Sulindus į spintą...

Ilgai nerašiau. Plius išėmiau daug savo asmeninių įrašų iš šio savo tinklaraščio ir patalpinau kitame, uždarame tinklaraštyje. Kodėl? Gal tiesiog ateina toks laikas, kai užsidarai tarsi intuityviai toje „savo spintoje“, kad, atsiribojus nuo išorės, galėtum apie šį bei tą pamąstyti, kai ką apsvarstyti...

Na, o mintys pastarasias savaites sukasi tema, į kurią daugelis aplinkui linkę numoti ranka, sakydami, kad „aj, Lietuvoje to tikrai nebus“ arba „ne ne, taip tikrai negali būti“, arba – dar blogiau – tiesiog galvodami, kad kaip iškilo ši tema, taip ji tarsi savaime kažkur dings, aplenkusi mus – „normalius“ žmones. Deja, tema tokia, kad būtent tiems „normaliems“ žmonėms, o jei tiksliau – „normalioms“ šeimoms – ji labiausiai turėtų ir rūpėti. Dūsauju dar ir dėl to, kad dauguma mūsų lietuviškų „normalių“ šeimų yra taip įsisukusios į rutinos ratą, kad neranda laisvesnės minutės arba tiesiog nemato reikalo tuo pasidomėti, galvodamos, kad tokius reikalus kažkas išspręs už juos. Tokie jau mes – lietuviai...

Taip, taip, kalbu apie į Lietuvą bandančią įslinkti Juvenalinę justiciją, kurią, labai „nekaltų“ įstatymų pataisų forma bando „prastumti“ dvi „-ūtės“, sėdinčios Seime. Žinoma, o joms tai kas – iš jų pagal tuos įstatymus niekas gi vaikų neatims ir jų šeimų nesugriaus...

Nenoriu daug plėsti šia tema. Nes tikrai nemažai info internete yra. Patys tad, siūlau, pasigilinkite ir pasidarykite savo išvadas, nes po keleto savaičių, kai jau nieko nebegalima bus padaryti, jei Seime bus patvirtintos siūlomų įstatymų pataisos, bus kažką daryti per vėlu...

Na, o tam kartui daugiau informacijos galite rasti šiame šviežiai sukurtame puslapyje: Juvenalinė justicija, taip pat FaceBook'o grupėje „Neleisime valdžiai grobti mūsų vaikų“.

Vaizdinė info, kuri man asmeniškai padarė didžiulį įspūdį:
2013 04 17 dienos per Baltijos TV transliuota laida „Samokslo teorija“ 
Чем грозит ювенальная юстиция. – rusų kalba (jei rusiškai nesuprantate, šio vaizdo įrašo kaip ir šioks toks konspektas lietuviškai, sakyčiau: „Juvenalinė Justicija – šeimos griovimo priemonė“)
Ювенальный ГУЛАГ – rusų kalba
Forsait apokalipsė – skamba kaip iš fantastikos srities, bet... Ar tikrai viskas yra tik „versija“?..

Na, o apskritai, kam to reikia ir kokios tai sistemos dalis, man, atrodo, neblogai atsako šis interviu su žinomu režisieriumi Aaron'u Russo.
Kam per ilgas šis filmas, viena jo dalis irgi šiek tiek susijusi su šita tema (jei mokate skaityte tarp eilučių)...

Ateinantį antradienį, gegužės 7 d., prie Seimo yra organizuojamas piketas prieš esamų vaiko teisių įstatymo pataisas. Konkretus laikas bus patikslintas pirmadienį vakare. Labai kviečiu visus nelikti abejingais...

Pusė metų Lietuvoje...

Taip, mielieji, viskas apsivertė aukštyn kojomis. :) Jei penkerius metus panašaus pobūdžio mano įrašų antraštėse išvysdavote JAV šalies pavadinimą, tai dabar – voila – sugrįžtame prie tos senos mielos „geldos“... ir pradedame viską iš pradžių. :D O ta „gelda“, kaip ten bebūtų, žinokite, tikrai visai miela... :) Net ir perskaičius L. Lavastės knygą, po kurios tesinorėjo ištarti viena: „Fu, kaip negražu“. Bet adresuoti tai ne mums, lietuviams, o pačiai autorei. Tiesiog. Na, bet ne apie tai šiandien, todėl nesiplėsiu ir nesiaiškinsiu. Tiesiog, pagyvenus svetur ir pamačius daug ką iš šalies, pamatai, kad nėra viskas taip, kaip kad autorė nori nupiešti, nesvarbu, kad ir atskiesdama su šiokia tokia jumoro doze (kai kada taiklesne, kai kada kiek „pritempta“).

Žodžiu, grįžtant prie Mano Lietuvos po pusės metų joje, visų pirma noriu pasidžiaugti nuo-sta-bia žiema... Jei kas skundžiatės sniego galybe ir šaltuku, mums ne pakeliui. Nes man tokia žiema tiesiog fantastiška... Kas gali būti smagiau už girgždantį sniegą po kojomis, už šiltas šlapias pirštines, grįžus iš lauko, kurios primena vaikystę, tempiamas rogutes ir kai ne kurių personų kritimą veidu į sniegą (ech, ta pirmoji žiemiška patirtis... :)? Net ir tas lietuviškas cepelininės spalvos dangus man netrukdo. Nes aš tiesiog nežiūriu į jį. Man užtenka sniego baltumo, kad jis viską praskaidrintų ir nušviestų.

Na, o kalbant ne taip patetiškai, galite mus pasveikinti. Nes praeitą savaitę abudu su Darium tapom kaip ir nebe bedarbiais. Sukę šen bei ten šiokias ir tokias mintis, vienas įsigijome verslo liudijimą, o kitas – individualios veiklos pažymėjimą, ko pasekoje esame išdidūs „patys-sau ponai“. Aišku, iki ponų mums dar toli, ypač, kai namuose aplinkui laksto vienas toks didesnis „ponas“, bet gera pradžia, kaip ten bebūtų, pusė darbo, tiesa? Tai va. Čia toks vienas rimčiausių žingsnių, kuriuos pagaliau pavyko žengti įsitvirtinimo Lietuvoje link.

Na, o su tuo pasveikinę, vėl nusileiskite ant žemės, nes prisipažinsiu, jog per pusmetį daug daugiau dalykų turbūt neįvyko, nei įvyko... :D Nepatikėsite, bet dar su labai nedaug kuo iš savo buvusių draugų/pažįstamų susitikau. Rankos pirštų tikrai dar užtenka jiems suskaičiuoti (atmetus gimines, kuriuos irgi dar ne visus aplankėme:). Ir susitikau praktiškai tik su tais, kurie patys mus griebė už pakarpų, sakė konkretų laiką ir vilko iš namų ar prašėsi į svečius. :) Tiesa, su keletu susidūrėme kaktomušomis (o su kai kuriais ir ne po vieną kartą) gatvėje/parduotuvėje/pašte, na bet tokių penkiaminutinių susitikimų turbūt skaičiuoti neverta... Žodžiu, brangieji, jei jūs esate iš tų, kurie sėdite ir galvojate/pykstate, jog esate užmiršti, kai tuo tarpu mes lankome visus kitus, bet tik ne jus, galite pradėti galvoti iš naujo... :) Nes nei žadėtų atvirų durų dienų grįžę nepadarėm (taip, taip, gėda pelėda), nei ėmėmės kokių kitų priemonių, idant atgaivintume tuos ankstesnius ryšius su tais, kuriais jų turėjome.

