Pakalbėkime apie... talentą

Prsipažinsiu, kad labai neseniai pakeičiau savo požiūrį į tokį dalyką, kuris, skambiai išsireiškus yra... talentas...
Nežinau, kaip reikėtų apibrėžti šį žodį, jei staiga kas paklaustų. Žodynas tai apibrėžia kaip „labai didelį gabumą“. O gabus savo ruožtu yra tas, kas „lengvai ką nors perpranta ir sugeba tai, ką perpratęs, padaryti“. Sunku man gyvenime, prisipažinsiu, su tais talentais ir gabumais. Ne dėl to, kad jausčiausi jų neturinti ar turinti per mažai. Gal atvirkščiai, bent jau įtikinta draugų, giminių ir pažįstamų, turėčiau prisipažinti, kad turiu aš tų talentų ir netgi gal per daug... :) Tik matomai, kai kažką turi, nevertini, o gal net nepastebi, kad tau kažkas lengvai gaunasi, net nepagalvoji, kad kažkam tai gali iš viso nesigauti ar gautis sunkiai - juk visa tai taip paprasta!.. Gal todėl labai ilgai netikėjau, kai kas nors pagirdavo vieną ar kitą mano kokį darbą, kai pasakydavo, kad esu gabi, kūrybinga ir panašiai. Visada galvojau (ir dabar vis dar dažnai galvoju, bet gal jau rečiau, nei anksčiau), kad žmonės dažnai taip sako daugiausiai iš mandagumo.

Tačiau dalykai gyvenime keičiasi. Ir labiausiai keičiasi turbūt tuomet, kai imi ir atsiduri vieną dieną šalia kitų - tokių pat gabių. Na, ar bent jau save tokiais laikančių. Tokia vieta man tapo kažkada Danija. Tikrai galiu prisipažinti, kad manyje tuomet įvyko didelis lūžis. Tuomet, kai pamačiau, kad dauguma tų save vadinančių meninkais žmonių yra, pasirodo, nelabai kuo geresni už mane... Tai va, kai savo akimis pamačiau, pradėjau po truputį patikėti, kad visgi gal ir aš turiu tokių dalykų – tų talentų... :)

Dar vienas dalykas – visada kažkaip gėdijausi tų savo talentų. Visuomet maniau, kad tai – nerimta, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, o talentai – na ką čia. Nei jie iš manęs, nei tai mano nuopelnas, nei čia ką, tad kodėl turėčiau tuo naudotis...
Tačiau paskutiniu metu, kai nemažai apie tai galvojau, susišvietė kažkas mano toj galvoj, persivertė kažkas, ir apie talentus pradėjau galvoti kiek kitaip. Jei jau iš tiesų Dievas krestelėjo ir nepagailėjo, tai gal ne veltui. Jei iš tiesų neturėčiau neigti to, kas man duota, tai gal pagaliau reikėtų traukti tuos talentus lauk ir pradėti iš tiesų kažką daryti?..

Tai va, traukiu tam kartui iš visos tos talentų krūvos tuos, kuriuos vis tik prevertė mane per laiką daug kas patikėti, jog tai talentai: kantrybę, stiliaus pojūtį, kūrybingumą, maištą daryti ne taip, kaip kiti, tą darymo lengvumą ir malonumą. Sudėjau tam kartui juos į rankdarbius, šios dienos konkrečiu atveju – į nertus papuošalus, ir rodausi, kas gavosi... Nežinau, ar tai tie talentai, kuriems šiandien turėčiau duoti prioritetą savo gyvenime, bet tebūnie jie dienos šviesoj. Tebūnie jie džiugina kažką, jei džiugina, tebūnie tai veda į tai, ko šiandien gal nesuvokiu, neapčiuopiu ir nesuneriu ant vienos smilgos su kitomis žemuogėmis į karoliukų grandinę laiko perspektyvoje. Bet ar tai svarbiausia? Turbūt kad ne... Nes juk tas, kas juos davė, nemanau, jog norėjo, kad sukišusi būčiau juos visus į stalčių ir užrakinus po devyniom spynom... :)

Tai štai – papuošalas, pirmą kartą darytas ne konkrečiai kažkam, bet tiesiog kažkam – kokia nors merginai, kuri, tikiu, jį gavusi, švytės jį nešiodama :)



Taip pat šį papuošalą galite rasti ir mano rankdarbių kampelyje internetinėje parduotuvėje, kurioje netgi nusistačiau taip, kad būtų galima pirkti ir tiems, kurie neturi kreditinės kortelės, bet naudojasi lietuviška internetine bankininkyste :)