Darbinės istorijos ir jų herojai

Kaip jau buvau minėjusi, po pusantrų metų pertraukos mane prisiminė kolegos iš Londono, kurie ta proga atsiuntė nemažą projektėlį – 30 pastatų grupę Abu Dabio Lulu saloje. Kai paklausiau, kiek jie iš manęs tikisi, jie taip ir pasakė – kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau laiko buvo duotos vos dvi savaitės, ir aš supratau, kad geriausiu atveju aš galėsiu jiems pagelbėti paruošdama maksimum 5-8 pastatus... Tačiau kai po tų poros savaičių paruošusi tuos užsibrėžtus pastatus nutariau pailsėti ir vieną dieną ėmiausi pavasarinio langų valymo, staiga gavau laišką, informuojantį, kad taip vadinamas deadline'as pratęstas dar dviems savaitėms, kas reiškė, kad, jei noriu, turiu vėl raitotis rankoves ir tęsti darbą :) Žodžiu, vietoj dviejų planuotų savaičių pralėkė visos keturios, o aš, įgavusi neblogą pagreitį, dirbdama po 10-12 valandų per dieną, paruošiau jiems viso 18 pastatų ir štai pagaliau normaliai išsimiegojau :))

Kaip žinia, turiu tokią... net nežinau, ar gerą, ar blogą savybę: jei jau neriu į darbą, tai visais 200 proc... Nemoku dirbti per dieną tik 8 valandas, nemoku laiku sustoti ir normaliai papietauti, nes tokiu atveju paprastai viską metu, viską aplink užmirštu ir... neriu :)

Na, bet parašyti iš tiesų norėjau visai ne apie tai :))
Parašyti norėjau apie tokį įdomų fenomeną, kaip darbas su nepažįstamais ir niekuomet nematytais žmonėmis. Man tai nutinka nebe pirmą kartą – toks jau mano likimas, kai tenka virtualiai dirbti kompanijoje, nutolusioje per gerą trečdalį pasaulio... Tačiau nuo tada, kai prieš porą metų kompaniją paliko projektų vadovas, su kuriuo buvome nepaprastai susidirbę, buvau praradusi bet kokią viltį, kad kada nors ten beatsiras žmogus, kuris vėl leis man pasijausti ne tik „šiaip kažkur ten, Čikagoje, dirbančia lietuvaite“, bet tikra komandos nare, kuri dalyvauja visame procese bei žino, kas kaip ir kur vyksta...

Žodžiu, tam kartui mano istorijos herojus – neseniai kompanijoje pradėjęs dirbti Frenkas, apie kurį nežinau praktiškai nieko, apart vardo ir pavardės :) Kaip ten bebūtų, mes su juo buvome kartu pristatyti dirbti prie šio projekto. Ir, aišku, galima pasakyti, koks skirtumas, kas ten sėdi kitapus Atlanto ir braižo ar į krūvą bando sudėti tavo atsiųstą puzlą, tačiau nesakykit – miela juk, kai, pvz., gauni kad ir trumpą atsakymą į tavo nusiųstą laišką, kuriame tokie žodžiai, kaip: „Agne, tu esi mūsų didvyrė, ačiū labai!“ arba: „Tikiuosi, tau stogas nuo darbų dar nevažiuoja, nes maniškis jau nuvažiavo. Labanakt.“ Miela, tiesa? Arba kitas bendradarbis, kuris mano paruoštą puzlą montuoja į krūvą, paskambina ir sako: „Agne, viskas susimontavo tiesiog tobulai! Frenkas liepia perduoti, kad jis tave myli“ :D... O finale, kai darbas padarytas, gauni žinutę, kad nusimato greitu laiku kitas stambus projektas, ir jis darys viską, kad kompanija vėl mane pasamdytų darbui kartu komandoje su juo, jei tik aš, aišku, sutiksiu ;) Tokie va pasitaikė šį kartą mano bendradarbiai :)

Žodžiu, brangieji, bundam iš komos ir ruošiamės darbų antplūdžiui... O kol antroji darbų banga neatėjo, skubu susitvarkyti su kitais darbeliais, kurių, kaip žinia, mano gyvenime paprastai niekuomet netrūksta :) Pasvajok, vadinasi, apie atostogas (nieko, ateis ir joms laikas)... :)

