva ir negalėjau pridurti nieko... Ir vis galvojau: jei bent vienas iš dešimties tūkstančio emigravusių parašytų po panašią knygą, tai gal ir emigravusių būtų ne vienu tūkstančiu mažiau... Tik štai paskutinis knygos skyrius pasirodė visai bereikalingas, tarsi viską sugadinantis – tarsi bandymas pasiteisinti, tarsi koks subraukytas juodraštis, kuriame nėra nei tvarkos, nei istorijos, nei apskritai – prasmės. Kita vertus, ar daug dar kas šiame gyvenime turi prasmę?..

Na, o tęsiant apie tuos baltus užtrauktukus, labai tikiuosi, kad jau greitai, ne už kalnų tie metai, kai galėsim ir mes sprukti iš užtrauktukų šalies, kurioje žolė anaiptol ne žalesnė, o dargi nupurkšta įvairiausio plauko pesticidais/herbicidais/kt. nuodais (neduokdie kokia piktžolė išaugs tarp iki koktumo puoselėjamos žolytės), dėl ko mamos bijo savo vaikus išleisti į kiemą, kad šie, savo smalsumo apimti nesugalvotų tos žolės pačiupinėti, o paskui dar ir susikišti savo pirštų sau į burną, taip godžiai absorbuojančią neragautą „gamtos“ „mineralų“ mišinį...
Sprukti iš šalies, kur atitraukti užtrauktukai byloja apie didžiulę toleranciją, bet vos jie užsitraukia, supranti visa tai esant gera priedanga nesuvokiamo masto korupcijai, manipuliacijai, apgaulei ir masiniam genocidui. Kalbu, žinoma, ne apie paprastus, manipuliavimo mechanizme įstrigusius gyventojus, bet apie tuos, kurie visa tai valdo...

Aišku, yra ir čia to, ką parsivešiu kaip savo gyvenimišką patirtį ir, žiūrėk, gal ateis laikas, kai atsisėdusi ir pati kurpsiu kažką panašaus į baltų užtrauktų istoriją, tik gražiai įpakuotą į keturias sienas. Internetu, tarsi gyvybiškai svarbia virkštele, sujungtas su Lietuva. Kaip ir visos, įtariu, emigrantų rašytos knygos, ji bus su patriotiškumo (kurio sąvoką supranti tik išvykęs iš tėvynės) prieskoniais, su dalele cinizmo ir... vilties...

O pabaigai keletas citatų iš „baltų užtrauktukų“, kurias net pasibraukiau skaitydama...

„Amerika – ne verkšlenantiems. Skraidančios duonos šalis nemėgsta pažeme ropojančių. Čia visi privalo šypsotis, lyg nuolatos patirtų skrydžio malonumą. Tai kas, kad kojos po šūdą braido. Šypsena – tavo skydas ir tavo galimybė iš to šūdo išbristi.“

„Laima neturi mašinos, reikia savanorių, kas ją galėtų vežioti. Amerikietis jaučia pareigą pasisiūlyti. Siūlosi, vežioja. Bet viena kolegė staiga neiškentusi ima ir paklausia:
– O kodėl tu neturi mašinos? Ar tavo valdžia, na valstybė, tau neleidžia jos turėti?

Praėjo beveik dvidešimt metų, ar mano valstybė ir toliau „neleidžia“ man turėti mašinos, valgyti sveiką, ekologišką maistą, gyventi padoriame rajone? Juk Lietuvoje garaže stovi visai nebloga Tojota, o Kalvarijų turguje maistas, ko gero, dar natūralesnis nei Ričardo siūlomose parduotuvėse ir jau tikrai pigesnis... Rinkis, Laimute, rinkis...“

„Dar blogiau jautėsi Marius. Aš gal šiek tiek apsipratau, o jis net ir apsiprast negalėjo. jis gyveno visą laiką Lietuva, – tokia, kokią ją paliko, vietomis, kuriose buvo. Tokių žmonių, kuriems Amerika būtų suteikusi visas galimybes išsilavinti, prakusti, kurie čia suklestėjo, – nepažįstu. Gal kam čia ir buvo labai gerai, bet turbūt tokiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Mane tik juokas ima, kai kas giriasi... Tai, kad čia žmgus laisvas, niekas jo nepersekioja, yra labai gerai. O valdžia... Kad ir kur, ir kokia ji būtų, į ją visuomet sulenda sukčiai. Kad ir dabartinio Čikagos burmistro aferos... Man visai neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, manęs tai neliečia, man jie visi yra JIE. Tas pats ir Lietuvoje.“