Lapkričio 7-oji. Kažkada dovanojusi pažintį su žmogumi, kurio portretas šiandien vėl iškyla prieš akis...
Jei reikėtų po šiuo portretu prikalti lentelę su pavadinimu, joje būtų parašyta: „Stichija: Meilė“. Ta, kuri nušluoja viską, kuri atveria akis, kuri išmoko atrasti dar vieną matavimą, kuri išaugina sparnus ir išmoko visam likusiam gyvenimui, kaip reikia skristi. Ta, kuri susikauna su protu, žinodama, kad net ir pralaimėjimo atveju ji išeis nugalėtoja... Net ir suduždama į galybę mažų po visą kūną besiridenančių skausmo rutuliukų, visada liks tarsi ryto rasa – atgaivinanti, kerinti, užburianti, stebuklinga, išprovokuojanti atvirumui...

Tačiau šiandien visa tai - jau, tarkim, beveik dešimtmečio praeitis... Su savais atradimais, praradimais, virtusiais neįkainuojamomis gyvenimo pamokomis, su pabaiga, kuri neišvengiamai turėjo ateiti. Istorija, kuri tarsi pienės pūkas retkarčiais sukutena nosį ir vėl nuskrenda, paskęsta kitų prisiminimų verpetuose – šalia lietaus ir ašarų ant tilto, šalia paslaptingo rudojo ežero, šalia neaprėpiamų pavasario pievų ir šios dainos - „If this ain't love“...
0 komentarai:
Rašyti komentarą