O ir šiaip kažkoks komplimentų lietus pastaruoju metu užplūdo... Štai amerikčių draugų šeimos galva Matas, po sekmadienio popietės jų namuose staiga man pareiškė, kad jei tik jis turėtų lišną milijoną, būtinai mane nusamdytų visokiems kūrybiniams projektams :) Mat jo žmona Rebeka šiuo metu laukiasi, ir jie, kaip čia įprasta, skiria labai daug dėmesio vaikų kambario įrengimui, o aš, aišku, apžiūrėjusi pradėtą darbą, pasistengiau „įkišti“ savo patarimų kambario išdažymo tema, su kuriais jiems beliko tik sutikti...

Aš tuo tarpu baigiu pamesti laiko pojūtį, nes šįryt atsibudusi ir pabandžiusi suskaičiuoti, kelinta gi šiandien balandžio diena, nutariau, kad kokia... vienuolikta gal... Na, ne tiek daug ir apsirikau, tiesa? :)) Kaip ten bebūtų, koks skirtumas – juk laimingi laiko neskaičiuoja :)

Pamąstymai švenčių užkulisiuose

Kiekvienos didesnės šventės proga jau tradicija tampa važiuoti pas anytą tos šventės švęsti. Nors mane kiekvieną kartą reikia „tempti“ sudalyvauti veiksme, nes esu siaubingai švenčių nemėgstanti persona, ir jei tik kas leistų, šiltai ir kiurksočiau sau namuose be jokių ten kiaušinių ir panašiai, tačiau yra kaip yra – vis tiek tenka važiuoti :) O kai nuvažiuoji, tai negi jau lindėsi kokiame kampe... :)

Taigi, šventėme Velykas. Kaip visada – lietuvaičių kompanijoje, kur pirmiausiai buvau įkinkyta fotografuoti (tiesa, neturėjau savo fotoaparato, tai ir nuotraukų neturiu), paskui buvau pasodinta prie pianino, kur teko pusę vakaro akomponuoti įvairiausioms lietuvių liaudies ir šiaip populiarioms dainoms, na, o paskui, kaip ir dera panašiuose lietuvių išeivių susirinkimo vietose, užvirė karšta diskusija apie gyvenimą „ten ir čia“, t.y., užsienyje ir Lietuvoje...

Po tokių diskusjų paprastai viskas susijaukia viduje, nes supranti viena: „Tie, kas nieko  nenori, ieško pasiteisinimų. Tie, kas nori, ieško galimybių.“ Ir nors posakis ganėtinai abstraktus, jį gali pritaikyti labai konkrečiai. Tiek tiems, kurie atvyksta čia, ir ragais nagais kabinasi į gyvenimą, tiek tiems, kurie savoje šalyje būdami ieško ne galimybių, bet pasiteisinimų... Taip pat supranti ir kitą tiesą: tie, kurie dedasi svetimoje šalyje labai laimingi ir turtingi, paprastai gyvena kortų namelyje: namuose, kurie apstatyti baldais, namuose, kurių garažuose puikuojasi gražūs automobiliai, tačiau už viso to daugumoje atvejų slepiasi šimtatūkstantinės paskolos ir dešimttūkstantinės skolos galybėje kreditinių kortelių... Kas tuomet yra šia prasme turtingesnis? Ar tas, kuris Lietuvoje, gal ir gaudamas nedidelį atlyginimą, ar tas, kuris iš pažiūros „turtingas“, tačiau iki negalėjomo prasiskolinęs?.. Kas tuomet yra tikrieji tavo turtai? Ir ar tai, ką tu vadini turtais, iš tiesų yra verti to žodžio?..

Todėl vertinkime tai, ką turime, net jei tai yra labai mažai... Nes ne visada akimi matoma tiesa yra Tiesa...

