Kita medalio pusė

Prieš kurį laiką rašiau apie genialumą paprastume, kur, šalia kitų dalykų užsiminiau ir apie vaikų skiepijimą. Tuo tarpu šiandien į mano rankas papuolė dar viena nuoroda į straipsnį ta pačia tema.

Apskritai neblogas tas homosanitus.lt tinklapis... Kažkaip pastaruoju metu daug kas, žiūriu, jį atrado... Tad prie progos siūlau ir jums po jį paklaidžioti... Tiesiog susipažinti su kita medalio puse nei ta, apie kurią girdim nuolat iš įvairių „visuomenės informavimo“ šaltinių...

Karmen

Kai šį darbelį parodžiau savo buvusiai bendradarbei, ji man parašė: „Gali pavadinti rinkinį KARMEN. Labai moteriškas ir žadinantis aistrą“ :) Na tai ta proga taip ir pavadinau :) Dalinuosi ir su jumis – naujausias darbelis, skirtas mamai gimtadieniui. Užsakymas skambėjo taip: „Noriu ko nors ryškiai raudono, didelio, kad galėčiau pasipuošti vilkėdama savo juoda suknele su golfo kaklu. Ir plius dar didelių „klipsų““...

Tai va, užsakymas materializavosi tokia forma, kokią matote nuotraukose :)

Rezultate sužinojau, kad liaudyje vartojamas žodis „klipsai“

lietuviškai vadinasi aussagais :)
Tai va, paskutinėje nuotraukoje kaip tik tie... aussagai...
(Labai jau neįprastas, visgi, ausiai žodis :)

Omletas japoniškai...

Vis tik.. Susigundžiau parašyti apie tą japoniškai lietuvišką omletą... :)
Tikrojo japoniško omleto, kurį darė mano draugė japoniukė Danijoje, recepto tikrai neatkartosiu... Žinau, kad ji į jį dėjo kažko, kas yra tikrai išskirtinai japoniška, nors sakė, kad galima daryti ir paprasčiau... Dažnai prisimindavau tą omletą, bet taip ir nerasdavau progos nusipirkti kvadratinę keptuvę, kuri reikalinga jam kepti...

Ir štai pagaliau... Prieš gerą savaitę su Darium užmatėm rytietiško maisto parduotuvėj tokį daiktą ir nusprendėm išbandyti... Paimdami japonišką kiaušinienės kepimo techniką ir lietuviškas kiaušinienės kepimo tradicijas, pagardindami omletą džiovintais pomidorais, saldžiąja paprika bei šviežiais svogūnų laiškais :)


Omleto idėja tokia, kad sumaišius visus reikalingus produktus (kiaušiniai, pienas, prieskoniai, šiek tiek sojų padažo), pili į keptuvę keletą šaukštų taip, kad susidarytų 2-3 mm sluoksnis... Vos jam pradėjus kepti, kai jau galima pakišti po juo lopetėlę (t.y., kai nebelimpa prie keptuvės), omletas pradedamas vynioti į tiubelę, kuri paliekama viename keptuvės gale. Vėl pilamas sluoksnis paruoštos masės, pakepamas (ne iki galo iškepamas) ir vyniojamas į tą pačią tiubelę. Kaip žinia, mes sluoksniais dar barstėm savo „pagardus“ :)

Taip finale susidaro savotiškas vyniotinis... Pusiau apskrudęs, pusiau nevisai viduje iškepęs :) Visa tai supjaustoma riekutėmis ir vagoma :)


Kitą kartą gal pribręsime ir suši, apie kurios pastoviai kalbame, gamybai :) Nors dabar vis dar paprasčiau yra tiesiog jų nusipirkti :)

Dalykai, apie kuriuos tyliu

Kai vakaras sulenda į naktį, vis dažniau prisimenu, kad neparašiau apie tai, apie tai ir dar... apie tai...
Pirmiausiai – apie tai, kaip vėl mėgavomės suši, paskui – apie tai, kaip vakarienei gaminom lietuviškai japonišką kiaušinienę naujoje kvadratinėje keptuvėje. Paskui – apie tai, kad buvo rinkimai, o dar vėliau – apie tai, kad išgirdau neįtikėtiną vieno žmogaus dingimo istoriją... Ir dar apie daug ką neparašiau, nors mintyse turbūt ne vieną knygą sukurpiau su antrašte: „Mano dienoraštis.“ Ir paskui dar vieną: „Mano dienoraščio nesibaigiantis tęsinys“. O finale vis tiek liko begalė dalykų, kuriuos vis tiek pamiršau, kuriuos nutylėjau, apie kuriuos ir vėl neišdrįsau. Vardan kitų ramybės...

