Sutažo sagė „Brangiausioji karalienė“

Turėjau čia tokį nedidelį langelį tarp užsakymų, kol derinom šiokias tokias detales sekančiai sagei, tad čiupau seniai nužiūrėtą akmenuką, keturių spalvų juosteles ir suvingiavau... Kol kas man pačiai labiausiai patinkančią tokią va gražuolę su karūna... :)

Sutažo auskarai „Plakta grietinėlė su šokoladu“

Maži darbeliai tuo žavūs, kad jie greitai pasidaro. Vienas vakaras ir, žiūrėk, jau yra... :) Ir, nors užsakymų eilėje buvo kelios sagės, tačiau šiokiam tokiam poilsiui nuo jų greitai sukurpiau štai tokius pakabuoklius. :)

Įsivaizdavimui, auskaro ilgis – 5 cm., o jo savininkė bus ta pati mergina, kuri „nukovė“ pačią pirmąją mano darytą sutažo sagę... Negali pykti... :)

Sutažo sagė „Tos samaninės akys“...

Nėra čia ko slėpti – salotinė spalva nuo seno mano favoritė... :) Todėl nieko nuostabaus, kad radusi progą griebiausi būtent tokios spalvinės paletės. :)

Šioks toks eksperimentas su nuo centro nutolusiais „satelitais“ padiktavo nemažą sagės dydį (~8-9 cm skersmens), bet pabaigus pagalvojau, kad kitą kartą reikės greičiausiai grįžti prie kiek mažesnio diametro... :) Nors, ką gali žinoti, žmogau, čia su manimi... :)

Tam kartui segėje naudojau Svarovskio kristalus ir pusbrangius akmenukus, suteikiančius jai kiek daugiau taurumo – ką čia žaisi su stikliukais... :)

Na, o pabaigai, kad tas pirmasis sniegas jūsų nenuvytų į pilką rudeninę depresiją, pasižiūrėkite į šias samanines akis – argi ne grožis ta salotinė?.. :)))

Šaltinis - google.com

Įsikūrinėjame. 2 dalis – mano svajonių spinta...

Sako, kad svajoti reikia atsargiai, nes būna, kad svajonės ima ir išsipildo... :) Priešistorė yra tokia, kad prieš gerą pusmetį, kai internete akys užkliuvo už štai tokios spintos...

...nebegalėjau ramiai užmigti. Tokios spintos, žinojau, man mirtinai reikia. Ir kaip gi nereikės, jei pastaruosius penkerius metus visus didesnius ar mažesnius rankdarbius tekdavo kankinti štai tokioje minimalioje darbo zonoje, į kurią iš įvairiausių spintų/komodų stalčiukų migruodavo pirmyn ir atgal labai jau neparankiai sukrautos rankdarbiavimo medžiagos ir įrankiai...

Buvo žiauriai nepatogu, o, žvelgiant į gyvenimo Lietuvoje perspektyvą, žinojau, kad dviejų kambarių bute manęs laukia toks pats likimas... Žodžiu, grįžtant prie pirmojo šio įrašo vaizdelio, kurpiau sau mintyse ir visokiuose buto plano eskizuose, kaip ir kur čia būtų galima naujuosiuose namuose realizuoti savo svajonę. Variantų nebuvo daug, nes butas, į kurį persikraustėme, buvo pilnai įrengtas, tad nesinorėjo pasinerti į visokius sienų griovimus ir gyvenimą ne tik daiktų dėžėse, bet ir dulkėse... Optimaliausias pasirodė esamo namuose baro išardymas, į kurio vietą turėjo atsistoti mano svajonė – rankdarbių spinta. Aš turbūt būčiau ilgai dar gyvenusi savo svajonėse, jei ne Darius, kuris griebė jautį už ragų, privertė mane ant smūgio pasidaryti reikalingus brėžinius, ir štai po truputį darbas pajudėjo...

Žodžiu, kai atsikraustėme, vaizdelis buvo toks (dešiniau – buvęs baras ir kažkada jau mano minėtos dvi baro kėdės). 

Po truputį yrėmės kito vaizdo link... Būdami taupūs lietuvaičiai, stengėmės kuo daugiau buvusio baro dalių panaudoti naujoje spintoje, ir mums visai neblogai pavyko. Baro viršus tapo mano darbo spintos darbastaliu, baro stalviršį laikiusios spintelės (kurias per vidurį šiaip ne taip pavyko atskirti), pasuktos kitu kampu ir sustatytos viena ant kitos, tapo mano spintos pagrindinėmis lentynomis; lentynėlės vynui, taip pat pasuktos kitaip, virto mažomis lentynėlėmis įvairioms man reikalingoms smulkmenoms. 

Dabar laukė linksmoji dalis –  durys. :) Pirma galvojom daryti jas šviesias, kad susišauktų su kambario sienomis, tačiau kai „pamatavome“ didžiulius durų skydus, supratome, kad vis tik dažysime (o tiksliau tariant – ištapysime) tas duris kaip nors tamsiai. Ilgai nelaukus, po poros eskizų, užvirė darbas...

Mažajam mūsų direktoriui lakstant aplink ir besikėsinant į dažus bei dažomąjį paviršių, visą darbą teko daryti vėlais vakarais – po truputuką, po gabaliuką. Bet juk ir Romą ne per dieną pastatė. Baigėme darbą ir mes... Ištapėme šiaip ne taip savo „Vakarinės idilės“ paveikslą ant durų. Kaip pridera „senam“ daiktui, sutvirtinom viską „kniedėmis“, ir dabar štai turim namuose tokią didžiulę a la „spintą-lagaminą“. (:

Ant šono, kad spintos masyvas kiek „susmulkėtų“, pakabinome „mokyklinę lentą“, kurią irgi sukurpė Darius, ant spintos viršaus įkurdinome iki tol vietos namuose vis neradusį seną gramofoną ir kitus panšaus stiliaus daikčiukus, ir tuomet vaizdelis tapo toks:

Dariaus darbas buvo baigtas. Atėjo mano eilė traukti iš dėžių dėželių savo rankdarbiavimo turtus ir įkurdinti juos naujuose „namuose“. Vienas didžiausių galvaskausmių buvo vidinės durų pusės „įrengimas“, nes pasidomėjusi perforuoto kartono ar metalo lakštų kainomis supratau, kad reikia ieškoti kažkokios alternatyvos. Ja tapo metalinis sodo tinklas – jį nesunkiai pritaisiusi prie durų, turėjau patogų daiktą visiems kabinamiems mažmožiams – kairiosiose duryse apsigyveno visokio plauko žirklės, lipnios juostos, liniuotės ir kitokie popieriaus pjaustymo/karpymo įrankiai, dešiniosiose – į medžiaga aptrauktą tūtą sudėti virbalai, į savotišką kabyklę (skirtą susidėti papuošalams), sukritę visokie siuvimo/mezgimo ir kitokių randarbiavimo rūšių priedai. Eilinėje „Humanoje“ sumedžiojus vos už keletą litų didžiulį ryškios oranžinės medžiagos šmotą, panaudojau jį šiokio tokio vientiso stiliaus kūrimui. Eigoje viskas atrodė štai taip:

Finale, pasikrapščius dar tiek viena kita smulkmena lentynose, pagaliau kaip ir baigiau (nors tai irgi gan sąlyginis žodis tokiame procese:) savo įrankių ir medžiagų „įkurdintuves“. Tiesa, supratusi, kad neturiu visame tame agregate kur sudėti savo popieriaus turtų, pasiguodžiau Dariui, ir jis man iš karto atskubėjo į pagalbą, greitai sukonstruodamas nedidelę spintelę ant ratukų, kuri pagal poreikį gali pavažiuoti arba po stalviršiu, arba būti ištraukta – kaip pagalbinis mažas darbastalis – lauk. Ratukų gėris tam kartui yra dar ir tas, kad tuomet, kai ši spintelė yra nenaudojama, galiu ją nusukti nugara į priekį, taip apsaugodama savo popieriaus atsargas nuo vieno tokio itin smalsaus piliečio, taip ir laukiančio, kada čia mama nusisuks ir bus galima griebti kokį lapą kitą savo smalsumui patenkinti... :)

Taip pat šioje spintoje susiprojektavau ir sau visuomet labai praverčiantį dar vieną stalviršį po pagrindiniu, ant kurio mėgstu laikyti visokias kartono ir popieriaus atraižas – jos visuomet būna man po ranka, o ir nesipainioja su naujais popieriaus bei kartono lakštais. 

Taigi, brangieji ir brangiosios... Žinokit, kad rankdarbiai, kurie nuo šiol gimsta mano namuose, gimsta iš viso to, kas gyvena šioje mano spintoje... :)

Į kompaniją...

Kartais tiesiog reikia... Greitai. Tai ir sėdam, kad reikia. Greitai. Ir gaunam štai tokią „Apšarmojusio medžio širdį“ į kompaniją pačiam „Apšarmojusiam medžiui“. :)

Sagė „Ežiukas rūke“

Aš – kaip tas ežiukas rūke – klaidžioju aplink visokius akmenėlius su tom sutažo juostelėm ir nežinau, kas iš to gausis... :) Bet va, lipdai, lipdai, žmogus, ir kažkas gaunasi... :) O pakeliui, žiūrėk, dar ir visokių įdomių parduotuvėlių Vilniuje užtinku, pilnų akmenėlių ir visokio kitokio turto... Kad tik laiko daugiau būtų, tai būtų dar geriau. Bet negi dabar skųsiesi, žmogau – gerai, kad bent tiek jo yra. :) Pasirodau savo perlamutrinį-hovlitinį-stiklinį-sutažinį „Ežiuką rūke“. :)

Sutažo sagė „Apšarmojęs medis“

Tai turėjo būti sagė sau... :) Deja, proceso viduryje ją pamatęs brolis iškaulijo ją savo žmonos gimtadieniui... :) Na, ką jau padarysi – reikia tai reikia... Man bent nuotraukas palikit, ir aš būsiu laiminga. :D

Tiesa, besiuvinėdama taip įsijaučiau, kad sagė gavosi didesnė už anas dvi ir nebesiteikė tilpti į mano turėtas standartines 9x9 cm dydžio dėžutes. Greitai teko čiupti po ranka turėtas popieriaus/juostelių atraižas ir sukurpti jai dar ir štai tokią dėžutę:

Žodžiu, sagės sau ir vėl neturiu... Bet iki senatvės dar yra laiko, tiesa? :))

Segė „Širdies troškimas“

Kas galėjo pagalvoti, kad vos paviešinsiu savo prieš tai padarytą segę, dėl jos iš karto vos nesusipeš dvi merginos..? Žodžiu, vos man spėjus ja pasigėrėti, ji jau pakeliui pas savo naująją šeimininkę... Ech... Padūsavau, atsisveikinau ir ėmiausi kitos segės, kad jau taip...

Be ilgų kalbų (nes joms kažkaip nebelika laiko paskutiniu metu), rodausi savo „Širdies troškimą“ (:

Kai pagauna įkvėpimas. Sutažo segė „Koralas“

Kaip jau minėjau praeitame įraše, sudalyvavau pas Nataliją sutažo kursuose, o tiksliau – porą kartų apsilankiau rankdarbių klube. Taip jau nutiko, kad po antrojo apsilankymo mane pagavo įkvėpimas, tad sėdau namuose dar kelioms valandoms prie savo kūrinio ir štai, vakar vakare pabaigiau segę (nors pradžioje tai turėjo būti apyrankė... :)), kurią pavadinau „Koralu“.

Nors laisvo laiko per daug pastaruoju metu neturiu, bet manau, kad tai – tikrai ne paskutinis darbelis, atliktas šia technika... Nes labai patiko vingiuoti tas visas juosteles, nežinant, kuo visa tai baigsis... :)

Bandome įsilieti į gyvenimą... Loterija sutažo kursams laimėti. :)

Kadangi būdama tuos 5 metus JAV įsigijau nemažai virtualių draugų ir pažįstamų, grįžus į Lietuvą labai maga su visais jais pasimatyti gyvai. Ir nors laiko vis dar mūsų kasdienybėje ne marios, tačiau perskaičiusi Natalijos blog'e apie sutažo kursus, neatsilaikiau minčiai, kad galiu nušauti du zuikius - pasimatyti su šia auksaranke ir išmokti kai ko naujo. Vieną ketvirtadienio vakarą ta mintis tapo kūnu... :)

Tiesa, kol kas negaliu pasigirti kokiu tai rezultatu, sudalyvavusi pirmojoje pamokoje, nes laikas prabėgo baisiai greitai, tačiau va vėl pamačiusi galimybę sudalyvauti dar vienoje sutažo pamokoje, skubu nepraleisti dar vienos galimybės... :)

Žodžiu, reklamuoju/rekomenduoju/dalyvauju:

Plačiau apie visa tai – pas Nataliją. ;)

Įsikūrinėjame. 1 dalis.

Na ką, brangieji, turiu pasakyti, kad mūsų įsikūrimas Lietuvoje, o tiksliau – bute, kuris buvo skirtas gyventi vienam asmeniui, – beveik baigtas... Uf... :) Belieka sulaukti, kol meistrai įstiklins balkoną (plius minus už 2-3 sav.), tada sumontuoti jame diiidelę diiidelę ūkinę spintą visokiems ten siurbliams, vaikiškiems rakandams ir kitokiam panašiam inventoriui, ir bus viskas. Negaliu patikėti. :) Kaip negaliu patikėti ir tuo, kad pagaliau sutalpinome visą savo turtą, kuris nusėdo įvairiose Dariaus pagamintose spintose spintelėse, lentynose lentynėlėse ar kitokio panašaus pobūdžio balduose. Kai kuriuos jų ilgainiui pristatysiu ir čia, o tam kartui pasigirsiu tuo, prie ko man pačiai teko prikišti savo rankeles.

Buvo šitame bute tokios mėlynos baro kėdės. Jei nuoširdžiai, tai man ta mėlyna spalva čia buvo taip ne prie ko, kad kas kartą man badydavo akis. Dabar nebebadys – išsitraukusi savo gobeleninių atraižų, parsivežtų iš už Atlanto, kolekciją, greituoju būdu vieną vakarą pervilkau jas, o kitą dieną, susipažinusi su vietinių siuvimo reikmenų parduotuvių asortimentu, papuošiau dar ir bumbuliukais. Žodžiu, pristatau baro kėdžių duo „Jis ir ji“... :)

Prieš:

Po:

Įsikūrimo džiaugsmai ir vargai

Prieš grįždama į Lietuvą parašiau daugumai savo pažįstamų, kad grįžus suorganizuosiu kokią nors atvirų durų dieną, nes labai norisi su visais susimatyti, tačiau gavosi taip, kad pirmas dvi savaites vos ne ištisai praleidome varstydami įvairių institucijų duris bei tvarkydamiesi įvairius reikalingus dokumentus, o paskui atkeliavo visa mūsų manta iš už Atlanto, ir gavosi taip, kad namuose nebuvo vietos net padoriai atsisėsti, tad ką jau kalbėti apie svečių priėmimą... Žodžiu, prisižadėjau, o pažadų taip ir neištęsėjau... Tikiuosi, akmenimis dėl to manęs neužmėtysite ir suprasite...

Tam kartui esame vis dar paskendę įsikūrimo rūpesčiuose, nes namuose, kuriuose apsistojome, trūksta visokių lentynų/spintų, į kurias galėtume sutalpinti visą savo gyvenimą, tad vos ne kasdien varstome jau spėtą pamėgti „Senukų“ prekybos centrą – vis tai kokio varžtelio, tai kokios lentelės, tai dar ko pritrūkę... :) Taip jau yra – norisi kuo greičiau įsikurti, kad paskui per rudens lietų ar žiemos sniegą netektų baladotis lauko laiptais su visokiomis spintų dalimis ar kitais rakandais.

O dar, žiūrėk, ir kitokių rūpesčių vis „išlenda“ – tai pagalbos kam prisireikia, tai mama derliaus gėrybių parsivežti užsukti kviečia, tai, žiūrėk, prisimeni, kad turi kokį tai žemės lopinėlį, kuriame žolė iki juosmens ir kviečiasi nušienaujama... Tad imiesi dalgį ant peties ir kaip koks naujų žemių užkariautojas kimbi į darbus...

Taip ir prabėgs vasara, kupina įsikūrimo rūpesčių. Tam kartui – dar be poilsio prie kokio lietuviško ežeriuko ar jūros – nors labai norėtųsi kokią dieną kitą prie jų ištrūkti ir atsipūsti, bet paliksime tai kitiems metams, nes dabar ir be to yra ką veikti...

Žodžiu, mielieji, tikiuosi, kad nesėdite įsižeidę, kad vis dar jūsų neaplankėme ar nesusirašėme/nesusiskambinome. Dar šiek tiek kantrybės – tikrai niekur nepabėgsime ir laikui atėjus susimatysime. :)

Labas, Lietuva, arba „Tai visgi – kodėl jūs grįžote?“

Štai ir prabėgo pirmosios dešimt dienų Lietuvoje. „Na, ir kaip?“ – girdžiu ne iš vienų lūpų, tai, sakau, prisėsiu ir visiems papasakosiu...

Žinokit, gerai. Nors aplinkui visi „miršta“ nuo lietuviško karščio, mes, po išgyventų Čikagos +40C su šimtaprocentine drėgme, visai normaliai reaguojame į šią šilumėlę, džiaugdamiesi, kad Lietuvos dar nepasiekia amerikietiškų vasarų drėgmė. Čia net ir per karštį gali kvėpuoti pilna krūtine ir būti lauke bei mėgautis saule.

Gera dar ir todėl, kad daugybė gąsdinimų, kuriais buvo linkę mus apmėtyti visi, kas tik netingėjo, nepasitvirtino. Mums sakė, kad žmonės čia baisiai pikti. Bet va, visą savaitę įtemptai tvarkėmės dokumentus įvairiose institucijose, bet visur buvom aptarnauti ypatingai paslaugiai, mandagiai, o su Liutauru dar ir be eilės dažnai pakviesdavo vienur ar kitur, kas mane maloniai nustebindavo...

Kitas klausimas, kuris kiek suglumina, taip pat skrieja mūsų adresu: „Tai visgi – kodėl jūs grįžote?“. Sakau „suglumina“, nes atsakymas į jį nėra toks trumpas, kad galėtum imti, išberti jį greitakalbe ir taip patenkinti klausiančiojo smalsumą. Todėl taip pat pagalvojau – reikėtų imti, prisėsti ir parašyti viską iš eilės.

Prieš atsakant į užduotą klausimą, reikėtų pradėti nuo to, ką gi mes veikėme toje Amerikoje – šalia to, kad gyvenome, krizenome, šį bei tą dirbaliojome (arba ne) ir miegojome. :) O gal net pradėti reikėtų nuo dar ankstesnės priešistorės – kodėl ir kaip aš atsidūriau Amerikoje. Kaip žinia, prieš penkerius metus į Ameriką mane paviliojo Darius, o Darių aš atradau per Biblijos studijų skelbimą internete. Tai, kas mus suvedė, tuos penkerius metus ir „laikė“ bei galiausiai atvedė į Lietuvą. Per pastaruosius penkerius metus Darius baigė 2004-aisiais metais pradėtą KJV Biblijos vertimą, tad pagrindinis tikslas tapo kaip ir pasiektas – atėjo laikas žengti kitą pakopą misionieriškoje mudviejų veikloje. Ta kita pakopa ir yra Lietuva. Čia mūsų reikia labiau nei ten, čia mes matome dirvą tolimesniam mūsų keliui, čia mes numatę sėti ir pjauti tai, kas, mūsų manymu, reikalinga. Dabar belieka tik sulaukti 2000 egzempliorių Biblijų siuntos iš Kinijos spaustuvės, ir mes toliau judėsime su savo planais. O kol knygos dar vis pakeliui, bandome įsikurti ir apsiuostyti naujoje gyvenamojoje vietoje, bandome susirasti vienokius ar kitokius darbus, kad atėjus rudeniui nebereikėtų sukti galvų dėl šių gyvenimo smulkmenų.

Atvirukas tėveliui

Taip taip, ir vėl teko iš dėžių traukti įrankius ir ant smūgio daryti dar vieną atviruką – juk Liutauro tėvelis negalėjo likti nepasveikintas pirmosios tėčio dienos proga... Žodžiu ir vėl mano kasdienybėn stuktelėjo iššūkis... Na, toks nedidukas... bet jei rimtai, tai turint omenyje, kad raustis po dėžes ir paskui viską kišti atgal šiuo metu man yra vienas iš nemėgstamiausių užsiėmimų, tai atviruką dariau iš to, kas papuolė po ranka... :D

Na, o prasidėjo viskas nuo to, kad labai norėjau išsaugoti atminčiai Liutauro, koks jis yra dabar, profilį. Nebijokit, neįgijau dar vieno sugebėjimo – kirpti iš akies tobulus siluetus. Tiesiog po ranka visada turiu fotoaparatą ir keletą grafinių programų kompiuteryje, ko dėka greitai ir nesudėtingai atsispausdinus ant popieriaus lapo galiu išpjaustyti kad ir šimtą įvairaus plauko siluetų. Va tik nufotografuoti savo nenuoramą profiliu buvo tikrai ne juokų darbas... Visa kita užtat jau buvo tik gėlytės: po ranka pasipainiojusi iš kažin kokios dėžės iškritusi aukso spalvos metalinė detalė suėjo už akcentą, prie kurio prisiderino ir kitos skylamušiu išmuštos širdelės su aukso „šešėliu“, paprastas baltas printerinis popierius, kiek paglamžytas ir pamargintas tušu, tapo panašus į lietuviško beržo kamieną, dar ant smūgio suradau fonui balto postorio pergamentinio popieriaus, štai ir viskas tam kartui. Viduje jau paprastai, be jokių įmantrybių sugulė tekstas ir nukeliavo iš Liutauro rankų į tėvelio. :)

Labai tikiuosi, kad tai buvo paskutinė proga traukti reikalingus daiktus iš dėžių prieš grįžtant NAMO. :)

Portretas Nr M.P.

Ir vėl sapnavau. Savo seną vaikystės draugę. Kurios namuose buvo daug daug įvairiausių gyvūnėlių – pradedant vėžliuku, žiūrkėnu, papūga, baigiant keletu kačių. Ne kartą per visagalį googl'ą bandžiau susirasti bent kokį jos kontaktą, deja, bergždžiai – jos vardu ir pavarde yra ne viena persona, o ir jų tarpe labai abejotina, ar ji yra, plius net nežinau – gal ji ištekėjo, pasikeitė pavardę ir taip sukišo visus paskutinius galus į vandenį... Tik va jos veidas jau ne pirmą kartą aplanko mane sapne ir primena tas smagias vasaros dienas, kai, pasibaigus mokslo metams, jos mama pakviesdavo paviešėti pas juos bent keletą dienų. Žiūrėdavom ilgais vasaros vakarais į žvaigždėtą dangų tuomet, pliurpdavom apie dabar jau seniai į užmarštį pabėgusias aktualijas, o labai labai sutemus, kad būtų ką prisiminti, lėkdavom į netoli jos namų buvusį prūdą išsimaudyti...
Fragmentiška buvo ta mūsų draugystė, bet labai miela. Todėl ir dabar, kai M.P. sapnuoju, lengvai randu namą, kuriame ji gyveno, užlipu laiptais į antrą aukštą, pasibeldžiu į duris, kurias atidaro besišypsanti nedidelio ūgio jos mama, žodžiu, niekas nepasikeitę, tik veidai mūsų jau nebe tokie paaugliški. Nebe tokie, kokius saugo kažkur albume įklijuota draugės, stovinčios ant liepto per upeliuką, fotografija. Tokia paprasta, nespalvota, lengvai ne fokuse, neįsirašanti į jokias kompozicines taisykles, tiesiog paprastais klijais įklijuota į eilinį tarybinį albumą...

Ratas apsisuko.... :)

Prieš kiek daugiau nei metus buvau gavusi „Stilingo blog'o apdovanojimą“ iš Auksarankės. Panašu, kad ratas apsisuko, ir štai apdovanojimas atkeliavo vėl pas mane. Ir vėl iš Auksarankės. :) Miela, kad turiu nuolatinių savo blog'o skaitytojų, kuriems vis dar esu įdomi, nors faktas, kad kiek lėčiau viskas tame mano blog'e rutuliojasi po Liutauro gimimo...

Na, o dabar, pagal taisykles bandau pildyti apdovanojimo priėmimo sąlygas:

I. Paskelbti savo tinklaraštyje
II. Parašyti apie save 7 tikrus ir teisingus dalykus.
III. Perduoti šį apdovanojimą 15-kai mano nuomone to vertų tinklaraščių.

Kadangi pernai jau pasakojau 7 tiesas apie save, šį kartą gal reikėtų papsakoti tai, kas per paskutinius metus pasikeitė. Tad bandom kiek šviežiau pasižiūrėti į savo gyvenimą:

1. Esu mama. Tai mane privertė atrasti gyvenimą tarsi iš naujo. Išmokė pastebėti tai, ko nepastebėdavau ir nesuprasdavau, išmokė pastebėti kiekvienos dienos stebuklą. Išmokė suprasti, kas per daiktas yra vaikai ir kodėl daug žmonių dėl jų spangsta. :)

2. Nesu karjeristė. Žaviuosi moterimis, kurios nori ir gali verstis per galvą, idant padarytų pasaulį šviesesnį. Bet aš nesu iš jų. Daugiau turbūt esu stebėtoja, besižavinti procesu. Ypač dabar, kai džiaugiuosi, galėdama būti šalia mažo žmogučio ir tiesiog gyventi...

3. Vis dar turiu niežtinčias rankas, kurios, nors ir ne per dažniausiai dabar būna įdarbintos ten, kur norėtųsi, bet mano mintyse jos pastoviai rankdarbiauja... :D

4. Gyvenu laukimu. Grįžtam vasarą į Lietuvą. Pagaliau. Nes būsenai, kuria pastarąjį laiką gyvenu, aprašyti, turbūt labiausiai tiktų trumpas atodūsis: „Noriu N-A-M-O...“ Noriu ir vėl jaustis sava tame pilkame ir užsitęsusiame lietuviškame pavasaryje, toje vasaroje su ilgai netemstančiais vakarais, tame lietingame rudenyje ir šlapdriba persmelktoje žiemoje. Nes visa tai taip pažįstama ir taip pasiilgta...

5. Vis dar esu miegalė ir stengiuosi neprarasti šitos prabangos bei išmokyti jos sunkiai su miego karalyste susidraugavusį savonenuoramą. :)

6. Nekenčiu namie (o ir visur kitur) betvarkės, bet dabar laaaabai suprantu, kaip greitai ją sugebi namie padaryti pats, kai yra tam visos sąlygos... O tiksliau - viena. :D

7. Šiuo metu po truputį pradedu mintyse deliotis penkerių Amerikoje praleistų metų motyvus, kurie turbūt nustebintų (o gal net šokiruotų) ne vieną. Nes... Būdama JAV nei karto nevalgiau McDonalds'e, nei karto nebuvau muziejuje, teatre, klube, per tą laiką nesugebėjau net užsiregistuoti į biblioteką (nors turėjau tokių minčių ne kartą). Nes didžiausius ir ryškiausius šio tarpsnio kontaktus užmezgiau būdama namuose, prie kompiuterio (fui, kaip neįdomu, ar ne? :). Kita vertus, vienas ryškiausių dalykų, ko žinau, kad pasiilgsiu Lietuvoje, bus du paštininkai, ganėtinai dažnai mane lankydavę ir jau žinodavę, kada ir kaip skambinti/neskambinti man į duris. Šiekm tiek juokinga, kad būtent paštininkai, bet jei kažkodėl vieni iš labiausiai įstrigusių žmonių mano šitame, keturių sienų aprėmintame gyvenime. :)

Tikrai nesurinksiu 15-kos naujų blogų, kuriais galėčiau papildyti savo pernykštį favoritų sąrašą, bet tikrai noriu pasidalinti vienu, apie kurį žinojau seniai, nors aplankiau pirmąkart vos vakar...

Tai – Laukinės foto blog'as, kurio įrašuose atradau labai daug artimų sau dalykų ir nepaprastai mielų gyvenimo įžvalgų. :) Jam išskirtinai šį kartą ir noriu perduoti Stilingo blog'o padovanojimą. :)

Varlytė Saulytė

Darbingas pirmadienis pasitaikė, vienok... Į kompaniją zuikiams įsipaišė ir tokia va eksperimentinė 10 cm ūgio varlytė Saulytė. :) Pabučiuota iš širdies, žaliomis, tikros varlės gyvenimą menančiomis, veltinio akimis... :) Kaip ir zuikutė Liepa, su dusliu skambaliuku viduje – kad nepasimestų kitų varlių jūroje ir neliktų vieniša. :)

Zuikutė Liepa

Netikėtai gimė ir zuikio Jokūbo sesė dvynė – zuikutė Liepa, kuri, nieko nelaukiant, iškeliaus į mažos mergaitės namučius. :) Va taip vat. Ant smūgio. :) Tiesa, truputį patobulintas variantas – su skambančia „širdimi“ viduje... :)

Zuikis Jokūbas

Jūs žinot mano požiūrį į visokias plastmases ir kitokios sintetikos gabalus... Nu negaliu pakęst... :D
Žodžiu, ta proga, kad Liutaurui šiaip ar taip kramtyt kažką reikia, o visokio plauko mediniai žaislai ir virtuvės rakandai jau nusibodo, šiandien sėdau ir ant smūgio sukurpiau tokį va greituką – lininį zuikį Jokūbą – kimštomis bambuko plaušo kojomis, rankomis, galva bei ausimis ir kukurūzais kimštu pilvu... :)
Seniai norėjau pasiūti ką nors tokio su daug visokių galūnių, tad zuikio personažas tam kartui pasirodė tiesiog tobulas....

Gal ir ne itin tas zuikis tobulas, bo teko siūti jį su Liutauru ant kelių, bet tampymui ir kramtymui, manau, bus pats tas. Ilgainiui gal net ir kokias dryžuotas/languotas kelnes jam suveiksim, kai toks va lakoniškas variantas vaikiui nusibos.. :)

O tam kartui panašu, kad Liutaurui Jokūbėlis visai patiko...

Dar vienos raidės

Kai prieš mėnesį padariau vardo raideles mažai mergytei Lukai, su jos mama sutarėm, kad reikia tokių ir jos didžiajai sesutei Kotrynai. Taigi, ilgai nelaukus, gimė ir kitas raidelių komplektukas, šįkart ne tik „ištapytas“, bet dar ir pamargintas štampukais, kuriuos ant viršaus dar truputuką paspalvinau. Štai toks rinkinukas gavosi finale. :)