Plėtojant šią temą, turiu prisipažinti, kad per šį pusmetį apie visus tuos ryšius nemažai galvojau. Gal net su šiokia tokia baime, kurią vieną dieną beveik įvardijo vienas mano pažįstamas emigrantas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje. Atskirdęs per Kalėdas pasisvečiuoti į Lietuvą, aplankė ir mane, užduodamas tokį savotišką klausimą: „O ar nėra jausmo, kad kai pagyveni svetur ir grįžti, tu tampi nei savas, nei svetimas? Nes išvažiuodamas tu tarsi tampi svetimas, atitolsti, o kai grįžti – su kiek kitokia gyvenimo patirtimi – nebeesi toks, koks tada buvai, nebesi savas..?“ Tąkart atsakiau, kad ne, nesijaučiu čia nesava, tačiau vėliau, kiek pasukusi šį klausimą kitu kampu, kiek ilgėliau galvodama apie savo pažįstamų ratą, kurį palikau čia prieš septynerius metus, pamaniau, kad ta pažįstamo įžvalga vis tik galėtų sietis su tuo, kad iki šiol nesusitikau su daugeliu iš savo anuometinių bičiulių. Kodėl? Todėl, kad pažiūrėkime tiesai į akis: kai prieš tuos septynerius metus aš išvažiavau iš Lietuvos, aš buvau viena, aš ieškojau savęs, aš gyvenau lėkime, įvairiuose asmeniniuose ir karjeristiniuose troškimuose. Ir dauguma bičiulių, kurie tąkart mane supo, gyveno panašius gyvenimus. O kokia tuo tarpu aš grįžau? Visų pirma – nebe viena. Suradusi save, atradusi ir suvokusi gyvenimo prasmę, todėl nurimusi ir nebesiblaškanti, susidėliojusi prioritetus asmeninio ir profesinio gyvenimo (jei taip galima pavadinti mano atveju) lentynose. Natūralu, kad ir mano draugai per tiek laiko pasikeitė. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tačiau kaip jie pasikeitė? Kurlink pasisuko jų gyvenimai? Kaip pasikeitė jų kasdienybė, kurioje manęs nebuvo tuos septynerius metus, ir į kurią aš vėl tarsi noriu sugrįžti..? Ar mums vis dar pakeliui? Ar jie, kurių gyvenimai pasikeitė, įsivaizduoja, kiek pasikeitė maniškis?.. Na, žodžiu, tokių ir panašių klausimų spąstuose esu įkalinta, ir net nežinau, kiek ilgai čia būsiu ir kas iš jų mane išvaduos... :) Todėl jei jūs, su kuriais dar nesusitikome, manote, kad mums vis dar pakeliui, griebkite mane už pakarpos, sakykite laiką, ir būtinai susitiksime. :)

Na, o šiaip, grįžtant prie tų pusės metų Lietuvoje, turiu pasakyti, kad, be abejo, natūraliai atrandi čia dalykų, kurių pasigendi (ypač rankdarbių srityje), kita vertus, visa tai, ko trūksta, mane nuolat skatina ieškoti, mąstyti, kaip norimus dalykus įgyvendinti kitaip. To, turbūt, labai buvau pasiilgusi Amerikoje, kur visko tiek, kad tau nebereikia sukti galvos ir ieškoti kitų alternatyvų...

Sakoma, kad prie gyvenimo naujoje vietoje žmogus plius minus pripranta per 5 metus. Ir aš, turbūt, turiu sutikti su šia tiesa. Tik labai tikiuosi, kad susitikti su visais, su kuriais norisi susitikti, prireiks mažiau laiko... :)

Įsikūrinėjame. 2 dalis – mano svajonių spinta...

Sako, kad svajoti reikia atsargiai, nes būna, kad svajonės ima ir išsipildo... :) Priešistorė yra tokia, kad prieš gerą pusmetį, kai internete akys užkliuvo už štai tokios spintos...

...nebegalėjau ramiai užmigti. Tokios spintos, žinojau, man mirtinai reikia. Ir kaip gi nereikės, jei pastaruosius penkerius metus visus didesnius ar mažesnius rankdarbius tekdavo kankinti štai tokioje minimalioje darbo zonoje, į kurią iš įvairiausių spintų/komodų stalčiukų migruodavo pirmyn ir atgal labai jau neparankiai sukrautos rankdarbiavimo medžiagos ir įrankiai...

Buvo žiauriai nepatogu, o, žvelgiant į gyvenimo Lietuvoje perspektyvą, žinojau, kad dviejų kambarių bute manęs laukia toks pats likimas... Žodžiu, grįžtant prie pirmojo šio įrašo vaizdelio, kurpiau sau mintyse ir visokiuose buto plano eskizuose, kaip ir kur čia būtų galima naujuosiuose namuose realizuoti savo svajonę. Variantų nebuvo daug, nes butas, į kurį persikraustėme, buvo pilnai įrengtas, tad nesinorėjo pasinerti į visokius sienų griovimus ir gyvenimą ne tik daiktų dėžėse, bet ir dulkėse... Optimaliausias pasirodė esamo namuose baro išardymas, į kurio vietą turėjo atsistoti mano svajonė – rankdarbių spinta. Aš turbūt būčiau ilgai dar gyvenusi savo svajonėse, jei ne Darius, kuris griebė jautį už ragų, privertė mane ant smūgio pasidaryti reikalingus brėžinius, ir štai po truputį darbas pajudėjo...

Žodžiu, kai atsikraustėme, vaizdelis buvo toks (dešiniau – buvęs baras ir kažkada jau mano minėtos dvi baro kėdės). 

Po truputį yrėmės kito vaizdo link... Būdami taupūs lietuvaičiai, stengėmės kuo daugiau buvusio baro dalių panaudoti naujoje spintoje, ir mums visai neblogai pavyko. Baro viršus tapo mano darbo spintos darbastaliu, baro stalviršį laikiusios spintelės (kurias per vidurį šiaip ne taip pavyko atskirti), pasuktos kitu kampu ir sustatytos viena ant kitos, tapo mano spintos pagrindinėmis lentynomis; lentynėlės vynui, taip pat pasuktos kitaip, virto mažomis lentynėlėmis įvairioms man reikalingoms smulkmenoms. 

Dabar laukė linksmoji dalis –  durys. :) Pirma galvojom daryti jas šviesias, kad susišauktų su kambario sienomis, tačiau kai „pamatavome“ didžiulius durų skydus, supratome, kad vis tik dažysime (o tiksliau tariant – ištapysime) tas duris kaip nors tamsiai. Ilgai nelaukus, po poros eskizų, užvirė darbas...

