Trafaretai

Turiu prisipažinti, kad nedažnai būnu užburta kieno nors darbų taip, kad išnaršyčiau viską, ką tik galima rasti internete po to žmogaus parašu. Šį kartą taip nutiko, kad „užsikabliavau“ už IRRI darbų, į kuriuos ir anksčiau dirstelėdavau, bet atidžiau nesigilinau. Tačiau kai pamačiau, jog ši mergina stulbinančiai margina audinius savo pačios rankomis, nebeiškenčiau... :)

Kadangi namuose neturiu nei specialių trafaretinių ir net jokių tekstilinių dažų, neturiu tam kartui specialių tam skirtų teptukų ar volelių, o ir plėvelę trafaretui pasidaryti teko nugriebti tokią, kokią galėjau rasti namuose, nelabai tam pritaikytą; visgi... Neiškenčiau ir aš nepabandžiusi :) Užkrėtė – ne kitaip :)

Kadangi esu iš tų, kurie nemėgsta funkcijos neturinčių daiktų, teko sugalvoti kažką, ko man reikėtų :) Prisiminus prieš tai mano buvusį įrašą, sugalvojau, kad visai neblogai būtų pasisiūti maišelį Mėnulio puodeliui, nes „parduotuvinis“ man nepatiko nei savo spalva, nei pasiuvimo kokybe, nei abejotina besipukuojančia virvele...

Taigi, čiupau lietuviško lino, akrilinių dažų ir pasidariau štai tokį asmeninį maišelį :) Aišku, juostelės baltos nesugebėjau rasti, tai laikinai pabus su juoda ;)

Tarp mūsų, mergaičių...

– O tempora, o mores! – pasakytų turbūt mūsų prosenelės, pamačiusios Mooncup'ą, Lietuvoje dar vadinamą Mėnulio puodelu.

Apie tokį dalyką sužinojau prieš keletą metų, visai atsitiktinai užtikusį jį tarp daugkartinių higienos priemonių vienoje iš internetinių parduotuvių. Praėjus kiek laiko apie jį man užsiminė viena draugė, bet ir tuomet neatkreipiau į jį didesnio dėmesio, nors ir buvo minčių prie progos jį įsigyti. Prieš porą mėnesių apie tai prakalbo dar viena mano draugė, ir aš sugalvojau pasinaudoti proga išbandyti šį daiktą, kuris yra užkariavęs daugelio moterų visame pasaulyje simpatijas. Tuo labiau, kad internetas mirgėjo daugybe kalėdinių akcijų, tad galėjau šį daiktą nusipirkti tikrai pigiai.

Kadangi praktiškai neįmanoma, kad koks nors daiktas patiktų absoliučiai visiems, taip ir su šiuo Mėnulio puodeliu – atsiliepimų internete galima rasti labai įvairių. Tačiau aišku viena – abejingų nėra: arba labai patinka ir negrįžtų prie jokios kitos higieninės priemonės, arba labai nepatinka (kaip paaiškėjo – daugiausiai dėl išankstinio nusistatymo). Kiek teko skaityti komentarų, konservatyvesnių lietuvaičių tarpe daugiau skeptikų, tačiau anglakalbių tarpe iš viso beveik neradau neigiamų atsiliepimų apie šį produktą, kurį giria tiek anglės, tiek amerikietės, tiek australės, tiek skandinavijos moterys. Tai kuo aš prastesnė? :)

Žodžiu, prisiskaičiusi visko, ko tik netingiu, pasiryžau išbandyti Mėnulio puodelį ir aš. Turiu prisipažinti, kad pirmas bandymas buvo tikrai nevykęs, privertęs mane gerokai prasikankinti, ir maniau, kad tikrai mesiu lauk šią „silikoninę čerką“, kaip išsireiškė kažkuri internautė :) Tačiau gavusi keletą patarimų iš draugės, o ir paskatinta daugybės kitų nepažįstamų interneto bičiulių, kurių atsiliepimuose dažnai būdavo pabrėžiama, kad reikia prie šio produkto priprasti, o tam reikia bent trijų mėnesių, bandžiau dar kartą. Tiesa, kaip ir dauguma kitų moterų, turiu pripažinti, kad su šiuo Mėnulio puodeliu jautiesi tikrai nepaprastai patogiai. Vienintelis dalykas, ką reikia įveikti, tai įsidėjimo ir išsiėmimo procedūra. Čia gi į naudą prisiminti posakį, jog „sunku pratybose, lengva mūšyje“ – pasiryžau laukti antro bandymų „rato“.

Ir žinote, turiu pasakyti, kad praktiškai jaučiuosi nugalėtoja :) Tiesa, aš nebūčiau aš, jei nebūčiau sugalvojusi to puodelio pasitobulinti, pritaisydama jam virvelę, kad nebebijočiau, jog puodelis skradžiai prasmegs kažkur manyje ir negalėsiu jo rasti bei išsiimti, ir tai, turiu pasakyti, labai pasiteisino. Daugiausiai – psichologine prasme :) Tikiuosi, kad dar po vieno kito bandymų rato man nebereikės ir tos virvelės... :)

Beje, įdomu tai, kad dėl šio produkto ilgaamžiškumo internete galima rasti labai skirtingos informacijos. Matomai, kiekvienas gamintojas (Divacup, Instead, Lunette, Miacup ir kt.) nurodo skirtingai, na, o tas, kurį turiu, rekomenduotinas naudoti iki 10 metų... Neblogai, ar ne?

Kalbant apie tokius dalykus, kiekviena, matomai, renkamės skirtingai. Vienos – iš ekologinės pusės, kitos – iš finansinės, dar kitos – dėl patogumo. Aš galiu pasakyti, kad man visi šie trys kriterijai su Mėnulio puodeliu labai pasiteisino... Gaila tik, kad šis daiktas Lietuvoje nėra toks pigus, kaip čia, Amerikoje, kur jis kainuoja tiek, kiek kainuotų higienos priemonės, reikalingos 5-6 mėnesiams...

