Kas yra gražu?

Nežinau kaip jums, bet man tokie dalykai tiesiog sustingdo kraują...
Tiek violončelė, tiek visa ta plastika, tiek tas tikrumas...
Nerealiai gražu...



Jei galėčiau balsuoti, būtinai balsuočiau už juos, kad atstovautų Lietuvą šokių Eurovizijoje.

Apie Baltijos kelią sentimentaliai

Nors šiandien dar ne rugpjūčio 23-oji, kad reikėtų prisiminti šią dieną ir 1989-ųjų Baltijos kelią, tačiau kad jau Baltijos kelio-2 svetainėje mano komentaras buvo išrinktas kaip savaitės geriausias, tai pagalvojau, jog visai nebloga proga pasireklamuoti :)

Mano mintis, kurias redakcija atsirinko iš visų mano surašytų tų dienų įspūdžių, rasite čia, o aš tuo tarpu dalinuosi ir kiek daugiau detalių:

Tuomet man buvo 12. Pamenu, kaip kartu su broliu tėtis mus įsisodino į „trečią žiguliuką“, ir mes išdūmėm kiek toliau nuo sostinės centro, žinodami, kad kur nors gali mūsų reikėti labiau, nei sausakimšame Vilniuje. Ir iš tiesų - žmonių grandinė tęsėsi nenurūkstamai. Tik likus keliolikai minučių iki nustatytos valandos, jau toli nuo VIlniaus mes pagaliau radom properšą, kur mūsų rankų trūko. Nežinau, kelintas tai buvo kilometras, nepažinojau žmonių, stovinčių šalia... Tačiau viskas buvo nepaprastai sava.
Tą jausmą, kuris apima regint šimtus kilometrų besidriekinačią žmonių grandinę plėvesuojančių trispalvių fone, kiekvienas išgyvenome savaip. Kaip ir tą jausmą, kuris apima žinant, jog esi nors ir labai maža, bet visgi Laisvės, apie kurią taip ilgai buvo liepta tylėti, dalelė. Pamenu, kad daug kas stovėjo šalia pasidėję radijo imtuvus, per kuriuos buvo transliuojami tų dienų „topai“: E. Mastyė su „Laisve“, A. Vilčinskas su „Grįžtu namo“, bendra baltijos šalių „Bunda jau Baltija“. Dar kurį laiką nesinorėjo skirstytis. Labai vangiai visi sėdosi į automobilius, autobusus bei judėjo savomis kryptimis. Lėtai, išdidžiai, sudarydami patį didžiausią tuo metu kamštį... Automobilyje taip ir užmigau nesulaukusi jo pabaigos. Tik apie vidurnaktį tėtis pažadino, kai sugebėjome pasiekti Jonavą - mat ta pačia proga norėjome dar pasivažinėti po Lietuvą, ir į Vinių neskubėjom grįžti...

Dabar gyvenu netoli Čikagos. Dangus čia gal kiek giedresnis nei Lietuvoje, žolė gal kartais ir žalesnė. Bet žvelgiu pro langą, ir žinau, kad ne šitai žemei aš priklausau, tyliai skaičiuodama dienas ir mėnesius iki tos dienos, kai grįšiu NAMO.

O apie lietuvybę... Net nežinau, ar tai žodžiais galiu išreikšti. Tiesiog jaučiu tai. Ir kuo toliau tolstu nuo Lietuvos, tuo tas jausmas didėja. Kas ką besakytų, tačiau tai yra iš tos kategorijos, ko negali nusipirkti. Kaip banaliai beskambėtų, tai prilygsta motinai, pirmajai meilei, kitiems iš širdies neišplėšiamiems dalykams...

Foto V. Visocko

Mano.. nebe mano... niekieno...

Ar tu meni, kaip šiltas vasaros lietus...
Uoj, ne ta daina...
Mažos mašinėlės man labai patinka...
Aj, irgi ne ta...
Na, kažkas per vidurį:
Ar tu meni mano pirmąjį mašiniuką? :)

PVH 707. Šifruodavom taip: Pirksiu Vieną Hematogeną - mat labai jį tuo metu mėgau...

Pabėgus man iš Lietuvos, mašiniukas kurį laiką stovėjo (manau, ne vienas, kas žino, matė, bet daugiau nematys) šeškinėje, mano dėdės globoje, tačiau nuo šiol visa tai jau istorija...

