2007 m. gruodžio 31 d., pirmadienis

Per dvejus metus...

Nepastebėjau, kaip priartėjo paskutinioji. Gruodžio. Siaubas.
Taip staigiai viskas prabėgo per pastaruosius metus, kad labiau tikėtina būtų, jei dabar verstųsi ne 2007-ųjų, bet 2006-ųjų paskutinis kalendoriaus lapas. Todėl ir apibendrinant labiau norėtųsi gretinti ne šiuos su ateinančiais, bet pastaruosius dvejus su artėjančiais. Taigi.

Per dvejus metus pasikeitė:

Gyvenamoji vieta
Socialinis statusas
Pasaulėžiūra
Valgymo įpročiai
Darbovietė
Plaukų ilgis ir spalva
Mėgstamiausia spalva

Per dvejus metus nepasikeitė:
Elekroninio pašto adresas
Lietuviškas telefono numeris
Akių spalva
Tautybė
Pasas

Per dvejus metus atradau:
Ramybės šaltinį
Kasdienybės žavesį
Daug gerų naujų žmonių
Fotografavimo džiaugsmą

Per dvejus metus praradau:
Daug neišnaudotų valandų
Daug nereikalingų daiktų
Savo mylimą Mazdą
Keletą adresų
Gabalėlį naivumo
Kažkiek nervinių ląstelių

Per dvejus metus supratau:
Kas aš esu
Dėl ko gyvenu
Dėl ko negyvenu
Kad turiu daugiau, nei reikia
Kad turiu ką duoti
Kad imti – irgi menas
Kad yra kur tobulėti
Kad nebijau mirties ir pasaulio kataklizmų
Kad patarlė „nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti” verta dėmesio
Kad iš tiesų nėra nieko pastovesnio už kaitą... :)

Per dvejus metus nesupratau:
Noriu vaikų ar ne
Kaip veikia atsitiktinumų mechanizmas
Kodėl paprasčiausius dalykus žmonės supranta sunkiausiai
Kodėl žmonės ieško to, kas jau seniai atrasta
Kodėl niekas dar neišrado vaistų nuo priklausomybės internetui...

2007 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Konferencija

Kiekvienais metais mūsų bažnyčioje metų gale vyksta konferencija. Šių metų tema – „Dieviškumo paslaptis” , pagal 1 Tim. 3:16, kur išdėstyta, kas į tą paslaptį įeina.

Svečiuose – pastorius iš Ohajo valstijos – Tedas Felous (Ted Fellows), kuris jau per porą dienų gerai informacijos pametėjo. Kaip visada – nepagailėta nuorodų tiek į Senąjį, tiek į Naująjį Testamentus, gretinant visa, kas nuo to laiko pasikeitė bei kas išliko tų pačių Dievo dėsnių galioje.
Šalia nepaprastai įdomios informacijos apie šventyklos sąvoką tuomet ir dabar, žmogaus išteisinimą, Dievo apsireiškimą žmonėse, viena įdomiausių dalių buvo apie angelus ir įstatymo ribotumą, kuris dabar yra pakeistas malone.

Labiausiai susirinkusius pralinksmino raginimas paskaičiuoti, kiek plius minus žmogus per visą savo gyvenimą padaro nuodėmių. Turint omeny, kad nuodėmė – net ir piktos tavo mintys ar kažkokie savanaudiški sprendimai, godumas ir kt., skaičiuojant, jog per dieną padarai vos dvi ar tris nuodėmes, per metus tavo sąskaitoje susidaro jau apie 1000 nuodėmių. Tarkim, gyveni 60-70 metų. Per visą gyvenimą jau turi kaip minimum virš 60 000 nuodėmių. Ar to nepakanka, kad nebūtum toks jau „teisus” prieš Dievą bei vertas tam tikro atlygio? Ech, gerai, kad šiais laikais už visas nuodėmes yra sumokėta... Nes kitaip man – batai...