Tai štai kaip nutinka, kai vakaras sulenda į naktį...

Radijo teatras

Sėdėjau šįryt ant sofos ir nėriau mamai papuošalą. Įsijungiau radijo teatro įrašą, į kurį nuorodą man atsiuntė draugė. Keista buvo klausytis įrašo, kuriame girdisi mano trijų draugų balsai.

Ech... Mūsų karta užaugo...
O regis, dar taip neseniai, „tik“ prieš kokius 20 metų, vieną vakarą aš sėdėjau savo vaikiškame kambaryje, siuvau klouną pagal knygelę „Žaislai iš atraižų“ ir klausiausi lygiai tos pačios radijo laidos – „Radijo teatras“... Tik aktoriai, kurie tąsyk įskaitė pjesę, buvo mano tėvų kartos. Šiandien jų vietoje mano draugai...

> Radijo teatras. F. Dostojevskis, „Baltosios naktys“.
(jei nuorodos neatidaro, bandykite atidaryti su Safari naršykle, nes LRT įrašai kažkaip labai keistai užkoduoti... O jei ir taip nepavyksta, bandykite šią nuorodą.)

Požiūris. Dar kartą.

Ne per seniausiai rašiau apie požiūrį iš savo varpinės. Šį kartą – apie požiūrį apskritai.
Nors už šią partiją nebalsavau, nors žinau, kad ši reklama viso labo tik plagiatas, gal jau seniai apkeliavęs visą internetą (tik nespėjęs užsukti į mano pašto dėžutę), bet sutikit – tai dar sykį įrodo, kad viskas gyvenime – tik požiūrio reikalas...
Iš kurio galo į gyvenimą žiūrite jūs?..

Ruduo

Visą savaitę žiūrėjau pro langą ir žavėjausi nuostabiu rudeniu... Deja, darbai neleido atsitraukti ir pasigrožėti juo negalvojant apie nieką. Iki vakar. Kai pagaliau išėjau pasivaikščioti, prigriebusi dar ir savo dažną palydovą – fotoaparatą.
Su drauge Viktorija apėjom tradiciniu tapusį mūsų ratuką aplink porą šalia esančių ežeriukų, grįžom prisikvėpavusios neįtikėtinai lengvo ir jau vėstančio rudens oro, akis gerai paganiusios į neapsakomo grožio ir įvairumo medžių spalvas... Keletas vaizdelių ir jums:

Retro - 2

Dar viena retro nuotrauka, kuriai – 37 metai :)
Veiksmas vyksta 1971 metais ant Kauno rotušės, kurią mano tėtė tuo metu restauravo, varpinės stogo.
Rankose –16 mm filmavimo kamera, kuri akylai stebėjo ir visą mūsų vaikystę... :)

Retro

Savo vaikystės nuotraukas, stropiai tėvų rinktas ir saugotas, turbūt mokame atmintinai... Tačiau ima ir nutinka, kad staiga, tarsi iš niekur nieko atsiranda kokia nuotrauka, kurios jūs nei akyse buvote regėjęs, nei žinojote apie ją...

Ankstyviausia mano brolio nuotrauka, kurią man buvo tekę matyti, buvo jo, trimečio šviesiaplaukio garbaniaus, sėdinčio ant triratuko fotoateljė, fotografija. Tačiau šiandien brolis netikėtai atsiuntė nuotrauką, kur jam - vieneri...
Kažkas neįtikėtino :) Ją gavo mano tėtis iš vieno seno pažįstamo, laikiusio šią gėrybę pas save daugiau nei 30 metų :)


Jei nežinočiau, kad šioje nuotraukoje - mano brolis, man net į galvą neateitų tokia mintis... Nors brolis sako, kad jo sūnus Adomas - jo kopija :)

Boružės

Sėdžiu prie savo mažo kompiuterio stalelio, užverčiu galvą į lubas ir matau... boružę...
Užtraukiu užuolaidą, kad nešviestų man į ekraną saulė, atsisukusi po pietų į mūsų langus, ir matau ant jos... boružės, lipančios langu, šešėlį...
Pasuku galvą, pasižiūriu į sieną, ir vėl matau... boružę :)
O, va dar viena ką tik perskrido kambarį ir pasiklydo beplėvesuojančiose užuolaidose...

