2009 m. liepos 31 d., penktadienis

Gimtadienis, gimtadienis ateina pas visus :)

Yra žmonių, kurie mėgsta švęsti... Deja, aš nesu iš jų tarpo :) Todėl netikčiau į kompaniją krokodilui Genai, kuris gailisi, jog gimtadienis vos kartą metuose :)



Taigi – esu iš tų, kurie laukia gimtadenio tam, kad jis greičiau praeitų :)) Ypač čia, kur žinau, kad negaliu sukviesti seniai matytų draugų bei pasibūti su jais. Todėl gimtadienis čia tampa tam tikru formalumu...

Bet kokiu atveju, norėdami kažkaip paminėti šią dieną, su Darium nutarėme nuvažiuoti papietauti į „Kunigaikščių užeigą“ – lietuviškų patiekalų meką :) Fantastiškai papietavome, pasimėgavę baravykų sriuba, cepelinais bei namine gira... Mmm... skanumėlis...

Kai grįžome namo, džiaugiausi, kad štai, gimtadienis praėjo, ramu... Bet kur tau... Prigulusi popietinio pogulio, atsikėlusi išvydau anytą ir brolienę, bededančias ant stalo tortą ir šampaną bei šaukiančias: „Siurprizas!!!“...

Yra turbūt begalė žmonių, kurie labai apsidžiaugtų tokiu momentu, bet vėlgi – aš nesu iš jų :) Nemėgstu būti užklupta, nemėgstu, kai svečiai užklumpa nepasiruošusią, susivėlusią, apsimiegojusią ir šiaip visaip kaip morališkai nepasiruošusią... :D:D:D Bet kokiu atveju bandžiau nerodyti savo emocijų ir stengiausi tiesiog išraukti tai iš dienos įspūdžių - juk žinau, kad visa tai buvo daryta nuoširdžiai, norint mane pradžiuginti. Kas gi kaltas, kad aš tokia, kuriai tai nepatinka... :)

Na o prisimindama rytą, negaliu nepadėkoti daugybei savo draugų, kurie nepamiršo ir atsiuntė galybę sveikinimų pačia įvairiausia forma – telefonu, laiškais, siuntinukais, internetu ;) Turiu pripažinti, kad vienas iš labiausiai mane pradžiuginusių sveikinimų buvo draugės, gyvenančios Šveicarijoje, atsiųsta 11 metų senumo nuotrauka, kurioje aš – tarpe kitų trijų merginų, kurios 1998-ųjų vasarą atostogavome nuostabiame Kabelių kaime (Varėnos raj.). Su šiuo sveikinimu gavau nepaprastai didelį gerų emocijų bei lietuviškų prisiminimų pliūpsnį :)) Ačiū, tau A.R. už tą sveikinimą :) O dar atsiųstą salotinės spalvos voke :) Užskaičiau :D

Tai va, toks mano gimtadienis šiemet :) Spalvingas. :)

Cepelinai

Nepatikėsit, šiandien pirmą kartą savo gyvenime gaminau cepelinus... Būnant Lietuvoj, užsimanius cepelinų labai paprasta nubėgti į kokią kavinę ar „užsisakyti“ pas mamą bei sukirsti jų porciją.

Čia gi, užatlantėje, nėra viskas taip paprasta. Iki artimiausių cepelinų – apie 50 km, o ir tai nėra garantas, kad gausi taip skaniai, kaip Lietuvoje. Tad pagaliau pasiryžau: pagaminsiu cepelinus pati :)
Ir ką jūs manote? Ogi pasidariau... :) Gaila, kaip pirmam kartui negaliu pasigirti idealia prekine išvaizda (kai kurie kiek prairo beverdant), bet skonis tiek man, tiek Dariui, pasirodė tikrai dieviškas... O ir supratau, kur padariau klaidą, tad net neabejoju, jog kitą kartą išvaizda atitiks skonį :)

Taigi vaišinu: pirmieji mano gyvenime gaminti cepelinai su varške ir sviesto-grietinės padažu ;)

2009 m. liepos 22 d., trečiadienis

Pasijuokime

Tiesiog :) Patiko idėja :)

