2008 m. rugsėjo 30 d., antradienis

Įkvepiantys pavyzdžiai

Kai mano klasiokė susilaukė ketvirtosios atžalos, bendrų pažįstamų reakcijos daugumoje buvo tokios: „Na bet ji tai pavaro...“, „Ale ot, duoda...“ ir panašiai... Visgi keturi vaikai šiuolaikinėje visuomenėje yra ganėtinai nemažas iššūkis, į kurį žiūrėdamas ne vienas pavydi ištvermės, sugebėjimo planuoti savo laiką bei viską suspėti...

O aš tuo tarpu ne pirmą savaitę stebiu per TV laidas apie šeimos, kurioje auga 8 vaikai, gyvenimą. Poros pirmagimiai – dvynukės mergaitės, kurių broliai ir seserys – keturias metais jaunesnis šešetukas... Įdomu tai, kad laida buvo pradėta rengti su ta intencija, kad padėtų amerikiečiams atmerkit akis į realybę ir pamatyti, koks yra tikras šeimos gyvenimas: ne tik su plačiomis reklaminėmis vaikų šypsenomis, įsimylėjusių tėvų flirtu, bet ir su paprasta kasdienybe – vaikų peštynėmis, tarpusavio konfliktų sprendimu ir kitais kasdieniais iššūkiais. Mat katastrofiškai augant skyrybų skaičiui, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad statistinis amerikietis šeimyninį gyvenimą įsivaizduoja kaip gražią pasakos pabaigą „gražiai ir laimingai gyveno”, o susidūrę su pirmu tarpusavio konfliktu, jau galvoja apie skyrybas, užuot mokęsi jį spręsti.


Laida iš tiesų įdomi. Gal todėl, kad šeima nepaprastai gerai jaučiasi prieš kameras, ir gyvenimai nėra suvaidinti. Nei suaugusieji, nei vaikai nesistengia būti geresniais, nei yra, gražesniais, nei norėtų ir pan. Tuo tarpu kitos panašios laidos neturi tokio pasisekimo, nors jų herojai – tėvai auginantys 13 ar net 17 vaikų...

Kaip ten bebūtų, pasižiūri į tokius pavyzdžius ir galvoji: visgi, viskas gyvenime įmanoma. O nejučia pajunti, kad pats, kažkada visai negalvojęs apie vaikus, na, gerai, tarkim maksimum apie vieną, pradedi galvoti, kad tai ne taip jau ir baisu... O netrukus pagauni save galvojant apie kokį... kad ir trejetuką... :)

Realiatyvus tas gyvenimas, kuriame yra vienokių bei kitokių pavyzdžių...
Todėl jei kada savęs klausėte, kodėl taip įdomu stebėti/sekti kitų žmonių gyvenimus, bet neradote atsakymo į tai, dabar jį turite: pavyzdžiai visuomet įkvepia. Jie – tarsi kasdienai nedideli spyriai į minkštesnę ar kietesnę kūno dalį – priklausomai nuo to, ko labiausiai reikia tam, kad eitume į priekį, prisilaikydami vieni kitų...

2008 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

Portretas Nr. A.K.

Vieni žmonės palieka pasakiškas pėdas mūsų gyvenime, kiti gi – tokias, kurių nesinori prisiminti, kurias norisi ištrinti, tačiau jos, tarsi būtų iškaltos akmenyje, vėl jūrai atslūgus pasimato ir duoda apie save žinoti iki kito potvynio...

Žmogaus, kurio protretas šiandien iškilo atmintyje, taip ir nesugebėjau iki galo perprasti per visą savo gyvenimą. Pažinotas nuo pat vaikystės, prisileistas iki sielos artumų, tas žmogus taip ir liko vienas didelis klaustukas, kuriame kirba bandymas suvokti, kas tą žmogų padarė tokiu, koks jis yra mano akyse – sarkastiškas, visuomet norintis įgelti, visuomet pataikantis į Achilo kulną, išprovokuojantis nuoširdų atvirumą, o paskui nukreipiantis jį prieš tave...

Tokius žmones paprastai esu linkusi mesti iš savo gyvenimo ir juos pamiršti. Tai pavyksta praktiškai visuomet. Tačiau tik iki tos ribos, kai jie staiga ima ir atsiranda sapne, taip primindami, jog jie niekur nedingo, kad jie gyvena savo gyvenimą toliau, gal net netyčia skaito ir šias eilutes (ką gali žinoti) bei tyliai šypsosi, vėl galąsdami savo geluonį, kuriame pritvinkę savų gyvenimo nuoskaudų, savo gyvenimo silpnumų, savų nesusipratimų...

Ir tu niekada nežinai, kada toks žmogus vėl netikėtai išdygs tau prieš akis ir suduos dar vieną smūgį... Nesvarbu, kad taip nutiks tik sapne, tai ir vėl tave palies, vėl iškels praeities nuoskaudas, vėl patikrins tavo sugebėjimą atleisti bei užmiršti....

2008 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Gyvenimo pasiūlymai

Tokia esu, kad dažnai priimu bet kokį pasitaikiusį pasiūlymą, net nesusimąsčiusi, ar tai yra gerai, ar ne. Anksčiau tokie pasiūlymai būdavo įdomus gyvenimo iššūkiai, suvedę su įdomiais žmonėmis, atvėrę daug įdomių gyvenimo perspektyvų. Tačiau šiandien, gavusi vieną pasiūlymą ir, aišku, iš karto sutikusi jį priimti, po keleto minučių suabejojau... O ar man to tikrai reikia?..

Tai buvo žurnalisto Pauliaus pasiūlymas atsakyti į anketą apie save bei apie šį mano dienoraštį. Atsakymai kartu su trumpa info apie mane bei mano nuotrauka publikuotųsi 60 tūkstančių tiražą turinčiame savaitraštyje. Beieškodama kokios portretinės geros kokybės savo nuotraukos pagalvojau, kad reklama man kaip ir nereikalinga... Tačiau pagalvojau, kad į anketos klausimus įdomu būtų atsakyti sau pačiai :)

Taigi, tokie klausimai, tokie mano atsakymai (:

1. Jūsų vardas, pavardė. Kuo užsiiminėjate gyvenime?
Klausimas, į kurį visai nėra noro atsakinėti viešai spaudoje :)
O draugams į antrąją klausimo dalį atsakyčiau, kad gyvenime užsiiminėju tuo, kas pagauna mano dėmesį ir tuo, apie ką rašau dienoraštyje... :)

2. Kada ir kokiu tikslu įkurtas dienoraštis?
Čia buvau priversta atsiversti pirmąjį puslapį ir pasižiūrėti (vis ta sklerozė:). Taigi – dienoraštis įkurtas prieš 9 mėnesius, tuomet, kai atsibodo giminaičiams ir pažįstamiems atsikirai siuntinėti laiškus ir pasakoti, kaip man sekasi, kuo gyvenu, ką darau :) Pagalvojau, kad bus daug papraščiau nusiųsti nuorodą į vieną ar kitą įrašą, nei visiems rašyti tą patį per ta patį...

3. Kuo jūsų dienoraštis išskirtinis?
Keistas klausimas. Tuo, kad jis mano :) Jis išskirtinis tiek, kiek esu išskirtinė aš. O ar aš esu išskirtinė? Kaip ir kiekvienas iš mūsų – vienintelis ir nepakartojamas.

4. Kokie trys įrašai buvo patys populiariausi per visą blogo egzistavimą? Jeigu nėra statistikos, tai kurie įrašai sukėlė daugiausia komentarų, diskusijų?
Kadangi statistikos nevedu, kurie buvo populiariausi, tai nebent pagal komentarus galima būtų atrinkti, nors nemanau, kad tai susiję su tų įrašų populiarumu – manau, kad tai dėl to, kad dauguma mano skaitytojų linkę daug dalykų apmąstyti tyliai arba kitais kanalais pakomentuoti vieną ar kitą mintį...
Bet, visgi jei sprendžiant pagal komentarų skaičių, daugiausiai dėmesio susilaukė trumpas įrašas „Maža smulkmena“, fotoreportažas „Metai“ apie keturis metų laikus pro langą ir įdainuota „Lietuva“.

5. Kaip keliate dienoraščio lankomumą? Kaip jį populiarinate?
Absoliučiai niekaip. Neturiu tokio tikslo :) Žinau, kad kai kurie draugai yra įsidėję mano dienoraščio nuorodą savame dienoraštyje, ir tai, manau, netgi daugiau nei reikia – jei kam įdomu, manau natūraliai atras kelią į mano mintis :)

6. Kokios gero dienoraščio sėkmės priežastys?
Aš sėkmę matau pozityviose mintyse. Nes jų visiems reikia. Jų visi ieško, kokia tai tema bebūtų.
Kitas dalykas – tai turi būti gyvos, „neišprievartautos“, kaip aš vadinu, mintys. Tos, kurios gimsta natūraliai, o ne tik todėl, kad „seniai berašiau, todėl reikia..“

7. Kokia jums iš dienoraščio nauda?
Iš dalies tai panašu į 2 klausimą, todėl dalis atsakymo - jame. O šiaip – nuo pat vaikystės buvau įvairaus plauko „metraštininkė“. Mėgstu užfiksuoti tai, kas vyksta aplink. Tokia dienoraščio forma pasirodė visai tam tinkama šiuo gyvenimo periodu...

8. Kokios didžiausios problemos kyla rašant dienoraštį?
Jei matyčiau kokias nors problemas, matomai nerašyčiau :) O jei tokių buvo pradžioj, matomai išsprendžiau jas ir jau pasimiršo, kokios jos ten buvo :)

9. Ar gyvenimas pasikeitė po to kai pradėjote rašyti blogą?
Nepastebėjau. Gal atsirado daugiau laiko, nes sumažėjo el. laiškų apimtis, kuriuose reikia pasakoti, kuo gyvenu :)

10. Kur įsivaizduojate savo blogą po penkių metų?
Niekada negalvojau apie tai. Gali būti, kad jo visai nebebus :) O jį pakeisk kokia dar naujesnė įvykių fiksavimo technologija... O gal atvirkščiai – išlįsiu iš kompiuterio ir pasinersiu, pvz, į kokį „scrapbooking'ą“ :)

11. Kiek valandų per dieną skiriate savo dienoraščiui?
Labai įvairiai. Minčių kiekis tiesiogiai proporcingas laikui, kurį tam skiriu.

12. Ar skaitote kitų žmonių dienoraščius? Jei taip, kiek valandų per dieną?
Paskaitinėju savo draugų bei pažįstamų naujus įrašus. Irgi užtrunku, manau, ne per daugiausiai, apie 0.5-1 val... Būna dienų, kad užklystu ir į nepažįstamas „lankas“, bet ne per dažniausiai...

13. Ar verta blog'inti? Ar verta skaityti blog'us?
Požiūrio reikalas :) Jei gauni iš to kažką naudingo, be abejo, kad verta – kitaip gal nei rašytum, nei skaitytum jų :)

14. Palinkėjimas kolegoms blog'eriams ir blog'ų skaitytojams.
Atsirinkti, kurios mintys ir įsitikinimai yra mūsų pačių, o kurie tik primesti kitų...:)

P.S. Ir visgi įkalbėjo mane tai publikuoti. Na, gal išgyvensim :)
Ech, reikia mokytis nebūti tokia patiklia :)

2008 m. rugsėjo 24 d., trečiadienis

Požiūris

Mano tėtis kartą pasakė: „Jei nieko negali pakeisti, keisk požiūrį...“ Ir nors tai iš jo lūpų tegirdėjau vienąsyk, tai man nepaprastai įstrigo...

Gyvenimas nėra graži žaliuojanti lyguma. Jei taip būtų, būtų nepaprastai nuobodu ja eiti. Kas kita yra eiti per viršukalnes ir slėnius, kur dieną keičia naktis, saulėkaitą – šešėliai, o jų žaisme atsiveria visa gyvenimo spalvų ir atspalvių paletė.

Aišku, visada norisi, kad aplinkui būtų gražios ir ryškios spalvos, deja jų nepastebėtume, jei neturėtume galimybės sugretinti su blankiomis ir ne tokiomis ryškiomis detalėmis...

Kur link suku? Dar prie vienos gan gražios metaforos – kad nėra kelio į laimę. Nes pati laimė yra kelias – kažkur prieš keletą dienų radau tokią mintį beklaidžiodama internete, ir ji man pasirodė gan taikli. Nes aš pati mėgstu būti laiminga. Net ir tuomet, kai į kasdienybę ateina netikėti šešėliai. Kartais labai asmeniški, todėl viešai neįvardijami, bet nuo to jų reikšmė nesumažėja, ir visa tai įsirašo į mano gyvenimiškos patirties knygas... O visa kita lieka tik požiūrio, kurį VISADA gali pakeisti, reikalas. Kitas klausimas, ar visada NORI tą požiūrį keisti. Ar visada esi subrendęs palikti praeičiai vienokį ar kitokį savo įsitikinimą, nuomonę, ambiciją.

Šį kartą man teko keisti požiūrį į save... :)
Nusileidžiant kiek žemiau aukštai iškeltos kartelės, kurioje viskas tobula, bei suprasti – aš esu lygiai toks pat žmogus, kaip ir kiti. Man lygiai taip pat gali nepasisekti. Mano gyvenime lygiai taip pat gali būti šešėlių. Kuriuose galbūt atsivers galimybė plačiau atmerkti akis ir pamatyti kitus artimus žmones, kurie yra tame pačiame pusšešėlių slėnyje... Pamatyti juos, jų gyvenimus, ir tyliai jais pasidalinti, bandant nutapyti ne mažiau įspūdingą pastelinių tonų paveikslą... Šiandien aš tai vadinu laime ir dar vienu atradimu, kuris taip netikėtai mane aplankė... Ne veltui turbūt sakoma, kad tai, ką vienas vadina lėliukės mirtimi, kitas vadina drugelio gimimu... Ir tai – tik požiūrio reikalas :)

2008 m. rugsėjo 19 d., penktadienis

Visas komplektas

Na va, pagaliau prisiruošiau padaryti ir auskariukus prie
pusseserei daryto kaklo papuošalo.
Voila!

O po kelių dienų sugalvojau dar ir ant rankos apyrankę padaryti...
Sunku sustoti, kai pradedi :)

Na, dabar tai tikrai viskas... :) Visas komplektas :)


Mano vaikystės draugės...

Perskaičiusi Austėjos blog'e apie vaikų draugus pati prisiminiau savo vaikystę bei galybę jos metu turėtų draugų. Sunku dabar prisiminti save ir tai, ar buvau draugiška, ar ne, tačiau sprendžiant iš to, kad visuomet turėjau nemažai draugių, galėčiau daryti išvadą, kad visgi buvau gan draugiška :)

Šalia tų nesuskaičiuojamų draugių iki šiol prisimenu ir labai daugelio savo draugių... tėvus. Nežinau, kodėl, tačiau jiems aš visuomet keldavau šimtaprocentinį pasitikėjimą, ir jei kuri iš mano draugių pasakydavo, kad eina kur nors su Agne, tai būdavo tarsi garantas, kad jų atžala – su teisinga kompanija, ir kad jiems nieko nenutiks... Įdomu, tiesa? Pažiūrėjus iš kitos pusės, man kilo klausimas, o ką gi apie mano draugus manydavo mano tėvai? Panašu, kad tėvai labai pasitikėjo manimi... Išeidama iš namų visuomet palikdavau raštelį, pas kurią draugę išėjau ir kada grįšiu, o mama, panašu, visada būdavo rami ir niekada per daug neklausinėjo, su kuo draugauju vienu ar kitu metu. Vėlgi kartais pagalvoju, kad keista, nes daugiau aš svečiuodavausi pas kitus, nei mano draugai pas mane.