Nuo pat vaikystės man boružės buvo mieli padarėliai, kuriems, patupdytiems ant smiliaus galo, dainuodavome: „Dievo karvyte, skrisk į dangų, ten tavo vaikai verkia ant lango...“

Iki šio nesuprantu, kaip boružė susijusi su karvėmis, bet tebūnie, nenukrypkime nuo temos. Tačiau šiandien yra kitaip. Šiandien man šie mieli padarėliai virtę kažkuo panašiu į tarakonus, kurie įlįs, jei tik ras plyšį. O kadangi lango rėme yra mažas plyšelis nuo lietaus susirinkusiam vandeniui išbegti, jis joms tiesiog idealus, kad savo kompanija paįvairintų mūsų buto interjerą. O pernai, kai tokiu metu važiavom į Viskonsino valstiją, sužinojau, kad boružės gali skraidyti debesimis bei pakankamai nemaloniai kandžiotis ir lįsti į akis...

Ar būčiau tuo patikėjusi vaikystėje, kai tai buvo vieni mieliausių padarėlių?..
Tai va, vienas tokių mielų padarėlių pernai visą žiemą gyveno ant mūsų kilimo - interjero paįvairinimui :)

Vakaras

Tobulai medžių spalvos užsidega.
Kad per pirmąją šalną nesušaltų.

Tobulas saulėlydis raudoniu nušvinta.
Iki mėlynumo įkaitęs,
kad su mėnuliu susiderintų.

O many tik mintys dega.
Ir netobulai rudeniškai gęsta.

Pažarstydamos viena kitą,
Į vieną susilydo,
lietum iškrinta...

Nurieda nusvirusiomis rankomis
Žemę palaistydamos.
Už lango vakaras nutyla...

Nereikalingos... dovanos

Man dažnai kirba mintis, ką kiti žmonės daro su... nereikalingomis dovanomis...
Ne, ne su tokiomis, kurios telpa į delną ir jas ramiai gali įdėti kur į stalčių bei nesunkiai užmiršti, jei jau labai jos „ne į temą“, tačiau su tokiomis, kurios kitų žmonių akimis yra jums labai reikalingos, nors jums patiems yra ne kas daugiau, nei pastovus galvos skausmas, kur jas dėti savo ankštame būste, kuriame ir taip stengiatės neapgyvendinti to, kuo niekada nepasinaudosite, bei kaip čia, neįžeidžiant dovanojančio asmens, nepabijokime to žodžio, – atsikratyti jomis...

Prisipažinsiu, kad man šiandien atrodo geriau visai negauti jokios dovanos, nei gauti tokią, kuri nei atneš džiaugsmo, nei bus reikalinga...

Gal todėl, galvoju, ir smagiausia yra gauti tiesiog mažas dovanėles – dėmesio išraiškos simbolius. Ne, ne todėl, kad jomis lengva atsikratyti :) Bet turbūt todėl, kad jos žymiai daugiau talpina savyje to, ko mums visiems labiausiai reikia...

1

Na ką, švenčiam vienerių metų, sukaktį...
Laikas praskriejo taip žaibiškai, kad net nesugalvoju, ką parašyt – atrodo, kad viskas vyko vakar :) Na gerai, prieš savaitę :) Taigi, medaus mėnuo tęsiasi :)

Nors šiaip nesu iš tų, kurie vos progai pasitaikius kažką ima organizuoti, traukti lauk iš galvos visokius siurprizus, anaiptol, gal verčiau, radusi bet kokią progą, stengiuosi nuo visko „nusimuilinti“ ir būti absoliučiai nuobodi, tačiau vieną dalyką vis tik šia proga prisiruošiau padaryti. Tai, apie ką seniai galvojau...

Prieš kokį pusmetį kartu su Darium važiavom pasivažinėti dviračiais ir pakeliui atradom taip vadinamą „garage sale'ą“. Užsukę nenusipirkom nieko, išskyrus du nedidelius (5×5 cm) 3 cm gylio foto rėmelius. Ilgai jie stovėjo tušti ant lentynos, o aš vis sukau galvą, ką į juos galėčiau įrėminti. Kadangi rėmeliai buvo du, tai ir užpildyti juos norėjosi kartu, be to, jie prašėsi kažko išskirtinio, susijusio su mumis dviem... Tačiau kas tai galėtų būti? Mūsų notraukos? Banalu... Galiausiai prisiminėm, kad giliai spintoje Darius laiko mano dar iš Londono jam siųstas dovanėles, kai mūsų pažintis tebuvo kibernetinė. Jas vakar ir įrėminau.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tokie pat banalūs dalykėliai, kaip ir įrėmintos nuotraukos. Jei kiekvienas jų neturėtų tam tikros reikšmės asmeniškai mums.


