2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Skrybėlaitė

Kaip sakoma, ratus ruošk žiemą, roges – vasarą. Ta proga viena Čikagos lietuvė paprašė, kad nunerčiau jos metukų dukrelei vasarai kepuraitę plačiais kraštais (norėjau parašyti su „bryliais“, tačiau išsiaiškinau, kad šis žodis nevartotinas...). Nėriau aš ją, nėriau, ir pagalvojau, kad čia juk ne kepuraitė, o skrybėlaitė :)
Tiesa, kai pradėjau nerti, labai greitai supratau, kad blogai apskaičiavau reikiamo rašto tankumą, ir kad kepuraitė gausis ne metukų mergaitei, bet praktiškai man... Tai atidėjau tą pirmąją į šoną ir ėmiausi darbo iš naujo, su mintimi, kad tąją pirmąją reikės pasibaigti ir sėkmingai nešioti vasarą pačiai :)
Taigi – antrą kartą pradėjusi nerti viską apskaičiavau gerai, ir štai gavosi toks va kūrinukas, mergaitės mamos pageidavimu su melsvom detalėm:




2009 m. sausio 27 d., antradienis

Šiek tiek informacijos apie kontraceptikus

Gavau iš pažįstamos persiųstą laišką, su informacija apie kontraceptikus. Manau, tokios informacijos niekada nebus per daug, todėl pagalvojau, kad verta tą straipsnį permesti čia.
Kaip straipsnio antraštėje rašoma, straipsnis skirtas merginoms, moterims, jų dukroms, draugėms, giminaitėms, pažįstamoms ir būtinai – JŲ VYRAMS!


Žurnalas „MM“, 2006 vasara


„Dabar man kontraceptinių tablečių į burną niekas neįkištų“, – susijaudinusi kalbėjo 27-erių LINA. Drebantį jos balsą retsykiais pertraukdavo vaiko verksmas. Pusantrų metų mergytė gimė su neišsivysčiusiais smegenimis, o dabar ją kankina cerebrinis paralyžius. Jaučiuosi tokia kalta, kad, pati būdama medikė, tikėjau, jog piliulės nuo nėštumo nepavojingos. „Nežinau, ar dar kartą ryšiuosi pastoti – bijau, jog mano organizmo veikla pakitusi negrįžtamai ir niekuomet negalėsiu susilaukti sveiko vaiko", – moteris įsitikinusi, jog būtent gertos tabletės lėmė, jog dabar augina neįgalią dukrą.

Kūdikis – be dalies smegenų
Lina su liūdesiu prisimena tą dieną, kai, nuėjusi į vaistinę, nusipirko draugės rekomenduotų kontraceptinių tablečių. „Atrodė neverta dėl tokios smulkmenos eiti į polikliniką. Mąsčiau: jei tabletės parduodamos be recepto, jos yra nepavojingos", – prisimena šeimos pagausėjimo norėjusi išvengti moteris.

Vaikiško klegesio jos namuose nestigo – moteris augino ką tik gimusią pirmąją sveiką dukrelę. Svajoti apie antrą atžalą dirbančiai moteriai tuomet atrodė per anksti. Mėgautis „meile be pasekmių“ pavyko trejus metus. Lina kasryt nugurgdavo piliulę, trukdančią jos kūne užsimegzti gyvybei.

Kai pradėjo pykinti ir kamuoti silpnumas, moteris kreipėsi į medikus, nė neįtardama, jog yra nėščia. Mane ištiko šokas, kai sužinojau, jog nėštumas jau šešiolikos savaičių. Net nenorėjau tikėti – juk tuos tris mėnesius net reguliariai kraujuodavau. Tos „mėnesinės“ buvo trumpos ir negausios, bet dėl jų niekaip negalėjau įtarti, jog pastojau", – Lina prisimena, jog iš pradžių išgyveno dėl neplanuoto nėštumo, bet ne
dėl to, jog keturis nežinojimo mėnesius kasdien gėrė kontraceptines piliules.

Visur reklamuojama – jei moteris, nežinodama apie nėštumą, toliau saugosi hormoninėmis tabletėmis, nieko siaubingo. Iš pradžių net buvo keista matyti, jog medikai jaudinasi dėl mano kūdikio būklės", – nerimauti nėščia Lina pradėjo tik sužinojusi apie echoskopijos rezultatus. Gydytojai vaisiui įtarė smegenų vandenę – tyrimai rodė, jog smegenys ne tokie, kokie turėtų būti pas normaliai besivystantį
žmogutį.

Lina neslepė daug galvojusi apie abortą. Gimdyti ji nusprendė pasitarusi su vyru – vylėsi, gal vaiko negalia nebus sunki: „Kai pamačiau gimusį kūdikį, apėmė džiaugsmas. Galva buvo nekvadratinė, galvojau, apsikvailinau bijodama. Tačiau tyrimai parodė, jog dukrai išsiplėtę skilveliai, trūksta dalies smegenų".
Tai, jog mažylė vėliau susirgo cerebriniu paralyžiumi, taip pat neatsiejama nuo įgimto apsigimimo. Gali pakenkti net anūkams.

Su pykčiu žiūrėti į kontraceptinių piliulių reklamas neįgalios mergaitės mama pradėjo ne šiaip sau. Tai, jog vaisiui pakenkė keturis mėnesius nėštumo metu vartoti kontraceptikai, įtarė ir gydytojai. Kauno medicinos universiteto klinikų genetikas Danielius SERAPINAS buvo vienas iš gydytojų, tyrusių Linos dukrelės apsigimimo priežastis.

„Genetiniai tyrimai parodė, jog genai dėl apsigimimo niekuo dėti. Dauguma gydytojų priėjo prie išvados, jog vaisiaus smegenims vystytis sutrukdė vartoti hormoniniai kontraceptikai. Tai yra stiprūs vaistai, įtraukti į pavojingų nėščioms moterims preparatų sąrašą", – tvirtina medikas.

Genetiką labai piktina reklamų teiginiai, jog piliules gali drąsiai vartoti net paauglės. D. Serapino tvirtinimu, visi hormoniniai kontraceptikai turi daugiau minusų nei pliusų. „Artimą moterį, norinčią hormonais saugotis nuo nėštumo, žūtbūt stengčiausi atkalbėti. Apsigimusį kūdikį pagimdžiusi Lina – tik ledkalnio viršūnė. Daugybė moterų gali nejusti nieko blogo, o kai po penkiolikos metų jų vaikus pradės kamuoti keistos ligos, net nesuves galų, jog čia kontraceptikų įtaka. Eksperimentai su pelėmis parodė, jog hormoninių preparatų poveikis išlieka net iki trečios kartos", – planuojančioms ateityje turėti vaikų moterims gydytojas patarė nerizikuoti ir saugotis kitomis priemonėmis.

