2011 m. liepos 25 d., pirmadienis

Paskaičiuokim aveles

Ilgai atidėliojau šito daikčiuko siuvimą – vis abejojau, ar reikia jo, ar nereikia, bet aj – pagalvojau, kad jei nereikės, visada bus galima nuimti, o jei reikės – bus ir tarnaus... :)

Žodžiu, kad miegas būtų saldus ir galima būtų skaičiuoti aveles, pasiuvau va tokias lopšiuko apsaugėles. Vėlgi iš tos pačios gausybės gautų kada tai medžiagų. :) Suėjo viskas – ir baltos paklodės, ir pledai, kurie labai gerai pasitarnavo kaip užpilas minkštumui išgauti... :)

2011 m. liepos 19 d., antradienis

Keturi metai Amerikoje arba Portretas Nr. V. L.-A.

Na ką, tradiciškai liepos vidurys ženklina mano metus, praleistus JAV. Šįkart skaičiuojame keturis jau prabėgusius. Tikiuosi, kad niekas per daug ratų į pagalius neprikaišios, ir kiti metai bus čia paskutinieji...

Kas įvyko per pastaruosius metus? Gyvenimas plius minus tekėjo ramiai – kaip įprasta, daugiausiai rankdarbiavau ir fotografavau bei toliau kartu su Darium darbavausi mudviejų bendruose projektuose.

Liūdniausia metų žinia, driokstelėjusia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, tapo mano kaimynystėje gyvenusios bičiulės išvykimas į Lietuvą. Na taip, iš vienos pusės nepaprastai džiaugiuosi, kad ji patraukė namo, iš kitos pusės, visa jos istorija nėra tokia jau linksma, o ir šiaip liūdna, kad va, štai nebebus kaiminystėje nei jos, nei jos šaunių dviejų vaikučių, kurie retsykiai tapdavo mano svečiais, taip praskaidrindami kasdienybę, leidžiamą daugiausiai tarp keturių sienų, kurie ne kartą buvo mano foto modeliukais, kurie suteikė nemažai gražios ir naudingos patirties.

Na, o atsisveikinimui, kaip visada, sukau galvą, ką tokio simboliško galėčiau jai atminimui padovanoti... Jos vaikučiams, kaip žinia, kiek ankstėliau buvau numezgusi vilnones kojinytes, o kad jau ji pati vilnos nelabai toleruoja, jai išpjausčiau štai tokį popieriaus raižinį...


Pati raižinio idėja – ne mano. Prieš išvažiuojant iš Lietuvos iš savo draugės dovanų buvau gavusi popieriaus raižinį, vaizduojantį gyvybės medį, kuris sėkmingai kaba pas mus prieškambaryje ir jaukiai dvelkia gražiais prisiminimais... Taigi pagalvojau, kad tokia dovana, lagamine neužimanti per daug vietos, galėtų būti pats tas. Tik stilių, be abejo, pasirinkau kitokį – tvarkingai čikagiškai amerikonišką... :) Tikiuosi, kada nors šis darbelis taps ir mano bičiulei gražiu prisiminimu...

Na, o patvirtinant patarlę, kad „jei gyvenime užsidaro durys, kažkur būtinai atsiveria langas“, turiu prisipažinti, kad džiaugiuosi šiandien nauja bičiulyste su kita lietuve (gaila tik kad gyvenančia ne kaiminystėje) ir viliuosi, kad ji abiems pusėms atneš ne mažiau gražių akimirkų ateinančiais metais, nei prieš tai buvusi bičiulystė atnešė per pastaruosius kelis metus.

2011 m. liepos 12 d., antradienis

Nuotraukų albumai. Skrebinimo banga.

Panašu, kad paskutinis elementarus nuotraukų albumas, į kurį sukaišiojau nuotraukas, buvo iš kelionės į Maroką. Kada tai buvo?.. Kokiais 2004-ais? Senokai, vienok... Daugybė juostų negatyvų taip ir liko Vilniuje, na o atvažiavus čia ir kartu atsivežus visą „mantą“ elektroniniame pavidale, nuotraukų kaip ir beveik iš viso kurį laiką nespausdinau.

Prieš porą metų tik va, atsispausdinusi pirmųjų atostogų Amerikoje nuotraukas, vis po truputį (bet jau laaaabai lėtai:) dėliojau jas į atskirą albumą, aprašant trumpai kartu ir tos kelionės įspūdžius. Ir štai pastaruoju metu kažkaip „užšokau“ ant nuotraukų tvarkymo bangos... :) Kadangi kelionės įspūdžiai jau gerokai pablėsę, tai pasistengiau visą albumą sutvarkyti minimaliai – įmetant vieną kitą užrašiuką, pamarginant vieną kitą puslapį kokiu rėmeliu ar akcentu, ko pasekoje albumą per porą dienų sutvarkiau, o jo puslapiai atrodė plius minus taip:





Artimiausias planas – tokiu pat greituoju būdu susitvarkyti ir kitų trijų kelionių po Ameriką nuotraukas. Bo kažkaip užsikabliavau... Tačiau tai dar ne viskas... :)

Jei kada susidūrėte su tokiu dalyku, kaip skrebukingas (toks nuotraukų albumų dekoravimo būdas), tai nusiteikite – toliau kalba pakryps šita linkme... :) Taip taip, ilgai nesiėmusi rimčiau šito meno, nutariau pagaliau išbandyti ir jį. Na, manau, jis toks pas mane kol kas labai „agniškai“ griežtas ir nežinia, ar kada persilaušiu, kad jis taptų bent kiek panašus į tą tikrą amerikietišką skrebinimą – paprastai laisvą, pakankamai eklektišką ir pilną skirtingų, o kartu ir derančių tarpusavyje detalių... Na bet, nesuku per daug dėl to galvos – laikas parodys...

O tam kartui pradėjau nuo mudviejų su Darium istorijos, kuri, be abejo, neapsiribos vienu lapu. Bet, apie viską iš eilės.

Jei pamenate ne per seniausiai darytą mano albumą, tai va, skrebukai suguls būtent jame. Pirmojo lapo skrebinimą tam kartui turiu atidėti, nes trūksta šiokios tokios vaizdinės medžiagos ir keleto faktų, kurie kitą mėnesį turėtų susidėlioti į vietas, pirmojo atverstinio lapo (kuris bus tarsi įžanga į visą įstoriją) irgi tam kartui visiškai pabaigto negaliu rodyti, nes trūksta vienos nuotraukos, bet štai antrąjį atverstinį lapą, nuo kurio pati istorija ir prasideda, galiu jau pristatyti... :)


Nuo ko prasideda visos gražios istorijos? Nagi aišku, kad nuo „Gyveno kartą...“ :) Tai va, iš tiesų visa šio skrebuko mintis ir prasidėjo nuo šios frazės, prie kurios, mano supratimu, labai derėjo ta pernykštė mudviejų su Darium nuotrauka – tokia, kokią galima kabinti „troboj“ ant sienos... Vedina tokios plius minus sentimentalios minties, susiradau kiek į tapetų raštą panašų foną (tai buvo sunkiausia) ir po truputį viskas pradėjo lipdytis. Istorijos nuotrupas atspaudinusi ant gelsvo popieriaus, sugalvojau apiplėšyti jas ir „pasendinti“ (ką sėkmingai padariau rudo tušo ir kempinėlės pagalba), tuomet tekstinei daliai pailiustruoti įkomponavau mudviejų vestuvinę nuotrauką, kuriai uždėjau kiek su užrašu „Gyveno kartą“ susišaukiantį rėmelį, tuomet tai vestuvinei nuotaikai atspindėti įmečiau faktūrėlę (pasidariau ją ne per seniausiai įsigyto Cuttlebug aparačiuko pagalba iš to paties gelsvo popieriaus), tuomet beliko sukurpti keletą šmaikščių eilėraštukų (nes tokių visokių nemažai rašėme vienas kitam mudviejų pažinties pradžioje), ir viskas taip va sugulė... Ten, kur kompoziciškai tarsi kažko trūko, užlipinau keletą apvalių „konfeti“ rutuliukų ir... panašu, kad tam kartui viskas buvo baigta...

Ir žinot, nors ilgai į skrebinimą žiūrėjau pakankamai skeptiškai (pagrinde dėl to, kad įsivaizdavau, jog tai turėtų būti ganėtinai didžiulis laiko vagis), turiu, pripažinti, man visai patiko... :) Ta proga albume šiai dienai jau guli 7 pabaigti skrebukai, bet... kantrybės, kantrybės, ir viską pamatysit... :)