Taigi. Į pirmąjį rėmelį įrėminau ant tos pačios grandelės kabančius mažą auksinę širdelę ir raktelį nuo jos... Prieš 7 metus šį pakabuką man padovanojo prancūzų kalbos dėstytoja, sakydama, kad duočiau tai saugoti tam, kas ras raktą į mano širdį... Taip iš mano piniginės, kur ją ilgai nešiojau, prieš du metus ji persikraustė į JAV.
Antrajame rėmelyje apsigyveno tyliai tyliai skambanti širdutė. Kas bendravo su manimi 2001-04 metais, turbūt prisimena mano skambantį kiaušinį, kurį visuomet nešiodavausi su savimi. Todėl kai Darius paklausė, ką galėčiau jam atsiųsti tokio, kas visuomet galėtų būti kišenėje ir primintų mane, radau pirkti šią taip pat skambančią širdutę, kuri atsidūrė per Kalėdas jo rankose.

Dabar, kai esame kartu, šie du maži daikčiukai įgauna kitą prasmę, todėl pagalvojau, kad būtų smagu, jog jie abiems mums primintų tai, nuo ko viskas prasidėjo...

Bokštas...

Parašyti šia tema sugalvojau po keleto įvykių...

Pirmasis jų nutiko prieš daugiau nei pusantrų metų, kai mano artima draugė, su kuria susipažinau Londone, buvo pakviesta dirbti tarptautinėje kompanijoje, užsiimančioje... Jungtinių Arabų Emiratų kultūros strategijos planavimu... Apie jos darbą daugiau nieko ir nežinau, nes jai apie tai tiesiog draudžia kalbėti pasirašyta darbo sutartis...

Prieš kokį pusmetį kitas draugas, taip pat iš Londono, atsiuntė nuorodą į trijų neilgų reportažų apie JAE miestus – Dubajų, Abu Dabį ir Dohą – seriją.

Tuo tarpu prieš mėnesį pasižiūrėjau dar ir Algimanto Čekuolio laidą apie JAE plėtrą, kur pirmu smuiku pradeda groti tarptautinis verslas, švietimas ir kultūra.

Na o paskutinis lašas šioje taurėje buvo prieš keltą dienų mane pasiekusi žinia, kad į Abu Dabį išvyksta kompanijos, kurioje dirbu, projektų vadovas, su kuriuo ir per ugnį, ir per vandenį praeita savu laiku, dirbant prie tų pačių „arabiškų projektų“ tame pačiame JAE miestų trikampyje... Gaila, labai gaila. Bet gyvenimas tęsiasi, gimdydamas vis naujas ir naujas mintis.

Taigi panašu, kad pasaulio ekonomikos ir kultūros ruletėje vyksta įdomūs dalykai. Vieną dieną viršūnėje – JAV, kitą jau, žiūrėk, JAE. Keista? Turbūt ne. Juk nuo seno žinoma, kad tyli kiaulė gilią šaknį knisa ir kad nėra nieko pastovesnio už kaitą... O kai matai tarsi ant mielių kylantį naująjį multimilijoninį miestą tuose kraštuose, apie kuriuos kalba ir Apreiškimo knyga, kurios centre – didžiulis tų kraštų Miestas, viską stebėti darosi dar įdomiau...

Kadaise, kai žmonės sumanė statyti Babelės bokštą, jie turėjo vieną tikslą – nepaklusti Dievo paliepimui išsisklaidyti po visą pasaulį. Vietoj to jie sumanė kai ką kardinaliai priešingo – pastatyti bokštą, kaip žmonių vienybės simbolį, kuris būtų pats aukščiausias, pats matomiausias viso to ženklas, kaip žmogaus galybės ir viešpatavimo ženklas... Juk pasiekti Dievo galybę ir gal net ją perspjauti – vieni niekai, tereikia pastatyti dangų siekiantį bokštą...
Deja, užbaigti to darbo taip ir nepavyko, ir žmonės vis tik buvo priversti išsisklaidyti po visą žemę, kuri tuo pat metu, pasak Biblijos, buvo padalinta į žemynus.

Dabar gi įdomu stebėti JAE vienas po kito kylančius dangoraižius, kurie tarpusavyje varžosi savo didybe, savo įmantrumu, savo prašmatnumu ir kitomis naujausių technologijų subtilybėmis... Štai vienas iš dangoraižių suprojektuotas taip, kad kiekvienas aukštas galėtų sukiotis aplink pastato ašį, išnaudojant saulės bei tokiame aukštyje esančią vėjo energiją.

Kiti gi ir toliau rungiasi aukščio kategorijoje...
Iki tol, kol mano projektų vadovas neišvažiavo į Abu Dabį, gan paviršutiniškai žiūrėjau į tai, ar arabai sugebės pritraukti tiek žmonių į tuos miestus, kurie turi būti kažkada užpildyti ne tik pastatais, bet ir žmonėmis... Dabar gi pradedu net neabejoti, kad labai greitai jiems tai pavyks. Ir panašu, kad arabai pasistengs susirinkti ne emigracines „atliekas“, bėgančias nuo sunkios ekonomikos ar nesaugios socialinės politikos savose šalyse, bet tuos, kurie yra geriausi. Ir tuo pasirūpins netgi ne jie patys, o patys kitataučiai, tokie kaip mano pažįstami, vis dažniau ir dažniau išvykdam ne vakarų, bet pietryčių kryptimi...

Na o šalia viso to, kol likęs pasaulis ieško alternatyvių kuro šaltinių, arabai savo susikrautą iš naftos kapitalą verčia didžiausiais pasaulyje parduotuvių centrais, didžiausiais pasaulyje oro uostais, brangiausiais pasaulyje patiekalais ir visu kitu, prie ko limpa žodžiai „didžiausias“, „aukščiausias“, „brangiausias“, „geriausias“.

Iki tol, kol ruletė vieną dieną pasisuks kita kryptimi... Juk nėra nieko pastovesnio už kaitą...

Dar pora nuorodų apie JAE architektūrą:
http://www.burjdubai.com
http://www.dubai-architecture.info

Įkvepiantys pavyzdžiai

Kai mano klasiokė susilaukė ketvirtosios atžalos, bendrų pažįstamų reakcijos daugumoje buvo tokios: „Na bet ji tai pavaro...“, „Ale ot, duoda...“ ir panašiai... Visgi keturi vaikai šiuolaikinėje visuomenėje yra ganėtinai nemažas iššūkis, į kurį žiūrėdamas ne vienas pavydi ištvermės, sugebėjimo planuoti savo laiką bei viską suspėti...

O aš tuo tarpu ne pirmą savaitę stebiu per TV laidas apie šeimos, kurioje auga 8 vaikai, gyvenimą. Poros pirmagimiai – dvynukės mergaitės, kurių broliai ir seserys – keturias metais jaunesnis šešetukas... Įdomu tai, kad laida buvo pradėta rengti su ta intencija, kad padėtų amerikiečiams atmerkit akis į realybę ir pamatyti, koks yra tikras šeimos gyvenimas: ne tik su plačiomis reklaminėmis vaikų šypsenomis, įsimylėjusių tėvų flirtu, bet ir su paprasta kasdienybe – vaikų peštynėmis, tarpusavio konfliktų sprendimu ir kitais kasdieniais iššūkiais. Mat katastrofiškai augant skyrybų skaičiui, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad statistinis amerikietis šeimyninį gyvenimą įsivaizduoja kaip gražią pasakos pabaigą „gražiai ir laimingai gyveno”, o susidūrę su pirmu tarpusavio konfliktu, jau galvoja apie skyrybas, užuot mokęsi jį spręsti.


Laida iš tiesų įdomi. Gal todėl, kad šeima nepaprastai gerai jaučiasi prieš kameras, ir gyvenimai nėra suvaidinti. Nei suaugusieji, nei vaikai nesistengia būti geresniais, nei yra, gražesniais, nei norėtų ir pan. Tuo tarpu kitos panašios laidos neturi tokio pasisekimo, nors jų herojai – tėvai auginantys 13 ar net 17 vaikų...

Kaip ten bebūtų, pasižiūri į tokius pavyzdžius ir galvoji: visgi, viskas gyvenime įmanoma. O nejučia pajunti, kad pats, kažkada visai negalvojęs apie vaikus, na, gerai, tarkim maksimum apie vieną, pradedi galvoti, kad tai ne taip jau ir baisu... O netrukus pagauni save galvojant apie kokį... kad ir trejetuką... :)

Realiatyvus tas gyvenimas, kuriame yra vienokių bei kitokių pavyzdžių...
Todėl jei kada savęs klausėte, kodėl taip įdomu stebėti/sekti kitų žmonių gyvenimus, bet neradote atsakymo į tai, dabar jį turite: pavyzdžiai visuomet įkvepia. Jie – tarsi kasdienai nedideli spyriai į minkštesnę ar kietesnę kūno dalį – priklausomai nuo to, ko labiausiai reikia tam, kad eitume į priekį, prisilaikydami vieni kitų...

Portretas Nr. A.K.

Vieni žmonės palieka pasakiškas pėdas mūsų gyvenime, kiti gi – tokias, kurių nesinori prisiminti, kurias norisi ištrinti, tačiau jos, tarsi būtų iškaltos akmenyje, vėl jūrai atslūgus pasimato ir duoda apie save žinoti iki kito potvynio...

Žmogaus, kurio protretas šiandien iškilo atmintyje, taip ir nesugebėjau iki galo perprasti per visą savo gyvenimą. Pažinotas nuo pat vaikystės, prisileistas iki sielos artumų, tas žmogus taip ir liko vienas didelis klaustukas, kuriame kirba bandymas suvokti, kas tą žmogų padarė tokiu, koks jis yra mano akyse – sarkastiškas, visuomet norintis įgelti, visuomet pataikantis į Achilo kulną, išprovokuojantis nuoširdų atvirumą, o paskui nukreipiantis jį prieš tave...

Tokius žmones paprastai esu linkusi mesti iš savo gyvenimo ir juos pamiršti. Tai pavyksta praktiškai visuomet. Tačiau tik iki tos ribos, kai jie staiga ima ir atsiranda sapne, taip primindami, jog jie niekur nedingo, kad jie gyvena savo gyvenimą toliau, gal net netyčia skaito ir šias eilutes (ką gali žinoti) bei tyliai šypsosi, vėl galąsdami savo geluonį, kuriame pritvinkę savų gyvenimo nuoskaudų, savo gyvenimo silpnumų, savų nesusipratimų...

Ir tu niekada nežinai, kada toks žmogus vėl netikėtai išdygs tau prieš akis ir suduos dar vieną smūgį... Nesvarbu, kad taip nutiks tik sapne, tai ir vėl tave palies, vėl iškels praeities nuoskaudas, vėl patikrins tavo sugebėjimą atleisti bei užmiršti....

Gyvenimo pasiūlymai

Tokia esu, kad dažnai priimu bet kokį pasitaikiusį pasiūlymą, net nesusimąsčiusi, ar tai yra gerai, ar ne. Anksčiau tokie pasiūlymai būdavo įdomus gyvenimo iššūkiai, suvedę su įdomiais žmonėmis, atvėrę daug įdomių gyvenimo perspektyvų. Tačiau šiandien, gavusi vieną pasiūlymą ir, aišku, iš karto sutikusi jį priimti, po keleto minučių suabejojau... O ar man to tikrai reikia?..

Tai buvo žurnalisto Pauliaus pasiūlymas atsakyti į anketą apie save bei apie šį mano dienoraštį. Atsakymai kartu su trumpa info apie mane bei mano nuotrauka publikuotųsi 60 tūkstančių tiražą turinčiame savaitraštyje. Beieškodama kokios portretinės geros kokybės savo nuotraukos pagalvojau, kad reklama man kaip ir nereikalinga... Tačiau pagalvojau, kad į anketos klausimus įdomu būtų atsakyti sau pačiai :)

Taigi, tokie klausimai, tokie mano atsakymai (:

1. Jūsų vardas, pavardė. Kuo užsiiminėjate gyvenime?
Klausimas, į kurį visai nėra noro atsakinėti viešai spaudoje :)
O draugams į antrąją klausimo dalį atsakyčiau, kad gyvenime užsiiminėju tuo, kas pagauna mano dėmesį ir tuo, apie ką rašau dienoraštyje... :)

2. Kada ir kokiu tikslu įkurtas dienoraštis?
Čia buvau priversta atsiversti pirmąjį puslapį ir pasižiūrėti (vis ta sklerozė:). Taigi – dienoraštis įkurtas prieš 9 mėnesius, tuomet, kai atsibodo giminaičiams ir pažįstamiems atsikirai siuntinėti laiškus ir pasakoti, kaip man sekasi, kuo gyvenu, ką darau :) Pagalvojau, kad bus daug papraščiau nusiųsti nuorodą į vieną ar kitą įrašą, nei visiems rašyti tą patį per ta patį...

3. Kuo jūsų dienoraštis išskirtinis?
Keistas klausimas. Tuo, kad jis mano :) Jis išskirtinis tiek, kiek esu išskirtinė aš. O ar aš esu išskirtinė? Kaip ir kiekvienas iš mūsų – vienintelis ir nepakartojamas.

4. Kokie trys įrašai buvo patys populiariausi per visą blogo egzistavimą? Jeigu nėra statistikos, tai kurie įrašai sukėlė daugiausia komentarų, diskusijų?
Kadangi statistikos nevedu, kurie buvo populiariausi, tai nebent pagal komentarus galima būtų atrinkti, nors nemanau, kad tai susiję su tų įrašų populiarumu – manau, kad tai dėl to, kad dauguma mano skaitytojų linkę daug dalykų apmąstyti tyliai arba kitais kanalais pakomentuoti vieną ar kitą mintį...
Bet, visgi jei sprendžiant pagal komentarų skaičių, daugiausiai dėmesio susilaukė trumpas įrašas „Maža smulkmena“, fotoreportažas „Metai“ apie keturis metų laikus pro langą ir įdainuota „Lietuva“.

