2010 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

Daugiafunkciniai baldai

Nuo tada, kai pirmame studijų kurse teko daryti pirmąjį projektą, pavadinimu „Studento būstas-studija“, kreizėju dėl erdvę taupančių daugiafunkcinių baldų (transformerių)... Pamenu, kad tada į savo projektą norėjau sukišti kiek įmanoma daugiau tokių baldų, kad minimali erdvė nebūtų užgrūsta ir perkrauta, o tuo pačiu ir turėtų daug galimybių...

Todėl kai prememan tinklaraštyje šiandien išvydau klipuką apie tokius baldus, tiesiog išsilydžiau... :)


Tai - italų Clei bei ispanų Sellex kompanijų baldai, kurių atstovai JAV– kompanija Resource furniture. Labai norėjau surasti, kokios plius minus tų baldų kainos, bet panašu, kad jos taip užslaptintos, jogtaip paprastai dar ir nesužinosi... O būtų įdomu... :)

2010 m. liepos 26 d., pirmadienis

Būna ir taip...

Būna gi, pasirodo, kad iš didelio rašto išeini iš krašto...

Fotografavau, vadinasi, besilaukiančią draugę vakar. Tiesiog, ekspromtu, be jokio pasiruošimo. Turėjau savo juostinuką, radom šalia bažnyčios pievą, ir per keletą minučių prasisukom – išpleškinau juostelę...

Visa apsipatenkinus, kad smagiai ten mes ant tos pievos tokią mini fotosesiją apturėjom, važiuodama namo džiūgavau, jau įsivaizduodama, kokių smagių nuotraukyčių turės draugė. Ypač iš paskutiniųjų kadrų. Su tokiomis mintimis galvoje, nutariau išimti juostą iš fotoaparato. Paspaudžiau vis dar užsisvajojusi fotoaparato atidarymo mygtuką, atidarau, žiūriu, ir nesuprantu, ką matau. Nes matau nesusivyniojusią juostą... Na aišku, kur ji tau bus susivyniojusi, jei aš jos neatsukau (specialiai esu užsidėjusi neautomatinį juostos atsukimą, kad nebūtų įkyraus zyzimo ne laiku ir ne vietoj, jei ką rimtesnio fotografuoji). Aišku, greitai užvėriau fotoaparato dureles, siaubingai nusivylusi savimi... Štai ką reiškia retai fotografuoti juosta ir užmiršti visas juostinio fotoaparato subtilybes... Aišku, mintyse jau palaidojau savo juostą, kuri, garantas, kad apsišvietė.

Pradėjau kurpti planus, kaip čia nuvažiavus pas tą draugę vakarop ir ją perfotografavus, na bet vis tiek juostą nuvežiau ryškinti... Kaip sakoma, viltis – durnių motina, kuri savo vaikų nepalieka... :)
Po geros valandos, nuvažiavusi atsiimti juostos, išsitraukiau ją iš dėklo, kuriame ją man davė fotoseviso darbuotojai, nusiteikusi išvysti nieko daugiau, kaip tik vieną ilgą juodą dėmę. Tačiau mano didžiai nuostabai praktiškai visa juostelė (aišku, išskyrus keletą paskutinių gražiausių kadrų), buvo sveikut sveikutėlė, net neįtartum, kad ragavusi atidarytų fotoaparato durelių saulėtą dieną... Žinokit, stebuklas, ne kitaip... :))

Ir nors kadrų iš tiesų tikėjausi geresnių (kokybės prasme, nes nelikau patenkinta savo pasirinktu ryškumo lauko gyliu), vis tiek džiūgavau visą dieną tarsi mažas vaikas... :)

Ta proga rodausi keletą vaizdelių :)







Kas įdomiausia, tai jei fotografuoji su juosta, paprastai gerų kadrų yra daug daugiau nei fotografuojant skaitmena... Žavi mane šis fenomenas... Matomai, daug atsakingiau spaudi kas kartą mygtuką, vietoj to, kad pleškintum tiesiog bet ką, nesvarbu, ar gausis, ar ne... :)

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Eiliuoti žaidimai

Kaip įprasta, einame su „Besimokančiais fotografuoti“ per abėcėlę toliau. Šį kartą – tema iš E raidės – „Eilės”. Tad teko pasikuisti atmintyje tarp visokių per gyvenimą skaitytų/girdėtų/rašytų eilėraščių bei pabandyti tai iliustruoti.