Dėkinga buvo vaikystė, nes dauguma mano draugių gyveno kaiminystėje, o senamiesčio gatvelės ir kiemai buvo viena didžiulė žaidimų aikštelė, kuri savaitgaliais dažnai persikeldavo į vienos ar kitos draugės sodą, o vasaromis su tais pačiais draugais atsidurdavom ir... Nidoj, kur gretimuose nameliuose atostogaudavo mūsų tėvai...

Šiandien galvoju, kad mano vaikystės (ir paauglystės) draugai bei jų tėvai man davė nepaprastai daug. Nesvarbu, kad beveik su visais jais šiandien praktiškai nebebendrauju, tačiau tie žmonės iki šiol gyvena man širdyje ir kartas nuo karto apsilanko mano prisiminimuose :)

Pirmiausiai, kas atgyja atmintyje galvojant apie ankstyvos vaikystės draugus, tai – Justė. Draugė, su kuria lankėm vieną darželį, nors draugauti pradėjom tik jau būdamos antroj ar trečioj klasėj... Draugė, su kuria rytais bėgiodavom, žaisdavom badmintoną ar lauko tenisą, savaitgaliais šėldavom po senamiestį važinėdamos dviračiais, su kuria mynėm iš jos sodo per didžiulę liūtį, o paskui džiovinomės rūbus, permirkusius iki siūlelio, ir gėrėm šiltą arbatą pas ją namuose; skuodėm tais pačiais dviračiais nuo staiga ant kelio pasirodžiusio šerno Nidoje, kai vakarop sugalvojom nuvažiuoti prie jūros ir pažiūrėti, kaip atrodo pasieniečių suartas smėlis, su kuria tarpais tarsi išsiskirdavom pasinėrę į kitas draugystes, bet ir vėl po mėnesio kito susibėgdavom tarsi niekur nieko. Su kuria dalinomės lėlėmis bei slapčia matavomės mamų sukneles, kurios namų telefono numerį bei adresą žinau mintinai iki šiol...

Tačiau sulaukus ankstyvos paauglystės mūsų keliai natūraliai nutolo...

Kita draugė, gyvenusi kaiminystėje, buvo Audronė. Grojom smuikais pas vieną ir tą pačią mokytoją – taip ir susipažinome. Pradžioje tiesiog važiuodavome iš muzikos mokyklos kartu, o paskui ir stipriau susibičiuliavome. Vėlgi – patikau jos tėvams, todėl visuomet buvau labai laukiama tiek jų namuose, tiek savaitgaliais sode. Pamenu, buvo toks tarpsnis, kai mano mama jau pasigedo manęs savaitgaliais namuose, nes jie visi prabėgdavo tai vienos, tai kitos draugės sode :)
Audronė greičiausiai buvo ta, su kuria kartu įžengėm į paauglystę. Besidalindamos mergaitiškomis paslaptimis, kartu dalyvaudamos įvairiuose prancūziškų dainų konkursuose, kur ji dainavo, o aš jai akomponavau, kartu pabaigdamos muzikos mokyklą. Gaila, bet toliau mūsų keliai irgi išsiskyrė, ir kiekviena nuėjome kas sau...

O šalia buvo kitos draugės – klasiokės, su kuriomis įvairiais tarpsniais daugiau ar mažiau, ilgiau ar trumpiau bičiuliavausi, muzikos mokyklos draugės, brolio draugų sesės... Pas vienas iš jų ištisas dienas šokinėdavom per gumytę (uoj, kaip mėgau šį užsiėmimą, nepaisant to, kad niekada nebuvau per daug šokli), pas kitas praleisdavau vasaromis ištisas savaites namuose, nes jų mamos kartais tiesiog išprašydavo maniškę, kad leistų pasilikti pas jų dukras nakvoti... Mano mamai būdavo labai nejauku, bet tokia buvo realybė :) O mes tuo tarpu su kuria nors drauge į žvaigždes vakarais pro langą žiūrėdavom, apie tai, kas bus kai būsim didelės, kalbėdavom, verkdavom kartu ir juokdavomės... Gera buvo augti ir kartu užaugti... :)

