2009 m. sausio 27 d., antradienis

Portretas Nr. Š.U. ir ne tik...

Bežiūrėdama muzikinio spektaklio „@Hoffman_Spragtukas“ įrašą internete, netikėtai išvydau vieną šokantį personažą, kuris susišaukė su vienu mano gyvenime kartą trumpam užklydusiu žmogeliuku... Atsirado jis netikėtai viename naujametiniame vakare prieš gerą dešimtmetį, tada, kai aš visai nemokėjau šokti ar, kaip minimum, galvojau, kad ko jau ko, bet to tikrai nemoku ir nesugebu :)

Šokti, kiek besvajojo mano mama, vaikystėje taip ir neišmokau, nors mama ir labai norėjo – vis bandė leisti mane į įvairių šokių būrelių atrankas. Tačiau buvau, kaip visada, savim nepasitikinti, pakumpusi mergaičiukė, tik trečioje klasėje per klaidą praėjusi atranką į „klasikinio baleto“ kažkokią tai klasę (vis dar sunku patikėti, kad mane ten priėmė!!!). :D

Pamenu, kaip mama tada siuvo raudoną „saulės kliošo“ sijoną, kuriuo nepaprastai didžiavausi, gražia trapecija krintantį nuo juosmens, 31 cm ilgio (kažkodėl prisimenu ir tai). Nors jis buvo paprastas kaip trys kapeikos, jis man buvo gražesnis nei kitų šokėjų šilkiniai ar atlasiniai sijonai. Pamenu, kad jau tada atkreipiau dėmesį į tai, kad raudona spalva turi tiek daug atspalvių – maniškis buvo ryškus kaip gerai prinokusi braškė, kitų panešėjo daugiau į šaltą avietės raudonumą, kitų – į gilų vyšnios bordo, dar kitų – į kiek paplaukusį, tarsi nublukusį pomidoro rausvumą... Žodžiu, rūpėjo, kaip suprantat, man ir tada daugiau ne pats šokis, o visame tame buvusios detalės – spalvos ir formos. Deja, visa tai truko keletą mėnesių, per kuriuos, kaip žinia, iš manęs tikrai nepadarė balerinos :) – aš ir toliau likau pakumpusi, šokti nemokanti mergaičiukė, nusinešusi visa tai į savo paauglystę ir vėlesnius metus. Iki tol, kol nesutikau pradžioje paminėto personažo, netikėtai įsukusio vieną dieną mane į šokio sūkurį!

Kas galėjo tada pagalvoti, jog kada kas nors prakalbins mane ir šokio kalba?.. :) Kad aš ne tik ka šoksiu, bet nemindysiu kažkam tai ant kojų, galų gale.. :)
Adrenalino ir įspūdžių tada buvo tiek, kad daugiau nelabai ką iš to vakaro ir teatsimenu – tik tiek, kad laaabai daug šokau. Kiek? Nežinau – gal 3.. 4.. 5.. valandas be absoliučiai jokio sustojimo – tiesiog tai atrodė daug. Dar kurį laiką bendradarbiai vėliau šypsojosi, vis primindami tą vakarą :)

Toks štai šokio fone iškilęs žmogaus portretas – mažai kalbėjęs, mažai ką apie save išdavęs, tiesiog ilgai šokęs bei įrodęs, kad nėra tų, kurie nemoka šokti. Yra tik tie, kuriems nenusišypso laimė sutikti gerą šokio partnerį...

1 komentarai:

aruzgyte rašė...

Gražiai parašei, Agne. Iš itesų, pagal tai, su kuo šoki, gali apie save sužinoti tiek teigiamų, tiek ir neigiamų dalykų. Bet ne todėl, kad iš tiesų tokia esi, bet todėl, kad kartu šokančių žmonių požiūris į mus gali skirtis. Bet kuriuo atveju, linkiu mėgautis šokiu, kuomet šokasi, tai mus susitiprina fiziškai ir dvasiškai.