Pirma buvo kilusi mintis pasiimti fragmentą iš saviškio, rašyto 2002 metais:

mano kojos – mano stalas.
mano pirštai – ryšys su pasauliu.
mano lūpos – ištroškusi taurė –
į ją liejas gyvenimo upės...


Mat pagalvojau, jog jis gerai iliustruotų manąją ilgesingai emigrantišką būseną, nuolat sėdinčią prie kompiuterio ir baksnojančią kalvišais – tais klusniais pagalbininkais, bendraujant su pasauliu. Tačiau supratusi, kad be žmogaus tokiam kadre nelabai išsisukčiau, palikau šį eilėraštį ramybėje.

Tada prisiminiau kitą saviškį fragmentą:

Kai skleidžias rytmečio tamsoj subrendęs lašas,
Pakimbantis ore nuo savo svorio,
Kai saulė kyla siekdama zenito,
Užgimsta tavyje didybė rojaus...

Deja, ir šiam ketureiliui nesubrandinau iki galo jokios vaizdinės išraiškos...

Galiausiai pasiėmiau Kosto Smorigino dainos „Užtrauktukas“ fragmentą ir smagiai pasižaidusi su Dariaus džinsų užtrauktuku, „nušoviau“ štai tokią užtrauktukišką šypseną :)

Pabudęs nuo lempos šviesos
Linksmai išsižios užtrauktukas
ir meiliai nusišypsos
Mažais geležiniais dantukais...


Nors kabinėjosi ten vertintojai prie originalumo ir kompozicijos, vis tiek likau patenkinta atsidūrusi 5-toje vietoje iš 14. :)

2010 m. liepos 17 d., šeštadienis

Trys metai Amerikoje

Liepos vidurys ypatingas dar ir tuo, kad jam atėjus suskaičiuoju metus, praleistus Amerikoje. Tai va, brangieji, jau trys metai kaip aš čia. Susitaikiusi su gyvenimu tokiu, koks jis yra, džiaugdamasi tuo, ką turiu (o turiu labai daug), vis dar ilgėdamasi (kuo toliau, tuo labiau) Lietuvos, tikėdamasi, kad čia prabuvau jau šiek tiek daugiau, nei liko prabūti :) Aišku, gyvenimo keliai nežinomi, planai kintami (nes nėra nieko pastovesnio už kaitą), bet bent gaires kažkokias juk reikia nusibėžti, ar ne? :)

Tai štai taip ir gyvename :) Kaip vienam buvusiam bendradarbiui parašiau – ramiai. Besimėgaujant kasdienybe, vis dar vakarais stebint kitokį, nei įprasta Lietuvoje, dangaus skliautą... Pamatytumėt, kaip nuostabiai virš horizonto prieš porą savaičių spindėjo Venera, kartu su Regulu – Liūto žvaigždyno ryškiausia žvaigžde – ir Marsu bei Saturnu išsitiesę į vieną liniją... Grožis neapsakomas...


Na, o ant žemės nusileidus, džiaugiuosi, kad šiemet vėl mane prisiminė kolegos iš Londono, kad kuo toliau, tuo daugiau atrandu „virtualių“ draugų, bendraminčių, su kuriais jau knieti susitikti grįžus į LT, taip pat džiūgauju iš naujo atrastomis senomis pažintimis, kurios tarsi iš stalčiaus ištraukti seni, ilgai kolekcionuoti atvirukai, sužavi iš naujo...