Kam įdomu giliau, šiek tiek nuorodų pasižiūrėjimui:
Apie Šventyklą Senojo Testamento laikais (ST): Įst. 16:2, 5-7, 11, 15-16; 2Kr. 6:1, 19, 17-20, 33-39; Dan. 6:10, 9:2-5, 17; Jn. 4:20-22; Gal. 3:23; ir Naujojo Testamento laikais (NT): Gal. 3:23-29; 1Tim. 3:5; 1Kor. 3:9-17, 6:15, 19; Rom. 8:9-11; Ef. 2:16, 19, 22, 3:1-3, 4:6; 2Kor. 4:7-18, 5:1-2, 4:17-18; Gal. 1:15, 2:20, 4:19; Ef. 3:16-17; Fil. 1:9-11, 20-21

Apie teisumą ir išteisinimą ST laikais: Įst. 32:4, 6:22-25; Fil. 3:9; Rom. 2:17-20; Apd. 13:38-39; ir NT laikais: Rom. 3:9-12, 19-26, 4:3, 5:1-2, 9, 6:14, 7:4, 8:1-7; Gal. 5:1, 6, 6:15

Apie angelus ST laikais: 2Ka. 19:35; Mt. 18:10; Dan. 12:1; Apd. 12:5-10; Hbr. 1:13-14; ir NT laikais: 1Kor. 6:2-3, 13:1; 1Tes. 4:16-17; 2Kor. 11:13-15; Gal. 1:8; Kol. 2:18; 1Tim. 5:21; 1Kor. 2:5-8; 1Kor. 4:8-9, 11:9; Ef. 3:8-10; Kol. 2:13-15

Žąsys

Stambiais kąsniais krentantis sniegas ištempė šiandien mane į medžioklę. Netikėtai aptikau labai jau mane sužavėjusį žąsų pulkelį, kuris dvelkė kažkokia japoniška romantika...
Daugiau šūvių galite pasižiūrėti čia.

2007 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Pasiilgusiems sniego



Kalėdų metu netikėtai ištirpo visas sniegas, kurį turėjom,
tai va, šiandien užvežė naujo ;)

2007 m. gruodžio 27 d., ketvirtadienis

Tikėjimas ar religija?

Daugelis mano artimųjų, draugų ir pažįstamų žino, kad prieš porą metų pasukau gilinimosi į Bibliją linkme. Tačiau iš galybės klausimų bei replikų supratau, kad tai, kaip jie įsivaizduoja mano gyvenimą, yra pakankamai toli nuo realybės. Dalis žmonių galbūt mano, kad įsipainiojau į kokią sektą ar religinį judėjimą, kurių Amerikoje apstu. Dalis nesupranta, kaip čia aš taip nusisukau nuo katalikų bažnyčios bei klausinėja, kuo skiriasi įvairios apeigos bažnyčioje, kurioje lankausi, klausinėja kitų religinių niuansų. Dažnai pritrūkstu žodžiu jiems tai paaiškinti, nes jei pasakyčiau, kad pas mus nėra nei apeigų, nei jokių ritualų, nei altorių, niekas neverčia atsisakyti savo turto, ar dar kaip kitaip išreikšti savo tikėjimą, kad nėra nei jokių ten sakramentų ar dar ko nors, kas jiems siejasi su religija, jie greičiausiai tik dar labiau nesuprastų ir vėl tyliai pagalvotų: „Sekta. Ne kitaip.” Juk turbūt dauguma mūsų įsivaizduojame, kad tikintis žmogus tai tas, kuris kaip minimum kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, vykdo ar įsivaizduoja vykdąs 10 Dievo įsakymų, padedantis visoms bobutėms pereiti per gatvę, žodžiu, visaip kaip tobulas... Tačiau visa tai – tik žmogiškos pastangos atrodyti tobulam, kai tuo tarpu visi esam drėbti iš to paties molio ir savo pastangomis absoliučiai nieko gero negalintys nuveikti Dievo garbei. Ir tai, kas tikintįjį turėtų išskirti iš netikinčiųjų, kaip jau ir pats žodis apibrėžia, turėt būti tikėjimas. Išskirtinai tik jis. Visa kita – tėra mūsų pačių sugalvotos dekoracijos, kurios Dievo akyse nieko nevertos.