Žodžiu, aš išbandžiau. O jūs? :)

P. S. Daugiau apie tai: Wikipedijoje, Youtube, Privalumai ir trūkumai.

. . .

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus.

Ką rytas duoda: tuštumą ar minią?
O ką vidurdienis: ar pabaigą, ar pradžią?
Ką nusakyti nori vakarinės mintys,
Kai žvakės dagtis prašo užtarimo?

Nėra dienoj nei vieno dygsnio,
Kuris į praeitį nenusigręžtų,
Nėra minty nei vieno žingsnio,
Kuris suskubtų išsipildyt neužgimęs.

Eini kasdien miegot suvijęs siūlą,
Sapnus kuriuo surišt kas rytą nori.
Lengvai pabyra jie tarsi grūdai aguonos,
Ant balto sniego tako, vedančio į širdį...

Visko buvo gyvenime, bet kad taip... :)

Kaip rusiškai išsireiškė viena iš siužete kalbėjusių moterų, Всякого бывало в жизни, ну такого... :)

Pasižiūrėkite patys :)

Mėgstate kavą?..

Nors negeriu kavos, tačiau toks štai dalykėlis užkliuvo už akių: nešiojamas kavos aparatas...

Žavu, tiesa? Ir ko tik žmonės neprigalvoja... :)

Kur gyvena rankdarbiai :)

Ne per seniausiai mano kirpėjos, pas kurią lankausi, mama, kuri šuo metu yra atvažiavusi aplankyti savo dukros, paklausė, ar negalėčiau kitą kartą atvažiuodama atsivežti parodyti savo rankdarbių. Kiek sutrikau, nes pas pačią mane tų rankdarbių lieka iš tiesų vos vienetai... Viskas iškeliauja pas kitus, dažniausiai – dovanų forma :) Ir apsigyvena kituose namuose, iš kurių ne retai daugiau nieko ir neišgirstu :) Tačiau šį kartą turiu kuo pasidžiaugti :)

Jei pamenate prieš pusantrų metų mano darytą staltiesę, tai štai ji jos tikruosiuose „namuose“ :)

 

O jei pamenate megztą komplektuką mažam berniukui, tai štai kaip jis atrodė praėjusį rudenį ant pačio jo savininko :) Pradžioje kepurė, panašu, buvo kiek didoka, bet jau po mėnesio, kiek mačiau, labai gerai tiko... :)

Visuomet labai smagu pamatyti, kur tie rankdarbiai „nukeliauja“ ir kaip „tarnauja“ kažkam :)

Pradžia...

Na ką, mielieji, sveiki atvykę į 2010-uosius :) Tikiuosi, kad sutikote juos džiaugsmingai, su naujomis svajonėmis ir siekiais :)

Mes tradiciškai sutikome Naujuosius bažnyčioje, kartu su kitais bendruomenės nariais. Kadangi tai tradiciškai buvo „suneštinis“ vakarėlis, iš mano namų į jį keliavo „Draugiškų receptų“ dalyvės Audronės avokado salotos. Turiu pasakyti, kad šios salotos labai greitai dingo iš dubens... :) Tokių vakarėlių metu iš tiesų smagiausia yra ragauti visus tuos patiekalus, nes čia gali rasti patiekalų iš įvairiausių pasaulio virtuvių: indų, rumunų, italų, lenkų, bulgarų ir, žinoma, lietuvių bei amerikiečių :)
Po skanios vakarienės paprastai įlendame į įvairius stalo žaidimus, kurie man, kaip lietuvei, ne visuomet būna „įkandami“ dėl labai specifinių amerikietiškų juose esančių užduočių, reikalaujančių žinoti daugybę amerikietiškos kultūros subtilybių... Tačiau nepaisant to, visuomet smagu pamatyti tuos skirtumus ir sužinoti kažką naujo. Na, o vakarui įsisiūbavus, kaip ir kasmet, einame į didžiąją auditoriją žiūrėti „metų filmo“. Šiemet tokiu tapo režisieriaus Rich Christiano 2002 metais pastatytas filmas „Time changer“ („Laikmečio keitėjas“). Turėčiau pasakyti, kad tai – vienas geriausių krikščioniškų filmų, kuriuos man yra tekę matyti. Mano manymu, filmas labai taikliai įvardija priežastis, dėl kurių vos per VIENĄ šimtą metų radikaliai pasikeitė visuomenė, šeima, vertybės, prieš tai atlaikiusios ne vieną tūkstantmetį; be to, filmas atskleidžia tikrąjį daugumos šiandieninių bažnyčių veidą bei jų prioritetus. Todėl jei tokios temos jums įdomios, siūlau pasižiūrėti.



Na, o po filmo labai greitai atėjo ir vidurnaktis... :)

Dar greičiau išaušo pirmasis metų rytas :)) Metų pradžia...
Nors šiaip tai per daug nesureikšminu šios pirmosios metų dienos ir nekeliu sau kažkokių ypatingų uždavinių ateinantiems metams... Tiesa, pasvajoju, kad gerai būtų prispirti prie sienos savo valią ir pagaliau pradėti daugiau judėti, pvz., rytais bėgioti ar užsiimti kokia panašia sportine veikla, nes besėdint prie kompiuterio per dienas, vargšas kūnelis greitai apkerpėja :) Na, o visa kita priklausys nuo aplinkybių, per kurias lipsim, ropšimės ar kaip kitaip įveikinėsime ;)

Taigi, brangieji, gražių jums metų, tebūna jie atradimų ir džiaugsmo kupini ;)