Mažajam mūsų direktoriui lakstant aplink ir besikėsinant į dažus bei dažomąjį paviršių, visą darbą teko daryti vėlais vakarais – po truputuką, po gabaliuką. Bet juk ir Romą ne per dieną pastatė. Baigėme darbą ir mes... Ištapėme šiaip ne taip savo „Vakarinės idilės“ paveikslą ant durų. Kaip pridera „senam“ daiktui, sutvirtinom viską „kniedėmis“, ir dabar štai turim namuose tokią didžiulę a la „spintą-lagaminą“. (:

Ant šono, kad spintos masyvas kiek „susmulkėtų“, pakabinome „mokyklinę lentą“, kurią irgi sukurpė Darius, ant spintos viršaus įkurdinome iki tol vietos namuose vis neradusį seną gramofoną ir kitus panšaus stiliaus daikčiukus, ir tuomet vaizdelis tapo toks:

Dariaus darbas buvo baigtas. Atėjo mano eilė traukti iš dėžių dėželių savo rankdarbiavimo turtus ir įkurdinti juos naujuose „namuose“. Vienas didžiausių galvaskausmių buvo vidinės durų pusės „įrengimas“, nes pasidomėjusi perforuoto kartono ar metalo lakštų kainomis supratau, kad reikia ieškoti kažkokios alternatyvos. Ja tapo metalinis sodo tinklas – jį nesunkiai pritaisiusi prie durų, turėjau patogų daiktą visiems kabinamiems mažmožiams – kairiosiose duryse apsigyveno visokio plauko žirklės, lipnios juostos, liniuotės ir kitokie popieriaus pjaustymo/karpymo įrankiai, dešiniosiose – į medžiaga aptrauktą tūtą sudėti virbalai, į savotišką kabyklę (skirtą susidėti papuošalams), sukritę visokie siuvimo/mezgimo ir kitokių randarbiavimo rūšių priedai. Eilinėje „Humanoje“ sumedžiojus vos už keletą litų didžiulį ryškios oranžinės medžiagos šmotą, panaudojau jį šiokio tokio vientiso stiliaus kūrimui. Eigoje viskas atrodė štai taip:

Finale, pasikrapščius dar tiek viena kita smulkmena lentynose, pagaliau kaip ir baigiau (nors tai irgi gan sąlyginis žodis tokiame procese:) savo įrankių ir medžiagų „įkurdintuves“. Tiesa, supratusi, kad neturiu visame tame agregate kur sudėti savo popieriaus turtų, pasiguodžiau Dariui, ir jis man iš karto atskubėjo į pagalbą, greitai sukonstruodamas nedidelę spintelę ant ratukų, kuri pagal poreikį gali pavažiuoti arba po stalviršiu, arba būti ištraukta – kaip pagalbinis mažas darbastalis – lauk. Ratukų gėris tam kartui yra dar ir tas, kad tuomet, kai ši spintelė yra nenaudojama, galiu ją nusukti nugara į priekį, taip apsaugodama savo popieriaus atsargas nuo vieno tokio itin smalsaus piliečio, taip ir laukiančio, kada čia mama nusisuks ir bus galima griebti kokį lapą kitą savo smalsumui patenkinti... :)

Taip pat šioje spintoje susiprojektavau ir sau visuomet labai praverčiantį dar vieną stalviršį po pagrindiniu, ant kurio mėgstu laikyti visokias kartono ir popieriaus atraižas – jos visuomet būna man po ranka, o ir nesipainioja su naujais popieriaus bei kartono lakštais. 

Taigi, brangieji ir brangiosios... Žinokit, kad rankdarbiai, kurie nuo šiol gimsta mano namuose, gimsta iš viso to, kas gyvena šioje mano spintoje... :)

Labas, Lietuva, arba „Tai visgi – kodėl jūs grįžote?“

Štai ir prabėgo pirmosios dešimt dienų Lietuvoje. „Na, ir kaip?“ – girdžiu ne iš vienų lūpų, tai, sakau, prisėsiu ir visiems papasakosiu...

Žinokit, gerai. Nors aplinkui visi „miršta“ nuo lietuviško karščio, mes, po išgyventų Čikagos +40C su šimtaprocentine drėgme, visai normaliai reaguojame į šią šilumėlę, džiaugdamiesi, kad Lietuvos dar nepasiekia amerikietiškų vasarų drėgmė. Čia net ir per karštį gali kvėpuoti pilna krūtine ir būti lauke bei mėgautis saule.

Gera dar ir todėl, kad daugybė gąsdinimų, kuriais buvo linkę mus apmėtyti visi, kas tik netingėjo, nepasitvirtino. Mums sakė, kad žmonės čia baisiai pikti. Bet va, visą savaitę įtemptai tvarkėmės dokumentus įvairiose institucijose, bet visur buvom aptarnauti ypatingai paslaugiai, mandagiai, o su Liutauru dar ir be eilės dažnai pakviesdavo vienur ar kitur, kas mane maloniai nustebindavo...

Kitas klausimas, kuris kiek suglumina, taip pat skrieja mūsų adresu: „Tai visgi – kodėl jūs grįžote?“. Sakau „suglumina“, nes atsakymas į jį nėra toks trumpas, kad galėtum imti, išberti jį greitakalbe ir taip patenkinti klausiančiojo smalsumą. Todėl taip pat pagalvojau – reikėtų imti, prisėsti ir parašyti viską iš eilės.

Prieš atsakant į užduotą klausimą, reikėtų pradėti nuo to, ką gi mes veikėme toje Amerikoje – šalia to, kad gyvenome, krizenome, šį bei tą dirbaliojome (arba ne) ir miegojome. :) O gal net pradėti reikėtų nuo dar ankstesnės priešistorės – kodėl ir kaip aš atsidūriau Amerikoje. Kaip žinia, prieš penkerius metus į Ameriką mane paviliojo Darius, o Darių aš atradau per Biblijos studijų skelbimą internete. Tai, kas mus suvedė, tuos penkerius metus ir „laikė“ bei galiausiai atvedė į Lietuvą. Per pastaruosius penkerius metus Darius baigė 2004-aisiais metais pradėtą KJV Biblijos vertimą, tad pagrindinis tikslas tapo kaip ir pasiektas – atėjo laikas žengti kitą pakopą misionieriškoje mudviejų veikloje. Ta kita pakopa ir yra Lietuva. Čia mūsų reikia labiau nei ten, čia mes matome dirvą tolimesniam mūsų keliui, čia mes numatę sėti ir pjauti tai, kas, mūsų manymu, reikalinga. Dabar belieka tik sulaukti 2000 egzempliorių Biblijų siuntos iš Kinijos spaustuvės, ir mes toliau judėsime su savo planais. O kol knygos dar vis pakeliui, bandome įsikurti ir apsiuostyti naujoje gyvenamojoje vietoje, bandome susirasti vienokius ar kitokius darbus, kad atėjus rudeniui nebereikėtų sukti galvų dėl šių gyvenimo smulkmenų.

Reabilitacija...

Gavau į savo el. pašto dėžutę nuostabių minčių kratinuką (ačiū Violetai ;), kuris, manau, ne vienam gali padėti reabilituotis šaltą, niūrią žiemos dieną (ir ne tik), praėjus visoms sausio 13-osioms, ar šiaip užklupus depresijai/liūdesiui/nevilčiai/sielvartui/ilgesiui...