Teko prieš kurį laiką ginčytis su viena artima drauge dėl žodžio „religija”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas deda lygybės ženklą tarp religijos ir tikėjimo. Kažkokiam kitam žodyne rašoma, kad religija – tai vieno ar kito tikėjimo išpažinimas, turintis tam tikras apeigas, tradicijas ir pan., su kuo aš vienareikšmiškai nesutinku. Tikėjimas ir religija – du skirtingi poliai, niekaip negalintys išeiti vienas iš kito. Juk vienas jų – neįkainojama vertybė (teisusis gyvens tikėjimu - Hab. 2:4, Rom. 1:17, Gal. 3:11), kitas – tuštybių tuštybė, visų žmogiškų vaidų pagrindas. Ne veltui turbūt skeptikai, vos nugirdę ką diskutuojant tikėjimo kausimais, tuoj griebiasi šaukti apie Kryžiaus žygius, klausinėti, po kokia vėliava – svastikos ar kryžiaus buvo išžudyta daugiau žmonių, o paskui trina rankomis, kai apklaustųjų persvara kryžiaus nenaudai puikuojasi apklausos rezultatuose. Tačiau ar tarp tų, kurie ta vėliava prisidengė ir tarp pačio vėliavoje vaizduojamo kryžiaus (ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus), buvo kas bendro, drįsčiau labai abejoti. Tikrieji krikščionys nuo pat 1-ojo amžiaus patys buvo kankinami, persekiojami, anot būdami žudynių iniciatoriais. O kaip atskirti, kas buvo tie tikrieji, o kas ne – jau čia mūsų kiekvieno žinių ir suvokimo bei noro suvokti reikalas. Biblijoje sakoma, kad netikrus pranašus galime atskirti iš vaisių (Mt.7:16, 20). Tad atskirkime. Kas neleidžia? Tik atskyrę nepainiokime atskiros religijos bei jos atneštų vaisių apskritai su krikščionybe, apie kurią statistinis lietuvis irgi klausimas dar kiek dorai išmano.

Visiems gerai žinomas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti”. Prieš kelioliką metų lietuviška spauda mirgėte mirgėjo visokiais baisiais straipsniais apie į religiją pasinešusius jaunuolius, kurie atsisakę mokslų bei viso kito gerbūvio, apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie Dievą. Galiausiai tai tapo siejama su „Tikėjimo žodžio” bažnyčia, paskiausiai tapusia vos ne bendriniu žodžiu apibūdinant bet kokią netradicinę Lietuvoje pasirodžiusiąją tikėjimo išraišką. Nesvarbu, kiek apie tai išmanai, kiek neišmanai, viskam buvo prilipdoma ta etiketė, kuri reiškė „Nesiartinti. Aukšta įtampa. Pavojinga gyvybei”. Taškas. Tokie jau mes lietuviai – bijom visko, apie ką nežinom. Negali kaltinti, kai pats esi toks. Bet pakantumo ir tolerancijos būtų neprošal kiekvienam iš mūsų išmokti.

Patiko man sykį perskaityta laikraštyje frazė apie tai, kad daugiau nei kas antras lietuvis nei dienos negali nugyventi neperskaitęs laikraštyje dienos horoskopo ar kartą į mėnesį/pusmetį/metus nenuėjęs pas burėją, kokį astrologą, besidomintis kokia karmos diagnostika, o galiausiai, jei tuo nesidomi, tai vis tiek yra susikūręs kokią nors savą „religiją” – krepšinį, muziką, futbolą ir pan... Pagaliau – bent pašto ženklus kolekcionuoja, o gal pasidaro stabą iš kompiuterio ir garbina jį daugiau nei bet ką... Ir tai laikoma normalu. Tačiau tik paminėk vieną kartą žodį Jėzus, ir tave tuoj apšauks fanatiku. Pirmųjų nuoširdžiai gaila, kai matai, kaip jie be būtinos horoskopo „dozės” jau nebemoka gyventi, tapę kitų pasipelnymo marionetėmis. Na o į antruosius pasižiūrėjus iš šalies, kyla klausimas, ar jie ne dažniau galėtų būti pavadinti fanatikais, kai pvz. po kokių futbolo rungtynių matai neaišku ko motyvuojamus sirgalius, išeinančius po vienos ar kitos komandos vėliava, aršiai nusiteikusius kitos stovyklos atžvilgiu. Tik įdomu, ar tie, kurie eina po tos komandos vėliava, tikrai vykdo tai, ką ta vėliava ženklina...

