Portretas Nr. B.A.

Šventės tokios jau yra, kad iškelia į paviršių galybę prisiminimų. Apie tai, kaip švęsta vienur ar kitur, vienais metais ar kitais. Ir nors žmogus, kurį vakar prisiminiau, niekaip nesusijęs su Naujaisiais metais, kažkodėl būtent jo portretas iškilo prieš akis... Ir tą potretą galėčiau drąsiai pavadinti savo pirmąja gyvenimo meile... :)

Dabar visa tai kelia nostalgišką šypseną, nors tada viskas buvo taip tyra, vaikiškai paaugliška, naivu ir... nedrąsu.
Kartu lankėm folklorinį ansamblį... Vos pusmetį, bet ir jo užteko, kad pajustume bundančia paauglišką abipusę simpatiją.
Prieš akis dar šiandien mirga jo baltai-mėlynai-juodai languoti marškiniai, šviesūs garbanoti plaukai, žvilgsnis pro lengvus akinukus ir lankstūs pirštai ant nedidukės žaliai juodos armonikos klavišų...

Jis nuolat į porą pasirinkdavo mane, kai tekdavo mokytis vieną ar kitą šokį, o aš, tuomet į repeticijas ateidavusi su mokykline uniforma, stengdavausi užsisegti kuo gražesnius rankogalius bei apykaklę, ant fortepiono lyg tyčia palikdavau savo raudonajį penalą, ant kurio buvo užrašytas mano adresas bei telefono numeris, ir tylomis laukiau, kad kas nors įvyktų... Tas „kas nors“ buvo toks abstraktus, kad, kai vieną dieną sulaukiau jo skambučio telefonu, siaubingai sutrikau ir atmečiau jo kvietimą kartu nueiti į tada Čiurlionkėj kas penktadienį rengtus šokius, prisimeluodama savo išsisukinėjimais dar prieš tai, kai paklausiau, o kada gi tie šokiai ten vyksta... :)

Kai padėjau telefono ragelį, buvo siaubingai apmaudu. O dar apmaudžiau buvo tai, kad nuo kitos repeticijos jis nebesirinko manęs sau į porą šokiams... Mokslo metai netrukus baigėsi, palikdami tik sapnus apie jį. O ruduo nebeatnešė nei vieno susitikimo. Dingo ir tas folklorinis ansambliukas. Tik praėjus keliems metams dar kartą pamačiau jį pro troleibuso langą, kai tarsi kokiame filme susitiko mūsų laiko nepakeisti žvilgsniai... Ir viskas... Teliko atminty jo vardas ir pavardė, kurie net su google'o pagalba nelabai ką daugiau išduoda...

Gal taip ir turi būti su tom pirmom meilėm – kad ateitų, praeitų ir pasibaigtų...