Velykos

„Sveiki sulaukę Šventų Velykų!“ – Pamenu, taip sveikindavome telefonu artimuosius, kai buvau vaikas :) Paskui, kiek vėliau, teko išgirsti kitokį pasisveikinimą: „Kristus prisikėlė!“. Į tai atsakydavo: „Tikrai prisikėlė!“
Ir nors Velykos pasaulyje šiandien švenčiamos paprastai 1-2 dienas, šios šventės ištakos – judėjų Pascha (dar kitaip - Perėjimo – nuo žodžio „pereiti“ – šventė), kurią turėjo švęsti žydai 7 dienas, pradedant kiekvienų metų pirmojo mėnesio (pagal dabartinį kalendorių – balandžio mėn.) 14 diena. Jos metu buvo aukojamas avinėlis, visą tą laiką turėjo būti valgoma nerauginta duona.

Krikščionybėje gi, po to, kai per tą pačią Paschą buvo paaukotas Dievo Avinėlis – Kristus, Velykos įgavo kiek kitokią prasmę, todėl krikščionys, sekantys Šventuoju Raštu, šią šventę švenčia, galima sakyti, kas dieną. Be Kristaus prisikėlimo nebūtų buvę ir pačios krikščionybės – turėtume tik judaizmą, ir toliau besilaikantį griežtų Paschos ritualų bei už kiekvieną mažiausią nuodėmę ir toliau aukojantį Dievui po jautį, aviną ar balandį...

Tuo tarpu šiandien, kai tikintysis yra išteisinamas prieš Dievą ne aukomis, ne kokiais nors darbais, bet tikėjimu (kaip rašoma Šventajame Rašte: „Jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai Dievo dovana; ne darbais, kad kuris nesigirtų“. – Ef. 2, 8-9), nebereikia jokių aukų. Nes auka – Jėzus Kristus per Velykas buvo paaukotas kartą ir visiems laikams. Belieka prisipildyti to beribio dėkingumo ir džiaugtis visu kuo, kas buvo dėl mūsų padaryta ant kryžiaus per Velykas ;)

Gražių visiems šventinių akimirkų! ;)

Jūros arkliukas

Po įtemptų darbų, kaip visada, labai smagu kažką paknibinėti... Ypač – bežiūrint kokį filmą :) Šio papuošalo spalvas padiktavo viena mano suknelė, kurioje susipynęs turkio, šokolado ir žalios spalvų motyvas man pasirodė labai mielas širdžiai :) Tiesa, ir suknelė mane patraukė būtent ne kuo kitu, bet kaip tik savo spalvomis... :)

Taigi, jūsų teismui  – „Jūros arkliuko“ vardą gavęs papuošalas :)

Spalvoti pieštukai...

Paklauskit, kokią silpnybę turiu nuo vaikystės, ir neapsiriksite: spalvos ir viskas, kas susiję su jomis :) O ypač – spalvoti pieštukai...

Taip, kaip vaikykstėje svaigau dėl kiekvieno spalvoto pieštuko, nepatikėsite – taip svaigstu ir iki šiol... Žinote, kas tame vieninteliame lagamine, į kurį galėjau sutalpinti visą savo gyvenimą, važiuodama į JAV, būtinai turėjo tilpti? Spalvoti pieštukai... Taip, tie patys, kuriuos, išaugusi iš „vaikiškų“ pieštukų, įsigijau prieš 11 metų savo bakalaurinio išpildymui. Ir nors nuo to laiko jau praėjo nemažai metų, tie pieštukai vis dar su manimi. Negana  to, kas kartą varvinu seilę į visokias pastelių, pieštukų bei kreidučių lentynas parduotuvėje, tarsi ketindama jas visas įsigyti... Tiesa, vieną rinkinį pastelių neseniai įsigijau – vis galvojame su Dariumi pavažiuoti kur kokių neilgų atostogėlių, o į jas pasiimti piešimo sąsiuvinį bei šiuos spalvotus draugus ir, prisiminus studentavimo laikus, atsisėdus kokiame mažame miestelyje ar kokių kalnų papėdėje, duoti rankai pasilepinti tos akimirkos grožiu...

Visa ta rašau pavarvinusi seiles į italės dizainerės Marijos Kristinos Beluči (Maria Cristina Bellucci) darbus, kurie padaryti iš... spalvotų pieštukų :)

Daugiau jos darbų galite rasti www.klimt02.net galerijoje.