Ne paslaptis, kad visas pasaulis ritasis žemyn – nuo tobulo Rojaus, iš kurio buvo išvaryti Adomas su Ieva dėl savo nepaklusnumo, link Ugnies ežero, į kurį bus įmesta dauguma žmonių sielų po galutinio Teismo, atmetusių Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Aišku, yra daugybė žmonių, teigiančių atvirkščiai – kad pasaulis juda tobulėjimo link. Kad kuo toliau, tuo labiau žmonija žengia į priekį. Tačiau kaip marionetės užvaldyti pinigų, garbės, godumo, kuo toliau tuo labiau tampa civilizacijos vergais. Civilizacijos, kuri pati prieš save kas dieną pakyla „kryžiaus žygiui”... Nafta, Valdžia, Aš – žodžiai, praktiškai pakeitę Meilės, Vilties ir Tikėjimo trejetuką.

Kiekvienam savo.
Tačiau aš renkuosi tiesiog tikėjimą. Tikėjimą tuo, kas parašyta Dievo. Tuo, kas išlaisvina iš bet kokios religijos. Mąstyme ir suvokime. Kaip ir Jėzus pasakė: „Ir jūs žinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8:32).

Didžiausia žmogui duota Dievo dovana – pasirinkimo laisvė. O pasirinkimas, kaip žinia, turi du kelius – priimti arba atmesti, kas vienu ar kitu metu yra siūloma. Aš renkuosi Dievo nustatytą tvarką, kuri man atrodo daug logiškesnė ir priimtinesnė nei žmogaus bandymai padaryti pasaulį ar savo gyvenimą „tobulą”. Renkuosi ne religiją, kuri yra sugalvota to paties žmogaus ir ne daugiau. Bet Dievo malonę, kuri po Kristaus aukos už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, dovanai duodama kiekvienam, kuris tiki. Atmetant bet kokio įstatymo vergovę.

Kaip rašoma: „...kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, jūs esate pavaldūs įsakams (neliesk, neragauk, neimk, kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus? Šitie dalykai iš tikrųjų atrodo išmintingi noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neteikia jokios garbės kūno patenkinimui.”„Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” (Kol. 2:21-23, Rom. 6:14)

2007 m. gruodžio 24 d., pirmadienis

Kas nutiko gruodžio 25 d.?

Ar yra žinoma, kada gimė Kristus?
Be abejo, – atsakysite, – tai gruodžio 25-oji.
Tačiau ar mes galime kaip nors tai apskaičiuoti ir įrodyti? Ar tikrai tai yra Kristaus gimtadienis?..

Šiandien bažnyčioje išgirdau labai įdomių dalykų, kurie gal bus ne mažiau įdomūs ir jums.

Biblijoje, Luko evangelijoje, 1sk. 5-9, 23-28 ir 31 eil. rašoma:
„Judėjos karaliaus Erodo dienomis buvo vienas kunigas vardu Zacharijas iš Abijos skyriaus; ir jo žmona buvo iš Aarono dukterų, ir jos vardas buvo Elžbieta. Ir jie abu buvo teisūs prieš Dievą, vaikščiodami pagal visus Viešpaties įsakymus ir nuostatus be priekaišto. Ir jie neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir jie abu tuo metu buvo gerai palaužti metų. Ir įvyko, jog jam bevykdant kunigo tarnystę Dievo akivaizdoje pagal jo skyriaus tvarką, pagal kunigo tarnystės paprotį, burtu jam teko įėjus į Viešpaties šventyklą deginti smilkalus. [...] Ir įvyko, jog tuojau, kai tik buvo užbaigtos jo tarnavimo dienos, jis išėjo į savo namus. Ir po šitų dienų jo žmona Elžbieta pastojo bei penkis mėnesius slėpėsi, sakydama: 'Taip Viešpats su manimi pasielgė dienomis, kai jis atsižvelgė į mane, kad nuimtų mano pažeminimą tarp žmonių.' Ir šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo pasiųstas nuo Dievo į Galilėjos miestą, vadinamą Nazaretu, pas mergelę, sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, vardu Juozapas; o mergelė buvo vardu Marija. Ir angelas atėjo pas ją bei tarė:'Sveika, tu, kuri esi labai pamaloninta, Viešpats yra su tavimi, palaiminta tu esi tarp moterų. [...] Ir štai tu pradėsi savo įsčiose ir pagimdysi sūnų, ir praminsi jį vardu JĖZUS.

Ką iš šių eilučių galime išsiaiškinti?
Tai, kad Elžbieta pastojo po to, kai Zacharijas baigęs kunigo tarnystę, grįžo namo ir kad po beveik šešių mėnesių Gabrielius apsireiškė Marijai su žinia, kad ji pradės savo įsčiose sūnų.

Taigi, išeitų, kad Jonas Krikštytojas (Zacharijo ir Elžbietos sūnus) buvo pusmečiu vyresnis už Kristų.
Ar galime išsiaiškinti, kada gimė Jonas Krikštytojas?

1 Kr. 24:1, 7-10, 19: „Toks yra Aarono palikuonių suskirstymas... [...] Dvidešimt keturių skyrių paskyrimas burtų keliu buvo padarytas tokia eile: Jehojaribas, Jedaja, Harimas, Seorimas, Malkija, Mijaminas, Hakocas, Abija... [...] Tokia tvarka jie įeidavo tarnauti į Viešpaties namus pagal jų tėvo Aarono nuostatus, kaip jam buvo įsakęs Viešpats, Izraelio Dievas.”

Žydų kalendoriuje visas tarnystės ratas prasidėdavo nuo Perėjimo šventės – Paschos (Iš. 12 sk., Kr. 9:25), kuri pagal mūsų šiandieninį kalendorių yra Balandžio 14 d. Abijo šakos atstovai pagal tarnystės tvarką buvo aštunti. Dabar paskaičiuokime.
Balandžio 14-20 – Perėjimo šventė, po kurios eina iš eilės šių Aarono palikuonių tarnystė:
1 sav. – balandžio 21-27, 2 sav. – balandžio 28-gegužės 4, 3 sav. – gegužės 5-11, 4 sav. – gegužės 12-18, 5 sav. – gegužės 19-25, 6 sav. – gegužės 26-birželio 1, 7 sav. – birželio 2-8, 8 sav. – birželio 9-15, kurios metu Zacahrijui ir apsireiškė angelas Gabrielius.

Po tų dienų Zacharijas ėjo namo iš Jeruzalės į Judą (maždaug 3 dienų kelias) ir tuomet Elžbieta pastojo. Taigi gautųsi, kad Elžbieta pastojo plius minus birželio viduryje-pabaigoje. Jei Marija pastojo po 6 mėnesių, gaunasi, kad Kristus buvo Šventosios Dvasios pradėtas gruodžio antroje pusėje, maždaug tuo metu, kai mes ir švenčiame Kalėdas...

Mes šiandien įpratę skaičiuoti žmogaus gyvenimą šiame pasaulyje nuo jo gimimo dienos. Vaiko gimimo diena bet kuriems tėvams yra didelis stebuklas, tai – naujos gyvybės atsiradimas. Tačiau, ar Kristaus gyvenimas prasidėjo taip pat nuo jo gimimo iš Marijos dienos? Marija, kaip žinia, pastojo ne nuo žmogiškos prigimties vyro sėklos, bet nuo Dievo Šventosios Dvasios, ir būtent tai Jėzų padarė išskirtiniu Dievo kūriniu – Dievu ir žmogumi viename asmenyje.

„...bet kai atėjo laiko pilnatvė, Dievas atsiuntė savo Sūnų, padarytą iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų tuos, kurie buvo įstatymo valdžioje, kad mes gautume įsūnystę” (Gal. 4:4-5)

Kaip matyt iš šių eilučių, Dievas tuo metu tik atsiuntė į žemę savo sūnų, kuris egzistavo jau daug anksčiau, jis egzistavo dar tada, kai nieko nebuvo padaryta:
Jn. 1:1-3, 10, 14: „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tasai buvo pradžioje pas Dievą. Visi dalykai yra jo padaryti; ir be jo nėra padaryta nieko, kas tik yra padaryta. [...] Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis buvo jo padarytas... [...] Ir Žodis buvo padarytas kūnu, ir gyveno tarp mūsų (ir mes matėme jo šlovę – šlovę viengimio iš Tėvo), pilno malonės ir tiesos.”

Tai, kas skiria Kristų nuo bet kokio žmogaus, yra ne jo gimimo, bet prasidėjimo, užgimimo stebuklas bei išskirtinumas...

Gražių visiems švenčių! ;)

2007 m. gruodžio 23 d., sekmadienis

Laiškas. 1996 m.

Būna, kad užeina nenumaldomas noras tvarkytis. Taip man nutiko šiandien. Užmatėm su Darium parduotuvėj tokį a la archyvinį dokumentų aplanką, kuris pasirodė labai pravartus, nes jau seniai norėjosi susisteminti vis labiau ir labiau augantį popierizmą namuose. Grįžus išsitraukiau iš visų pakampių visus įmanomus dokumentus ir šiaip svarbius popierius bei pradėjau rūšiuoti...

Jų tarpe netikėtai radau 1996 09 13 d. rašytą fizikos mokytojos Jūratės laišką... Neįsivaizduoju, kaip jis per visus mano kraustymusis ir keliones sugebėjo išlikti ir, tuo labiau, atsidurti tarp mano dokumentų. Keistas jausmas – prisiminti tai, kuo tada gyvenau.... Ant voko radau užrašą savo ranka: „1996 11 06 atnešė į 'Prie parlamento'" – toje kavinėje tąsyk buvome susitikę išgerti arbatos.


Maža praeities smulkmena, bet tik tokių dėka supranti, kiek daug visko įvyko nuo to laiko. Daug kas pasikeitė. Nepasikeitė tik viena, apie ką laiške Jūratė rašė: „Gal tik po kelių metų galėsi į tai ramiai pažiūrėti ir maloniai prisiminti...”

Kalėdos. Dabar.

Dabar viskas kitaip.
Rūdininkus palaipsniui pakeitė viena ar kita Vilniaus vieta, paskui – Londonas, galiausiai – Čikaga. Tikiuosi, po keleto metų ratas apsisuks, ir vėl bus Vilnius.

Turbūt pirmą kartą po gero dešimtmečio ir vėl teko laimė kepti taip vadinamus „šližikus”. Bandėm su Darium išsiaiškinti, iš kur tas žodis atkeliavęs, bet taip ir nepavyko – dabartiniame lietuvių kalbos žodyne internete neradau tokio žodžio, beje, lygiai kaip ir žodžio „kūčiukas” ten nepavyko rasti... Tebūnie.

Bet kokiu atveju, Dariaus iniciatyva šiemet leidom sau tokią prabangą – namuose išsikepti „šližikų”. Vai vai, kiek prisiminimų jie sukėlė – kaip žinia, negalėjau jų neužrašyti... Taigi, viskas kaip priklauso – prijuostė, tešla, daug daug miltų, įkaitusi orkaitė, ragavimas :)
Tiesa, vos neprisišaukėm ugniagesių, nes šonuose esantys šližikai per daug greitai iškepė, tiksliau – perkepė, ir suveikė mūsų gaisro apsaugos sistema... Nieko, nutildėm... Mojavom visokiais rankšluosčiais, langus atidarinėjom, buvo šalta, bet gaisrinikams šližikų ragaut neteko.

Va tokios mūsų prieškalėdinės nuotaikos :)

2007 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Kalėdos. Paauglystė.

Vėliau prisimenu mūsų siaurąją Rūdininkų gatvės buto virtuvę, kurioje tokiu metu visada būdavo ankšta. Labiausiai mėgdavau pjaustyti visus mišrainių komponentus, ypač virtas bulves. Visi įmanomi spintelių paviršiai buvo nudėlioti indais indeliais su maistais maisteliais. Tiesa, prieš tai artimiausią savaitgalį su mama eidavom į Halės turgų, kur pirkdavom beveik viską iš eilės: silkę, liežuvį, įvairiausių mėsos vyniotinių, į kuriuos man tuo metu net bloga žiūrėt būdavo, aguonų ir visokių kitokių šventėms reikalingų atributų. Tad namuose visi įmanomi puodai būdavo užkaičiami ant ugnies – viename virdavo burokėliai, kitame – liežuvis, dar viename – farširuojamas karpis, o mažajame – bent jau kiaušiniai baltai mišrainei. Ant lentynos virš šaldytuvo paprastai grodavo radijas, langai rasodavo, bet būdavo smagu :)

Finale, kūčių stalo meniu paprastai, kiek pamenu, gaudavosi toks:
3-4 rūšys silkių, koldūnai su grybais, perlinės kruopos su medumi ir aguonomis bei razinomis, keptas arba farširuotas karpis, balta mišrainė, burokėlių mišrainė su pupelėmis ir raugintais agurkais, salierų mišrainė, marinuotų grybų su svogūnais mišrainė, spanguolių kisielius, aguonpienis, medaus vanduo, šližikai, mandarinai, saldainiai ir pan...

Ech, skanu būdavo :)

Kalėdos. Vaikystė.

Panašu, kad kuo daugiau sau metų gali pripaišyti, tuo labiau įvairių švenčių metu lenda į galvą įvairūs prisiminimai: kaip gi buvo tada, o ką mes darydavome tada... ir panašiai...

Sunku būtų pasakyti, kurias savo gyvenimo Kalėdas prisimenu pirmiausiai.
Panašu, jog buvau kokių 6 metų, kai Dalius, kaip vyresnis brolis, man bandė atskleisti tada dar vadinamo Senelio Šalčio paslaptį, paslapčia mane nusivedęs į vonios kambarį ir iš po vonios ištraukęs mamos taip kruopščiai slėptą dovaną. Kaip dabar pamenu – tai buvo vaikiškas kvepalų rinkinukas – kvepiantis muilas su kažkokiu tai katinėliu, buteliukas „kvepalų” ir dar kažkoks vienas elementas – viskas kruopščiai sudėta į kvadratinę dėžutę. O brolis, žiūrėdamas į mano nepatiklias akis, kategoriškai teigė: „Pamatysi, rasi per Kalėdas po eglute”.

Taip buvo sugriautas Senelio Šalčio mitas. Kita vertus, bent jau tas įvykis leidžia prisiminti tas Kalėdas.
Tuo metu jos kvepėdavo mandarinais, negliaudytais graikiškais riešutais ir „šližikais”. Kūčių vakarą, nuvalę dukles nuo tradicinės eglutės žaisliukų dėžės, visus metus tūnodavusios vonios antrasolėje, mes puošdavom eglutę. Kaip visada, mama „verkdavo”, kad visur pilna eglės spyglių ir kad „vėl reikės juos siurbti”, o tėtė kaip visada tvirtindavo prie eglutės koto „kojas”. Paskui būdavo išskleidžiamas didysis, patrumpintomis kojomis stalas, užtiesiama staltiesė, iš spintos ištraukiamos „kinietiško servizo” lėkštės, sidabriniai įrankiai, toliau ant stalo keliaudavo visi 12+ valgiai, kurių kvapo, sumišusio su eglės kvapu, persmelktus namus pamenu iki šiol...

Artėjant šventėms

Šiandien už lango viską gaubė gilus gilus rūkas. Kalėdos tikrai bus baltos... Sniegas, dienomis vis bandantis kiek aptirpti, vis dar guli išsitiesęs ant žemės. Gražu.
Dovanos suruoštos, „kūčiukai” iškepti, eglių šakos puikuojasi įmerktos į visas įmanomas vazas, žvakės jau irgi šildo savo jaukia liepsna, žodžiu, viskas savo vietose.