Dariaus gimtadienis. Karšta...

Liepos viduryje pas mus karšta... Tiek lauke, kur šiomis dienomis viešpatauja +30-33ºC, tiek namuose, kur visu pajėgumu sukasi progos progelės bei jas lydinčios smulkmenos. Ką jau kalbėti apie darbus iš Londono, kurie, tarsi nujausdami darbines nuotaikas, irgi užklupo būtent šią savaitę. Viso to pasekoje, vietoj to, kad ramiai prisėsčiau prie jubiliejinės dovanos Dariui, turėjau viltis, kad savaitės viduryje rasiu kokią nors properšą ir... kaip nors „prasisuksiu“... Tačiau taip jau nutinka, kad vis tiek viskas lieka paskutinei minutei, kurią, tarsi prasikaltęs studentas, bandai atsirevanšuoti...

Žodžiu, kaip suprantate, kol aš taikiausi rasti dovanai laiko, išaušo Dariaus gimtadienio rytas... Dienotvarkėje rikiavosi morkų pyrago, arbūzinės-braškinės želė bei dovanos darymas, jau nekalbu apie minėtus Londono darbus... Na, bet su želė ir pyragu greitai susitvarkiau, finale pasiekusi paprastą, bet skanų rezultatą:



Tuomet galėjau lengviau atipūsti ir imtis dovanos. O kokia gi dovana be įdėto rankų darbo?.. Nors realiai dovanos turinį Darius buvo jau kuris laikas išsirinkęs, ir jis jau kelios savaitės atekliavęs iš Lietuvos gulėjo namuose, aš vis nerimau, nes norėjau padaryti tam turiniui pakuotę, o jei kalbėti konkrečiau, tas turinys buvo knyga, kuriai norėjau padaryti dėžutę-dėklą, jau kuris laikas nusižiūrėjusi visokiausių grožių ne kartą minėtoje IRRI svetainėje. Vis knietėjo pabandyti medžiaga aptraukti kokią dėžutę ar ką nors panašaus, tačiau vis neturėjau progos. O dabar tam buvo puiki galimybė. Tiesa, šiek tiek sumelavau, kad šio daikčiuko darymą pasilikau paskutinei dienai, nes kai kuriuos paruošiamuosius darbus buvau pasidariusi keletą dienų prieš. Tai buvo dėžutei reikalingo kartono pasiruošimas, suklijuojant jį dvigubą, kad su laiku neišsilenktų į kurią nors pusę, ir, žinoma, monogramos sugalvojimas, kurią norėjau dėti ant knygos dėklo viršelio. Tiesa, pastarosios eskizas, nupieštas ryškiu raudonu flomasteriuku ant popieriaus skiautės, vos neišdavė vieną dieną manęs, netikėtai iš pastalės nukritęs Dariui prieš pat nosį, bet, kaip paskui Darius išsidavė, pagalvojo tiesiog, kad čia viena iš mano paišalynių ir tiek... :) Žodžiu, dieną prieš išsipjausčiau štai tokį trafaretuką,...


...kurio dėka nesunkiai „užkepiau“ monogramą ant pernai dovanų gauto lino (ačiū Jurgitai :), pasidžiaugusi, kad su trafaretais dirbu ne pirmą kartą ir jau turiu bent šiek tiek minimalios patirties... Todėl iš tiesų monograma gavosi net geriau, nei tikėjausi:


Kai žiūrinėdavau IRRI darbus, vis pavydėdavau to linijų „aštrumo“, kurį štai pagaliau pavyko išgauti ir man... Uf... smaguma... :))

Taigi sukurpusi štai tokią dėžutę,...


...kurios kraštines sugalvojau suleisti kaip užtrauktuko dantis (ar kaip čia išsireiškus...), idant tvirčiau laikytųsi ir nemanytų skėstis ilgainiui, stojau akistaton prieš sudėtingiausią dalį: visa tai reikėjo apklijuoti linu... Kadangi laiko per daug neturėjau, tai teko viską daryti ekspromtu, nieko nematuojant: monogramą uždėjau tiesiog iš akies „primetus“, kiek medžiagos reikės dėžutei apvilkti, kur bus monogramos atžvilgiu dėžutės vidurys ir... pradėjusi klijuoti nuo vidurio, tiesiog ėjau aplink. Ir žinot, turiu pasakyti, kad visai pasiteisino :))) Darbas ėjosi lengviau, nei pati galėjau įsivaizduoti... Finale, užklijavusi dekoratyvinę juostelę, viso sugaišusi ne tiek daug laiko, kiek tikėjausi, turėjau štai tokį rezultatą:



Kaip pirmam kartui, likau pati savimi patenkinta, ką jau kalbėti apie Darių, kuriam ši mano dovana buvo ne tik staigmena, bet ir tikrai labai patiko...

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Pakvietimai – paprastai ir greitai

Kaip žinia, „padavė” čia pas mus jubiliejų visokių, tai gavau užsakymą padaryti į vieną jų pakvietimus. Ilgai nelaukus ir negalvojus, nulėkiau į parduotuvę popieriaus, kaspino ir sukurpiau va tokius – paprastai ir greitai... :)


2010 m. liepos 7 d., trečiadienis

Užuolaidos...

Žinote tą jausmą, kai norisi kam nors ką nors padovanoti? Tai va, tokio jausmo užklupta, pasisiūliau draugei pagelbėti įsirenginėjant vaikų kambarį. Kadangi draugės vyras toks irgi „prie meno“, tai teko pasukti galvą, kur galėčiau įsiterpti į kūrybinį procesą ne tik patarimais, bet ir konkrečiais darbais. Kai paklausiau, kokias užuolaidas jei planuoja kabinti kambaryje, sulaukiau tik skėsčiojimo rankomis, kuriuo aš ir pasinaudojau, sugalvojusi, kad būtų labai smagu jiems tas užuolaidas pasiūti. Tuo labiau, kad ta mano draugė yra gyvenusi keletą metų Kampučijoje, iš kur turėjo prisivežusi visokių įdomių medžiagų, tik ir laukiančių, kad jos galėtų būti kur nors panaudotos...

Žodžiu, užuolaidos idėja labai tiko, ir aš ėmiausi pasiūlymų. Nebuvo tai labai lengva užduotis, kadangi draugės vyras norėjo ko nors stambiais raštais, o draugė atvirkščiai - ko nors lakoniško, nes kambario sienos ir taip jau buvo išmargintos visokiais džiunglių motyvais - bambukais, didžiuliais lapais ir įvairiais ornamentiniais inkliuzais. Žodžiu, teko sukti galvą, kaip įtikti jiems abiems, o kad rizika nebūtų per didelė, iš anksto paeskizavau keletą vairiantų, kurie buvo tokie: a) saulėlydis,  b) ant sienų esančių lapų motyvų pasikartojimas, c) žuvėdros, d) langas su gėle.

Iš visų turėtų kampučietiškų medžiagų išsirinkau spalviškai labiausiai derėjusią mėlyną dryžuotą medžiagą, kurią pabandžiau, kaip matote, įkomponuoti į visus tuos variantus.

Dabar sunkiausia buvo išsirinkti, nes visi variantai jiems labai patiko. :) Finale išsirinkom du „lyderius“ – saulėlydį ir žuvėdras. Kadangi užuolaidos turėjo atlikti savo paskirtį – užtemdyti kambarį, tai nubalsavome už saulėlydį, ir aš, nieko nelaukdama, ėmiausi darbo, iš medžiagų krūvos išsitraukusi dar ir aukso spalvos šalį, kuris turėjo man pasitarnauti kaip saulė ir jos atspindžiai vandenyje... :)

Keletas vaizdelių iš „siuvimo cecho“


Sudėtingiausia dalis – sugalvoti, kaip paslėpti užuolaidą laikančius žiedus – 
buvo išspręsta va taip vat...