Užrašai po paveiksliukais:
  • 1 eilė:
1. Kaip vartotojas tai nusakė
2. Kaip projekto vadovas tai suprato
3. Kaip analitikas tai suprojektavo
4. Kaip programuotojas tai užrašė
5. Kaip vadybininkas tai pateikė
  • 2 eilė:
6. Kaip projektas buvo dokumentuotas
7. Kokie įrenginiai buvo sumontuoti
8. Už ką vartotojas užmokėjo
9. Koks pagrindas buvo padarytas
10. Ko vartotojui iš tiesų reikėjo

:)

2009 m. liepos 14 d., antradienis

Dveji metai Amerikoje

Lygiai du metai, kaip aš čia. Metai nuo praeitos vasaros prabėgo ypač greitai. Gal todėl, kad baigėsi savotiškas adaptacinis periodas, ir viskas kiek susistojo į savas vietas, susigulėjo mintys galvoje, kas prie ko. Be to, susipažinau su kitomis čia gyvenančiomis lietuvėmis, kas irgi pridėjo greičio kasdienybei. Ir apskritai – tiesiog pripratau. Apsipratau. Susitaikiau su kuo, kad esu čia. Išmokau, sakyčiau, visoje toje man nepatinkančioje amerikietiškoje terpėje įžvelgti tas smulkmenas, kurios nuspalvina gyvenimą :) Ir sudėti visa tai ant vienos svarstyklių lėkštės, kad nusvertų tuos trūkumus, dėl kurių kyla Lietuvos ilgesys. Manau, kad tai padaryti man pavyko. Juk, kaip ten bebūtų, gyventi reikia dabartimi :) O dabartyje visuomet yra teigiamų dalykų, kurių galbūt neturėsi ateityje :)

Tai va, tokie nedideli pamąstymai dviejų metų buvimo čia proga. :)

2009 m. liepos 7 d., antradienis

Simanavičių draugystės taurė

Keltiška „Quaich“ draugystės taurė pasiekė mane vakar, kaip padėka už pagalbą, ieškant Škotijoje gyvenančios Filomenos giminių Lietuvoje.
Prisipažinsiu, kad niekada nesu nieko panašaus gavus dovanų, todėl tokia štai simbolinė taurė pasirodė nepaprastai įdomus draugystės simbolis.


Kaltinė rankų darbo keltų draugystės taurė su dviejomis rankenėlėmis ar ąselėmis prieš keletą šimtmečių tapo tradiciniu svečių priėmimo bei atsisveikinimo su jais simboliu. Pradžioje gaminama iš medžio ar rago, XVII-ame šimtmetyje pradėta gaminti iš alavo ar sidabro bei tapo labai populiaria dovana, perduodama iš kartos į kartą kaip palikimas.

Tai štai, tokia taurė dabar apsigyveno ir mano namuose :)

2009 m. liepos 6 d., pirmadienis

Lie-tu-va

Nesu aš iš tų labai didelių patriotų, kurie aktyviai dalyvauja visokioje įmanomoje patriotiškoje veikloje, tačiau Lietuvos tūkstantmetis, liepos 6-oji ir dainų šventė mane priverčia pasijusti labai ypatingai, priverčia didžiuotis, kad esu lietuvė, sujudina viduje kažkokią baltijoskelišką dvasią... Ir man visai nesvarbu, kad neturi Lietuva tokio įvaizdžio kaip kokia Italija ar Prancūzija, man ji – pati pačiausia. O žmonių – kažkuo nepatenkintų, burbančių, piktų ir visaip kaip kitaip neigiamų – yra visur. Bet ar jie verti tokio dėmesio kaip tie, kurie iš tiesų verti pasididžiavimo, pagarbos, padėkos bei kitų panašių dalykų?..

Ta proga ir mes prisijungėm vakar prie visų, Tautišką giesmę visame pasaulyje giedojusių lietuvių. Ir nesvarbu, kad savo bute, kuriame apart mūsų pačių niekas to negirdėjo :) Vis tiek buvo labai smagu :)

Su tūkstantmečiu jus, brangieji tautiečiai! ;)