5. Kaip keliate dienoraščio lankomumą? Kaip jį populiarinate?
Absoliučiai niekaip. Neturiu tokio tikslo :) Žinau, kad kai kurie draugai yra įsidėję mano dienoraščio nuorodą savame dienoraštyje, ir tai, manau, netgi daugiau nei reikia – jei kam įdomu, manau natūraliai atras kelią į mano mintis :)

6. Kokios gero dienoraščio sėkmės priežastys?
Aš sėkmę matau pozityviose mintyse. Nes jų visiems reikia. Jų visi ieško, kokia tai tema bebūtų.
Kitas dalykas – tai turi būti gyvos, „neišprievartautos“, kaip aš vadinu, mintys. Tos, kurios gimsta natūraliai, o ne tik todėl, kad „seniai berašiau, todėl reikia..“

7. Kokia jums iš dienoraščio nauda?
Iš dalies tai panašu į 2 klausimą, todėl dalis atsakymo - jame. O šiaip – nuo pat vaikystės buvau įvairaus plauko „metraštininkė“. Mėgstu užfiksuoti tai, kas vyksta aplink. Tokia dienoraščio forma pasirodė visai tam tinkama šiuo gyvenimo periodu...

8. Kokios didžiausios problemos kyla rašant dienoraštį?
Jei matyčiau kokias nors problemas, matomai nerašyčiau :) O jei tokių buvo pradžioj, matomai išsprendžiau jas ir jau pasimiršo, kokios jos ten buvo :)

9. Ar gyvenimas pasikeitė po to kai pradėjote rašyti blogą?
Nepastebėjau. Gal atsirado daugiau laiko, nes sumažėjo el. laiškų apimtis, kuriuose reikia pasakoti, kuo gyvenu :)

10. Kur įsivaizduojate savo blogą po penkių metų?
Niekada negalvojau apie tai. Gali būti, kad jo visai nebebus :) O jį pakeisk kokia dar naujesnė įvykių fiksavimo technologija... O gal atvirkščiai – išlįsiu iš kompiuterio ir pasinersiu, pvz, į kokį „scrapbooking'ą“ :)

11. Kiek valandų per dieną skiriate savo dienoraščiui?
Labai įvairiai. Minčių kiekis tiesiogiai proporcingas laikui, kurį tam skiriu.

12. Ar skaitote kitų žmonių dienoraščius? Jei taip, kiek valandų per dieną?
Paskaitinėju savo draugų bei pažįstamų naujus įrašus. Irgi užtrunku, manau, ne per daugiausiai, apie 0.5-1 val... Būna dienų, kad užklystu ir į nepažįstamas „lankas“, bet ne per dažniausiai...

13. Ar verta blog'inti? Ar verta skaityti blog'us?
Požiūrio reikalas :) Jei gauni iš to kažką naudingo, be abejo, kad verta – kitaip gal nei rašytum, nei skaitytum jų :)

14. Palinkėjimas kolegoms blog'eriams ir blog'ų skaitytojams.
Atsirinkti, kurios mintys ir įsitikinimai yra mūsų pačių, o kurie tik primesti kitų...:)

P.S. Ir visgi įkalbėjo mane tai publikuoti. Na, gal išgyvensim :)
Ech, reikia mokytis nebūti tokia patiklia :)

Požiūris

Mano tėtis kartą pasakė: „Jei nieko negali pakeisti, keisk požiūrį...“ Ir nors tai iš jo lūpų tegirdėjau vienąsyk, tai man nepaprastai įstrigo...

Gyvenimas nėra graži žaliuojanti lyguma. Jei taip būtų, būtų nepaprastai nuobodu ja eiti. Kas kita yra eiti per viršukalnes ir slėnius, kur dieną keičia naktis, saulėkaitą – šešėliai, o jų žaisme atsiveria visa gyvenimo spalvų ir atspalvių paletė.

Aišku, visada norisi, kad aplinkui būtų gražios ir ryškios spalvos, deja jų nepastebėtume, jei neturėtume galimybės sugretinti su blankiomis ir ne tokiomis ryškiomis detalėmis...

Kur link suku? Dar prie vienos gan gražios metaforos – kad nėra kelio į laimę. Nes pati laimė yra kelias – kažkur prieš keletą dienų radau tokią mintį beklaidžiodama internete, ir ji man pasirodė gan taikli. Nes aš pati mėgstu būti laiminga. Net ir tuomet, kai į kasdienybę ateina netikėti šešėliai. Kartais labai asmeniški, todėl viešai neįvardijami, bet nuo to jų reikšmė nesumažėja, ir visa tai įsirašo į mano gyvenimiškos patirties knygas... O visa kita lieka tik požiūrio, kurį VISADA gali pakeisti, reikalas. Kitas klausimas, ar visada NORI tą požiūrį keisti. Ar visada esi subrendęs palikti praeičiai vienokį ar kitokį savo įsitikinimą, nuomonę, ambiciją.