Pakabinus užuolaidą žiedai sulindo pro tarpus vidun :)

Turiu pasakyti, kad siuvimas užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Vis tik su dideliais masteliai nenuskubėsi.... Čia tau ne kokie Muko batukai, su kuriais gali susisukti per valandą, nieko nepastriguojant ir neardant... :)
Na bet, finale viską užbaigiau, išlyginau ir nuvežiau vakar draugams, kurie šį mano kūrinį sutiko labai šiltai ir džiaugsmingai :) Ar gali būti didesnis atlygis? :)

Tiesa, kadangi žuvėdrų idėja draugams irgi labai patiko, tai sugalvojau papildomai pasiūti porą žuvėdrų, kurias galima pakabinti bet kur, kaip kad ir matosi nuotraukoj :) Štai toks, dar ne iki galo išsikabėjęs vaizdelis iš vakar dienos :)

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Gimtadienių maratonas

Na ką, atėjus liepos mėnesiui, mūsų „parapijoje“ skelbiama gimtadienių maratono pradžia... Šį savaitgalį mano moša (Dariaus sesuo) atšventė saviškį, po poros savaičių nusimato Dariaus jubiliejus, dar po poros - eilinis maniškis, tada po trijų savaičių anytos jubiliejus ir dar po trijų savaičių Dariaus sūnėno pirmasis jubiliejus, po kurio iki kitų metų liepos mėnesio vėl bus ramu... :) Taigi, giliai įkvepiam ir bandom atlaikyti... :))

Trumpas reportažas iš pirmosios estafetės „dalies“ ;)

Veriame šašlykus...

Kepame šašlykus :)

Laukiame šašlykų...

Žiūrim, ar dar neiškepė šašlykai...

Batutas – mažųjų džiaugmas

Batutas – kitų „mažųjų“ džiaugmas :)

2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Depresiniai žaidimai

Na ką, mokomės fotografuoti toliau... Sunki buvo šį kartą tema. „Depresija“ vadinosi... :O

Kažkaip sunkiai man su tokiom depresinėm temom. Tikrai kad gali pačiam depresiją įvaryti :) Na bet... Yra kaip yra... :)

Pabandžiusi sugalvoti, su kuo man asocijuojasi depresija, pirmiausiai kažkaip užsikabinau už tuštumos jausmo. Prisiminiau vienos merginos pasakojimą apie jos išgyventą depresiją, kai jai nesinorėjo nieko, tik būti absoliučiai vienai. Būti dienų dienas namuose niekuo nesirūpinant, niekur neinant, su niekuo nebendraujant. O dar taip pasitaikė, kad viena šiek tiek pažįstama moteris bandė pasitraukti iš šio pasaulio praeitą savaitę... Taip gimė mintis tokiai va nuotraukai: „Išeinu, palieku, nepyk...“, kur nieko daugiau nėra, tik tu vienas, tačiau nenori rodyti veido, nes jis greičiausiai „ne formoje“... Tarsi atėjęs prie kažkieno lovos atsisveikinti, kol tas kažkas miega ir negali tavęs sustabdyti.


Paskui pradėjau mąstyti apie depresiją, kiek suprantu, paprastai lydintį liūdesį. Kadangi aš pati, jei tik užeina liūdesys, dažnai griebiuosi smuiko (arba klepo, jei tik yra tokia galimybė), tai traukiau iš futliaro smuiką ir pradėjau žaisti su juo (čia, aišku, neapsiėjau be Dariaus pagalbos:)

Tokie štai pabandymai gavosi:




O čia pabaigai bandžiau dar kažką sumąstyti, bet kažkaip irgi nieko gero
nepavyko „išlaužti“ :)

Daugiau nieko nesugalvojau... Na tikrai depresija su tokia tema... :)