Bežiūrinėdama šias skaidres pagalvojau, ar ne puiku būtų, jei vietoj didžiulių bilbordų, ant kiekvieno kampo siūlančių pirkti/vartoti/pavydėti/piktintis, būtų plakatai su štai tokiais vaizdais ir mintimis... Manau, lietuviams būtų labai nebloga atgaiva nuo visų depresinių/krizinių nuotaikų... :)

Geros reabilitazijos, brangieji... ;)

Apie baltus užtrauktukus...

Gavau per praėjusį gimtadienį dovanų knygą – B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Kadangi bangomis pas mane ne tik fotografija, rankdarbiai, bet ir knygų skaitymas, tai teko laukti tos bangos, kuri įgalintų pasiimti šią knygą į rankas. Sulaukiau. Ir pakankamai skaniai (su kai kuriomis išimtimis) perkrimtau. Turiu prisipažinti, kad pirmieji puslapiai, tarsi žadėję popigį, kiek vulgarokais elementais „praturtintą“ romaną, ne itin patraukė. Į priekį vedė tik įdomi draugės, dovanojusios šią knygą, intriga – ji, skaitydama ją, dažnai paglavodavo apie mane. Ir vėliau supratau, kodėl...

Įtariu, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, turės skirtingą požiūrį į ją... Man, kaip jau minėjau, kliuvo vulgariais pasirodę intarpai, kuriuos norėdavosi kuo greičiau perversti. Kitaip tariant, jie mane grąžindavo prie minties, kuri paskutinį kartą  buvo užklupusi skaitant L.S.Černiauskaitės „Kambarys jazmino krūme“. Tąkart galvojau: Na negi nebeįmanoma šiais laikais parašyti knygos, kurioje nebūtų tokių dalykų?..

Apart šio, mano skoniui neįtinkančio motyvo, turiu pasakyti, kad knyga patiko. Labiausiai – ten, kur sutapo mano ir autorės požiūriai į tuos „baltus užtrauktukus“ – tas amerikietiškas šypsenas ir jas supančią sistemą. Skaičiau, linksėjau galva ir negalėjau pridurti nieko... Ir vis galvojau: jei bent vienas iš dešimties tūkstančio emigravusių parašytų po panašią knygą, tai gal ir emigravusių būtų ne vienu tūkstančiu mažiau... Tik štai paskutinis knygos skyrius pasirodė visai bereikalingas, tarsi viską sugadinantis – tarsi bandymas pasiteisinti, tarsi koks subraukytas juodraštis, kuriame nėra nei tvarkos, nei istorijos, nei apskritai – prasmės. Kita vertus, ar daug dar kas šiame gyvenime turi prasmę?..

Na, o tęsiant apie tuos baltus užtrauktukus, labai tikiuosi, kad jau greitai, ne už kalnų tie metai, kai galėsim ir mes sprukti iš užtrauktukų šalies, kurioje žolė anaiptol ne žalesnė, o dargi nupurkšta įvairiausio plauko pesticidais/herbicidais/kt. nuodais (neduokdie kokia piktžolė išaugs tarp iki koktumo puoselėjamos žolytės), dėl ko mamos bijo savo vaikus išleisti į kiemą, kad šie, savo smalsumo apimti nesugalvotų tos žolės pačiupinėti, o paskui dar ir susikišti savo pirštų sau į burną, taip godžiai absorbuojančią neragautą „gamtos“ „mineralų“ mišinį...
Sprukti iš šalies, kur atitraukti užtrauktukai byloja apie didžiulę toleranciją, bet vos jie užsitraukia, supranti visa tai esant gera priedanga nesuvokiamo masto korupcijai, manipuliacijai, apgaulei ir masiniam genocidui. Kalbu, žinoma, ne apie paprastus, manipuliavimo mechanizme įstrigusius gyventojus, bet apie tuos, kurie visa tai valdo...

Aišku, yra ir čia to, ką parsivešiu kaip savo gyvenimišką patirtį ir, žiūrėk, gal ateis laikas, kai atsisėdusi ir pati kurpsiu kažką panašaus į baltų užtrauktų istoriją, tik gražiai įpakuotą į keturias sienas. Internetu, tarsi gyvybiškai svarbia virkštele, sujungtas su Lietuva. Kaip ir visos, įtariu, emigrantų rašytos knygos, ji bus su patriotiškumo (kurio sąvoką supranti tik išvykęs iš tėvynės) prieskoniais, su dalele cinizmo ir... vilties...

O pabaigai keletas citatų iš „baltų užtrauktukų“, kurias net pasibraukiau skaitydama...

„Amerika – ne verkšlenantiems. Skraidančios duonos šalis nemėgsta pažeme ropojančių. Čia visi privalo šypsotis, lyg nuolatos patirtų skrydžio malonumą. Tai kas, kad kojos po šūdą braido. Šypsena – tavo skydas ir tavo galimybė iš to šūdo išbristi.“

„Laima neturi mašinos, reikia savanorių, kas ją galėtų vežioti. Amerikietis jaučia pareigą pasisiūlyti. Siūlosi, vežioja. Bet viena kolegė staiga neiškentusi ima ir paklausia:
– O kodėl tu neturi mašinos? Ar tavo valdžia, na valstybė, tau neleidžia jos turėti?

Praėjo beveik dvidešimt metų, ar mano valstybė ir toliau „neleidžia“ man turėti mašinos, valgyti sveiką, ekologišką maistą, gyventi padoriame rajone? Juk Lietuvoje garaže stovi visai nebloga Tojota, o Kalvarijų turguje maistas, ko gero, dar natūralesnis nei Ričardo siūlomose parduotuvėse ir jau tikrai pigesnis... Rinkis, Laimute, rinkis...“

„Dar blogiau jautėsi Marius. Aš gal šiek tiek apsipratau, o jis net ir apsiprast negalėjo. jis gyveno visą laiką Lietuva, – tokia, kokią ją paliko, vietomis, kuriose buvo. Tokių žmonių, kuriems Amerika būtų suteikusi visas galimybes išsilavinti, prakusti, kurie čia suklestėjo, – nepažįstu. Gal kam čia ir buvo labai gerai, bet turbūt tokiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Mane tik juokas ima, kai kas giriasi... Tai, kad čia žmgus laisvas, niekas jo nepersekioja, yra labai gerai. O valdžia... Kad ir kur, ir kokia ji būtų, į ją visuomet sulenda sukčiai. Kad ir dabartinio Čikagos burmistro aferos... Man visai neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, manęs tai neliečia, man jie visi yra JIE. Tas pats ir Lietuvoje.“

Pamąstymai švenčių užkulisiuose

Kiekvienos didesnės šventės proga jau tradicija tampa važiuoti pas anytą tos šventės švęsti. Nors mane kiekvieną kartą reikia „tempti“ sudalyvauti veiksme, nes esu siaubingai švenčių nemėgstanti persona, ir jei tik kas leistų, šiltai ir kiurksočiau sau namuose be jokių ten kiaušinių ir panašiai, tačiau yra kaip yra – vis tiek tenka važiuoti :) O kai nuvažiuoji, tai negi jau lindėsi kokiame kampe... :)

Taigi, šventėme Velykas. Kaip visada – lietuvaičių kompanijoje, kur pirmiausiai buvau įkinkyta fotografuoti (tiesa, neturėjau savo fotoaparato, tai ir nuotraukų neturiu), paskui buvau pasodinta prie pianino, kur teko pusę vakaro akomponuoti įvairiausioms lietuvių liaudies ir šiaip populiarioms dainoms, na, o paskui, kaip ir dera panašiuose lietuvių išeivių susirinkimo vietose, užvirė karšta diskusija apie gyvenimą „ten ir čia“, t.y., užsienyje ir Lietuvoje...

