2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

Giminės istorija. Kazimieras ir Milda.

Ar jūs žinote, kaip susikirto jūsų senelių gyvenimo keliai? :) Kilo man čia tokia mintis ištraukti į dienos šviesą senelių susiėjimo į krūvą istorijas, tad pradėjau nuo savo mamos kamantinėjimo apie savo senelius Kazimierą ir Mildą... Gaila tik, kad neturiu nei vienos judviejų nuotraukos, kuria galėčiau iliustruoti šią istoriją...

Iš mano mamos laiško:
„Tiksliai nežinau kaip susipažino mano tėvai, bet mama pasakojo, kad jų kaimai buvo gretimai ir jie susitikdavo šokiuose, dažniausiai gegužinėse, po vasaros darbų. Anksčiau tokia kaip atsitiktinė pažintis nelabai buvo reali, nes kaime visi vieni apie kitus viską susižinodavo, vertindavo tėvus, jų darbštumą, moralę, padėtį kaime. Pagal tai vertindavo ir jų vaikus – jei tai panos, tai jų rimtumą, darbštumą, linksmumą ir t.t. Mama sakė, kad tėtis ją buvo juodai įsimylėjęs, kad ji norėdavo ir su kitais bernais pašokti, tai nusitrenkdavo į tolimiausius kaimus, į gegužines, bet tėtė ją visur atrasdavo, matyt visus kaimus su dviračiu aplėkdavo – mobiliakų tai nebuvo. Mama sakė, kad nebuvo iki ausų Jo įsimylėjus, bet tėtė prie jos kitų bernų tiesiog neprileisdavo. Net po mamos mirties Dalia [mamos sesuo] pasakojo kaip vieną dieną atėjo kažkoks inteligentiškas senukas, pasakė, kad Mildutė buvo Jo didžioji meilė ir sakė norintis padėti gėlių ant jos kapo. Pasisakė esąs gydytojas. O tada mes visos prisiminėm, kaip mama pasakojo apie gydytoją, kuris buvo ją labai įsimylėjęs, o ir mama nebuvusi jam abejinga, bet labai bijojo, kad paprasta mergaitė, be didelio mokslo, nemokės jam įtikti. Kai vieną kartą jam apie tai ir pasakė, tai jis jai atsakė, kad ponia būti bet kada išmoks. Daugiau smulkmenų nepasakojo, bet kai grįžom iš Sibiro, mama jį buvo sutikusi Utenos turguje. Buvo nevedęs, labai gražus ir... girtas, paskui mama sužinojo, kad kai ją išvežė į Sibirą, jis pradėjo gerti. O sutikęs mamai pasakė, kad tikrai jis išgeria, nes be jos jam gyvenimas tapo beprasmis. Tai va kaip buvo...“

Kiek prisimenu iš mamos pasakojimų, tai mama gražiai dainavo, buvo gera šokėja ir turėjo didelį pasisekimą bernų tarpe, bet ji visada sakė, kad taip jau lemta buvo ištekėti už tėvo...“

Štai kaip būna... Ir žinote, kas įdomiausia? Jei gerai pasikapstysite, panašių to meto istorijų rasite ne vieną ir ne dvi...

2011 m. sausio 19 d., trečiadienis

Dar kelios veltos širdys

Pamenate šitas, lygiai prieš du metus (ką pastebėjau tik dabar, besiruošdama rašyti šį įrašą) veltas širdutes? Tai va, turi dabar jos sesutes. Taip seniai ką bevėliau, kad beveik užmiršau visokias vėlimo ir raštų išgavimo subtilybes... O dar žinant tai, kad vilna – toks daiktas, iš kurio dviejų identiškų dalykų nepadarysi, nenuostabu, jog sesutės gavosi ne identiškos savo pirmtakėms... Na bet, tikiuosi, merginai, kurios namuose jos apsigyvens, patiks ir šios...



O čia truputis darbinių vaizdelių :)

2011 m. sausio 18 d., antradienis

Uoj... :)

Na ir ką jūs pasakysit? Gaunu šiandien laišką, kuriame Auksarankė iš „Rankų darbo gyvenimo“ blog'o man perduoda „Stylish Blogger Award“ – stilingo tinklaraštininko apdovanojimą... Na ką, ačiū, ačiū, smagu :)


Nežinau, kiek tas mano tinklaraštis stilingas, bet kad „agniškas“ tai turbūt faktas. Toks jau tas mano stilius... Kartais stilingesnis, kartais visai be stiliaus... :)

Na, o dabar, kaip sakant, „už viską reikia mokėti“ :)) Už šį apdovanojimą – taip pat. Na, o mokestis susideda iš 3 punktų:
I. Turiu apie tai paskelbti savo tinklaraštyje (ką ir darau štai....)
II. Parašyti apie save 7 tikrus ir teisingus dalykus (o, tik duokite man pakalbėti...:))
III. Perduoti šį apdovanojimą 15-kai mano nuomone to vertų tinklaraščių (čia bus sunkiausioji dalis).

Na ką, tai vykdant II punktą, bandau atvirauti... Taip ekspromtu...

1. Esu labai „banguota“ (kūrybine prasme) persona, kurios gyvenime viskas juda savotiška spirale. Kai ateina kokia nors „banga“, ji mane taip pagauna, kad negaliu būti joje puse kojos. Visi kiti reikalai tuomet būna metami į šoną (nesvarbu, kad nepabaigti, už ką paskui save labai graužiu), ir aš toje „bangoje“ dingstu... Kas tai per bangos? Na, pvz., buvo pas mane čia prieš gerus metus tokia frivolite papuošalų banga... Buvo fotografinė banga... Mezgimo banga... Genealoginė banga... Skaitymo ir knisimosi po internetą, ieškant įvairių egzistencinių įdomybių, banga... Piešimo/web banga... Ir pan... Todėl žinokit, jei mane pagaunat visai ant kitos bangos, labai sunku (aišku, įmanoma, bet sunku...) iš manęs „išpešti“ kažką iš kitos temos... Geriau jau apsišarvokite kantrybe ir laukite, kol ratas apsisuks, ir aš vėl užšoksiu ant jums reikiamos bangos. O tada viskas eisis su vėjeliu... :))

2. Negaliu gyventi be 8 valandų miego. Ne-ga-liu. Jei kas atima iš manęs bent vieną valandą, būtinai turiu kuo greičiau už ją atsigriebti. Dienos metu, kitą naktį ar pan. Kitu atveju esu kaip lavonas, vaikštantis ir nuolat jaučiantis savotišką dehidrataciją, pasireiškiančią raudonomis akimis, sudžiūvusiomis lūpomis ir mintimis apie... miegą :D
Šitą gėrį greičiausiai paveldėjau iš mamos, kuri visada grįžusi iš darbo būtinai turėdavo bent valandą nusnūsti, o tada jau galėdavo kaip normalus žmogus vėl kibti į darbus.
Žodžiu, viso to pasekoje labai pavydžiu žmonėms, kurie gali miegoti mažiau.

3. Improvizacija ir inovacija – mano silpnybės. Bet kurioje srityje. Muzika, maistas, rankdarbiai... Kurią čia dieną, beimprovizuodama virtuvėje su čili troškinio receptu, masčiau apie užrašytus receptus ir pagalvojau, kad jie – tarsi harmonijos pagrindai muzikoje, tarsi įvairių technikų pagrindai mene. Kai juos perpranti, imiesi improvizacijos (žinoma, jei improvizacija – tavo stichija)...
Žodžiu, jei norite mane pakankinti, liepkite man ko nors padaryti daugiau nei 2 identiškas kopijas arba liepkite padaryti ką nors lygiai taip, kaip jau kažkieno padaryta, ir jūs pasieksite savo... Iš to išplaukia kitas „punktas“...

4. Esu principinga balta varna ir (bent jau dabar, kai užaugau) tuo didžiuojuosi. :D Negaliu pakęsti ir kiek įmanydama stengiuosi nepasiduoti bandos jausmui. Toks mano maištas. :)) Visi pakvaišę dėl J.Oliverio ar Beatos receptų? Vadinasi, tai ne man, kad ir kaip tai yra „gerai“. Visi skaito kokį nors bestselerį? Na ir tegul. Vat iš principo nepirksiu ir neskaitysiu... :)) Ant bangos – balta spalva? Na ir kas, o man gal salotinė „ant bangos“ (chi chi, kas tik nepamena tų spalvotųjų mano bangų...:) Visi užsiima dekupažu? Uoj ne, ką jūs, ačiū, aš gal palauksiu, kol jis bus nebepopuliarus, ir tada bandysiu... :)) Aišku, išimčių yra, bet tos išimtys paprastai būna susietos su tuo, kad kažkas man tikrai patinka, ir aš kažko imuosi daug anksčiau, nei sužinau, kad tai – bestseleris ar koks kitoks „top'as“.

5. Nemėgstu kalbėti telefonu darbiniais/informaciniais reikalais. Visa tai turbūt susiję su stulbinančiai trumpa mano girdimąja atmintimi. Pirmą kartą tai supratau dirbdama reklamos agentūroje. Tam, kad pakelčiau telefoną ir paskambinčiau kokiam klientui, man prireikdavo... na, plius minus pusvalandžio. Nusiteikimui. :) Rankoje visada turėdavau pieštuką ir popieriaus lapą, kad viską stenografuočiau, ką girdžiu, o ir tai nutikdavo, kad padėjusi ragelį turėdavau netrukus perskambinti ir perklausti: „Atsiprašau, kaip ten jūs sakėte?..“ Nu žiauriai netobula esu tame... :)) Kita vertus, visa tai atsveria sekantis punktas...

6. Dievinu laiškus (tiek „rankinius“, tiek elektroninius). O, čia tai suprantu! Išdėstai viską juodu ant balto, ir ramu. Nei užmirši, nei praleisi ką... Žodžiu, geriau 10 laiškų nei vienas telefoninis skambutis. Aš rimtai. Be to, rašyti laiškus nepaprastai mėgstu.

7. Na, o dabar dar kas liko, trumpai: mėgstu vienatvę, nemėgstu švęsti gimtadienių, šunis skirstau į dvi kategorijas: „nepatinka“ ir „labai nepatinka“, nemėgstu/negeriu kavos (o jei kokiu išskirtiniu atveju geriu, tai joje turi būti labai daug pieno, labai daug cukraus – na, kad kavos praktiškai nesijaustų :)), geriausi pusryčiai – praktiškai niekuomet nesusnibostanti grikių košė, darbingiausias metas – vėlus vakaras, pereinantis į naktį (nes būna sunku atsitraukti nuo ko nors, jei jau pradedi), nepaprastai mėgstu viską archyvuoti (sudėlioti į lentynėles) – gimines, nuotraukas, informaciją; nefunkcionalių daiktų aplink mane turi būti kiek įmanoma mažiau, mėgstu ryškias grynas spalvas ir spalvinius kontrastus, sunkiausias dalykas gyvenime – ką nors pradėti. Bet jei jau pradedu, tai važiuoju nesustodama... :)

Na, gal tiek tam kartui... :)

III dalis. 15 tinklaraščių... Nagi, pabandykim. Pagal abėcėlę, kad nebūtų nuskriaustų... :) 

Agnužės veltinis – Nors asmeniškai nepažįstamos, bet bendravardės ir „kibernetiškai“ pažįstamos merginos tinklaraštis. Mano silpnybės veltiniui (ir ne tik) išraiška :)
Austėjos blog'as – Na kaip nesenksi to, ką daro tavo klasiokai..? :) Būtų tiesiog nepadoru...
Baby-gadget – smagios smulkmenos vaikams ir ne tik :)
Bure-bure – sentimentai veltiniui...
Digma – nesinori užmiršti interjero...
Foto pastelė – kai pasiilgstu jaukumo...
IRRI style – kūrybingos, išradingos, kruopščios merginos tinklaraštis. Virtuvė ir nuostabūs rankdarbiai. Užsukite ir patys suprasite.
Jogos mityba – stilingai apie kiek kitokį maistą...
Kokonas. Visi ten rašantys, mano galva, yra neapsakomai stilingi. O dar ir pažįstami, nuolat įkvepiantys visokioms mintims :)
Mezgyklėlė – visada užsuku pasigėrėti iniciatyva ;)
Sentimentai – pati stilingiausia fotografija. Tiesiog myliu Šarūnės stilių.
Skanus gyvenimas – paprastai bet ne prastai apie tradicinę lietuvišką virtuvę... (ten gyvena labai skanūs purūs blynai, kuriuos laaabai pamėgau...)
Vaiko kambarys – mano durys į vaikystę :)
Vilte felt – tyliai žaviuosi šiuo veltiniu...
100 dienų avantiūra Azijoje – pašėlusiai stilingos porelės tinklapis. Vienos pažįstamos atsiųsta nuoroda į jį taip užkabino, kad per vieną dieną perskaičiau visą dienoraštį nuo-iki. Nuo tada seku iš paskos, kur ten, kada ir kaip jie keliauja :)

Na va, kaip ir viskas tam kartui :)
Priminė kažkaip visas šitas reikalas mokyklos laikais gajų „perduok kitam, tik ne man“. Smaguma... :)

2011 m. sausio 17 d., pirmadienis

Reabilitacija...

Gavau į savo el. pašto dėžutę nuostabių minčių kratinuką (ačiū Violetai ;), kuris, manau, ne vienam gali padėti reabilituotis šaltą, niūrią žiemos dieną (ir ne tik), praėjus visoms sausio 13-osioms, ar šiaip užklupus depresijai/liūdesiui/nevilčiai/sielvartui/ilgesiui...

Bežiūrinėdama šias skaidres pagalvojau, ar ne puiku būtų, jei vietoj didžiulių bilbordų, ant kiekvieno kampo siūlančių pirkti/vartoti/pavydėti/piktintis, būtų plakatai su štai tokiais vaizdais ir mintimis... Manau, lietuviams būtų labai nebloga atgaiva nuo visų depresinių/krizinių nuotaikų... :)

Geros reabilitazijos, brangieji... ;)
































2011 m. sausio 13 d., ketvirtadienis

Sausio tryliktoji. Norėjom kaip geriau...

Nuo pat ryto byra ašaros. O viduje toks daugialypis jausmas – kodėl, mums, lietuviams, norintiems, kad gautųsi geriau, vis gaunasi taip, kaip visada?.. Galvoju apie tai, kas nutiko mūsų tautai tą naktį ir visus šiuos 20 metų po jos. Kur pametėm tą kelią? Kodėl visi pasukom tarsi skirtingomis kryptimis, o dabar štai blaškomės, tarsi ieškodami vieni kitų, su didžiuliu klaustuku akyse: „Kodėl?“ Ir kas turėtų nutikti TOKIO, kad lietuviai pagaliau imtųsi ne griovimo, o savo valstybės statymo?..

Foto iš www.xxiamzius.lt

2011 m. sausio 4 d., antradienis

Apie baltus užtrauktukus...

Gavau per praėjusį gimtadienį dovanų knygą – B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Kadangi bangomis pas mane ne tik fotografija, rankdarbiai, bet ir knygų skaitymas, tai teko laukti tos bangos, kuri įgalintų pasiimti šią knygą į rankas. Sulaukiau. Ir pakankamai skaniai (su kai kuriomis išimtimis) perkrimtau. Turiu prisipažinti, kad pirmieji puslapiai, tarsi žadėję popigį, kiek vulgarokais elementais „praturtintą“ romaną, ne itin patraukė. Į priekį vedė tik įdomi draugės, dovanojusios šią knygą, intriga – ji, skaitydama ją, dažnai paglavodavo apie mane. Ir vėliau supratau, kodėl...

Įtariu, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, turės skirtingą požiūrį į ją... Man, kaip jau minėjau, kliuvo vulgariais pasirodę intarpai, kuriuos norėdavosi kuo greičiau perversti. Kitaip tariant, jie mane grąžindavo prie minties, kuri paskutinį kartą  buvo užklupusi skaitant L.S.Černiauskaitės „Kambarys jazmino krūme“. Tąkart galvojau: Na negi nebeįmanoma šiais laikais parašyti knygos, kurioje nebūtų tokių dalykų?..

Apart šio, mano skoniui neįtinkančio motyvo, turiu pasakyti, kad knyga patiko. Labiausiai – ten, kur sutapo mano ir autorės požiūriai į tuos „baltus užtrauktukus“ – tas amerikietiškas šypsenas ir jas supančią sistemą. Skaičiau, linksėjau galva ir negalėjau pridurti nieko... Ir vis galvojau: jei bent vienas iš dešimties tūkstančio emigravusių parašytų po panašią knygą, tai gal ir emigravusių būtų ne vienu tūkstančiu mažiau... Tik štai paskutinis knygos skyrius pasirodė visai bereikalingas, tarsi viską sugadinantis – tarsi bandymas pasiteisinti, tarsi koks subraukytas juodraštis, kuriame nėra nei tvarkos, nei istorijos, nei apskritai – prasmės. Kita vertus, ar daug dar kas šiame gyvenime turi prasmę?..

Na, o tęsiant apie tuos baltus užtrauktukus, labai tikiuosi, kad jau greitai, ne už kalnų tie metai, kai galėsim ir mes sprukti iš užtrauktukų šalies, kurioje žolė anaiptol ne žalesnė, o dargi nupurkšta įvairiausio plauko pesticidais/herbicidais/kt. nuodais (neduokdie kokia piktžolė išaugs tarp iki koktumo puoselėjamos žolytės), dėl ko mamos bijo savo vaikus išleisti į kiemą, kad šie, savo smalsumo apimti nesugalvotų tos žolės pačiupinėti, o paskui dar ir susikišti savo pirštų sau į burną, taip godžiai absorbuojančią neragautą „gamtos“ „mineralų“ mišinį...
Sprukti iš šalies, kur atitraukti užtrauktukai byloja apie didžiulę toleranciją, bet vos jie užsitraukia, supranti visa tai esant gera priedanga nesuvokiamo masto korupcijai, manipuliacijai, apgaulei ir masiniam genocidui. Kalbu, žinoma, ne apie paprastus, manipuliavimo mechanizme įstrigusius gyventojus, bet apie tuos, kurie visa tai valdo...

Aišku, yra ir čia to, ką parsivešiu kaip savo gyvenimišką patirtį ir, žiūrėk, gal ateis laikas, kai atsisėdusi ir pati kurpsiu kažką panašaus į baltų užtrauktų istoriją, tik gražiai įpakuotą į keturias sienas. Internetu, tarsi gyvybiškai svarbia virkštele, sujungtas su Lietuva. Kaip ir visos, įtariu, emigrantų rašytos knygos, ji bus su patriotiškumo (kurio sąvoką supranti tik išvykęs iš tėvynės) prieskoniais, su dalele cinizmo ir... vilties...

O pabaigai keletas citatų iš „baltų užtrauktukų“, kurias net pasibraukiau skaitydama...

„Amerika – ne verkšlenantiems. Skraidančios duonos šalis nemėgsta pažeme ropojančių. Čia visi privalo šypsotis, lyg nuolatos patirtų skrydžio malonumą. Tai kas, kad kojos po šūdą braido. Šypsena – tavo skydas ir tavo galimybė iš to šūdo išbristi.“

„Laima neturi mašinos, reikia savanorių, kas ją galėtų vežioti. Amerikietis jaučia pareigą pasisiūlyti. Siūlosi, vežioja. Bet viena kolegė staiga neiškentusi ima ir paklausia:
– O kodėl tu neturi mašinos? Ar tavo valdžia, na valstybė, tau neleidžia jos turėti?

Praėjo beveik dvidešimt metų, ar mano valstybė ir toliau „neleidžia“ man turėti mašinos, valgyti sveiką, ekologišką maistą, gyventi padoriame rajone? Juk Lietuvoje garaže stovi visai nebloga Tojota, o Kalvarijų turguje maistas, ko gero, dar natūralesnis nei Ričardo siūlomose parduotuvėse ir jau tikrai pigesnis... Rinkis, Laimute, rinkis...“

„Dar blogiau jautėsi Marius. Aš gal šiek tiek apsipratau, o jis net ir apsiprast negalėjo. jis gyveno visą laiką Lietuva, – tokia, kokią ją paliko, vietomis, kuriose buvo. Tokių žmonių, kuriems Amerika būtų suteikusi visas galimybes išsilavinti, prakusti, kurie čia suklestėjo, – nepažįstu. Gal kam čia ir buvo labai gerai, bet turbūt tokiems suskaičiuoti užtektų vienos rankos pirštų. Mane tik juokas ima, kai kas giriasi... Tai, kad čia žmgus laisvas, niekas jo nepersekioja, yra labai gerai. O valdžia... Kad ir kur, ir kokia ji būtų, į ją visuomet sulenda sukčiai. Kad ir dabartinio Čikagos burmistro aferos... Man visai neįdomu, kas išrenkamas į valdžią, manęs tai neliečia, man jie visi yra JIE. Tas pats ir Lietuvoje.“

Dvigubi foto žaidimai

Kasmet viename tokiame forume vyksta taip vadinamas „double-ekspo“ žaidimas, kurio esmė labai paprasta: pasiimi fotojuostelę, nustatai ISO ant dvigubai didesnio skaičiaus ir išpleškini. Tai padaręs, atvynioji atgal juostelę ir siunti ją kažkam kitam, kuris, taip pat pasikeitęs ISO nustatymus, išfotografuoja tą juostelę dar kartą. Taip kadrai persikloja ir, jei pasiseka, gaunasi visai įdomus rezultatas...

Žodžiu, taip nutiko, kad savo išfotografuotą juostelę teko siųsti vienai merginai į Kupiškį, kuri šiandien atsiuntė ir mudviejų sukurptą rezultatą... Pavadinimai, jei ką, mano interpretacija :)

1. Atsargiai, šalta.

2. Už viską reikia mokėti.

3. Viltis visada yra (atkreipkite dėmesį į užrašą ratuke).

4. Dainuojančios pušys

5. Op!

6. Žydinti pelkė

7. Amerikietiškų ir lietuviškų namukų ypatumai...

8. Namų ilgesys...

9. Atspindys uždengtame šulinyje.

10. Rudeninis šunelio sapnas.

11. Šiapus ir anapus.

12. Apšerkšnijęs laikas.