Mano darželis

Pasikapstyti po prisiminimus mane ir vėl įkvėpė Austėjos dienoraščio įrašas...
Šį kartą grįžtu į tas vaikystės dienas, kurios prabėgo darželyje...

Į lopšelį, kiek žinau iš mamos pasakojimų, buvau atiduota gan anksti - 8 ar 9 mėnėsių. Tai buvo lopšelis Lazdynuose, kurio, aišku, nepamenu. Kai persikraustėme į Senamiestį, man buvo dveji, o pirmasis mano lankytas darželis buvo Trakų gatvėje, dideliais arkiniais langais, bet iš jo irgi labai mažai ką tepamenu – po keleto mėnesių darželis užsidarė remontui, ir aš perėjau į kitą – naujai pastatytą, kurį prisimenu nuo pat pirmos apsilankymo dienos, nuo pat paradinių durų iki pat grupės tualetų...

Man buvo ketveri. Pirmą dieną atėjusi į grupę nenorėjau joje pasilikti – nieko nepažinojau, buvo labai nedrąsu, ir kai tėtė pasakė, kad turėsiu čia pasilikti, pradėjau verkti, sakydama, kad nenoriu. Tačiau padėtį išgelbėjo darželio auklėtoja, pasakiusi man, kad neturėčiau nieko bijoti, nes vilkų čia nėra, o visi vaikai labai draugiški. Ir aš pasilikau...


Tada tai buvo darželis Nr.48. Dabar jis pavadintas „Krivūlės“ vardu. Per tris metus, kuriuos ten praleidau, prisirinkau tikrai nemažai prisiminimų... Visų pirma pamenu tris dviaukščius darželio pastato korpusus, ant kurių stogų kartais eidavom žaisti ir važinėtis triratukais... Tai buvo tikrai novatoriškas tų laikų architektūros sprendimas, kuris padėdavo mums praleisti daug daugiau laiko lauke net ir tuomet, kai darželio kieme pavasarį būdavo šlapia...

Atėjus į darželį mus visuomet pasitikdavo pusryčiai. Buvau valgi mergina, todėl visuomet suvalgydavau viską, kas būdavo lėkštėje, net ir jei nelabai patikdavo vienas ar kitas patiekalas – tiesiog taip buvau auklėjama. Tik „kliuvinius“, tokius kaip tarybinės manų košės ne iki galo išmaišyti gumuliukai ar graimas ant kakavos, palikdavau lėkštės šone... :)
Po pusryčių turėdavome laisvą pusvalandį, per kurį žaisdavome kas sau, o paskui būdavo vienokia ar kitokia pamokėlė, kur lipdydavom, piešdavom, mokėmės kitų panašių dalykėlių. Paskui eidavom į lauką, jei oras būdavo tinkamas, ir ten būdavom iki pietų. Ant sienos kabėdavo grafikas, pagal kurį dviese su kažkuriuo iš grupės draugų prieš pietus turėdavom padėti šeimininkėlei padengti stalus. Oooo, kokia jau tada tarp mūsų būdavo vienas kito papirkinėjimo sistema, idant tie, kurie dengia stalus, į atitinkamą vietą padėtų puodelį su „mergaitišku“ ar „berniukišku“ paveikslėliu :) Pešdavomės dėl tų puodelių kaip turi būti... Juk „ne lygis“ mergaitei gerti iš puodelio, ant kurio mėlynu kontūru nupiešti du berniukai... po pietų lygiai taip pat turėdavom padėti sutvarkyti stalus. O tada – miegot... Nors daugelis mano dabartinių draugų dienos miegą prisimena kaip siaubą baubą, man patikdavo ši rutinos dalis. Ar todėl, kad „miegamasis“ buvo gana jaukus, ar todėl, kad iš miegamojo buvo langas į pagrindinį kambarį, kuriame sėdėdavo auklėtoja ir viską matydavo, mes visi sėkmingai miegodavom... Gal dar veikė ir tas faktorius, kad jei kuriam vaikui nepavykdavo užmigti, jam būdavo leidžiama atsikelti, ateiti į bendrą kambarį ir užsiimti kuo nors, su viena sąlyga – jis tai turi daryti tyliai, kad nepažadintų miegančiųjų. Aš miegodavau kietai, todėl atsikėlusi dažnai rasdavau jau pusę grupės vaikų pabudusių ir žaidžiančių... Laikas po pietų būdavo pats smagiausias, nes tuomet galėdavom užsiimti tuo, kas kam labiausiai patinka. Nepamenu, kiek kokių žaidimų pas mus ten būdavo, nes aš PASTOVIAI būdavau įlindusi į spalvinimo knygeles. Galėdavau, regis, viską už tai atiduoti :D Turėjau tokią draugę Žydrę, kurios dėdė iš Vokietijos prisiųsdavo storiausių spalvinimo knygelių... Įsivaizduojat, kokia laimė būdavo, kai man būdavo leidžiama jai padėti jas spalvinti?.. Ir tik todėl, kad aš mokėjau spalvinti „neišeinant iš kraštų“... :))
Paskui būdavo pavakariai, po kurių aš, kaip gyvenanti netoli darželio, eidavau namo – pradžioje, kaip neseniai išsiaiškinau, lydima brolio, kiek vėliau – savarankiškai viena pati. Kai pagalvoji, saugūs laikai buvo...

Darželyje buvo ir mano pirmoji vaikiška „meilė“ – Martynas... :) Lankydavausi pas jį svečiuose, o kartais ir jis pas mane net savaitgaliais, mat gyvenom netoliese vienas nuo kito. Dar ir dabar, praeinant pro namą, kuriame jis gyveno, sukyla sentimentai :) Buvau iš tų mergaičių, kurias jis saugojo nuo kitų berniukų „zbitkų“, tokių, kaip vabalų kaišiojimas už apykaklių ir pan... Bet baigėsi darželio laikai, baigėsi ir ta darželinė meilė, likusi tik bendroje tradicinėje išleistuvių fotografijoje :)) Mūsų keliai išsiskyrė, ir nieko apie jį daugiau negirdėjau...

Geros buvo ir mūsų auklėtojos. Ypač viena – ta, kuri mane, pirmą dieną atėjusią, padrąsino pasilikti. Tai buvo auklėtoja Aldona, gyvenusi toje pačioje gatvėje, kaip ir aš, turėjusi pora metų už mane vyresnę dukrą Irmą. Nepamenu konkrečiai, kuo pasireiškė tos auklėtojos gerumas, tik pamenu, kad ji visuomet būdavo šalia, kai reikėdavo pagalbos, bet niekuomet netrukdydavo, kai mums jos nereikėdavo... Dar buvo auklėtoja, su kuria darydavome įvairius darbelius, ir ja žavėjausi, galvodama, iš kur ji tiek visko moka – tai gėlytes lankstyti iš popieriaus juostelių, tai atverčiamą atvirutę širdelės formos padaryti, tai karolius iš blizgančių žurnalų viršelių susisukti... Vasaromis, kai išvažiuodavau pas tetą į Rokiškį, labai daug jos išmokytų dalykų dar ir vėliau vis prisiminusi darydavau...

Kadangi dar ilgai gyvenau senamiestyje, dažnai praeidavau pro savo darželį, prisiminidama vienas ar kitas ten praleistas dienas, besiritusias per rudenius, žiemas ir pavasarius... Geras buvo mano darželis...

P.S. va čia tokia tų laikų „tradicinė darželinė“ nuotrauka :))