Iškilmingai pranešu, kad šių metų liepos mėnesio nenustatytą dieną įvyko šio automobiliuko laidotuvės vienose iš Vilniaus automobilių kapinių :) Savininko sutikimu, visos donorystei tinkamos dalys bus panaudotos kitiems nelaimėliams. Liūdi buvusi šeimininkė ir kiti jai prijaučiantys.

Viskas, kas liko, tai tik šis liudijimas apie pilkosios išregistravimą iš gyvųjų tarpo:

Ir abu gražiai fotografuojamės...

Pagaliau susiruošėm Dariaus gimtadienį atšvęsti...

Truputį po laiko, bet vėliau geriau nei niekada :) Aš tradiciškai iškepiau Dariaus taip mėgstamą morkų pyragą, anyta privirė cepelinų, tad smagiai visi susirinkę ta proga pavakariniavome...

O kad įdomiau būtų, nutarėm ta proga nusifotografuoti, mat seniai abudu labudu kadre bebuvom ;)

Atmerkiu akis...

Sėdžiu ir kramsnoju cukruotą imbierą. Nepaprastai skanu. Buvau pasiilgusi jo ir praktiškai pamiršusi, kad toks yra. Užsimerkiu. Šiek tiek nupurto – panašu, kad ir vėl kiek per daug atsikandau. Nieko. Užsigeriu vandeniu, ir viskas vėl pasimiršta...

Daug galvoju. Nepaprastai daug galvoju. Netgi apie tai, kad toks nekonkrečių minčių srautas jau seniai sukosi mano galvoje. Minčių, kurias norisi išlieti, o kartu ir suturėti – tarsi piltum lauk braškių kompotą, norėdamas, kad uogos liktų stiklinėje...

Verčiu sekmadieninių pastebėjimų knygelę, kuri per metus baigia prisipildyti juodų ir mėlynų, o kartais žalių raidžių. Paskutinis įrašas – apie matymą. Ne akimis. Apie matymą savo siela. Dvasia. Apie suvokimo šviesą ir apie tai, kas atsiveria per pažinimą... Visa tai – tarsi nenutapomas paveikslas. Tarsi užsikirtusi plokštelė, kuri sukasi užburtu ratu ir negali pasakyti nieko daugiau, nei yra tame užstrigusiame vinilo rėvelyje.

Visgi. Apie akis – apie tas, vidines. Kurios matomos irgi tik per kažkokią keistą šviesą, per laiko išsklaidytus šviesos spindulius, kurie vienus erzina, kitus gi traukia ir pačius juos nušviečia... Kodėl nėra žodžių, kuriais galėčiau apie jas papasakoti pasauliui, kodėl viskas ir vėl talpinasi tik į kodus ir šifruotes?

...Iš laiško efeziečiams: „... kad... duotų jums išminties... dvasią... apšvietus jūsų pažinimo akis; kad jūs pažintumėte...“

Visgi po truputį apčiuopiu savo pažinimo akis. Uždegdama šviesą bei po truputį įsileisdama ją į savo protą. Visa tai palengva smelkiasi gilyn į suvokimą, kol pasiekia širdį. Tai ji paskui spinduliuos šviesą aplinkui, jei netyčia neuždengsiu jos savo išdidumu, savo godumu ar tiesiog neapdairumu. Uždegsiu ją baltą, bet esu įsitikinusi, kad vieni ją matys raudonai, kiti – žaliai, dar kiti – tamsiai mėlynai – beveik juodai. Nes viskas priklausys nuo to, per kokį nusistatymo filtrą į ją žiūrės. Paprasta iki banalumo.

O žodžiai liks dienoraščiui. Iki galo suprantami tik jam pačiam ir man. Mįslė, kuri kažką gal palies, bet ne taip, kaip liečia mane, žinančią atsakymą į ją. Palies ne tuo pat prisilietimu ir ne toje pačioje erdvėje...

Atmerkiu plačiai savo akis. O pati tuo tarpu užsimerkiu. Kad prisijaukinčiau tą šviesą, kuri atsimerkus skubės išlėkti lauk...

Maža smulkmena

Kartais iš šono gali atrodyti, kad, visą dieną sėdėdama tarp keturių sienų, turėčiau jaustis izoliuota nuo viso likusio pasaulio. Tačiau įdomu tai, kad būtent sėdėdama tarp šių keturių nebylių bičiulių, atradau daugybę naujų žmonių, bendraminčių, kurie tokiomis karštomis vasaros dienomis kaip ši, yra tiesiog neįkainojama atgaiva sielai...

Tiesa, maža smulkmena - keturios sienos turi būti su viena sąlyga - jos turi talpinti savyje interneto ryšį :)

Foto iš flickr.com

Liepos 15-oji

Šią dieną prisimenu nuo pat vaikystės. S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą istorija man visuomet kėlė daugybę minčių, susijusių su drąsa, patriotiškumu, iššūkiais ir pasiryžimu. Nežinau, kodėl, bet ši data man visuomet įsirėžia į atmintį ryškiau net nei vasarao 16-oji ar kovo 11-oji. Gal todėl, kad su ja susiję vos du asmenys, gal dėl to, kad lengviau pamatuoti dviejų žmonių gyvenimą nei milijonų... O gal dar dėl kažko, ko šiandien nepajėgiu įvardinti... Gal todėl ir pirmasis straipsnis, kurį šiandien perskaičiau „delfyje“, buvo būtent apie prieš 75-erius metus Atantą perskridusius, bet taip gimtinės ir nepasiekusius lakūnus.

Tokie dalykai visuomet paliečia - ypač dabar, kai esu šiąpus Atlanto ir kiek aiškiau matau tą kelią namo, tą norą parodyti, kas yra Lietuva.
Tačiau straipsnyje paminėta dar viena "Lituanikos" nusileidimo versija Soldino miškuose man buvo naujiena. Niekur kitur iki šiol nebuvau susidūrusi su šia informacija.

Taigi, liepos 15-oji. Šiandien man ji svarbi dar ir tuo, kad tai - Dariaus gimtadienis :)

Metai

Lygiai prieš metus, liepos 14-ąją, atvažiavau į Ameriką... Pro buto langą mačiau visus keturis sezonus, skaičiavau dienas, savaites, mėnesius, liūdėjau ir džiaugiausi :) Prabėgo greitai :) Tikiuosi, kad ir likusieji, kuriuos teks čia praleisti, prabėgs ne lėčiau :)

Metų laikai pro buto, kuriame gyvename, langą :)

P.S. Beje, šiandien pirmą kartą šią vasarą išgirdau už lango cikadų grojimą.
Jau net buvau užmiršusi, kad jos čia tokios vasarą atsiranda... Ate, ramybe... :)

Tai gražiai gražiai...

Prieš porą dienų rašiau apie amerikietį ir lietuvę, kurie užsiima lietuvių kalbos mokymu :) Taip jau gavosi, kad ir aš, kaip visada, įkišus savo trigrašį, negalėjau ramiai nustygti vietoje :)
O kadangi turiu galimybę įrašyti garsą, tai jau prisiunčiau jiems visokių greitakalbių, o ateity, pagalvojom, kad būtų labai faina kokios tautosakos perliukų besimokantiems paberti. Pavyzdžiui, pradedant nuo lietuviškų patarlių...

Tad jei turit galvoje kokią vieną ar kitą įdomią ar labai populiarią lietuvišką patarlę, posakį, nepatingėkit įmesti į komentarus, ką? :) Parodykime užsieniečiams, ką gražaus turime, nes mano galva jua kvadratinė, viskas į užmarštį baigia sulįst... :)
Beje, nebeprisimenu ir gražių sutartinių :( Pamenu tik, kad Maroke kažkada labai superinę sutartinę kažkokią apie liepą dainavom... Ale prisimink dabar, kad geras, žodžius, melodiją...

Aš tuo tarpu įrašiau jiems dainos „Ėjo senis lauko arti“ pamokėlę su tom visom tumba-tumbararasom :) ir įdainavau vienoj jų pamokoj nugirstą „Tai gražiai gražiai...“ Ne idealiai, nuskubėjau į pabaigą, bet jau nebebuvo kada perdainuoti, tad tebūnie taip, kaip yra :)
Dabar beliks sulaukti, kada jie ten turės laiko viską įmontuoti į savo pamokas :)
Tuo tarpu įdedu čia „Tai gražiai gražiai...“ - tiems, kas senai ją primiršęs :)
Skanaus pasiklausymo :)


P.S. O iš tiesų, oficialiai, ši daina vadinasi „Lietuva“ :)
Žodžiai - Justino Marcinkevičiaus, muzika - Galinos Savinienės.

Žaibas

Kai kokiame nors žurnale pamatydavau žaibo fotografiją, visuomet galvodavau: kiek kantrybės reikia turėti, kad nufotografuotum kažką panašaus? Tačiau vakar vakare, kai pakilo didžiulė audra ir prapliupo smarkus lietus, o iš dangaus pasipylė žaibai ir griaustiniai, aš supratau, kad tai įmanoma. Tiek žaibų, kiek čia būna liepos audrų metų, nebuvo tekę matyti niekur... Tik va, per vėlai sumaniau ir aš išsitraukti fotoaparatą - jau visai audrai rimstant. Na bet... vieną visgi pavyko sugauti :)

Rožinė spalva ne pro rožinius akinius.

Rožinis papuošalas? Kodėl gi ne? Ypač, jei žinai, kas tokią spalvą mėgsta, nešioja, ir visuomet suka galvą, kaip rasti šios spalvos aksesuarų...

P.S. Beje, rožinė spalva čia neveltui, ir ji iš tiesų susijusi su kai kuo iš projekto Nedelsk! Kas įdomiausia, viename blog'e kaip tik aptikau dar vieną darbelį, susijusį su šia tema...

Kalbėkime lietuviškai

Besklaidydama dienos žinias užkliuvau už straipsnio apie vieną lietuvės ir amerikiečio porą, kuri sugalvojo mokyti kitus lietuvių kalbos, pamokų įrašus talpindama internete.
Tad, jei turite draugų užsieniečių, kurie nori išmokti lietuviškai, manau visai verta dėmesio jų svetainė - Lithuania Out Loud.

Šestadienis miške

Tuomet, kai užmiršti, kas yra uodai, laikas traukti į gamtą prisiminti...

Taip padarėme ir mes, praėjusio šeštadienio rytą prisijungdami prie kitų bičiulių, kurie viename Viskonsino valstijos miške stovyklavo jau nuo penktadienio. Peržiūrėję organizatorių darytas nuotraukas supratome, kad daug įdomios veiklos jau spėjome praleisti, tačiau ir be to smagiai pasibuvome.
Viso susirinko virš dvidešimt žmonių, kurie laiką leido žaisdami dažasvydį, važinėdamiesi keturračiu, šaudydami iš lanko, ieškodami iš anksto paslėpto „lobio“, supdamiesi hamakuose, žaisdami vakare prie laužo gerai visiems žinomą žaidimą „Mafija“ ir kt.

Beje, pirmą kartą teko sėdėti aplink laužavietę, kuri saugumo sumetimais yra iškastoje duobėje (mat aplinkui esantis pušynas labai sausas). Pradžioje buvo keista matyti laužą tarsi po kojomis, tačiau paskui pasirodė, kad tai – verta dėmesio idėja, kurios dėka nereikia saugotis iš laužo šokinėjančių žarijų ar bijoti kokio benusiritančio degančio rąsto.
Taip pat iš naujai išbandytų dalykų buvo ir lauko dušas – žmogaus ūgio palapinė, kurioje pakabintas specialus vandens maišas su apačioje pritaisyta šlangele bei maža dušo galvute. Super reikalas, kai greta stovyklos nėra nei upės, nei ežero.
Na o trečiasis naujai išbandytas dalykas buvo ant iešmo kepti... zefyrai... Manau, kad toks delikatesas kada nors ateis ir į Lietuvą :)

Sekmadienį pasistengėme išvažiuoti gan anksti, idant išvengtume eismo kamščių, kurie susidaro kaip ir kelyje Klaipėda-Vilnius po tokių ilgų savaitgalių. Ir nors laiko pabūti gamtoje nebuvo super daug, tačiau ir to pakako, kad grįžę namo nuo deguonies pertekliaus visą likusią dienos dalį būtume apspangę, o nuo uodų pertekliaus įgytume norą artimiausiu metu nepasirodyti miške :)

Kaip ten bebūtų, stovyklavimas miške mane visuomet grąžina į mokyklos laikus, kai dvi savaites praleisdavau orientacinio stovykloje. Dabar turbūt sunkiai išbūčiau tokį laiką kiek toliau nuo visų patogumų, todėl peršasi tik viena išvada – senstam :)

Na o čia keletas akimirkų iš stovyklavietės:


Daugiau nuotraukų iš visų trijų dienų miške galima pasižiūrėti viename ir kitame stovyklos šeimininkų nuotraukų albume.

Fejerverkai

Liepos 4-osio vakarą čia įprasta matyti dangų, visą nusėtą fejerverkais. Ta proga tiesiog nuotraukų prišaudžiau...

Susitikimas su Šarune

Taip sutapo, kad šį savaitgalį, kaip ir Lietuvoje, taip ir pas mus – trys išeiginės. Pradedant liepos 4-ąja, kuri yra Amerikos nepriklausomybės diena, baigiant sekmadieniu.
Ketvirtadienį pabaigusi visus savo darbus, penktadienį iš ryto galėjau nuvažiuoti į Čikagos downtown'ą susitikti su Šarūne, kuri šiuo metu kaip tik vieši JAV. Prieš tai keliavusi po Naujosios Meksikos (New Mexico) valstiją, sudalyvavusi Santa Fe vykusioje kūrybinėje foto laboratorijoje, keletą dienų skyrė ir Čikagai, iš kur po poros dienų trauks į Niujorką. Jau seniai planavome susitikti, todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko suderinti visus paskutiniųjų dienų planus. :)
Smagu susitikti su tuo, kas yra „iš tos pačios operos“, ir tu neatrodai keistai, norėdamas grįžti į LT ar tuomet, kai susitikęs kalbi ne apie pinigus, o tiesiog apie gyvenimą :)
Žodžiu, šventės prasidėjo tikrai smagiai. Dvi su puse valandos vaikštant Mičigano ežero pakrante ir gurkšnojant šviežiai spaustų sulčių kokteilius prabėgo tikrai greitai, ir net nebuvau pagalvojusi, kad spėsiu nudegti saulėje – po poros valandų atrodžiau tarsi virtas vėžys ir pagalvojau: gerai, kad buvo proto užsivilkti kažką ilgom rankovėm.

O čia papuošalas, atitekęs Šarūnei, kurį ji mini komentaruose :)

Bandymas susitikti su savimi

Taip vadinasi prieš 7 metus Dariaus Bazaro rašytas straipsnis, kurį visai atsitiktinai šiandien radau internete. Straipsnis, kuris sugrąžina mane į 2001-uosius - turbūt pačius beprotiškiausius mano gyvenimo metus, kai ir magistrą gyniausi, ir darbe viršvalandžiuose maudžiausi, ir „Palėpėje” „Čia ir dabar” stačiau, ir visomis savo jėgomis kapsčiausi sunkiausiose jausmų peripetijose, laviruodama tarp saldaus melo ir karčios tiesos, valgydama kilogramus gyvenimiškos druskos, bet taip ir nepajėgdama suvokti gyvenimo skonio...

Negaliu patikėti, kad prabėgo septyneri... Atrodo, kad vos vakar mano ranka vedžiojo pjesės tekstą mažoje Juodkrantės namelio palėpėje, lyjan lietui. Pjesė, kuri gimė iš to didžiulio noro atrasti save, suvokti save. Dabar ji atrodo kiek juokingai - tarsi išaugti marškinėliai, į kuriuos vos ranka telpa, paversdama juos teatro lėle.


Visgi kai kurių dalykų nubraukti ir šiandien neišeina: tikėjimo, kad ieškantysis randa, tikėjimo, kad išdrįsti būti savimi yra didžiulė vertybė, tikėjimo, kad būdamas priekyje visuomet turėsi pulką kareivių, stovinčių už nugaros... Ir tai, kad bėgimas nuo savęs visuomet atves į patį save...

Visa tai, ką tuo metu bandžiau įdėti į Akvilės personažą, gyva ir šiandien - tarsi spalvoti sapnai, sustabdytos akimirkos, prieš tai išgyventos realybėje...

Dar viena dovana

Visaip kaip fotografavau, bet vis tiek ne visai pavyko perteikti tikrąjį vaizdą...
Bet kokiu atveju tai - dovana anytai gimtadienio, kuris bus už mėnesio, proga :)

Tvarka bus

Vieną vakarą važiavome pustuštėmis gatvėmis namo. Kaip įprasta, besiruošiant sukti į dešinę, nors ir degė raudona, Darius nedelsė (čia nebūtina žalia rodyklė prie šviesoforo, kad galėtum sukti į dešinę – jei nieko nėra, imi ir važiuoji). O ko delst, jei gatvės tuščios, ir erdvią sankryžą, kurios kairioji atšaka leidžiasi nuo vieduko, gali matyti gan iš toli.
Tačiau taip neatrodo automatines sistemas kuriantiems tvarkos sergėtojams, kurie tuoj fiksuoja, jei per mažai laiko praleidai įvertindamas situaciją kelyje ir per greitai pasukdamas į dešinę... Viso to pasekoje po savaitės į namus ateina štai toks baudos kvitas. Ir „nebepasišakosi“...

Pagalvoju, kad jei Lietuvoje taip efektyviai veiktų eismo taisyklių vykdymo sekimas bei draudimas, matomai ir vairavimo kultūra bemat pasikeistų...