Ir gera dabar, kai jau „užaugom“, visa tai prisiminti :)

2008 m. rugsėjo 17 d., trečiadienis

Sugrįžtant į praeitį

Kurią čia dieną ieškojau poros senų nuotraukų...
Jų tarpe radau ir tokių, apie kurias seniai seniai buvau pamiršusi.
Tad buvo proga skaniai su Darium pasijuokti... :)

Jūsų dėmesiui – keturios lietuvaitės iš girių glūdumos (:

2008 m. rugsėjo 16 d., antradienis

Po nakties ateina diena...

Na va, po ilgų kūrybinių kančių išaušo palaimingas rytas. Aš čia, jei ką, vis apie tuos papuošalus pusseserei. Nes apsistojom ties pirmu variantu, kuris, „mums su pussesere pasitarus ir man nusprendus“, keliaus į Lietuvą :)

O tuo tarpu kūrybinis įkvėpimas pagavo, tai vykdau tolimesnius užsakymus. Šįkart tai – paprasti, nedideli papuošaliukai Kalėdoms, dešimčiai šešiamečių mergaičių :) Miela, paprasta, spalvinga :)
Padarius, aišku, pasirodysiu :)

Kurybinės kančios

Ir vėl, turėdama laiko, užsiimu rankdarbiais. Ir, aišku, kuo atsakingesnis darbas, tuo daugiau kūrybinių kančių... Mat noriu pusseserei vestuvėms padaryti papuošalus. Darau, perdarinėju, pridūrinėju, vėl nuardau... Ir iki galo neapsisprendžiu, kas ne taip, ką padaryti kitaip. Čia kaip su vaišėms svečiams – kuo svarbesni svečiai, kuo labiau stengiesi ir tuo neskaniau išeina... :)
Taigi, šiai dienai turim tokius du variantus.
Tokį...
Ir tokį...
O finale, manau, iš viso reikės daryti kažką naujo :)
Nieko nepadarysi – grožis reikalauja aukų... :)

2008 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis

Genialumas – paprastume

Gyvename tokiame amžiuje, kai nebereikia sukti galvos, kur rasti vienokios ar kitokios informacijos bet kokia, kad ir neįprasčiausia tema... Internetas atveria plačiausius vartus į informacijos liūną, kuriame gali kapstytis kiek tik patinka bei atsirinkinėti, kas naudinga, o kas ne, kas gera, o kas ne...
Taip jau turbūt sutapo, kad paskutiniu metu daugelyje sričių susidūriau su tuo, kad informacija yra nepaprastai manipuliuojama, ir dažniausiai jos teisingumas matuojamas pagal populiarumo (įvairių TOP sąrašų pavidalu) lygį. Kita vertus, bent jau subjektyviai žiūrint, dažniausiai ta menama tiesa pasirodo esanti viso labo tik į blizgantį rūbą įvilktas melas. Taip sakau grynai iš savo patirties ir nesiginčysiu su tais, kurie norėtų teigti priešingai.

Kaip ten bebūtų, nuo seno žinomas posakis: „Gera prekė pati save giria“. Todėl jei suabejojote kokio nors šampūno per TV reklama, geriau pasiknaisiojęs internete greičiausiai aptiksite, kad to šampūno ar „stebuklingo, visas raukšles lyginančio“ kremo sudėtyje yra vėžį sukeliančių cheminių medžiagų. Jei geriau pasidomėsite, kaip veikia automobilio variklis, greičiausiai atrasite, kad kuro sunaudojate vos ne perpus daugiau, nei reikia, ir kad tą likusią pusę galite pakeisti kad ir paprasčiausiu vandeniu...
O ar niekada nekilo klausimas, kur dingsta tokių idėjų įgyvendinimas, kaip kad skalbimo mašina be miltelių ir vandens, arba kodėl taip priešiškai tradicinė medicina nusiteikusi prieš homeopatiją? Ar niekada nesusimąstėte apie posakį „genialumas paprastume“? Ar niekada nepagalvojote, kodėl žmonės linkę netikėti paprastais bet iš tiesų veiksmingais dalykais? Ar todėl, kad jų nerodo per TV, o mes jau nebemokame pasitikėti niekuo kitu, kaip tik masinės informacijos priemonėmis bei valdžios pažadais?..

Paskutinėmis dienomis į panašių mano minčių kompleksą įsiveržė dar viena tema. Tai – vaikų skiepijimo tema. Draugė atnešė palaidų atšviestų lapų šūsnį, pasiūlydama pasiskaityti. Ar skiepai naudingi, ar vis tik žalingi? Vien permetus tuos puslapius akimis, gali įtarti, kad galbūt supratai dar vieną komercializuoto pasaulio melą...

Ir apskritai, pastebėjau, kad apie tuos dalykus, kurie iš tiesų yra naudingi, sužinau iš paprastų, eilinių žmogelių, tokių kaip aš pati. Iš neišvaizdžiais viršeliais išleistų ar tiesiog paprastu spausdintuvu atspausdintų, dešimt kartų peršviestų knygų, dažniausiai neturinčių tokio užrašo, kaip kad „visos teisės saugomos, platinti ir kopijuoti draudžiama“... Nesvarbu, kas tai bebūtų - ar knygelė apie penkis paprastus rytinės mankštos pratimus, stiprinančius tavo visą imuninę sistemą, ar vandeniu varomo automobilio sistema, kurią gali susimontuoti pats, jei bent kiek išmanai fiziką...

Tokios va pabiros mintys. Neapibendrintos, nesusistemintos, tiesiog iš galvos, kurioje vėl susikaupė nemažai sutapimų...

Foto iš www.moillusions.com

2008 m. rugsėjo 5 d., penktadienis

Lietus ir rinkimai... ne Lietuvoje

Po įprastai karštos vasaros šiandien Čikagos dangus pagaliau prapliupo lietumi... Iš tiesų smagu... Ypač, jei tenka laimė tokiu oru sėdėti namuose. Deja, man šiandien teko kiek kitokia laimė :) Bet vis tiek smagu. :)

Iš pat ryto sėdau į traukinuką ir pasileidau Čikagos centro link. Tačiau išlipus supratau, kad apsivilkusi tik plonyte be rankovių „maikute” (glaustinuke, ar kaip ji ten lietuviškai turėtų vadintis:) bei medvilniniu švarkeliu, ryškiai nepataikiau į sezoną. Tuo labiau, kad miesto centre, kaip įprasta, siautė dar ir nuo Mičigano ežero kylantis vėjas. Tad pirmiausia, ką padariau, tai užsukau į parduotuvę ir nusipirkau šalikėlį – daiktą, kuris visuomet mane sušildo. Taip susidraugavau su vėju, o baltas didžiulis skėtis saugojo mane nuo lietaus... Gal tiksliau reikėtų pasakyti, kad saugojo tik viršutinę mano kūno dalį, nes nuo pusės blauzdų buvau iki siūlelio šlapia... Gerai, kad kelnių medžiaga buvo pakankamai plonytė, tad vos užsukus į kokią parduotuvę apdžiūti, jos greitai vėl tapdavo sausos. Tą sunku, tiesa, buvo pasakyti apie batus, kurie, aišku, buvo vasariniai, zamšiniai, su mažomis skylutėmis – suprask, kad nebūtų taip karšta :), žodžiu, kaip ir sakiau, – viskas ne pagal sezoną :) Tai va, per tas mažytes skylutes lietutis labai maloniai skverbėsi į vidų, ir tuoj mano kojos žliugsėjo taip, tarsi ne vanduo būtų batuose, bet batai vandeny (nors šiaip tai taip ir buvo šoliuojant per balas :).

Šiaip ne taip, besišypsodama kitiems su lietumi kovojantiems praeiviams, pasiekiau Lietuvos Respublikos kunsulatą JAV. Sutvarkiusi asmeninius reikalus, dėl kurių čia važiavau, taip pat padaviau ir prašymus užregistruoti mus su Darium spalio mėnesį vyksiantiems seimo rinkimams. Prisipažinsiu, kad niekuomet nesu balsavusi būdama užsienyje, todėl labai smalsu, kaip viskas bus suorganizuota čia. Įdomu, kiek iš čia gyvenančių lietuvių iš viso eina balsuoti... Kiek iš jų realiai seka situaciją Lietuvoje, kuriai daliai iš jų rūpi Lietuvos ateitis...

Mums rūpi. Ir greičiausiai ne tik todėl, kad ruošiamės grįžti, bet ir dėl to, kad visuomet norisi didžiuotis Lietuva, o ne girdint ją linksnuojant ne pačiose geriausiose situacijose...

Lygiai taip pat šlapiai grįžau ir iki trauknių stoties :) Pora valandikių kelio, ir buvau namuose... Ech, kaip gera vėl įlįsti į sausus rūbus, išsivirti karštos arbatos ir ją gurkšnojant žiūrėti į už lango lyjantį lietų... Visai kaip Lietuvoj :)

2008 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Ir dar...

Tiesa, šiemet užmiršau dar vieną dieną – paskutiniąją rugpjūčio... Tai – diena, kai mokslo metai būdavo atidaromi muzikos mokykloje. Diena, kai nešdavom mokytojoms gėles, o gatvėj praeiviai stebėdavosi, kur eina išsipuošę vaikai rugsėjo pirmosios išvakarėse...

Užpernai, būdama tą dieną Lietuvoje, nutariau vėl nueiti į ant kalno stovinčią muzikos mokyklą. Susitikti su savo smuiko mokytoja. O koridoriuje mane pamačiusi buvusi fortepijono mokytoja iš tolo sušuko: „Simanavičiūte, gal jau savo atžalas atvedei?“

Kas kartą tokiais atvejais nusistebiu mokytojų atmintimi – net praėjus dešimčiai metų jie, rodos, galėtų prisiminti kiekvieną tavo gyvenimo dieną...

Rugsėjo 1-oji

Nežinau, kaip jums, bet man rugsėjo 1-oji visuomet buvo ir yra ypatinga diena...
Visada prisimenu tas rugsėjo 1-ąsias, kurių nepaprastai laukdavau: iš spintos išsitraukdavau visą vasarą spintoje kabėjusią uniformą, išsilygindavau ją, užsisiųdavau gražiausius kalnieriukus, rankogalius, pasiruošdavau iš vakaro viską ir laukdavau ryto...
Patikdavo tomis pirmosiomis mokslo metų dienomis grįžti namo su kuprine, pilna naujų vadovėlių. Patikdavo juos apvilkti naujais aplankalais, užsirašyti sąsiuvinius, ant sienos priešais rašomąjį stalą pasikabinti naują pamokų tvarkaraštį, iš naujo susikomplektuoti „penalą”...

Tiesa, iš pirmosios savo rugsėjo 1-osios pamenu nedaug. Atsimenu tik tiek, kad kai grįžome su broliu po visų pirmosios dienos ceremonijų, buvome nuvesti į fotoatelje...
Ten buvome įamžinti sėdintys ir stovintys. Pamenu, kad labai norėjau turėti tą nuotrauką, kur stovime dviese su broliu, tačiau tais laikais nuotraukų padarydavo vos po kelias, ir būtent tos iškeliavo paštu seneliui į Uteną, dar kažkur. Mums liko ta, kur sėdim. Bet joje nesimato mano rudų zamšinių basučių, baltų kojinių iki kelių, Daliaus geltonų sandalų. Nors nuotraukos buvo juodai baltos, kažkaip išliko tos spalvotos detalės atmintyje... O dar geltonas berniukų uniformos kaklaraištis, kurio brolis taip nemėgo – mat tuo metu gi buvo jis pionierius – kaip čia dabar be tos raudonos „silkės“? :) Bet tėvai pasiekė savo :)

Geri laikai buvo...
Gera juos prisiminti :)