2013 m. spalio 13 d., sekmadienis

Sagė „Aš supinsiu tau, saule, kasas...“

Kartais, kai ieškau idėjų, ima tam tikros smulkmenos ir supuola tarsi susitarę... Taip gavosi ir šįkart, kai begalvodama, kokį spalvų derinį parinkti šiam papuošalui, pamačiau jo savininkę, ryšinčią ryškiai mėlyna skarute, drąsiai konkuruojančia su aukso spalvos plaukais. Po kelių gi dienų, mudviems susitikus dangų papuošė vaivorykštė, šalia kurios skaisčiai mėlynu dangumi plaukė vakarinės, auksu spindinčios saulės nušviesti debesys... Grįžau namo ir supratau – bus geltona mėlyna...



Mėlynai ruda klasika

Panašu, kad tam tikri spalvų deriniai jei jau patinka, tai patinka visiems... :) Taip šiam kartui nutiko mėlynos ir rudos deriniams, kurie, tarsi virusas, plinta per rankas, o tiksliau – per papuošalus. :) Tikiuosi, kad tam kartui tai jau paskutinis mėlynai rudas papuošaliukas, kuris iškeliavo pas bičiulę į JAV. :)


2013 m. birželio 14 d., penktadienis

Pilnas komplektas

Na va, dabar jau pilnas komplektas... :)


2013 m. birželio 12 d., trečiadienis

Apyrankė į kompaniją

Man patinka, kai reikia išbandyti daryti tai, ko iki šiol nebuvau dariusi. Šį kartą tokį „statusą“ pelno apyrankė. :)

Į komplektą prieš tai buvusiam kaklo papuošalui „Rytas prie jūros“. :)





2013 m. gegužės 30 d., ketvirtadienis

Kaklo papuošalas „Rytas prie jūros“

Po to, kai padariau kolje mamai, sulaukiau pageidavimo padaryti kažką panašaus. Tai ir čiupau ta proga panašų spalvinį derinį, kiek panašią kompoziciją ir štai gavosi toks va papuošaliukas, kuriam į kompaniją neužilgo turėtų atsirasti dar keli papuošalai...


2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Pakabukas į kompaniją...

Jei pamenate šituos, prieš kalėdas darytus auskarus, nenustebkite jų savininkę dabar išvysę gatvėje ir su šiuo pakabuku:


Paprastas, bet iš tų, kuriuos mielai pasilikčiau ir sau... :)

2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Kolje mamai „Jūros pasaka“

Seniai norėjosi sutažą išbandyti padarant kolje. Tai va – pirmas bandymas. :)
Labai patiko procesas, turiu pripažinti...



2013 m. balandžio 30 d., antradienis

Sulindus į spintą...

Ilgai nerašiau. Plius išėmiau daug savo asmeninių įrašų iš šio savo tinklaraščio ir patalpinau kitame, uždarame tinklaraštyje. Kodėl? Gal tiesiog ateina toks laikas, kai užsidarai tarsi intuityviai toje „savo spintoje“, kad, atsiribojus nuo išorės, galėtum apie šį bei tą pamąstyti, kai ką apsvarstyti...

Na, o mintys pastarasias savaites sukasi tema, į kurią daugelis aplinkui linkę numoti ranka, sakydami, kad „aj, Lietuvoje to tikrai nebus“ arba „ne ne, taip tikrai negali būti“, arba – dar blogiau – tiesiog galvodami, kad kaip iškilo ši tema, taip ji tarsi savaime kažkur dings, aplenkusi mus – „normalius“ žmones. Deja, tema tokia, kad būtent tiems „normaliems“ žmonėms, o jei tiksliau – „normalioms“ šeimoms – ji labiausiai turėtų ir rūpėti. Dūsauju dar ir dėl to, kad dauguma mūsų lietuviškų „normalių“ šeimų yra taip įsisukusios į rutinos ratą, kad neranda laisvesnės minutės arba tiesiog nemato reikalo tuo pasidomėti, galvodamos, kad tokius reikalus kažkas išspręs už juos. Tokie jau mes – lietuviai...