Po tokių diskusjų paprastai viskas susijaukia viduje, nes supranti viena: „Tie, kas nieko  nenori, ieško pasiteisinimų. Tie, kas nori, ieško galimybių.“ Ir nors posakis ganėtinai abstraktus, jį gali pritaikyti labai konkrečiai. Tiek tiems, kurie atvyksta čia, ir ragais nagais kabinasi į gyvenimą, tiek tiems, kurie savoje šalyje būdami ieško ne galimybių, bet pasiteisinimų... Taip pat supranti ir kitą tiesą: tie, kurie dedasi svetimoje šalyje labai laimingi ir turtingi, paprastai gyvena kortų namelyje: namuose, kurie apstatyti baldais, namuose, kurių garažuose puikuojasi gražūs automobiliai, tačiau už viso to daugumoje atvejų slepiasi šimtatūkstantinės paskolos ir dešimttūkstantinės skolos galybėje kreditinių kortelių... Kas tuomet yra šia prasme turtingesnis? Ar tas, kuris Lietuvoje, gal ir gaudamas nedidelį atlyginimą, ar tas, kuris iš pažiūros „turtingas“, tačiau iki negalėjomo prasiskolinęs?.. Kas tuomet yra tikrieji tavo turtai? Ir ar tai, ką tu vadini turtais, iš tiesų yra verti to žodžio?..

Todėl vertinkime tai, ką turime, net jei tai yra labai mažai... Nes ne visada akimi matoma tiesa yra Tiesa...

Kai sėdi ir lauki... mirties

Trims savaitėms buvau dingusi iš eterio. Nebijokite, nebuvau mirusi. Tačiau tai, ką veikiau, galėčiau pavadinti būtent taip – mirties laukimu. Kitaip tariant, turėjau labai įdomią patirtį – dirbau pensionate, pas senutę, vardu Margaret, kuriai, pasak daktarų, turėjo būti likę gyventi vos dvi-trys savaitėlės. Situacija buvo unikali ir tuo, kad kitapus Atlanto panašioje situacijoje buvo mano mama, sėdėjusi prie sunkiai sergančio savo vyro Rimo (kurį teoriškai turėčiau vadinti patėviu, bet man šis žodis per daug šaltas ir, regis, visai netinkamas šeimos nariui). Taip ir sėdėjome: aš čia, mama – ten. Ir laukėm, kaip ir kada gyvenimas mes savo kortas...

Gyvenimas kartais įdomiai sudėlioja įvykius, įdomiai mus jiems paruošia, ir tai, kas kartą atrodė šiurpu ir nesąžininga, ima ir tampa prasmingiausiais gyvenimo posūkiais, gyvenimo išmintimi bei nesuvokiama ramybe...

Tuomet, kai būdama vienuolikos, pirmą kartą savo gyvenime susidūriau su mirtimi, man atrodė, kad griūna visas pasaulis... Sėdėjau namuose viena, kai staiga suskambo telefonas, ir manęs buvo pasiteirauta, ar tėtis namie. Kai pasakiau, kad jo čia nėra ir kad esu jo dukra, man buvo pranešta, kad mirė tėtės brolis, kuris tąsyk gulėjo Santariškių ligoninės onkologiniame skyriuje. Pamenu, pro ašaras nematydama kelio, bėgau tekina iki tėtės studijos Teatro gatvėje, o atbėgusi dar keletą minučių neatgaudama kvapo nesugebėjau tėtei pasakyti to, ką turėjau.

Visos kitos mirtys, su kuriomis susidūriau, mano atmintyje liko tarsi sapnai, nors dažnai pagalvoju apie tuos žmones, kurie mane palietė ne kuo kitu, o būtent savo mirtimi. Klasiokės sesuo, brolio klasiokė, kaimynė, bendradarbės mama ar senutė, prie kurios karsto buvome kaip choras pakviesti pagiedoti... Tuomet man mirtis buvo nesuvokiama, aš jos niekuomet neįsileidau į savo gyvenimą, stengiausi jos nesuprasti ir apie ją negalvoti... Kol galiausiai mano sąmonę pasiekė mintys apie savo pačios mirtį, kuri neišvengiamai ir mane vieną dieną juk užklups – kaip ir kiekvieną iš mūsų...

Vieną dieną, kai ruošiausi palikti Lietuvą, gavau dovanų segę-drugelį. Jį įteikusi draugė paaiškino, jog drugelis – tai transformacijos simbolis, ir ji man linkinti nebijoti gyvenimo transformacijų... Panašu, kad įvykiai, kurie susidėliojo mano gyvenimo po to, buvo tikrai verti transformacijų vardo – nuo to laiko nebebijau nei savo, nei kitų mirties... Bet grįžkime į tai, nuo ko pradėjau...

Jei praleistum su vienu ir tuo pačiu žmogumi tris savaites, po 12 valandų per dieną, sunku būtų jo nepavadinti savu. Tokia man per tris (o jei tiksliau – per pirmąsias dvi) bendravimo savaites tapo 93-jų senutė Margaret, įsileidusi savo pasakojimais mane į įdomią savo šeimos ir giminės istoriją, prasidėjusią XVII-ojo amžiaus viduryje, Čekijoje, kuomet jos protėviams teko bėgti nuo J. Huso šalininkus persekiojusiųjų „Bažnyčios Tėvų“. Taip tolimi Margaret giminaičiai pradžioje atsidūrė Škotijoje, o vėliau persikėlė į Ameriką. Gimusi kartu su savo dvyne seserimi, Margaret 14 metų buvo labai lepinamas ir pastoviai tėčio prižiūrimas vaikas, nes jos mama tuomet turėjo rūpintis daug silpnesnės sveikatos jos sesute, kuri, joms sulaukus 14-os, mirė. Tuomet Margaret gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ir tai, matomai, gali suprasti tik tie, kurie patys yra patyrę dvynio brolio ar sesers iškeliavimą iš jų pasaulio... Kaip ten bebūtų, Margaret, būdama 36-erių ištekėjo už universiteto, kuriame dirbo raštininke, psichologijos profesoriaus ir netrukus susilaukė dviejų vaikų – mergaitės, o paskui ir berniuko. Šiandien jiems abiems – virš 50-ies... Prieš trejus metus iš Margaret gyvenimo pasitraukė jos vyras, o dabar štai ir jos gyvenims skaičiavo paskutines minutes.

Tuo tarpu man teko įdomi patirtis – praleisti su nepažįstamu, o kartu ir jau labai pažįstamu žmogumi paskutines jo gyvenimo dienas, kalbėtis apie gyvenimą, apie praeitį, dabartį ir amžinybę. Tačiau kitoje įdomiojo medalio pusėje šmėžavo mirtis, kuri vis giliau ir giliau leido savo geluonį į žmogaus gyvenimą, ir aš čia nieko negalėjau padaryti. Tik sėdėti, stebėti visa tai ir laukti... mirties, kuri atėjo lygiai po trijų savaičių – taip, kaip tarsi buvo numatyta. Sekmadienį Margaret, atsidususi paskutinį kartą, amžiams užmerkė savo akis.

