2008 m. vasario 27 d., trečiadienis

Belaukiant pavasario

Žinau, kad Lietuvoj jau kvepia pavasariu. Pas mus, deja, dar ne...
Už lango – vis dar -14°C ir krūvos sniego. Bet nieko, ateis pavasaris ir į mūsų kiemą :)

O tuo tarpu labai gera tiesiog pasimėgauti tuo žiemos miegu, apsnūdusiomis mintimis...
Daug visko per šią žiemą prigalvojau. Daugiausiai – apie žmones. Daugiau ar mažiau pažįstamus, daugiau ar mažiau tolimus. Apie kiekvieną iš susidūrimų su jais. Mąsčiau apie tai, ką sugebėjau jiems duoti, ko nesugebėjau, ką sugebėjau iš jų pati pasiimti, o ko ne. Dėl kurių liūdėjau, o dėl kurių džiaugiausi, dėl kurių apgailestavau, kuriems pavydėjau baltu pavydu ar buvau jų didžiausių gyvenimo potyrių dalininkė.

Supratau viena – daug žmonių buvo ir tebėra mano gyvenime. Su kai kuriais organiškai suaugta, kiti taip ir liko tarsi apsibrėžę savisaugos ratą. Nežinau, iš kur tas noras išlaikyti kuo daugiau tų ryšių, laikas nuo laiko pakurstyti juos – gal tik taip jaučiamės saugūs?.. Atidavę kiekvienam dalelę savęs visuomet norim stebėti, kaip tos atiduotos dalelės saveikauja su įgimtais savitumais. Kiekvienas esame tarsi medis, į kurį vieni kitiems priskiepyjame daugybę šakų ir laukiam pavasario, su viltimi pamatyti tas įskiepytas šakas prigijusias ir leidžiančias žalius lapus, kraunančias žiedus ir duodančias vaisių... Nes visa tai – taip sava...

2008 m. vasario 26 d., antradienis

Kažkas kažkur

Kažkas kažkur
gerumą išbrauks iš savo sąrašo vertybių.

Kažkas telefonu širdį suspaus...
vietoj pavasario žiemą įgrūs šalia kitų šunybių.

Vėl pasibels už akimirkos
kitas – drąsus pareiškimas.

Balsas nepažįstamosios dainoj suskambės
kaip kadaise sutiktas piligrimas.

Kovoj stovės iki galo
Balta ir juoda. Abu su priemaišom pilko.

Net ir gryniausioj tiesoj
Įsipašys neatrinkti nuo pelų grūdai ir trapumas laiko.

2008 m. vasario 19 d., antradienis

Meilės matavimas

Kiek pavėluotai Valentino nuotaikos atsibudo.
Bet, auksinė tiesa – geriau vėliau nei niekada :)
. . . . . . .

Pamatuoki meilę – širdimi.
Gelme, kuri sudūžta ties briauna.
Kai atsibudęs rytą išeini
Įtūžusia širdim, dvasia pikta.

Tu išmatuoki meilę – kai diena
Iš rankų slysta, o šypsotis reikia,
Kai meilės banko sąskaita tuščia,
Kai šiaudo griebtis nori vandenyne.

Matuoki nebe tuo matu, kuriuo kadais
Vaikai žaislus dalinosi smėlynėj.
Širdim plika – kur siela ir dvasia
Atsiskiria, ir matosi kiaurymė.

O išmatavęs, rankom apkabink
Tą žodį, ties kuriuo tiesas atpynei
Giliai įkvėpk – juk meilė – dovana,
Kuria ne tik kitus, bet ir save matuot gali gyvenimo žvaigždyne...

2008 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Varveklis

Tai va, išėjom vakar pabraidyt po sniegą :) Ir radom varveklį. Tiksliau – du. Meiliai valentinkės proga susiglaudusius į krūvą :) Tai va, parsinešėm vaikystę prisiminę ir apgyvendinom parai šaldymo kameroje. Vos įtalpinom... Nes didžiojo ilgis – apie 60 cm.
Vaikystėje, pamenu, parsinešdavom namo ir „kepdavom” keptuvėje, žiūrėdami išplėtę akis, kaip tie tirpsta... Tai va, šiandien maniškis laimikis „kepė” po fotosesijos prieš saulutę :) „Iškepė” per 5 valandas. Toks jau varveklių gyvenimas – suvarvėti, sušalti ir vėl išvarvėti :)









2008 m. vasario 12 d., antradienis

Nebylus ekspromtas

kas išgirstų mane,
jeigu žodžiais kitais
tartų mano širdis..?
nebyliais skiemenim

sukrutėtų tik lūpos
ir vėl – nebyliais...
mintimis pakuždėdamos
tam, kas ateis.

saulės tik spinduliais
eis ir centrą suras.
pakeliui gal numirs,
gal ir vėl prisikels.

patikės arba ne
tais tyliais vakarais
nebylia mintimi
vėl į rytą išeis.

2008 m. vasario 5 d., antradienis

Kiek siekia gailestis?

Keista per vieną dieną susidurti su trimis gailesčio išraiškomis: gailesčio sau, gailesčio dėl kito ir gailesčio, kuris sutalpina abi puses.
Štai viena pažįstama lieja gailestį sau, kita tuo tarpu ieško paguodos dėl gailesčio sau ir savo dar negimusiam kūdikiui – šiam „du viename” kūnui, kurį staiga išduoda prieš keletą metų „amžinąją meilę džiaugme ir varge” prisiekęs vyras, tuo tarpu trečio žmogaus veidas, jam įėjus pro duris, spinduliuoja netalpinamu liūdesiu svetimam – bejėgiam žmogui, kuriam nėra jėgų padėti...

Gerai, jei gali pirmajai iš jų parašyti paguodos laišką ir padėti žengti bent mažą žingsnelį išsikapstymui iš savigraužos. Parašyti keletą žodžių nėra sunku. Kad ir kas dieną.

Antras atvejis tuo tarpu, reikalauja atidesnio atsakymo ir apipintas daug dviprasmiškesnių pamąstymų bei didesnės išminties. Ar gali išgelbėti kažką keletu žodžių? O jei jie – ne tokie, kokie turėtų būti? Taip ir rankioji – tarsi sunkius akmenis, dėdamas juos į vientįsus sakinius, frazes, pastraipas, tikėdamasis, kad jie kažkam taps pamatu, ant kurio pasilipėjus atsiras jėgų žengti toliau.

Abi situacijos šį rytą sukosi mano galvoje. Viena persipynusi su kita, viena šviežesnė už kitą. Tačiau trečioji situacija mane išmušė iš vėžių.

Įsivaizduok jog esi 26-erių metų moteris, turinti nuostabią šeimą, tris atžalas, jaukų namą, darbą ir visa kita, ko reikia, kad džiaugtumeis laime. Staiga tavo vyras suserga nepagydoma liga, ir štai dar 26-eri metai prabėga – vyras guli lovoje, nes nei viena jo galūnė nebefunkcionuoja. Nes beveik visi vidiniai organai, kiek tik įmanoma, pašalinti, iš įvairių vietų išvesti įvairaus storio kateteriai, jis maitinamas daugiausiai per šiaudelį, iš plaučių pastoviai reikia pašalinti susikaupusį vandenį, jau nekalbant apie tokio žmogaus prausimą, mankštą, masažą, kad toks žmogus dar galėtų šypsotis. Balso jis neturi, ir tai, ką sako, gali suprasti vien iš judančių lūpų. Tačiau ši šeima, jie abu – ir jis, ir jo žmona, šypsosi. Nors pastaroji – pajuodusiais nuo nuovargio paakiais, nebepamenanti, kada paskutinį kartą skyrė laiko sau. Ji tiesiog nebyliai rūpinasi savo išrinktuoju, su kuriuo apsisprendė kas benutiktų, eiti gyvenimo keliu iki pabaigos...

Su šiais dviem mano anyta praleido šiandien dieną. Galvojo galėsianti jiems padėti, bet grįžusi persimainiusi veidu, prisipažino:
– Aš negaliu, man per daug sunku. Negaliu dirbti tokio darbo. Aš neturiu tiek jėgų, kad galėčiau kilnoti tą dviejų metrų ūgio vyrą iš patalo į kėdę, paskui atgal, paskui vėl, ir taip keletą kartų per dieną. Man gerai, aš galiu rinktis, nes tai – darbas. Vienas, arba kitas. Bet ta moteris – ji neturi pasirinkimo. Ir ji dar turi jėgų šypsotis. Negaliu, kaip gaila tos moters! Juk ji – mūsų kaimynė. Bet... aš negaliu jai padėti – aš paprasčiausiai neturiu tiek jėgų...

Ar įsivaizduojame save tokioj situacijoj? Manau, neįmanoma įsivaizduoti nei vienos iš situacijų iki tiek, kiek jas jaučia tie, kurie jose gyvena. Su jomis keliasi ir užmiega...

Skirtingi mes. Vieni bėgame pabūgę, kad kitas žmogus neišpildo vieno ar kito mūsų egoistiško poreikio, kiti liekame šalia, kas benutiktų, kaip sunku bebūtų, kaip neįmanoma tai atrodytų...

Tokios situacijos mane priverčia susimąstyti – kokiai kategorija priklausau aš? Vienai? Kitai? Ar tiesiog nei vienai, nes niekada su tuo padoriai nesusidūriau?.. Ir kaip toli eitų mano gailestis, susidūrus akis į akį su juo, o ne tik stebint, kas vyksta už kaimyno tvoros...

2008 m. vasario 2 d., šeštadienis

Genijai

AR gali kas pasakyt, kur prasideda tokių vaikų talentas?..
Kiekvieną kartą man žabtai atsiveria, išgirdus taip grojant...