Taip, taip, kalbu apie į Lietuvą bandančią įslinkti Juvenalinę justiciją, kurią, labai „nekaltų“ įstatymų pataisų forma bando „prastumti“ dvi „-ūtės“, sėdinčios Seime. Žinoma, o joms tai kas – iš jų pagal tuos įstatymus niekas gi vaikų neatims ir jų šeimų nesugriaus...


Nenoriu daug plėsti šia tema. Nes tikrai nemažai info internete yra. Patys tad, siūlau, pasigilinkite ir pasidarykite savo išvadas, nes po keleto savaičių, kai jau nieko nebegalima bus padaryti, jei Seime bus patvirtintos siūlomų įstatymų pataisos, bus kažką daryti per vėlu...

Na, o tam kartui daugiau informacijos galite rasti šiame šviežiai sukurtame puslapyje: Juvenalinė justicija, taip pat FaceBook'o grupėje „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“.

Vaizdinė info, kuri man asmeniškai padarė didžiulį įspūdį:
2013 04 17 dienos per Baltijos TV transliuota laida „Samokslo teorija“ 
Чем грозит ювенальная юстиция. – rusų kalba (jei rusiškai nesuprantate, šio vaizdo įrašo kaip ir šioks toks konspektas lietuviškai, sakyčiau: „Juvenalinė Justicija – šeimos griovimo priemonė“)
Ювенальный ГУЛАГ – rusų kalba
Forsait apokalipsė – skamba kaip iš fantastikos srities, bet... Ar tikrai viskas yra tik „versija“?..

Na, o apskritai, kam to reikia ir kokios tai sistemos dalis, man, atrodo, neblogai atsako šis interviu su žinomu režisieriumi Aaron'u Russo.
Kam per ilgas šis filmas, viena jo dalis irgi šiek tiek susijusi su šita tema (jei mokate skaityte tarp eilučių)...

Ateinantį antradienį, gegužės 7 d., prie Seimo yra organizuojamas piketas prieš esamų vaiko teisių įstatymo pataisas. Konkretus laikas bus patikslintas pirmadienį vakare. Labai kviečiu visus nelikti abejingais...

2013 m. balandžio 2 d., antradienis

Sutažo auskarai „Sidabrinė naktis“

Kai prieš Kalėdas buvau apsikrovusi „dovaniniais“ užsakymais, jų tarpe, jei pamenate, buvo ir toks žiedas – „Sidabrinė naktis“. Tai va, kitai progai atėjus, prireikė tam žiedui kompanijos, ir taip gimė pora auskarų su granato „širdimi“ Svarovskio kristalų apsuptyje:



2013 m. kovo 4 d., pirmadienis

Kaklo papuošalas „Mėlynbarzdis“

Po šiokios tokios pertraukos, grįžtu į eterį vėl su sutažo papuošalais. :)

Į komplektą kažkada darytiems „mėlynbarzdžiukams“, buvo užsakyta „kompanija“. Taip gimė štai toks kaklo papuošalas su lazuritu, Svarovskio kristalais ir stiklo karoliukais...



2013 m. vasario 20 d., trečiadienis

Frivolite riešinės – ar dar pamenate? :)

Seniai seniai, prieš beveik ketverius metus, kai buvau pasinešusi ant frivolite, rodžiausi štai tokias riešines. Aš jau beveik jas ir pamiršau, bet štai toks daiktas, kaip google'as, nieko nepamiršta, ir žmonės jo dėka ima, atranda, susidomi, parašo, užsako... :) Ir dar, žiūrėk, atliepia į mano mintis, kad tos riešinės turi tendenciją ilgėti... :)

Taigi, po ilgo ilgo frivolite žiemos miego (tokio ilgo, kad net turėjau jugtis youtub'ą ir jo dėka prisiminti, kaip ten tą siūlą aplink adatą raizgyti...) pristatau pailgėjusias (apie 20 cm matuojant nuo riešo), upiniais perlais pasipuošusias riešines, kurios šiandien iškeliavo į Lietuvos vakarus...




Užtrukau prie šių riešinių neplanuotai ilgai – buvau net pamiršusi, koks reiklus laikui yra frivolite nėrinys... Teko aukoti visus vienos savaitės vakarus, kol jas užbaigiau... Uf... :) 

2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Žiedas ir aussagai „Gyvatės akys“

Gatavas žiedas jau kokį gerą mėnesiuką gulėjo pas mane spintoje ir, lyg tyčia, niekaip jo neprisiruošiau įmesti į internetą pardavimui. Panašu, kad ne veltui, nes viena draugė, ieškojusi dovanų kitai draugei, pamatė tą žiedą pas mane ir pareiškė: „Jei padarysi į komplektą dar ir aussagus, imsiu“. :) Va taip vat. paprastai. Žodžiu, greitai susimedžiojau į kompaniją pagrindiniam žiedo akmenukui (piritui) kitus du mažesnius ir štai, finale gavosi toks komplektukas:




Kiek jau teko atsiliepimų išgirsti, tai naujajai komplektuko šeimininkei šie papuošaliukai labai tiko/patiko, o toks, kaip žinia, ir buvo tikslas, tad tikrai labai smagu... :)


2013 m. sausio 28 d., pirmadienis

Sutažo segė „Žvaigždėmis užsiklosiu...“

Po Kalėdų karštinės norėjosi kiek atsipūsti, todėl kuris laikas nedariau papuošalų. Tačiau kaskart atsidarius spintą, nuo lentynos į mane vis žvelgė dvi poros akių iš nedidelių modelino veidelių... Ir žvelgė jau vos ne porą mėnesių – nuo to laiko, kai sudalyvau pas Nataliją šituose va kursuose...
Sudalyvauti sudalyvavau, grįžusi namo tuos savo nulipdytus veidelius sėkmingai iškepiau orkaitėje, ir nuo tada jie, vargšai, kantriai tupėjo lentynoje, laukdami savo eilės... :)

Aišku, viskas čia pas mane vyksta lėtai, tai tam kartui tik vienas veidelis buvo „realizuotas“. :) Tąjį ir rodausi. Kuo taps antrasis (jei taps), gyvenimas parodys... :)



Apart veidelio šioje segėje apsigyveno dvi Svarovskio kristalų žvaigždės, kiti kristaliukai ir karoliukai bei juoda sutažo juostelė. :)

2013 m. sausio 21 d., pirmadienis

Pusė metų Lietuvoje...

Taip, mielieji, viskas apsivertė aukštyn kojomis. :) Jei penkerius metus panašaus pobūdžio mano įrašų antraštėse išvysdavote JAV šalies pavadinimą, tai dabar – voila – sugrįžtame prie tos senos mielos „geldos“... ir pradedame viską iš pradžių. :D O ta „gelda“, kaip ten bebūtų, žinokite, tikrai visai miela... :) Net ir perskaičius L. Lavastės knygą, po kurios tesinorėjo ištarti viena: „Fu, kaip negražu“. Bet adresuoti tai ne mums, lietuviams, o pačiai autorei. Tiesiog. Na, bet ne apie tai šiandien, todėl nesiplėsiu ir nesiaiškinsiu. Tiesiog, pagyvenus svetur ir pamačius daug ką iš šalies, pamatai, kad nėra viskas taip, kaip kad autorė nori nupiešti, nesvarbu, kad ir atskiesdama su šiokia tokia jumoro doze (kai kada taiklesne, kai kada kiek „pritempta“).

Žodžiu, grįžtant prie Mano Lietuvos po pusės metų joje, visų pirma noriu pasidžiaugti nuo-sta-bia žiema... Jei kas skundžiatės sniego galybe ir šaltuku, mums ne pakeliui. Nes man tokia žiema tiesiog fantastiška... Kas gali būti smagiau už girgždantį sniegą po kojomis, už šiltas šlapias pirštines, grįžus iš lauko, kurios primena vaikystę, tempiamas rogutes ir kai ne kurių personų kritimą veidu į sniegą (ech, ta pirmoji žiemiška patirtis... :)? Net ir tas lietuviškas cepelininės spalvos dangus man netrukdo. Nes aš tiesiog nežiūriu į jį. Man užtenka sniego baltumo, kad jis viską praskaidrintų ir nušviestų.

Na, o kalbant ne taip patetiškai, galite mus pasveikinti. Nes praeitą savaitę abudu su Darium tapom kaip ir nebe bedarbiais. Sukę šen bei ten šiokias ir tokias mintis, vienas įsigijome verslo liudijimą, o kitas – individualios veiklos pažymėjimą, ko pasekoje esame išdidūs „patys-sau ponai“. Aišku, iki ponų mums dar toli, ypač, kai namuose aplinkui laksto vienas toks didesnis „ponas“, bet gera pradžia, kaip ten bebūtų, pusė darbo, tiesa? Tai va. Čia toks vienas rimčiausių žingsnių, kuriuos pagaliau pavyko žengti įsitvirtinimo Lietuvoje link.

Na, o su tuo pasveikinę, vėl nusileiskite ant žemės, nes prisipažinsiu, jog per pusmetį daug daugiau dalykų turbūt neįvyko, nei įvyko... :D Nepatikėsite, bet dar su labai nedaug kuo iš savo buvusių draugų/pažįstamų susitikau. Rankos pirštų tikrai dar užtenka jiems suskaičiuoti (atmetus gimines, kuriuos irgi dar ne visus aplankėme:). Ir susitikau praktiškai tik su tais, kurie patys mus griebė už pakarpų, sakė konkretų laiką ir vilko iš namų ar prašėsi į svečius. :) Tiesa, su keletu susidūrėme kaktomušomis (o su kai kuriais ir ne po vieną kartą) gatvėje/parduotuvėje/pašte, na bet tokių penkiaminutinių susitikimų turbūt skaičiuoti neverta... Žodžiu, brangieji, jei jūs esate iš tų, kurie sėdite ir galvojate/pykstate, jog esate užmiršti, kai tuo tarpu mes lankome visus kitus, bet tik ne jus, galite pradėti galvoti iš naujo... :) Nes nei žadėtų atvirų durų dienų grįžę nepadarėm (taip, taip, gėda pelėda), nei ėmėmės kokių kitų priemonių, idant atgaivintume tuos ankstesnius ryšius su tais, kuriais jų turėjome.

Plėtojant šią temą, turiu prisipažinti, kad per šį pusmetį apie visus tuos ryšius nemažai galvojau. Gal net su šiokia tokia baime, kurią vieną dieną beveik įvardijo vienas mano pažįstamas emigrantas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Atskirdęs per Kalėdas pasisvečiuoti į Lietuvą, aplankė ir mane, užduodamas tokį savotišką klausimą: „O ar nėra jausmo, kad kai pagyveni svetur ir grįžti, tu tampi nei savas, nei svetimas? Nes išvažiuodamas tu tarsi tampi svetimas, atitolsti, o kai grįžti – su kiek kitokia gyvenimo patirtimi – nebeesi toks, koks tada buvai, nebesi savas..?“ Tąkart atsakiau, kad ne, nesijaučiu čia nesava, tačiau vėliau, kiek pasukusi šį klausimą kitu kampu, kiek ilgėliau galvodama apie savo pažįstamų ratą, kurį palikau čia prieš septynerius metus, pamaniau, kad ta pažįstamo įžvalga vis tik galėtų sietis su tuo, kad iki šiol nesusitikau su daugeliu iš savo anuometinių bičiulių. Kodėl? Todėl, kad pažiūrėkime tiesai į akis: kai prieš tuos septynerius metus aš išvažiavau iš Lietuvos, aš buvau viena, aš ieškojau savęs, aš gyvenau lėkime, įvairiuose asmeniniuose ir karjeristiniuose troškimuose. Ir dauguma bičiulių, kurie tąkart mane supo, gyveno panašius gyvenimus. O kokia tuo tarpu aš grįžau? Visų pirma – nebe viena. Suradusi save, atradusi ir suvokusi gyvenimo prasmę, todėl nurimusi ir nebesiblaškanti, susidėliojusi prioritetus asmeninio ir profesinio gyvenimo (jei taip galima pavadinti mano atveju) lentynose. Natūralu, kad ir mano draugai per tiek laiko pasikeitė. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau kaip jie pasikeitė? Kurlink pasisuko jų gyvenimai? Kaip pasikeitė jų kasdienybė, kurioje manęs nebuvo tuos septynerius metus, ir į kurią aš vėl tarsi noriu sugrįžti..? Ar mums vis dar pakeliui? Ar jie, kurių gyvenimai pasikeitė, įsivaizduoja, kiek pasikeitė maniškis?.. Na, žodžiu, tokių ir panašių klausimų spąstuose esu įkalinta, ir net nežinau, kiek ilgai čia būsiu ir kas iš jų mane išvaduos... :) Todėl jei jūs, su kuriais dar nesusitikome, manote, kad mums vis dar pakeliui, griebkite mane už pakarpos, sakykite laiką, ir būtinai susitiksime. :)

Na, o šiaip, grįžtant prie tų pusės metų Lietuvoje, turiu pasakyti, kad, be abejo, natūraliai atrandi čia dalykų, kurių pasigendi (ypač rankdarbių srityje), kita vertus, visa tai, ko trūksta, mane nuolat skatina ieškoti, mąstyti, kaip norimus dalykus įgyvendinti kitaip. To, turbūt, labai buvau pasiilgusi Amerikoje, kur visko tiek, kad tau nebereikia sukti galvos ir ieškoti kitų alternatyvų...

Sakoma, kad prie gyvenimo naujoje vietoje žmogus plius minus pripranta per 5 metus. Ir aš, turbūt, turiu sutikti su šia tiesa. Tik labai tikiuosi, kad susitikti su visais, su kuriais norisi susitikti, prireiks mažiau laiko... :)


2013 m. sausio 20 d., sekmadienis

Veltinio lenta

Dar prieš gimstant Liutaurui, nemažai kas mėgdavo tarstelti: „Na, tavo vaikas tai jau bus apmegztas, apsiūtas ir visokiais kitokiais rankdarbiais apsčiai mamos aprūpintas“... Kur gi ne..? :) Lietuvių liaudies išmintis ne veltui sako batsiuvį esantį be batų... :D Ale kažkaip nesinori taip jau visai „pasišiukšlinti“, tad kartkartėmis stengiuosi iš tiesų kažką padaryti ir saviškiui. Šių metų „rezoliuzijos juodraštyje“ savo mintyse netgi pasižadėjau, kad nors kartą per mėnesį padarysiu ką nors savo vaikui, idant šis neliktų nuskriaustas.

Žodžiu, pristatau savo pirmąjį šių metų projektą – veltinio lentą. :) Apie tokį daiktą mąsčiau jau senokai, bet vis neprisiruošiau nulėkti kartono nusipirkti, o ir šiaip vis rasdavau įvairių pasiteisinimų, dėl kurių viskas taip ir likdavo kaip buvę. Bet štai, reikalas pribrendo, ir porą vakarų paskyrusi šiai misijai, traukiau lauk siuvimo mašiną, apsiuvau kartoną dviejų spalvų dirbtinio veltinio medžiaga ir pagimdžiau štai tokį 50x70 cm dydžio (kai sulektas) daikčiuką – vienoje pusėje juodą, kitoje – pilką, su galimybe jį „išversti“ tiek į vieną pusę, tiek į kitą. Su smagiomis melsvomis rankenomis ir medine, melsvais akriliniais dažais nudažyta saga, leidžiančia šią lentą susegti tiek išverstą į vieną, tiek į kitą pusę.


Prie rankenos pririšau dar vieną papildomą virvutę, kurią užkabinus už tos pačios sagos, galima šią veltinio lentą pastatyti tarsi molbertą ir smagiai žaisti atsisėdus tiesiog ant grindų arba prie stalo.


Jei toks lentos formatas per mažas, arba sekama istorija pasitaiko esanti su didesniais elementais ar šiaip su kokia aka masine scena, lentą galima išskleisti. Tuomet ji tampa 70x100 cm formato ir atrodo štai taip:


Žinoma, dabar jau iššūkiu tampa istorijos detalių siuvimas, ties kuo štai ir strigau. :D Išgimdžiusi saulę, debesis (kurie reikalui esant gali pravirkti), žaibus, mėnulį su trimis žvaigždėmis (šieji kažkaip nepakliuvo tam kartui į kadrą), medį, žolę, keletą paukštukų, porą gėlyčių ir kirmėlaitę, sustojau, vėl pabėgusi į kitus rankdarbius. :) Tiesa, kadangi visos siūtos detalės yra iš dviejų dirbtinio veltinio sluoksnių, sumaniau tuo pažaisti: medžio vainikas ir žolė kitoje pusėje pasiūti iš baltos medžiagos, todėl juos apvertus galime mėgautis apsnigtu medžiu bei šiokiais tokiais varvekliais... O ko ne? :))


Tokia štai mano „kolekcija“ tam kartui. Eskizuose jau, aišku, prisieskizavau visokio plauko grybų, miško žvėrelių ir kitokių gyvosios gamtos „veikėjų“, bet dabar tik laikas parodys, kada jie (ir ar) realizuosis. Nes norai tai labai dideli – pradedant Nojaus arkos ir tos istorijos veikėjais, baigiant planetų rinkinuku ir gal net stilizuotu pasaulio atlasu... Ką jau bekalbėti apie visokias ten daržoves, vaisius, raides, skaičius ir formas... Na, dar tiesa, visiems rinkinukams numatytos atskirai pasiūtos „kišenėlės“, į kurias būtų galima visas atskirų istorijų dalis sudėti, idant bardako būtų mažiau, bet jos dar irgi turi sulaukti savo eilės... Ech, kaip čia tos mūzos kur pakeliui nepametus... :D Gal žinote kokį receptuką? :D

Na, o pabaigai gal kiek apie pačią veltinio lentą, kuri Lietuvoje, mano žiniomis, nėra populiari, nors internete panaršius uj, kiek visko galima ta tema rasti... Šios, JAV ir Kanadoje ypač populiarios lentos esmė yra tokia, kad prie dirbtinio veltinio (o ir prie natūralaus veltinio, tik jis tokiam reikalui būtų kiek per brangus) be jokių pagalbinių priemonių gerai kimba kiti veltinio elementai. Tai suteikia galimybę labai paprastai kaitalioti sekamos istorijos veikėjus/aplinką, o vaikui paaugus ir jam pačiam nereikia didelių pastangų tokia lenta naudotis savarankiškai. Nors daugumos tokių lentų elementai paprastai yra tiesiog grubiai iškerpami iš veltinio (kaip, pvz., čia), man norėjosi tuos elementus turėti kiek subtilesnius, todėl aš pasirinkau juos daryti iš dvigubo veltinio, netoli krašto persiūnant juos siuvimo mašina. Koks gavosi rezultatas, matote nuotraukose.

Mažasis mano veikėjas, kuriam šis žaislas skirtas, kol kas visai domisi naujuoju objektu, kurį tam kartui laikome ant sofos. Būna, ateina ir zirzia, rodydamas į lentą, maždaug: „Ei, motin, noriu šito daikto“. Na ir ką – atsegam tada tą lentą, išskleidžiam ir dėliojam istorijas... Tiksliau tai aš dėlioju, o didysis klausytojas viską nurankioja, taip suteikdamas man galimybę sekti savo pasaką iš naujo... Ką besakysi – iš tiesų visa tai įkvepia sukurti ir daugiau įvairių figūrėlių. Tik va, pasikartosiu: mūzą kažkaip už pakarpos reikia išlaikyti, kad už kampo kokio nepasislėptų su visa siuvimo mašina... :)


2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Spintoje... :)

Taip taip, čia tas pats mano tinklaraštis, tik nauju rūbu apsirėdęs... :) Tiesiog jau kuris laikas brendo mintis pasikeisti, nes nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį blog'ą, praėjo nei daug nei mažai – penkeri metai, per kuriuos pasikeitė ir rašomos temos, ir paties blog'o paskirtis. Pradžioje jis buvo skirtas tam, kad galėčiau pasidalinti su jumis tuo, koks gi tas mano gyvenimas ten, už Atlanto. Tačiau dabar, kai vėl esame Lietuvoje, visa tai nebeaktualu, ir šis tinklaraštis tampa tam tikra mano rankdarbių galerija, su šiokiu tokiu motinystės džiaugsmų prieskoniu. Kodėl Agnės spinta? :) Taip, taip, daugelis jau žinote kodėl... Todėl kad daugiausiai visko, ką čia pasirodau, dabar gimsta štai čia. O ir šiaip – juk smagu retsykiais pabėgti nuo kasdienybės ir, įlindus į spintą, apie kažką pamąstyti, apie kažką pasvajoti, kažką sukurti... taigi, nuo šiol kviečiu jus į savo spintą... :)

O ar čia jaukiau, nei buvo, nuspręskite sudalyvaudami dešinėje pusėje esančioje apklausoje: „Kuris tinklaraščio šablonas mielesnis?“

2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

Nauji metai, nauji ratai...

Negaliu patikėti, kad jau įpusėjo sausis, o mano dienoraštyje vis dar „kaba“ senųjų metų įrašas... :) Kaip suprantate, neskubam mes gyventi... :D O jei rimtai, tai visu kuo čia yra kalta mezgimo mašina... Apie pirmuosius blynus, iškeptus ant jos, užsiminiau praeitame įraše, bet istorija turėtų būti pradėta pasakoti nuo anksčiau, nes, iš tiesų, vietoj tų dvidešimt kelių sutažo papuošalų, kuriuos čia nuo rudens vis pasirodydavau, pagal „originalųjį“ planą grįžus iš JAV turėjo pasipilti įvairūs mezginiai, mat JAV nusipirkome mezgimo mašiną, kurią vis knietėjo pakinkyti darbui.

Deja, kaip mano gyvenime dažnai būna, tie originalūs planai ima ir virsta dar „originalesniais“. :D Ne veltui aš kartojau ir kartosiu – nėra nieko pastovesnio už kaitą. Bet grįžkime prie mezgimo mašinos. Ją įvaldyti ruošiausi daug anksčiau, tačiau dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, vertusių tai verkti (kai į mašinos kampą rėžiausi kakta, gerai paženklindama ją poros centimetrų kirstine žaizda), tai juoktis (supratus, kad tam tikram laikui mašina buvo „strigusi“ dėl visai kitos priežasties, nei mes manėm), viskas nusikėlė. Visgi rankos niežtėjo pradėti megzti, ir štai ta diena atėjo. Bandymas nr 1, nr 2, nr 3... Uf, kažkas gaunasi... Todėl, apžiūrėjusi visas savo siūlų atsargas, nutariau – reikia kažką didesnio pabandyti nusimegzti... Toks daiktas, kaip tunika, pasirodė visai tinkamas, taigi pasiraitojau rankoves ir „nubrūžijau“... Žinau – ne idealu, bet kaip mokymosi proceso dalis te lieka atminčiai... :)


Na, o jei jus kankina klausimas, ar dar grįšiu prie sutažo papuošalų, tai galiu patikinti, kad tikrai taip. Tereikia sulaukti atkeliaujančio siuntinio su įvairiaspalviais akmenėliais, o tada, tikėkimės, vėl galėsiu pasirodyti su naujais sutažo darbais...