Rimas iš šio pasaulio iškeliavo savaite anksčiau. Tykiai ir ramiai, tarsi pasirūpinęs, kad aplinkiniams būtų kuo mažiau vargo – šeštadienio rytą, kuomet niekas neskubėjo į darbus, kuomet visi, kam reikėjo, galėjo būti šalia. O mane, kaip ir paprastai tokiose situacijose, persmelkė viena mintis: „Tai, ką žmogus vadina kokono mirtimi, Viešpats vadina drugelio gimimu...“

Suplazdenk ir išskrisk – kelias laukia tavęs.
Atsidusk, pasiryžk, susitiksime ten.

Kas geriau: ar trapi, laikina šiandiena,
Ar nedūžtantis laikas, amžinybės šviesa?

Nuo sprendimo širdies priklausys rytdiena.
Tavo akys užmigs, bet pažadins Dvasia

Ir prikels vėl gyvent – be bėdų ir skriaudų,
Jei neatmetei tu tau skirtų dovanų...

Žemės drebėjimas

Apie ketvirtą nakties pabudau nuo keisto jausmo, iš karto sukėlusio mintį: žemė dreba... Nors jis buvo toks realus, sudrebinęs kelioms sekundėms visą namą, suabejojau, ar nesusapnavau šio mane pažadinančio ne itin malonaus jausmo, kadangi Darius ir toliau sau ramiai tęsė savo sapnus... Spėkite, ką atsikėlusi ir įsijungusi kompiuterį, iš karto įvedžiau į paieškos laukelį? Ogi „Earthquake in Chicago“. Ir ką jūs sau galvojate? Iš tiesų, radau New York Times laikraštyje pranešimą apie tai.

Gyvendama tokioje ramioje šalelėje kaip Lietuva, nedažnai susimąstydavau apie žemės drebėjimą, nors pamenu, kaip plius minus 2003 metų vasarą Vilniuje dienos metu galėjai pajusti tarsi žeme nusiritusią bangą, kuri pakėlė viską su savimi... Pamenu, tuomet sėdėjau darbe, ir tai pajutusi dėbtelėjau į kolegas, idant įsitikinčiau, ar man nesivaidena... Į mane žvelgė tokios pačios, įvykiu suabejojusių kolegų akys... Po poros dienų sužinojome, kad tuomet požeminė banga atsklido iš Kaliningrado srities, kur jūroje buvo vykdomi kažkokie kariniai bandymai... Neblogi bandymai, ar ne? Kad net Vilniuje jautėsi...

Šiąnakt gi viskas pasirodė kiek rimčiau... Tokiais atvejais sekundės išsitęsia iki amžinybės, per kurią žaibiškai spėji pagalvoti, kur tavo dokumentai ir šilti rūbai, kuriuos bandytum griebti ekstra atveju. Prisipažinsiu, kad trečiu numeriu sekė smuikas ir išorinis kompiuterio diskas :D
Tačiau panašu, kad šia viena 4,3 balų stiprumo žemės drebėjimo banga, pažadinusia mane kartu su langų ir stogo braškėjimu, viskas ir pasibaigė... Uf... baisu ir pagalvot, ką išgyvena žmonės per stichines nelaimes, užklumpančias juos va taip – miegančius ir nieko apie tai neįtariančius...

Pradžia...

Na ką, mielieji, sveiki atvykę į 2010-uosius :) Tikiuosi, kad sutikote juos džiaugsmingai, su naujomis svajonėmis ir siekiais :)

Mes tradiciškai sutikome Naujuosius bažnyčioje, kartu su kitais bendruomenės nariais. Kadangi tai tradiciškai buvo „suneštinis“ vakarėlis, iš mano namų į jį keliavo „Draugiškų receptų“ dalyvės Audronės avokado salotos. Turiu pasakyti, kad šios salotos labai greitai dingo iš dubens... :) Tokių vakarėlių metu iš tiesų smagiausia yra ragauti visus tuos patiekalus, nes čia gali rasti patiekalų iš įvairiausių pasaulio virtuvių: indų, rumunų, italų, lenkų, bulgarų ir, žinoma, lietuvių bei amerikiečių :)
Po skanios vakarienės paprastai įlendame į įvairius stalo žaidimus, kurie man, kaip lietuvei, ne visuomet būna „įkandami“ dėl labai specifinių amerikietiškų juose esančių užduočių, reikalaujančių žinoti daugybę amerikietiškos kultūros subtilybių... Tačiau nepaisant to, visuomet smagu pamatyti tuos skirtumus ir sužinoti kažką naujo. Na, o vakarui įsisiūbavus, kaip ir kasmet, einame į didžiąją auditoriją žiūrėti „metų filmo“. Šiemet tokiu tapo režisieriaus Rich Christiano 2002 metais pastatytas filmas „Time changer“ („Laikmečio keitėjas“). Turėčiau pasakyti, kad tai – vienas geriausių krikščioniškų filmų, kuriuos man yra tekę matyti. Mano manymu, filmas labai taikliai įvardija priežastis, dėl kurių vos per VIENĄ šimtą metų radikaliai pasikeitė visuomenė, šeima, vertybės, prieš tai atlaikiusios ne vieną tūkstantmetį; be to, filmas atskleidžia tikrąjį daugumos šiandieninių bažnyčių veidą bei jų prioritetus. Todėl jei tokios temos jums įdomios, siūlau pasižiūrėti.



Na, o po filmo labai greitai atėjo ir vidurnaktis... :)

Dar greičiau išaušo pirmasis metų rytas :)) Metų pradžia...
Nors šiaip tai per daug nesureikšminu šios pirmosios metų dienos ir nekeliu sau kažkokių ypatingų uždavinių ateinantiems metams... Tiesa, pasvajoju, kad gerai būtų prispirti prie sienos savo valią ir pagaliau pradėti daugiau judėti, pvz., rytais bėgioti ar užsiimti kokia panašia sportine veikla, nes besėdint prie kompiuterio per dienas, vargšas kūnelis greitai apkerpėja :) Na, o visa kita priklausys nuo aplinkybių, per kurias lipsim, ropšimės ar kaip kitaip įveikinėsime ;)

Taigi, brangieji, gražių jums metų, tebūna jie atradimų ir džiaugsmo kupini ;)

Mano metai

Na ką, pratęskime tradiciją atsigręžti į jau visai besibaigiančius metus bei prisiminti, kokie jie buvo...

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad šie metai buvo savotiški knygų metai. Pirmiausia, dėl to, kad dienos šviesą išvydo Dariaus versta Biblija, o visai neseniai ir „Senamiesčio vaikai“, verčiantys šiuos metus norom nenorom pavadinti dar ir prisiminimų metais... O prisiminimų iš tiesų tiek tyliose mintyse, tiek šiose mano dienoraštinėse „mintyse garsiai“ buvo nemažai: ir apie darželį, ir apie mamos bei tėtės giminę, apie kitas vaikystės detales bei ją lydėjusius žmones... Matomai, atsidūriau tokiame taške, kuriame norisi pasidairyti atgal... :)
Tuo pačiu šie metai buvo studijų metai. Pirmiausiai dėl to, kad pagaliau baigiau tris metus užtrukusias Biblijos studijas, susidėjusias iš maždaug 500 akademinių valandų, o ateinančiais metais gal kada prisiruošiu jas „įteisinti“, jei nepabijosiu atsakyti į ±700 klausimų :) Tačiau palikim šį klausimą kol kas atvirą, nes vis dar nesu apsisprendusi, ką su tais klausimais daryti... Antroji priežastis, kodėl šiuos metus galima pavadinti studijų metais, yra ta, kad nemažai laiko praleidau  diskusijose su draugais ir mažiau pažįstamais žmonėmis, su kuriais šiemet susirašinėjau. Ačiū jums visiems, nes jūsų dėka šie metai buvo kupini prasmingų akimirkų.
Ir galiausiai turbūt šiuos metus galėčiau pavadinti teorijos pritaikymo praktikoje metais, nes įvairių kelyje pasitaikiusių sunkumų dėka turėjau nuostabių galimybių išbandyti laiptelio, ant kurio šiuo metu gyvenime stoviu, tvirtumą; kurių dėka gavau didžiulį šūsnį drąsos bei dvasinės ramybės; kurių dėka pamačiau savo silpnąsias ir stipriąsias puses.

O šalia viso to metai buvo ramūs, šviesūs, gal kiek mažiau kūrybingi nei pernykščiai, tačiau pralėkę tikrai žaibišku greičiu. Nes nespėjau sugaudyti atėjusio pavasario, nepastebėjau, kur dingo vasara, ruduo praslydo iš viso nežinau kaip ir kur, o žiemos, štai, kiek čia beliko... :)

Gražių jums visiems ateinančių 2010-ųjų metų, tegu jūsų širdyse viešpatauja ramybė, meilė ir pilnatvė ;)

Dovanos

Nors Kalėdos jau kaip ir praėjo, tačiau mano mintyse, elektroniame pašte ir aplinkinių žmonių lūpose tebegyvena dovanos... Todėl dar kartą apie jas...

Šiais laikais, kai dovanas sunku išrinkti dėl jų gausos ir „varžybų“, per kurias vis dar taip dažnai matuojamas gaunamų dovanų dydis ar jų kiekis, viskas tarsi apsiverčia aukštyn kojomis... Apart to, kad dovana primintų apie ją dovanojusį žmogų, ji dažnai tampa tik piniginę išraišką turinčiu daiktu, kurio ieškojimas praranda bet kokį malonumą, nes tai daroma ne iš noro, bet daugiau iš pareigos, kuri praranda bet kokį ryšį su jį dovanojusiu asmeniu; o tada išgirsti: „Nežinau, iš kur šitą gavau - KAŽKAS padovanojo“...

Tačiau kaip smagu yra paėmus kokį nors daiktą nusišypsoti ir prisiminti, nuo ko jį gavai. Nepaisant jo piniginės išraiškos, nepaisant jo dydžio, vertinant tik į jį sudėtas to žmogaus mintis, dovanos beieškant ar ją gaminant, bei širdį. Tikiuosi, kad per šias šventes tokių dovanų padovanojote ir patys gavote daugiau nei tų, apie kurias parašiau prieš tai...

Nes juk padovanoti galime vieni kitiems tiek daug... Apie tai – istorijoje, kurią gal jau ne kartą skaitėte, o gal niekada apie ją negirdėjote...

„Kartą venoje ligoninės palatoje gulėjo du rimtai sergantys vyriškiai. Vienam jų valandą per dieną buvo leidžiama praleisti atsisėdus lovoje, kol iš jo plaučių būdavo ištraukiami skysčiai. Jo lova stovėjo šalia vienintelio toje patalpoje buvusio lango. Kitas vyras turėjo visą laiką gulėti ant nugaros, nepakildamas nuo patalo. Šiedu vyrai valandų valandas kalbėdavosi. Apie savo žmonas, savo šeimas, namus, darbus, karinę tarnybą, kur praleisdavo atostogas...
Kiekvieną vakarą, kai vyriškis, gulėjęs prie lango, galėdavo atsisėsti, jis praleisdavo laiką pasakodamas savo kambario draugui apie viską, ką matė pro langą. Vyras, gulėjęs kitoje lovoje, ėmė gyventi dėl tų vienos valandos periodų, kai jo pasaulis prasiplėsdavo ir atgydavo nuo visų spalvų ir įvykių, vykusių lauke.
Langas žvelgė į parką su nuostabiu tvenkiniu, kuriame turškėsi antys ir gulbės, o vaikai plukdė laivelius. Jaunų įsimylėjėlių poros vaikštinėjo susikibusios už rankų tarp gėlynų, mirgančių įvairiausių spalvų žiedais, o tolumoje matėsi miesto siluetas.
Kai vyriškis prie lango perteikdavo šias visas nuostabias detales, kitoje kambario pusėje gulėjęs vyras užsimerkdavo ir įsivaizduodavo tą puikų paveikslą...
Vieną šiltą vakarą vyriškis prie lango pasakojo apie paradą, žygiuojant pro šalį. Ir nors kitas vyriškis negirdėjo to parado gaudesio, jis galėjo matyti jį savo mintyse – prie lango buvęs vyras taip raiškiai apibūdindavo kiekvieną detalę...

Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Vieną rytą seselė, atėjusi atnešti vandens prausimuisi, prie lango esančioje lovoje rado kūną, nebealsavusį gyvybe – jis mirė ramiai miegodamas... Ji nuliūdusi pašaukė ligoninės darbuotojus, kurie išnešė vyro kūną.
Likęs palatoje vienas, vyriškis, gulėjęs kitoje patalpos pusėje, po kurio laiko paklausė, ar jis negalėtų būti perkeltas į lovą prie lango. Seselė džiaugėsi galėdama jį perkelti, o įsitikinusi, kad vyriškis jaučiasi čia patogiai, išėjo.
Lėtai ir skausmingai vyriškis pasikėlė ant alkūnių, kad galėtų pažvelgti į tikrą pasaulį už lango. Sukaupęs visas jėgas jis lėtai pasuko galvą į lango pusę. Tačiau už jo tepamatė tuščią sieną.
Vyras paklausė seselės, kas galėjo priversti buvusį jo kambario draugą pasakoti jam tokius nuostabus dalykus, matomus pro langą. Tačiau į tai seselė teatsakė, kad anas vyriškis buvo aklas ir negalėjo matyti net tos tuščios sienos... Ji teištarė: „Greičiausiai jis jus norėjo padrąsinti...“

Kiekviena mūsų gyvenimo diena yra didžiulė dovana, kuria galime pasidalinti su kitais. Tam nebūtinai turime sulaukti Kalėdų, tam nebūtinai turi ateiti Naujieji, tam nebūtinai turime pasiruošti. Nes dabartis, kurią kas akimirką gauname iš ją mums dovanojusiojo, yra vertingiausia dovana, kurią bet kada galime pasidvigubinti... Nes jei skausmas, kuriuo kai pasidalini, sumažėja, tai kiekviena dovana padvigubėjusi sugrįžta...

Gražių paskutiniųjų metų akimirkų!

Už kadro...

Dažnai bežiūrėdama kokį filmą pagaunu save galvojant, kiek daug už vieno ar kito kadro slepiasi tų, apie kuriuos mes nežinome... Įvairūs stilistai, siuvėjai, prodiuseriai, operatoriai, apšvietėjai, rekvizitininkai, fotografai, scenaristai ir t.t. ir pan... Bet nors ir jų kadre nesimato, tai dar nereiškia, kad jie neegzistuoja, kad jie nedirba savo darbo...

Kažkas panašaus šiuo metu ir mano gyvenime. Nors dienoraščio puslapiai jau kuris laikas merdėja apytuščiai, tai dar nereiškia, kad mano gyvenime nieko nevyksta :) Tiesiog taip gaunasi, kad vieni dalykai tampa per daug asmeniški, kad apie juos būtų galima kalbėti viešai, kiti dalykai susidėlioja taip, kad apie juos nėra kada parašyti, o dar treti reikalauja išlaukto laiko – jie tarsi neprinokę obuoliai, kurių derliumi gali pasidalinti tik rudeniui atėjus, obuoliams gerai įraudus, tuomet, kai atsikandi sultingo vaisiaus ir godžiai nuryji...

Tačiau šiandien taip išpuolė, kad radau šiokią tokią atokvėpio minutę, kuria dalinuosi, kuria pati džiaugiuosi, ties kuria stabtelėjusi vėl važiuoju toliau :)

Na, o prieš dėstydama tai, apie ką rašysiu toliau, noriu trumpam prisiminti dar vieną dalyką, kuris dažnai nutinka mano gyvenime. Tai – įvykių grandinė, kurią vėlgi – pamatai tik tuomet, kai ji susiveria pakanakmai ilga ir plika akimi įžiūrima.

Šiandienos įvykių grandinę pradėjau verti prieš gerus 7 metus, pradėjusi dirbti reklamos agentūroje. Ten susipažinau su knygų leidimo bei spausdinimo subtilybėmis, su popieriaus savybėmis ir spaustuvių darbu. Paskui buvo 2004-ųjų Kalėdos, per kurias su drauge Ieva išleidome „Draugiškų receptų“ knygelę. Prieš gerą pusmatį internete užkliuvau už siužeto apie knygų restauravimą. Visa tai vėrėsi į tuomet dar nematomą grandinę, ir aš niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kaip vieną dieną man visa tai pravers...

Šiandien gi mano didysis kambarys daugiau panašesnis į mini spaustuvę nei į jaukią svetainę :) Dėžė popieriaus, dėžė spausdintuvo dažų, įvairios medžiagėlės, juostelės, įrankiai. Ant lentynos - šešios, 1200 puslapių storumo knygos. Surištos rankomis. Tai – tik trečdalis pilno „tiražo“, kurio savikaina, jei leistume spaustuvėje, butų pakankamai didelė. O mums viso labo reikia keliolikos knygų. Tad tas keliolika nusprendėme padaryti namų sąlygomis.

Turbūt nereikia jums sakyti, kaip man „limpa“ tokie darbai... :)
Tad, per daug neaušindama burnos, keliu nuotraukas...

Mums prireikė: juodo džinso, 12 pakų 60 gsm storumo popieriaus,
8 dėžučių spausdintuvo tonerio (pradžiai, nes paskui pasirodė, kad reikia dar tiek:),
įvairių kaspinėlių, juostelių, medžiagėlių, siūlelių...

... kompiuterio, spausdintuvo ir nemažai laiko... :)

Kai lapai buvo atspausdinti lankais (viename lanke pas mus - 24 puslapiai), juos lenkėme pusiau... Vienai knygai atspausdinti, kruopščiai prižiūrint, kad lapai nesusikreivintų, kad spausdintuvas neperkaistų (nes jam perkaitus lapai pradeda sulipinėti vienas su kitu ir sugadina visą reikalą), prireikė 7-8 valandų.

Tuomet siuvome. Ir nors tai gali atrodyti sudėtinga,
tačiau tai iš tiesų buvo vienas paprasčiausių viso darbų etapų.
Vienai knygai susiūti reikia maždaug 5 valandų.

Taip atrodė susiūtas, viršelio belaukiantis knygos blokas.

Tada eilė atėjo viršeliui, ant kurio vietoj raidžių pasirinkome siuvinėti atitinkamą simboliką.
Visas viršelio ruošimas nuo - iki plius visos knygos užbaigimas man užtruko apie 3 val.

Ir štai finale viskas atrodė taip. Pirmieji keturi egzemplioriai, „iškepti“ per savaitgalį :)

Na, o čia – vaizdas atvertus. Tai, kas laikė mane „nematomą“ gerą mėnesį, kai nuo aušros iki sutemų teko skaityti, tikrinti ir tuo pačiu viską sumaketuoti į patrauklų formatą.

Kai įmečiau šias nuotraukas į facebook'ą parodyti draugams, sulaukiau nemažai klausimų, kas tai per Biblija ir kuo ji ypatinga. Nesigilinant per daug į smulkmenas, galiu pasakyti, kad egzistuoja du pagrindiniai hebrajiški bei graikiški Biblijos rankraščių originalai – vieni jų vadinami daugumos tekstu (Textus receptus, kitaip dar vadinami vėlyvieji rankraščiai), kiti – mažumos tekstu, kitaip dar vadinamu ankstyvaisiais rankraščiais. Į Lietuvių kalbą išverstos šiuo metu esamos Biblijos yra verstos arba iš ankstyvųjų rankraščių, arba iš keleto skirtingų rankraščių, suplakant juos į krūvą. Tačiau nei viena jų nėra versta iš Textus receptus rankraščių. Šis vertimas yra būtent toks. Jei kas domisi šventraščiais, tai angliškasis Textus receptus teksto vertimas yra taip vadinama King James Version (KJV) Biblija. Iš Textus receptus tekstų buvo versta 1590 metų Jono Bretkūno Biblija (versta iš vokiškosios Martino Liuterio Biblijos), taip pat – XVII amžiuje Boguslavas Chylinskis iš olandiškosios Biblijos darė vertimą į lietuvių kalbą, na o paskutinis šių rankraščių vertimas į lietuvių kalbą buvo atliktas grupelės tikinčiųjų XVIII amžiuje Karaliaučiuje, kurį vėliau ne kartą pataisytą leido Britų draugija.

Ši lietuviška Biblija, kurią matote nuotraukose, buvo versta iš angliškosios KJV Biblijos ir dabar štai, atspausdinta tokiu „simboliniu“ tiražu, keliaus į Lietuvą, kur jos laukia tolimesnis redagavimas, ruošimas didesniam, „tobulesniam“ tiražui. Jei įdomu, šią Bibliją PDF formatu galite atsisiųsti iš čia (7Mb)

Na, o kas domisi knygų rišimu arba šiaip smalsauja, kaip gi galima namų sąlygomis gražiai įsirišti knygą ar kokį nors albumą, siūlau pasižiūrėti labai mums pravertusių filmukų seriją apie tai: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis.