2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Pasaka apie du drambliukus

Gyveno kartą du drambliukai. Vienas vienoje pasaulio pusėje, o kitas – kitoje... Gyveno jie sau laimingi, kol vieną dieną, bekeliaudami aplink apskritą žemės rutulį, ėmė ir susitiko, o susitikę ir pasižiūrėję vienas į kitą, suprato, kad vienas jų neturi uodegos, o kitas – vienos ausies... Nuliūdo abu drambliukai, kad jie ne tokie tobuli, kaip kad buvo galvoję anksčiau... Ir čia tuos liūdinčius drambliukus atrado vienas siuvėjas, kuris pasižiūrėjęs į juos tarė:
– Tai, kad jūs kažko neturite, visai ne bėda. Nes mes kiekvienas ko nors neturime – vieni neturime sugebėjimo greitai skaičiuoti, kiti negalime gražiai dainuoti, dar kiti nemokame greitai bėgti... Tačiau kiekvienas turime daugybę kitų dalykų, kuriais galime pasidalinti, taip praturtindami vieni kitų gyvenimus...

Apsidžiaugė drambliukai, išgirdę šiuos siuvėjo žodžius, bet štai bėda – drambliukai nežinojo, kuo jie galėtų pasidalinti su kitais. Todėl siuvėjas paėmė tuos du drambliukus ir užsiuvo juos ant švelnaus švelnaus audeklo, iš kurio padarė du apklotėlius – vieną didesnį, kitą mažesnį... Aišku, siuvėjas irgi nebuvo tobulas, tad kai kurios siūlės nesigavo tobulai tiesios... Vietoj to, kad drambliukai galėtų sėkmingai vykdyti savo misiją, siuvėjas į apklotėlius įsiuvo savo rankų šilumos, dėmėsio ir meilės. :) Tada sudėjo viską į dėžutę ir išsiuntė kątik gimusiam kitoje pasaulio pusėje mažyliui. Mažylis, dar mamytės pilve buvęs drūtas berniukas, gimė 4,6 kg ir, kol neturėjo vardo, švelniai buvo vadinamas drambliuku... :) Todėl ir tie du drambliukai, atkeliavę pas jį (jau spėjusį gauti Kosto vardą), greitai su juo susidraugavo ir buvo laimingi, galėdami pasidalinti su mažyliu savo švelnumu, dėmesiu, šiluma ir meile...




Saldaus miegelio drambliukų kompanijoje, Kostuk ;)

2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

Kodėl niekas to nesugalvojo anksčiau?...

Gavau elektroniniu paštu kurią tai dieną laišką, užvadintą „Kodėl niekas to nesugalvojo anksčiau?..“, ir pagalvojau – pasidalinsiu, kol sėdžiu čia apsivertusi darbais ir nieko daugiau „parodomo“ neturiu...

Būkime linksmi, kaip kad mano tėtė mėgsta sakyti ;)










2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Sentimentaliai...

Priminė man čia brolis mūsų vaikystės klasiką - Fausto Papetti. Užsikabinom su Darium. Ir štai vakar girdžiu youtub'e surastą šio italo įgrotą dainą „Feelings“, kuri akimirksniu grąžina į 2000-ųjų lapkričio pradžią bei to laiko pabertus jausmus, galiausiai perkeltus į teatro sceną ir tiek kartų išgyventus... Kurie štai, prabėgus lygiai dešimtmečiui, tarsi Richard'o Bach'o knygos „Vienas“ herojaus mintimis klausia: „Kur būtų nuvedusi gyvenimo gija, jei tąkart viskas būtų pasisukę kitaip?..“

Fausto papetti                             |                Moris Albert originalas

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Giminės istorija. VII dalis arba Ką slepia metrikų ir antkapių įrašai

Vėlinės – nuostabus metas pasibūti su giminės dalimi, seniai iškeliavusia anapilin, apie save duodančia žinoti tik užrašais, iškaltais senuose antkapiuose, ar vienu kitu skurdžiu metrikų įrašu...

Neišsiplėsdama apie tai, kad nepaprastai mėgstu lietuviškas Vėlines ir tą žvakutinę jų nuotaiką, persmelkiančia savo žvarba, tyla ir susikaupimu iki pat sielos gelmių, turiu pasakyti, kad pradėjau rašyti tėtės giminės knygą.  Na, knyga turbūt ją būtų galima pavadinti simboliškai, bet... Tebūnie tai kūrinys, į kurį pabandysiu sudėti kiek įmanoma daugiau įvairios informacijos ir prisiminimų apie tuos, kuriuos vadinu savo šaknimis, bei apie juos supusią aplinką...

Žodžiu, įklimpau į giminės istoriją, kaip suprantate, pakankamai giliai. Čia jau, kaip sakoma, iš serijos „Mes be Vilniaus nenurimsim“ :) Ir, kaip žinia, kuo toliau į mišką einu, tuo daugiau tų šaknų ir įdomių detalių randu, kas dar labiau skatina tęsti tai, ką pradėjau...

Išvažiavusi iš Lietuvos, joje palikau ir visus tėtės surinktus giminės metrikų įrašus. Galvojau, kad ta informacija, kurios man pakako tam, jog sudaryčiau giminės medį, galės kurį laiką ramiai pagulėti... Deja, panašu, kad tas „ramus“ laikas baigėsi greičiau, nei pati tikėjausi :) Žodžiu, brolis nuskanavo ir persiuntė man visus metrikus, kuriuos ėmiausi studijuoti nuodugniau. Suvedusi viską į myheritage.com svetainę, supratau, kad nieko nebus – reikės griebtis giminės knygos rašymo. Pradžiai gal daugiau dėl savęs, kad surašyčiau į vieną krūvą visus dėsningumus, lydėjusius mano giminaičius, o paskui bus matyt...

Taigi.. Ką naujo atradau savo protėvių metrikuose ir ne tik...

1. Tai, kad mano 5 kartos prosenelė Viktorija Gildutytė, gimusi 1802 metais, gimė ne tame pačiame Kikonių kaime (kaip kad anksčiau buvau maniusi), kaip jos vyras, mano 5 kartos prosenelis Domininkas Simonavičius, bet gretimame, už 5-6 kilometrų buvusiame Kėginių kaime.

2. Tai, kad 1837 metai tai pačiai mano prosenelei Viktorijai buvo ypatingų permainų (tiek blogų, tiek gerų) metai. Nuo karštinės tų metų balandžio 1 d. mirus jos vyrui – 40-mečiui Domininkui, po poros dienų mirė ir jauniausias judviejų sūnus Jurgis. Nors tiksliai nežinoma, kiek iš 8 vaikų, kurių jie susilaukė su Domininku, buvo likę gyvi, faktas tas, kad Viktorija su vaikais ir visu ūkiu liko viena... Šeimos paguoda tapo 8 metais už Viktoriją jaunesnis Stanislovas Liaudanskis, kuris po trijų mėnesių, tais pačiais 1837 metais, vedė Viktoriją. Ech, mėgstu visgi laimingas pabaigas... :)

3. Tai, kad Liaudanskių šeima greičiausiai buvo pakankamai artima mano protėvių šeimai, nes Domininko ir Viktorijos vaikų krikštatėvių tarpe įrašyti du krikštatėviais tapę Liaudanskių giminės atstovai – Anelė Liaudanskytė ir Vincentas Liaudanskis.

4. Tai, kad Simonavičiai į Juodžiūnus persikėlė apie 1833 metus. Šiame kaime, įskaitant ir Domininką su Viktorija, gyveno 5 Simonavičių kartos.

5. Tai, kad giminės medyje buvau pražiopsojusi dar tris asmenis – savo senelio Apolinaro pusbrolius – Aloyzą, Rapolą ir Oną Simonavičius – prosenelio Leonardo brolio Petro vaikus. Matomai, per tą gausą vardų, kuriuos bandžiau sudėti į krūvą tuomet, kai piešiau medį, šieji kažkur nusimetė...

6. Tai, kad egzistuoja tokie dalykai, kaip kapinių sąrašai ir internetinės sveitainės, kuriose jie gali būti talpinami... Pvz., kad ir tokia – www.findagrave.com. Tiesa, jūsų būsite laimės kūdikis (kaip, pvz., aš), jei rasite būtent tų kapinių sąrašą, kurios jus domina... Mane šį kartą domino Viešintų kapinėse, kuriose, kaip numaniau, galiu rasti Viešintose gyvenusių savo prosenelių – tėtės mamos tėvų – kapus. Taip ir buvo. Negana to, kad sužinojau jų vardus, įrašuose radau ir jų gimimo bei mirties datas. Taip giminės medį papildė dar du asmenys – Juozas Laurinavičius (1860-1915) ir jo žmona Uršulė Šinkūnaitė (1857-1930). Šiuo radiniu džiaugiausi kaip mažas vaikas, nes radau tikrai netikėtai ir pakankamai neilgai ieškojusi... Aklos vištos ir jai pasitaikiusio grūdo dėsnis – ne kitaip :)

Tam kartui tiek... Visa tai iškapsčiusi supratau, kad apie savo giminę vis dar žinau be galo mažai... Ta proga pasidomėjau ir Kupiškio apylinkių istorija (bent jau tuo, ką pavyko rasti internete) ir panorau susirasti bei įsigyti Vilniaus kupiškėnų klubo leidžiamos knygos „Keliai veda Kupiškin“ visus įmanomus tomus. Tam kartui dėl paskutiniojo šiuo metu esamo – III tomo – jau susitariau su vienu garanoriškai nusiteikusiu kupiškėnu, o kaip bus toliau, pamatysime... Palinkėkite man sėkmės :)

Giminės knygoje jau turiu 17 užpildytų puslapių ir žinau, kad tai viso labo tik pradžia... :) Taigi laukite tolimesnių naujienų...

Nuotraukoje – mano tėtė Šimonių kapinėse, kur palaidoti mano seneliai ir ne vienas senesnės kartos protėvis...