D. Serapinas įspėjo, jog dar nėra iki galo ištirtas kiaušidžių veiklą slopinančių kontraceptikų poveikis vaisingumui. Genetikas pasakojo jau dvejus metus tiriantis chromosomas moters, kuri niekaip negali pastoti: „Pora metų ji gėrė tabletes, o kai metė gerti, mėnesinės neatsirado. Gaila moters – dabar ji net galvoja apie apvaisinimą mėgintuvėlyje, – gydytojas tvirtina, jog tabletės gali atimti galimybę pastoti, – Pagal statistiką, penkiolika procentų šeimų turi vaisingumo sutrikimų. Jei moteris, nežinodama, jog jos vaisingumas ir taip sumažėjęs, vartos kontraceptikus, ji praras paskutinį šansą turėti vaikų. Juk yra įrodyta, jog kontraceptikai šiek tiek sumažina net normalų vaisingumą”.

Po piliulių – reanimacija
Kuo daugiau hormoninės tabletės ir pleistrai giriami žurnalų puslapiuose ir televizijos ekrane, tuo daugiau kraupių istorijų gali papasakoti gydytojai. KMUK akušerį ginekologą Eimantą ŠVEDĄ ypač šokiravo vienos merginos – Angelės gyvenimo istorija.

Kontraceptines piliules Angelė gėrė neilgai – vos tris mėnesius. Saugojimasis nuo nėštumo septyniolikmetei baigėsi reanimacijos palatoje. Ją ištiko tromboembolija – venose susidaręs kraujo krešulys užkimšo arteriją.

Klinikų medikams pavyko jauną merginą išgelbėti. Daugiau ji neišgėrė nė vienos kontraceptinės tabletės, tačiau po poros metų vėl atsidūrė reanimacijoje.

Dar po kelerių metų liūdnai baigėsi Angelės bandymas susilaukti vaikelio – 28 savaičių vaisius žuvo gimdoje – vėliau buvo nustatyta, jog dėl to kaltas padidėjęs kraujo krešumas. „Merginai buvo ištirta krešumo sistema ir nustatyta trombofilija – organizmo polinkis gaminti trombus. Šį sindromą negrįžtamai suaktyvino tris mėnesius vartoti kontraceptikai – nors vėliau mergina nebegėrė hormoninių tablečių, krešumo sistema liko pakenkta. Vėliau ji sėkmingai pagimdė kūdikį, tačiau per visą nėštumą turėjo gerti puspenkto tūkstančio litų kainavusius vaistus, stabdančius trombų vystymąsi", – prisimena daktaras.

Gali ištikti insultas
Kitą moterį – 23-ejų Birutę KMUK gydytojai vadina laimės kūdikiu. Saugojimąsi nuo nėštumo Birutei iki šiol primena sunkiau valdoma viena veido pusė ir nežymus kalbos sutrikimas. Galėjo baigtis ir blogiau – į klinikas jauna mergina pateko ištikta insulto, nuo kurio jai suparalyžiavo pusę kūno.

Gydytojo Eimanto Švedo šis atvejis jau nenustebino. „Anksčiau jaunų moterų hemoraginiai insultai buvo retenybė, o dabar keliskart per metus neurochirurgai gelbėjo moteris, kurios, kaip paaiškėjo, gėrė kontraceptines piliules. Nekyla klausimų, jog būtent piliulės pakenkė jų kraujotakos sistemai“, – aiškina gydytojas, apsigynęs disertaciją apie hormonų įtaką kraujo krešumui.

E. Švedą baugina tai, jog daugelis moterų saugotis nuo nėštumo pradeda nė neįtardamos, kokie pavojai slypi jų organizme: „Yra žinoma, jog keturi procentai moterų pasaulyje turi vadinamąjį Leideno faktorių. Jei tokia moteris pradeda vartoti kontraceptikus, tromboembolinių komplikacijų rizika jai padidėja šimtą kartų. Joks ginekologas nepasakys, ar moteris nėra iš tų mirtinai rizikuojančių – tai galima nustatyti tik sudėtingais genetiniais tyrimais“.

Pasirodo, taip reklamuojamas hormoninių svyravimų ciklo metu išnykimas visai nėra kontraceptikų pliusas. „Kai estrogenų ir progesteronų lygis kraujyje visą ciklą nekinta, moteris nejaučia neigiamų PMS reiškinių, tačiau tai neigiamai veikia kraujagysles. Pakinta endotelio ląstelių, kurios saugo nuo trombų susidarymo, gamyba. Ir kraujo tėkmė tampa daug prastesnė“, – tvirtina kraujotakos paslaptis ilgai nagrinėjęs medikas.

Didelį nerimą jam kelia statistika, rodanti, jog širdies ir kraujagyslių ligos – pagrindinė lietuvių mirties priežastis. Pasiryžusioms hormoniniais kontraceptikais saugotis nuo nėštumo, gydytojas patarė būtinai gerti daug vandens ir mesti rūkyti. Mat siaurinantis kraujagysles nikotinas ir nuo kontraceptikų sutirštėjęs kraujas gali tapti mirtinu deriniu.

Pelės susirgo vėžiu
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto profesorė Laima GRICIŪTĖ visai nenustebo, kai perpasakojau iš kitų medikų išgirstas kraupias istorijas. „Vartoti kontraceptikus reiškia eksperimentuoti su savo ir savo vaikų sveikata", – galva palingavo žilagalvė profesorė. Ir savo žodžius sustiprino atversdama raudoną knygelę. Joje – sukeliančių vėžį medžiagų sąrašas, kuriame greta tokių nuodų kaip arsenas įrašyti ir hormoniniai kontraceptikai. „Čia ne aš sugalvojau – tai tarptautinio vėžio tyrinėjimų centro duomenys. Todėl man labai pikta, kai per televiziją išgirstu ginekologus, aiškinančius, kaip saugu hormonais saugotis nuo nėštumo. O kai sako, jog nuo tablečių nyksta spuogai, išvis baisu. Gydyti spuogus kontraceptikais – tas pats, kas anginą gydyti nupjaunant galvą“, – samprotavo profesorė.