Šį kartą man teko keisti požiūrį į save... :)
Nusileidžiant kiek žemiau aukštai iškeltos kartelės, kurioje viskas tobula, bei suprasti – aš esu lygiai toks pat žmogus, kaip ir kiti. Man lygiai taip pat gali nepasisekti. Mano gyvenime lygiai taip pat gali būti šešėlių. Kuriuose galbūt atsivers galimybė plačiau atmerkti akis ir pamatyti kitus artimus žmones, kurie yra tame pačiame pusšešėlių slėnyje... Pamatyti juos, jų gyvenimus, ir tyliai jais pasidalinti, bandant nutapyti ne mažiau įspūdingą pastelinių tonų paveikslą... Šiandien aš tai vadinu laime ir dar vienu atradimu, kuris taip netikėtai mane aplankė... Ne veltui turbūt sakoma, kad tai, ką vienas vadina lėliukės mirtimi, kitas vadina drugelio gimimu... Ir tai – tik požiūrio reikalas :)

Visas komplektas

Na va, pagaliau prisiruošiau padaryti ir auskariukus prie

pusseserei daryto kaklo papuošalo.
Voila!

O po kelių dienų sugalvojau dar ir ant rankos apyrankę padaryti...

Sunku sustoti, kai pradedi :)

Na, dabar tai tikrai viskas... :) Visas komplektas :)

Mano vaikystės draugės...

Perskaičiusi Austėjos blog'e apie vaikų draugus pati prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)

Šalia tų nesuskaičiuojamų draugių iki šiol prisimenu ir labai daugelio savo draugių... tėvus. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su Agne, tai būdavo tarsi garantas, kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista, nes daugiau aš svečiuodavausi pas kitus, nei mano draugai pas mane.

Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje, o senamiesčio gatvelės ir kiemai buvo viena didžiulė žaidimų aikštelė, kuri savaitgaliais dažnai persikeldavo į vienos ar kitos draugės sodą, o vasaromis su tais pačiais draugais atsidurdavom ir... Nidoj, kur gretimuose nameliuose atostogaudavo mūsų tėvai...

Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose :)

Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – Justė. Draugė, su kuria lankėm vieną darželį, nors draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... Draugė, su kuria rytais bėgiodavom, žaisdavom badmintoną ar lauko tenisą, savaitgaliais šėldavom po senamiestį važinėdamos dviračiais, su kuria mynėm iš jos sodo per didžiulę liūtį, o paskui džiovinomės rūbus, permirkusius iki siūlelio, ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose; skuodėm tais pačiais dviračiais nuo staiga ant kelio pasirodžiusio šerno Nidoje, kai vakarop sugalvojom nuvažiuoti prie jūros ir pažiūrėti, kaip atrodo pasieniečių suartas smėlis, su kuria tarpais tarsi išsiskirdavom pasinėrę į kitas draugystes, bet ir vėl po mėnesio kito susibėgdavom tarsi niekur nieko. Su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...

Tačiau sulaukus ankstyvos paauglystės mūsų keliai natūraliai nutolo...

Kita draugė, gyvenusi kaiminystėje, buvo Audronė. Grojom smuikais pas vieną ir tą pačią mokytoją – taip ir susipažinome. Pradžioje tiesiog važiuodavome iš muzikos mokyklos kartu, o paskui ir stipriau susibičiuliavome. Vėlgi – patikau jos tėvams, todėl visuomet buvau labai laukiama tiek jų namuose, tiek savaitgaliais sode. Pamenu, buvo toks tarpsnis, kai mano mama jau pasigedo manęs savaitgaliais namuose, nes jie visi prabėgdavo tai vienos, tai kitos draugės sode :)
Audronė greičiausiai buvo ta, su kuria kartu įžengėm į paauglystę. Besidalindamos mergaitiškomis paslaptimis, kartu dalyvaudamos įvairiuose prancūziškų dainų konkursuose, kur ji dainavo, o aš jai akomponavau, kartu pabaigdamos muzikos mokyklą. Gaila, bet toliau mūsų keliai irgi išsiskyrė, ir kiekviena nuėjome kas sau...

O šalia buvo kitos draugės – klasiokės, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, muzikos mokyklos draugės, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė :) O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... :)

Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti :)