Su kuo valgomos Velykos?

Vaikystėje man Velykos būdavo iš tų švenčių, kurių laukdavau mažiausiai. Tas ankstyvas kėlimasis į bažnyčią, stovėjimas šąlančiomis kojomis bažnyčios kieme (nes viduje būdavo minia žmonių, ir ten pakliūti būdavo be šansų) ir dar nevalgius, tikrai nekeldavo jokių šventinių nuotaikų. Grįždavom sušalę, kartais dar ir apsnigti, todėl norėdavosi kuo greičiau sėst prie stalo, pavalgyt, išgert šiltos arbatos...

Pavalgydavom, sudaužydavom kiaušinius, taip ir prabėgdavo Velykos. Tik va margint kiaušinius patikdavo... Dažnai šeštadienio vakarą svogūnų lukštais nudažydavom kiaušinius plius minus vienspalviai, o sekmadienį mėgdavom juos visaip kaip raižyti – toks kiaušinių marginimas buvo populiariausias mūsų namuose...

Prieš savaitę užėjau į parduotuvę išsirinkti velykinių atvirukų (kurių taip niekam ir neišsiunčiau). Deja, neradau nei vieno, kuris man būtų patikęs. Visi tie iš nežinia kur atsiradę zuikiai, vietoj vištų staiga pradėję dėti kiaušinius, saldžiai žvelgė į mane, o aš nežvelgiau į juos... Todėl nusipirkau visai nevelykinių atvirukų – tiesiog gražių atvirukų su įdomiai nutapytomis gėlėmis... O Velykų simboliu tapę kiaušiniai taip ir liko gulėti parduotuvės lentynose, kuriose juos toliau liko perėti zuikiai...

Suprantu, kad Lietuvoje, kur į pagonybę savu laiku įsibrovė katalikybė, kiaušiniai buvo marginami nuo senovės. Tai buvo kaip pavasario, gyvybės, visatos cikliškumo simbolis, tapęs pavasario lygiadienio šventės dalimi... Kai visa tai susikergė su iš rytų atkeliavusia Pascha, šalia kiaušinių atsirado avinėlio simbolis. Bet kaip tas avinėlis virto zuikiu, tiesą pasakius, nežinau. O jei tai – du atskiri personažai, tada iš viso nesuprantu, prie ko čia tas zuikis. Galiu tik įtarti, jog prie to paties, kaip ir Kalėdų senelis prie Kalėdų, kuris buvos išgalvotas tam, kad komercija turėtų iš esmės jokios prasmės neturinčią ašį, apie kurią galėtų suktis visas vartotojiškumo mechanizmas...

Tuo tarpu avinėlio aukojimas žydų švenčiamos Paschos metu buvo kaip priminimas apie Egipto priespaudos metu Dievo įvykdytą „perėjimą“. Dar kitaip visa tai buvo vadinama „Perėjimo švente“. Kasmet būdavo išrenkamas pats geriausias ėriukas aukojimui. Vienos tokios šventės metu Poncijus Pilotas nukryžiavo Jėzų Kristų. Taip buvo paaukotas Dievo išrinktasis „ėriukas“, paaukotas jau nebe vien už žydų tautos, bet taip pat ir už visų kitų žmonių nuodėmes. Praėjus trims dienoms po Paschos, įvyksta Kristaus prisikėlimas, kaip garantas ateinančioms tikinčiųjų kartoms apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Iš čia ir kyla pagrindinės krikščionių tikinčiųjų šventės – Velykų – šaknys. Todėl žvelgiant į visa tai, man Velykos – vilties šventė. Todėl sveikindama su Velykomis visus, kurie skaito šį mano dienoraštį, ir noriu palinkėti dvasinės gyvybės, šviesos ir vilties!