Dešimt metų vartojančioms hormoninius kontraceptikus moterims krūties vėžio rizika padidėja pusantro karto – tai nustatė užsienio mokslininkai. Profesorės Laimos Griciūtės teigimu, svarbiausias krūties vėžio rizikos faktorius – padidėjęs estrogenų kiekis organizme. Jau 1932 metais atliktas eksperimentas parodė, jog didelius estrogeninio hormono kiekius leidžiant pelytėms, joms atsiranda pienliaukės vėžys.

Laima Griciūtė tvirtina, jog vartojančios kontraceptines tabletes moteris rizikuoja, jog estrogenų kiekis jų organizme bus per didelis: „Netiesa, jog vartojant kontraceptikus, organizme tinkamai subalansuojami hormonai. Bėda yra ta, jog mes iš tiesų nežinome, koks estrogenų kiekis turi būti kraujyje. Kiek turi būti cholesterolio ir cukraus – aišku, o hormonų balansas yra paslaptingas dalykas. Sveikos moters kūne estrogenų lygis tai kyla, tai krinta. Kontraceptikų gamintojai daugmaž apytiksliai spėja, koks jis turėtų būti ir reguliuoja tai, ko patys gerai nesupranta“.

Kadangi nereikalingų estrogenų perteklius suyra kepenyse, didėja ir kepenų vėžio rizika. Tuo tarpu gimdos kaklelio vėžiu dažnai suserga moterys, pamiršusios, jog tabletės ir pleistrai neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų.

Pabaigoje belieka pridurti – visa tai, apie ką šnekėjo trys medikai, jokia paslaptis. Bauginantys šalutiniai poveikiai juodu ant balto surašyti informaciniuose hormoninių kontraceptikų lapeliuose. Farmacininkai sąžiningai įspėja apie visas pasekmes – tereikia nepatingėti perskaityti. O tada galima rinktis – tabletes išmesti į šiukšlių dėžę arba galvoti: „Man taip neatsitiks“.

Portretas Nr. Š.U. ir ne tik...

Bežiūrėdama muzikinio spektaklio „@Hoffman_Spragtukas“ įrašą internete, netikėtai išvydau vieną šokantį personažą, kuris susišaukė su vienu mano gyvenime kartą trumpam užklydusiu žmogeliuku... Atsirado jis netikėtai viename naujametiniame vakare prieš gerą dešimtmetį, tada, kai aš visai nemokėjau šokti ar, kaip minimum, galvojau, kad ko jau ko, bet to tikrai nemoku ir nesugebu :)

Šokti, kiek besvajojo mano mama, vaikystėje taip ir neišmokau, nors mama ir labai norėjo – vis bandė leisti mane į įvairių šokių būrelių atrankas. Tačiau buvau, kaip visada, savim nepasitikinti, pakumpusi mergaičiukė, tik trečioje klasėje per klaidą praėjusi atranką į „klasikinio baleto“ kažkokią tai klasę (vis dar sunku patikėti, kad mane ten priėmė!!!). :D

Pamenu, kaip mama tada siuvo raudoną „saulės kliošo“ sijoną, kuriuo nepaprastai didžiavausi, gražia trapecija krintantį nuo juosmens, 31 cm ilgio (kažkodėl prisimenu ir tai). Nors jis buvo paprastas kaip trys kapeikos, jis man buvo gražesnis nei kitų šokėjų šilkiniai ar atlasiniai sijonai. Pamenu, kad jau tada atkreipiau dėmesį į tai, kad raudona spalva turi tiek daug atspalvių – maniškis buvo ryškus kaip gerai prinokusi braškė, kitų panešėjo daugiau į šaltą avietės raudonumą, kitų – į gilų vyšnios bordo, dar kitų – į kiek paplaukusį, tarsi nublukusį pomidoro rausvumą... Žodžiu, rūpėjo, kaip suprantat, man ir tada daugiau ne pats šokis, o visame tame buvusios detalės – spalvos ir formos. Deja, visa tai truko keletą mėnesių, per kuriuos, kaip žinia, iš manęs tikrai nepadarė balerinos :) – aš ir toliau likau pakumpusi, šokti nemokanti mergaičiukė, nusinešusi visa tai į savo paauglystę ir vėlesnius metus. Iki tol, kol nesutikau pradžioje paminėto personažo, netikėtai įsukusio vieną dieną mane į šokio sūkurį!

Kas galėjo tada pagalvoti, jog kada kas nors prakalbins mane ir šokio kalba?.. :) Kad aš ne tik ka šoksiu, bet nemindysiu kažkam tai ant kojų, galų gale.. :)
Adrenalino ir įspūdžių tada buvo tiek, kad daugiau nelabai ką iš to vakaro ir teatsimenu – tik tiek, kad laaabai daug šokau. Kiek? Nežinau – gal 3.. 4.. 5.. valandas be absoliučiai jokio sustojimo – tiesiog tai atrodė daug. Dar kurį laiką bendradarbiai vėliau šypsojosi, vis primindami tą vakarą :)

Toks štai šokio fone iškilęs žmogaus portretas – mažai kalbėjęs, mažai ką apie save išdavęs, tiesiog ilgai šokęs bei įrodęs, kad nėra tų, kurie nemoka šokti. Yra tik tie, kuriems nenusišypso laimė sutikti gerą šokio partnerį...

2009 m. sausio 25 d., sekmadienis

Valentino sapnas

Va tokį va pavadinimą ėmėm ir sugalvojom su Darium šiam naujam papuošaliukui su 14 mažų perliukų (deja, šį kartą – dirbtinių, nes natūralių tokio dydžio neradau). Nepatikėsit, bet sugaišau prie tokio, rodos paprasto ir nediduko kūrinėlio, visas 5 valandas :O Bet gal todėl, jog reikėjo sustoti, vis pagalvoti, kaip daryti ką toliau, mat jo dezainas gimė pakeliui... Kitą kartą kažką panašaus tikiuosi padaryti daug greičiau...



Daugiau info – čia.

2009 m. sausio 23 d., penktadienis

Dirbam toliau. Vakaro karalienė

Šį papuošaliuką pavadinau „Vakaro karaliene“. Gal todėl, kad juoda ir lieka juoda, ji visada buvo ir bus amžina klasika. O tokiai progai, kaip Valentino diena, pridėjus kartu tris širdutes, gaunasi, manau, tai, ko reikia... :)


Daugiau nuotraukų – mano Etsy galerijoje :)

P.S. O va ir auskarai į komplektą:



2009 m. sausio 22 d., ketvirtadienis

Pakalbėkime apie... talentą

Prsipažinsiu, kad labai neseniai pakeičiau savo požiūrį į tokį dalyką, kuris, skambiai išsireiškus yra... talentas...
Nežinau, kaip reikėtų apibrėžti šį žodį, jei staiga kas paklaustų. Žodynas tai apibrėžia kaip „labai didelį gabumą“. O gabus savo ruožtu yra tas, kas „lengvai ką nors perpranta ir sugeba tai, ką perpratęs, padaryti“. Sunku man gyvenime, prisipažinsiu, su tais talentais ir gabumais. Ne dėl to, kad jausčiausi jų neturinti ar turinti per mažai. Gal atvirkščiai, bent jau įtikinta draugų, giminių ir pažįstamų, turėčiau prisipažinti, kad turiu aš tų talentų ir netgi gal per daug... :) Tik matomai, kai kažką turi, nevertini, o gal net nepastebi, kad tau kažkas lengvai gaunasi, net nepagalvoji, kad kažkam tai gali iš viso nesigauti ar gautis sunkiai - juk visa tai taip paprasta!.. Gal todėl labai ilgai netikėjau, kai kas nors pagirdavo vieną ar kitą mano kokį darbą, kai pasakydavo, kad esu gabi, kūrybinga ir panašiai. Visada galvojau (ir dabar vis dar dažnai galvoju, bet gal jau rečiau, nei anksčiau), kad žmonės dažnai taip sako daugiausiai iš mandagumo.

Tačiau dalykai gyvenime keičiasi. Ir labiausiai keičiasi turbūt tuomet, kai imi ir atsiduri vieną dieną šalia kitų - tokių pat gabių. Na, ar bent jau save tokiais laikančių. Tokia vieta man tapo kažkada Danija. Tikrai galiu prisipažinti, kad manyje tuomet įvyko didelis lūžis. Tuomet, kai pamačiau, kad dauguma tų save vadinančių meninkais žmonių yra, pasirodo, nelabai kuo geresni už mane... Tai va, kai savo akimis pamačiau, pradėjau po truputį patikėti, kad visgi gal ir aš turiu tokių dalykų – tų talentų... :)

Dar vienas dalykas – visada kažkaip gėdijausi tų savo talentų. Visuomet maniau, kad tai – nerimta, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, o talentai – na ką čia. Nei jie iš manęs, nei tai mano nuopelnas, nei čia ką, tad kodėl turėčiau tuo naudotis...
Tačiau paskutiniu metu, kai nemažai apie tai galvojau, susišvietė kažkas mano toj galvoj, persivertė kažkas, ir apie talentus pradėjau galvoti kiek kitaip. Jei jau iš tiesų Dievas krestelėjo ir nepagailėjo, tai gal ne veltui. Jei iš tiesų neturėčiau neigti to, kas man duota, tai gal pagaliau reikėtų traukti tuos talentus lauk ir pradėti iš tiesų kažką daryti?..

Tai va, traukiu tam kartui iš visos tos talentų krūvos tuos, kuriuos vis tik prevertė mane per laiką daug kas patikėti, jog tai talentai: kantrybę, stiliaus pojūtį, kūrybingumą, maištą daryti ne taip, kaip kiti, tą darymo lengvumą ir malonumą. Sudėjau tam kartui juos į rankdarbius, šios dienos konkrečiu atveju – į nertus papuošalus, ir rodausi, kas gavosi... Nežinau, ar tai tie talentai, kuriems šiandien turėčiau duoti prioritetą savo gyvenime, bet tebūnie jie dienos šviesoj. Tebūnie jie džiugina kažką, jei džiugina, tebūnie tai veda į tai, ko šiandien gal nesuvokiu, neapčiuopiu ir nesuneriu ant vienos smilgos su kitomis žemuogėmis į karoliukų grandinę laiko perspektyvoje. Bet ar tai svarbiausia? Turbūt kad ne... Nes juk tas, kas juos davė, nemanau, jog norėjo, kad sukišusi būčiau juos visus į stalčių ir užrakinus po devyniom spynom... :)

Tai štai – papuošalas, pirmą kartą darytas ne konkrečiai kažkam, bet tiesiog kažkam – kokia nors merginai, kuri, tikiu, jį gavusi, švytės jį nešiodama :)



Taip pat šį papuošalą galite rasti ir mano rankdarbių kampelyje internetinėje parduotuvėje, kurioje netgi nusistačiau taip, kad būtų galima pirkti ir tiems, kurie neturi kreditinės kortelės, bet naudojasi lietuviška internetine bankininkyste :)

Testas

Besklaidydama spaudą internete, užkliuvau už, regis, banalaus „Asmenybės testo“. Iš pateiktų 9 paveiksliukų reikia išsirinkti vieną, neva, išduodantį tavo asmenybės tipą :) Nors tarp tų 9 ir neradau nei vieno, kuris iš tiesų patiktų idealiai (nes jei patinka spalva, tai nepatinka motyvas, jei patinka motyvas, tada lyg ir spalva ne visai ta, kurią rinkčiausi), šiaip ne taip išsirinkau vieną.
Ir ką jūs pasakysite? Tikrai nustebau :) Nes, nors ten buvo pora sakinių, tačiau jie – kaip į dešimtuką: „Nemėgstate paviršutiniškumo ir nieko nereiškiančių malonybių, todėl dažnai pasirenkate savo, o ne kitų kompaniją. Todėl gerai pažįstate save ir tuos kelis žmones, kuriuos įleidote į savo gyvenimą. Jums vienatvė nėra kančia.“

Tai va, mėgaujuosi ir toliau savo vienatve, ramiai kažkokį eilinį rankdarbį knibinėdama... :)

2009 m. sausio 20 d., antradienis

Širdys širdutės

Na ką, tai galiu pasakyti, kad gal nors ir kukliai, bet pradedu kaip ir rankdarbių biznį :) Dabar jau iš tikrųjų :) Dovanų metas baigėsi, laikas užsidirbti...
Kadangi artėja „valentinkė“, sugalvojau taikytis būtent į ją, nuvėlusi štai tokių širdučių/padėkliukų po puodeliais komplektą. Sugaišau nei daug nei mažai – kažkur 3,5 valandos... Nežinau, kaip jums, bet man tokie daikčiukai labai prie širdies. Ir net jei niekas jais nesusigundys, labai mielai juos pasiliksiu sau, nes kiek iki šiol jų vėliau sau, vis atitekdavo kam nors dovanoms... :)




Įdėjau į internetinę rankdarbių parduotuvę, tad galite palinkėti sėkmės :)
Idomu, per kiek laiko juos nupirks, jei iš viso nupirks...

2009 m. sausio 14 d., trečiadienis

Skraistė

Šį kartą pristatau skraistę, kurią sugalvojau nusinerti vėsiems pavasario-vasaros vakarams, kai saulutei šviečiant jautiesi gerai ir su suknele be rankovių, o štai vos sutemus tave apgaubia vėsa...
Pristatau jūsų dėmesiui šiokius tokius autoportretus :) Nerta dvirage šakute, sugaišta maždaug 10 val., siūlai - 400 gr. pusmoherės.




2009 m. sausio 13 d., antradienis

Sausio 13-oji ir mes...


Kiekvienas esame patriotas. Galbūt tik skirtingai. Skirtinga kiekvienam buvo ir sausio 13-oji. Kiekvienai šeimai ji buvo kitokia. Net ir kiekvienam šeimos nariui ji atrodė kitaip...

Aš pati, tuomet 13-kametė, prisimenu ne tiek jau daug, kiek galbūt norėčiau. Pamenu keletą sausio vakarų, kai su tėte ir broliu ėjome prie Seimo – tada Aukščiausios Tarybos – rūmų, kur iš visos Lietuvos susirinkę žmonės buriavosi prie laužų, traukė dainas, siūlė vieni kitiems arbatos, užkandžių, dalinosi vienas su kitu tuo, ką tik turėjo. O ore tvyrojo žodžiais nenusakomas vienybės jausmas. Trauki kokią tikrą lietuvišką dainą su visa minia ir jautiesi toks mažas, o kartu ir toks... reikalingas. Pačios sausio 13-osios naktį aš ir mama buvome namuose. Brolis ir tėtė buvo prie AT. Naktį išgirdusios šūvius, pabudome. Įsijungėme radiją. Pamenu, stovėjome su mama prie lango į mūsų nedidelį senamiesčio kiemą – kiekviena su savomis mintimis... Buvo baisu ir neramu. Tačiau šūvių daugiau nesigirdėjo, ir mes po kiek laiko grįžome į lovas... Net nebeatsimenu, kada grįžo nuo AT brolis...

Tuo tarpu mano mama apie tuos įvykius pasakoja taip:
„Tą naktį Daliaus namie nebuvo, buvo prie Parlamento, tai kai aš per radiją išgirdau, kas darosi mieste, tai iki ryto, kol sugrįžo Dalius nemiegojau, meldžiausi ir jo laukiau. Mobiliakų tai nebuvo, nežinai kur yra, ir tiek. O kai užėmė televiziją, iš karto pasigirdo pavojaus šaukiniai iš Kauno, ten iš karto persikėlė visa tele-komanda ir jau gaudėm kiekvieną žodį, buvo labai baisu, pradėjo jau pranešinėti apie žuvusius, jų vis daugėjo. Na o paskui jų laidotuvės, skausmas, susikaupimas, tyla ir laukimas. Na o aš tiesiog dirbau, jūs mokėtės, ir taip iki rugpjūčio. O tada jau ir Maskvoje prasidėjo komunistų vertimas nuo valdžios.“

Brolis gi, būdamas tada jau beveik 17-kos, prisimena štai ką:
„... Tai buvo labai jaudinantis ir kartu įkvepiantis laikas. Aš, mano visi draugai, klasiokai, bendrai – kiekvienas, su kuriuo teko tomis dienomis bendrauti, kartu budėti prie AT, – visi jautėme... (rašant šituos žodžius man tvenkiasi ašaros ir ima virpėti visas kūnas)... jautėme tai, ko turbūt nebepajusime niekada. Žodis LIETUVA nebuvo tiesiog užrašas – visi supratome, kad viskas gali staiga pasikeisti, ir negrįžtamai. O ką tik atgimusi dar menka laisvės viltis gali būti tuoj pat sutrypta. Visi buvome VIENINGI, pasiruošę viens kitam padėti, stoti mūru už bendrą reikalą. Aišku, mes tada buvome viso labo paaugliai, vienuoliktokai, tačiau jau daug supratome, nepaisant to, kad, viena vertus, visi tie naktiniai budėjimai prie degančių laužų prie AT buvo pramoga – juk nereikėjo eiti į mokyklą; o sėdėti kartu su visokiais žmonėmis, klausytis, ką jie kalba, ir jausti tą vienybės jausmą buvo nereali atrakcija, bet, antra vertus, jautėme, kad to reikia, ir kad TAI, KO GERO, VIENINTELIS DALYKAS, kurį tuo metu galėjome padaryti vardan LAISVĖS. Labiausiai įstrigo būtent naktis iš 12-osios į 13-ąją. Jau porą vakarų buvome su draugais sėdėję prie laužų, tačiau namo grįždavome vis tiek, o ta naktį, nebepamenu, turbūt jau buvo pasklidusi informacija ar gandai, jog šiąnakt bus puolamas ir TV bokštas, ir AT. Pamenu, kad nusprendėme tą naktį pasilikti. Sėdėjome, gėrėme arbatą prie laužo, kai staiga į aikštę prie AT atvažiavo pulkelis žmonių nuo bokšto, kur prieš kokį pusvalandį jau buvo įvykusi tragedija su visomis aukomis... Keli žmonės buvo nubrozdintais veidais, kažkuriam iš ausų bėgo kraujas, visi jie buvo paklaikę ir sakė, kad ten į juos šaudė ir traiškė tankais... Sakė, kad tuoj ir prie AT atvažiuos... Neslėpsiu, tą akimirką buvo labai baisu. Juolab, kad ne už ilgo pro atvirą AT langą į minią kreipėsi pats V. Landsbergis ir paragino žmones skirstytis, jei ir prie AT pasirodytų tankai, nes „tautai reikia liudininkų, o ne aukų”. Tada reikėjo staigiai apsispręsti, ką daryti: ar apsisukti ir eiti namo, ar likti. Nusprendėme taip: liekame, tačiau jei viskas pakryps skerdynių link, vis tik skirstysimės... Po to sekė ilgas ir labai nerimąstingas laukimas... Visų veiduose matėsi įtampa, nors visi stengėsi tvardytis... Pamažu išaušo rytas, taip niekas ir neatvažiavo... Nieks AT nepuolė. Pasklido informacija, kad karinė jėga nebus naudojama, ir AT šturmo nebus. Su tokiomis žiniomis parėjome namo... Tokie ryškiausi atsiminimai apie tuos įvykius.

Ir dar – Vienybė ir Susitelkimas nebuvo vien žodžiai... Tomis dienomis bet kokios pagalbos galėjai kreiptis į bet kurį, iš bet kurio Lietuvos kampelio prie AT atvykusį žmogų – nesvarbu, ar prašymas būtų pavaišinti cigarete ar arbata (buvo tikrai šaltas sausis – tai pamenu labai gerai), ar dar kokių bėdų turėtum – kiekvienas buvo pasiruošęs išklausyti ir padėti, kuo tik gãli – tuo įsitikinome sėdėdami tas kelias dienas prie laužų AT aikštėje. Atvažiuodavo paprasti žmonės iš rajonų, prisikrovę savo apgailėtinus „Žiguliukus“ maisto (duonos, lašinių, konservų) ir šiltų drabužių, prieidavo ir sakydavo: „Broliai, jei kam šalta, ar jei kas alkanas, ateikite, turim maisto ir drabužių, jei tik reikia – sakykite.” Taip tikrai buvo, ir to nepamiršiu niekada.

Gaila, kad tokia vienybė ir susitelkimas mūsų tautoje sutinkami tik kritiškomis akimirkomis ir didžiuose pavojuose... Jei noras bent išklausyti tautietį mums būtų nesvetimas visada, tikrai tikiu, kad galėtume tapti didžia valstybe...“

Tokios mano brolio mintys, po kurių nebeturiu ką pridurti...
Gaila, kad mano tėtis nesinaudoja internetu ir negalėjo operatyviai papildyti savo mintimis šio mano įrašo, nes jis, tikiu, galėtų papasakoti apie tai dar kitu rakursu...

P.S. Nuotraukoje – mano brolis tuo metu, kai 1988-aisiais prasidėjo visa „kovos už laisvę“ banga... Tą pačių siūtą medvilninę trispalvę gerai pamenu ir iki šiol :) Kiek daug visame tame buvo idėjos... Ech...

2009 m. sausio 9 d., penktadienis

Knygos iš antrų rankų

Kažkaip pasinešiau ant reklamos... :)
Jei ieškote knygų, kurių seniai nebėra parduotuvių lentynose, galite užsukti į kątik atsidariusį tokių knygų internetinį knygyną – www.inknygynas.lt

Jei ne pirkti ten užsuksite, tai bent paspoksoti ir prisiminti, kokios knygos savu laiku buvo jūsų ir jūsų tėvų lentynose :)

2009 m. sausio 8 d., ketvirtadienis

Reklama

Rašiau rašiau čia apie visokias dovanas, kurias kitiems dariau, metas ir man pareklamuoti kitų dovanas :) Tas, kurios atkeliavo vakar ir užvakar :) O dovanos ne bet kokios – nepaprastai kvapnios ir skanios :)

Pirmoji jų – tai brolio atsiųstas visokiausių eterinių aliejų, kvapnių žvakių, kremų ir levandos žiedų rinkinukas, kuo kvepia dabar visi namai :)


Čia jau reklamą reikėtų padaryti kompanijai „Aromata mirabilia“, taip vadinamiems „Kvapų namams“. Nors tuomet, kai jie atsidarė parduotuvėlę Vilniuje, Čiurliono gatvėje, aš jau buvau išvykusi iš Lietuvos, ir neteko ten apsilankyti, tačiau va, kaip kompensaciją tam, mane vis pardžiugina šeimynykščiai smulkmenėlėm iš ten...

Kita gi dovana... skani :)
Nepakartojamo skonio saldainiai iš draugų Prancūzijoje. Jei nesate ragavę saldainių „Gavottes“, radę būtinai paragaukit. Tikrąja ta žodžio prasme tirpsta burnoje...

Turi jie savo tinklalapį, galite užsukti paveizėti :)

O mes tuo tarpu lepinamės kvapais ir skoniais... Šventės tęsiasi :))

Dvi...


Nebijokite, jums nesidvejina akyse... Čia iš tiesų dvi suknelės :) Vieną jau matėte anksčiau, na o antrą teko „klonuoti“ po to, kai mano buvusi mokslo draugė pamatė ir užsinorėjo tokios pat... Kai paklausiau, gal ką nors pakeisti, gal ji norėtų ko nors kitaip, ji to padaryti neleido, argumentuodama tuo, kad tai, ką ji pamatė, yra jos svajonių suknelė...
Ką gi... teko išpildyti svajonę :)

Žodžiu, krizei įsisiūbuojant, o darbams beveik dingus, imamės to amato, kurį mokam... :) Taip kad, jei jums ko prireiktų, galite kreiptis – laiko turiu :)

2009 m. sausio 7 d., trečiadienis

Sriubos...

Paraginta paskutinio Austėjos komentaro, pagalvojau, kad pats metas parašyti apie sriubas... :)
Savo pirmąją gyvenime sriubą viriau 1997 metų žiemą, kai mama buvo išvažiavus į JAV bei užleidus vietą virtuvėje man :) Kadangi, kaip iš prieš tai buvusio įrašo supratote, su mėsa nedraugavau, sugalvojau, kad grybų sriuba bus pats tas. Nusipirkau grybų, atsiverčiau visas turėtas namuose kulinarijos knygas ir... prasidėjo mano bandymai :) Kažkoks tai birzgalas gavosi, tad nenuostabu, jog kai pakviečiau brolį „pietauti“, jis santūriai pasakė: „Na, valgyt galima, bet mama tai skaniau išvirdavo...“ :) Dabar tai juokas ima prisiminus, o tada tai ir tas birzgalas buvo gan didelis žygdarbis :) Daugiau tąkart sriubų neviriau. Ir toliau likau ištikima savo daržoviniams troškiniams pavadinimu „viskas, kas šaldytuve, eina į puodą“, įvairioms košėms ar paprastiems makaronų, kiaušinių bei varškės patiekalams... Grubiai tariant – tradiciniams studentiškiems marmalams :)

Viskas pasikeitė po to, kai vieną kartą su drauge Ieva R. po kažkokio vakarėlio likome nakvoti pas mane (tuomet gyvenau mamos bute Antakalnyje, nes maniškis butas buvo remonto stadijoje). Iš ryto atsibudusi pareiškiau:
– Ale žinai, Ieva, pas mane šaldytuve praktiškai nieko nėra valgomo... Ką darom? Picą gal kokią užsisakom?..
Ieva pagalvojusi paklausė:
– O miltų yra?
Miltų tuose namuose buvo.
– Tai gal išsikepam blynų?..“ – sekė Ievos klausimas.
– O, rimtai – galim, – džiaugsmingai atsakiau aš, bet staiga kiek nesusipatoginus pridūriau:
– Bet žinai, aš nemoku kepti blynų...
– Rimtai? – susirūpinus paklausė Ieva. – Aš, žinok, irgi nemoku...
Ir abi ėmėm linksmai kvatotis, nusprendę, kad tai – puiki proga abiems pabandyti išmokti tuos blynus kepti :) Šokom iš lovų, sumaišėm tešlą ir bandėm kepti... Na, ne super ten mums kažkas gavosi... :) Pirmi blynai kažkokie patežę, paskui gal kiek tobulesni, paskui dar buvo kiek perskrudusių, nors finale visi suėjo į skrandį :) Besiterliodamos su tais blynais rutuliojom mintį, kaip čia išmokus gaminti valgyti... Taip, pusiau juokais, o paskui ir rimtai, gimė „Draugiškų receptų“ knygelės idėja, kurios ruošimo metu aplankėm 30 draugų, ruošusių mums savo sugalvotus patiekalus, kurių receptai sugulė į minėtą knygelę. O tarp jų, be jokios abejonės, buvo ir... SRIUBOS :)

Tai va, kai 2006-aisiais atsidūriau Londone, ta knygelė man buvo tikras išgelbėjimas, nes patikėkit, pradžioje tikrai daug gaminau pagal ją :) Ir daugiau ne dėl to, kad nieko daugiau nemokėjau gaminti :) bet daugiau dėl to, kad toje knygelėje sudėti patiekalai man buvo paprasčiausiai... skanūs. Be to, nepaprastai vertinau (ir iki šiol vertinu) tai, kad jiems pagaminti nereikia 100+n produktų, dauguma jų tikrai yra labai paprasti ir nereikalaujantys užsimušant po parduotuves ieškoti vieno ar kito egzotiško ingrediento. Paprasčiau tariant, dauguma jų tinka kasdienai...

Pagalvojau, kad jei man tai buvo miela pradžia, verta ir su jumis pasidalinti tais receptais. Kaip ten bebūtų, juk knygeles teturi vos išrinktieji projekto dalyviai ir jų artimieji :)

Turbūt paprasčiausia, bet tikrai ne prasčiausia sriuba.
Super greitai paruošiama, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tokia paprasta sriuba
gali būti tokia skani...
(spauskite ant paveikslėlio, kad pasididintų)

Tiesa, begamindama šią sriubą atradau, kad geriau virti daržoves
didesniame kiekyje vandens, kurį paskui galima laikinai nupilti į kokį dubenėlį.
Tada, sutrinti daržoves, kurios be sunkos greičiau susitrins,
o tada jau pripilti tiek nupiltos sunkos, kokio tirštumo sriubos norite...


Kitas paprastas šedevras, labai mėgstamas mūsų namuose,
irgi paruošiamas maždaug per pusvalandį.


Ciberžolė, jei galvojate, kad neturite tokio prieskonio savo namuose,
kitomis kalbomis yra Turmeric arba Curcuma.
Tai – vadinamasis šafrano pakaitalas, kartais net vadinamas indiškuoju šafranu.
Beje, aš asmeniškai į šią sriubą dedu tik ciberžolę, kario nededu,
čia jau kaip kam pagal skonį :)


Šioje vietoje duoklę atiduokime avienai.
Paprasta, sveika, skanu, nors laiko prireiks daugiau,
nei prieš tai pasiūlytoms sriuboms...
Na, preliuminariai bent 1,5 val. reikės. O gal ir daugiau,
priklausomai nuo avienos rūšies.



Na o šita sriuba verta išsamesnio pristatymo.
Vos perskaitę pavadinimą nesuraukite nosies, jei nemėgstate svogūnų,
o dar tokia forma, kokia jie paprastai plaukioja sriuboje.
Nes ši sriuba – NE TOKIA :)
Prisipažinsiu, jog paragavusi šios sriubos nustebau,
kad svogūnas gali būti toks... karališkas :)
Tiesa, sriuba nerekomenduojama vaikams...
Šalutinis poveikis – lengvas apsvaigimas nuo vyno, esančio jos sudėtyje :)
Tikrai siūlau paragauti.
Ypač, jei su kokia draugų kompanija sugalvojote kartu ruošti pietus...

Tiek tam kartui apie sriubas :)
Skanaus!

2009 m. sausio 5 d., pirmadienis

Pakalbėkime apie... avis :)

Pagalvojau, kad vardindama pernai metų atradimus, praleidau vieną dalyką. Tai – avys :) na ir visa, kas susiję su jomis. Na taip, tiesa, jau būdama Danijoje atradau, koks gėris yra jų vilna bei iš jos daryti mažesni ar didesni dalykėliai, kaip gerai yra vilnonės kelnės slidinėjant ir šlampant nuo sniego, tačiau visa tai, ką atradau pernai, papildė mano sąmonę dar keliais „aviškais“ produktais.

Visų pirma tai – pati aviena... Vaikystėje šis „delikatesas“ tikrai nebuvo vienas iš skaniausių dalykų... Mamos kartą išvirta avienos sriuba, švelniai pasakius, man dvokė, na, o avienos plovas praslįsdavo į skrandį tik gardaus kaimynės adžerbaidžaneitės recepto, kurį paveldėjo mano mama, dėka. O ir šiaip man kaip tuo metu absoliučiai mėsos nemėgėjai, tai apskritai nebuvo dalykai, verti dėmesio..

Tačiau laikai keičiasi. Ypač, kai iš pseudo vegetarės tampi mėsėde ir staiga atrandi naują – mėsos – pasaulį...

Pirmą dieną, kai atvažiavau į JAV, buvau sutikta šventine vakariene, kurios meniu buvo... orkaitėje keptas avienos kumpis... Tai išgirdusi nebuvau labai sužavėta, nes atmintyje vis dar šmėžavo vaikystės prisiminimai apie šį produktą. Tačiau tuokart kepsnys taip skaniai kvepėjo, kad žado netekusi mėgauvausi juo, užmiršdama bet kokias prieš tai buvusias asociacijas :) Nuo tada vienas mėgstamiausių mūsų patiekalų yra orkaitėje kepta aviena. Plius dar atradome avienos kepenėles, kurias pamarinavus su šviežiomis mėtomis bei česnakais ir apkepus jas keptuvėje, gaunasi tikrai neeilinis patiekalas... Dar vienas atradimas iš serijos „nauja – tai užmiršta sena“, buvo avienos sriuba iš... na iš kur gi daugiau, jei ne iš „Draugiškų receptų“ knygelės :)

Galiausiai priėjome prie to, kad šiandien užmatėm parduotuvėje avies sūrio. Pabandymui nusipirkę nedidelį gabalėlį, vos paragavę jo namie, pasigailėjome, kad nenusipirkome daugiau... ech, skanumėlis... Įsišnekėję apie visus tuos gėrius, kuriais žmogų aprūpina nuolankiausias planetos padarėlis – avis, vos patys neužsimanėme kokios avelės :)) Tačiau prisiminėme, kad neturime balkono, tad tam kartui susilaikysime :))

Tai va, toks tad pernai metų didis atradimas su šleifu, besivilkusiu nuo pat vaikystės :)

Na o į tą temą radau ir įdomų puslapiuką apie vieną avis auginančią Lietuvos kompaniją, pavadinimu „Ėriukas“ :) Gal užsimanysite ko nors skanaus ir jūs :)
Iliustracijos - Sigutės Ach.

2009 m. sausio 3 d., šeštadienis

Indiškos vestuvės

Nors nemažai esu girdėjusi apie indų tautybės žmonių vestuves, tačiau niekada nebuvau Indijoje ir namačiau viso to iš arti...
Ir štai, mano buvęs bendradarbis, kurį buvau mačiusi tik europietiškoje aplinkoje, vilkintį eiliniais džinsais ir maikute, tiesa, gaminantį išskirtinai indišką maistą ir valgantį griežtai tik dešine ranka, atsiuntė nuorodą į savo vestuvinių nuotraukų galeriją. Tad kviečiu ir jus bent akies krašteliu pasižiūrėti į rytiečių tradicijomis nuspalvintą šventę :)

2009 m. sausio 1 d., ketvirtadienis

Portretas Nr. B.A.

Šventės tokios jau yra, kad iškelia į paviršių galybę prisiminimų. Apie tai, kaip švęsta vienur ar kitur, vienais metais ar kitais. Ir nors žmogus, kurį vakar prisiminiau, niekaip nesusijęs su Naujaisiais metais, kažkodėl būtent jo portretas iškilo prieš akis... Ir tą potretą galėčiau drąsiai pavadinti savo pirmąja gyvenimo meile... :)
Dabar visa tai kelia nostalgišką šypseną, nors tada viskas buvo taip tyra, vaikiškai paaugliška, naivu ir... nedrąsu.
Kartu lankėm folklorinį ansamblį... Vos pusmetį, bet ir jo užteko, kad pajustume bundančia paauglišką abipusę simpatiją.
Prieš akis dar šiandien mirga jo baltai-mėlynai-juodai languoti marškiniai, šviesūs garbanoti plaukai, žvilgsnis pro lengvus akinukus ir lankstūs pirštai ant nedidukės žaliai juodos armonikos klavišų...

Jis nuolat į porą pasirinkdavo mane, kai tekdavo mokytis vieną ar kitą šokį, o aš, tuomet į repeticijas ateidavusi su mokykline uniforma, stengdavausi užsisegti kuo gražesnius rankogalius bei apykaklę, ant fortepiono lyg tyčia palikdavau savo raudonajį penalą, ant kurio buvo užrašytas mano adresas bei telefono numeris, ir tylomis laukiau, kad kas nors įvyktų... Tas „kas nors“ buvo toks abstraktus, kad, kai vieną dieną sulaukiau jo skambučio telefonu, siaubingai sutrikau ir atmečiau jo kvietimą kartu nueiti į tada Čiurlionkėj kas penktadienį rengtus šokius, prisimeluodama savo išsisukinėjimais dar prieš tai, kai paklausiau, o kada gi tie šokiai ten vyksta... :)

Kai padėjau telefono ragelį, buvo siaubingai apmaudu. O dar apmaudžiau buvo tai, kad nuo kitos repeticijos jis nebesirinko manęs sau į porą šokiams... Mokslo metai netrukus baigėsi, palikdami tik sapnus apie jį. O ruduo nebeatnešė nei vieno susitikimo. Dingo ir tas folklorinis ansambliukas. Tik praėjus keliems metams dar kartą pamačiau jį pro troleibuso langą, kai tarsi kokiame filme susitiko mūsų laiko nepakeisti žvilgsniai... Ir viskas... Teliko atminty jo vardas ir pavardė, kurie net su google'o pagalba nelabai ką daugiau išduoda...

Gal taip ir turi būti su tom pirmom meilėm – kad ateitų, praeitų ir pasibaigtų...

Nauji...

Sveiki visi, persiritę per dar vienų metų slenkstį!
Tikiuosi, sutikote Naujuosius taip, kaip norėjote, gerai išsimiegojote, ir dabar vėl esate kupini jėgų kibti naujoms svajonėms į atlapus.

Aš Naujuosius simboliškai sutikau tris kartus.
Pirmiausiai tada, kai jie atėjo į Lietuvą, ir mane apipylė giminių bei draugų sveikinimai. Per telefono ragelį netgi teko išgirsti šventinius Lietuvos tūkstantmečio fejerverkus, per kuriuos sunkiai buvo girdėti mamos balsas :)

Antrąkart paskutines metų minutes skaičiavau tuomet, kai Naujieji atėjo į Angliją – visgi ten juos sutiko nemažai mano draugais tapusių žmogeliukų, kuriuos gera prisiminti.

Na ir galiausiai, kai jau iš orkaitės ištraukiau avienos kepsnius, ir jie atsidūrė po šventinės vakarienės mūsų skrandžiuose, Naujieji pagaliau atėjo į vėl atšalusią Čikagą. Deja, artimiausi dideli fejerverkai buvo už 50 km, tai pasitenkinom vaizdu per televizorių ir tais senesniais prisimimais apie juos...

Taip va tyliai sutikom Naujuosius. Ir net po tokių straipsnių, kaip K. Griniaus „Tikrosios pasaulinės finansų krizės priežastys“, vis dar turim vilties, kad 2009-ieji bus geri :) Tokių jų linkiu ir jums :)