Tie, kas prisimena šią mano nuotrauką, darytą 2000-ųjų vasarą Juodkrantėje,
šiandien gali ją sugretinti su ta, kurią man šiandien atsiuntė J.V.
šiandien gali ją sugretinti su ta, kurią man šiandien atsiuntė J.V.
Taip, kaip metai greit ištipsta mūsų kasdienybėje, taip ir šie, smėlio gniaužtuose įstrigę laivo griaučiai, pamažu grimzta gylyn, gylyn, tarsi primindami, kad viskas šiame gyvenime praeina, kad „ir tai praeis“...
Pamenu, tuomet, kai šiain ne taip pavyko ištrūkti iš tuomet pasiutiško darbo tempo kelioms dienoms prie jūros, su didžiuliu pasimėgavimu sėdėdavau prie šio paslaptingai įstrigusio smėlyje laivo ir žiūrėdavau, kaip jis pasitinka dūžtančias bangas. Rytą, vakarą, saulei spiginant ar smulkiam lietui dulkiant, ypač, kai aplink nebūdavo nei vieno žmogaus, gyvenimas aplink sustodavo... Mano mintys tuomet sukosi apie už kelių dienų gimusią pjesę apie gyvenimo blaškomą merginą. Apie žmones, gyvenančius „kitaip“, apie tuos, kurie sugeba ištrūkti iš savo rėmų, apie tas kitas gyvenimo alternatyvas, kurios tada sukosi mano galvoje...
Bet... Ir tai praėjo :)
3 komentarai:
hello... hapi blogging... have a nice day! just visiting here....
ir aš žinok esu šį daiktą nufotkinęs, dabar nesu prie darbinio kompo, bet butinai vėliau atsiūsiu. Tai galės būti tarpinė nuotrauka, nes man atrodo ją padariau kokiais turbūt 2005 qr 2006 metais, nepamenu tiksliai:)
There's no present. There's only the immediate future and the recent past.
Rašyti komentarą