2009 m. balandžio 30 d., ketvirtadienis

Kai norisi čia ir dabar :)

Turiu tokį baisiai blogą įprotį... Bandyti apsikirpti pati... :D
Iš anksto žinau, kad rezultatas nebus geras, tačiau ateina akimirka, kad taip rankos ima niežtėti, taip nebegaliu žiūrėti į save veidrodyje, kad norisi tiesiog čia ir dabar griebti žirkles bei padaryti kažką, net nebesvarbu, ką... :))

Tai va, taip prieš savaitę „pasitvarkiau“ sau plaukus, kad jau tikrai nebeliko nieko kito, kaip tik važiuoti pas kirpėją... :D O žinot, kaip baisu yra važiuoti taip „prisidirbus“? :)))

Bet va, mergina, kurios vaikus prieš porą dienų fotografau, yra kaip tik kirpėja, tad su ja nesunkiai sutarėm, kad mane apkirps :)

Grįžau iš jos šiandien namo, pasižiūrėjau į veidrodį ir... visai patiko ;) Viskas, dabar tikrai pasižadėjau sau, kad nebekelsiu prieš save rankos su žirklėmis :D



2009 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Fotografuojame toliau

Toliau fotorafuoju Čikagoje gyvenančių lietuvaičių vaikus :)
Šį kartą – penkiametė mergaitė ir jos vienerių metų nenustygstantis vietoje broliukas :)









2009 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Oranžinė kaitra

Na va, svečių laikas baigėsi, grįžtam prie įprastinių darbų :)
Ši kartą – vasariškai kaitrus, ryškus, va toks va:
















2009 m. balandžio 21 d., antradienis

Svečias

Na va, turėjom svečių iš Lietuvos – užsukęs kelios dienoms buvo mano mamos buvęs bendradarbis, sugalvojęs pamatyti Ameriką. Čikaga buvo jau paskutinė jo stotelė po Majamio, Niujorko ir Atlantos Sičio, tad mes buvom tie, kurie išlydėjom jį atgal į Lietuvą...

Kas pamenat pernykštę mūsų viešnią iš Rusijos, gyvenusią pas mus tris savaites, turbūt suprasite, kad po to atvejo bet kokie svečiai dabar yra tiesiog... auksiniai :) Ir iš tiesų nebežinau, ar čia būtent dėl tos patirties, ar nepriklausomai nuo jos, bet šįkart mes visi labai smagiai kartu praleidom laiką. Va ką reiškia, kai pripranti būti svetingas ir gali nesunkiai atsižvelgti į visus svečio norus. Gal todėl išsiskyrus buvo patenkinti visi – tiek svečias, tiek mes, džiaugdamiesi, kad viskas buvo taip puiku :)

Šiandien manęs viena draugė elektroniniame laiške paklausė, ar skiriasi kuo svečių priėmimas Lietuvoje ir čia, kai esi ne savo šalyje. Iš tiesų tai skiriasi. Ir skiriasi daugiausiai dėl to, kad pats juk šioje šalyje esi svečias, kuris nepažįsta vietinių gatvelių nuo pat vaikystės, nežino apylinkių istorijos ar šiaip kokių įdomių smulkmenų. Todėl kiekvieno svečio priėmimas gaunasi tarsi savotiška ekskursija į daugiau ar mažiau pažįstamas vietas ir mums patiems :)

Bet va, svečias išvažiavo, mes vėl grįžtam į rutiną, lauksim kokių nors svečių kitą kartą :)

Nuotraukoje – svečias prie labai jam patikusio Dariaus paveikslo su gervėmis, kabančio mūsų svetainėje :)

2009 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Mano darželis

Pasikapstyti po prisiminimus mane ir vėl įkvėpė Austėjos dienoraščio įrašas...
Šį kartą grįžtu į tas vaikystės dienas, kurios prabėgo darželyje...

Į lopšelį, kiek žinau iš mamos pasakojimų, buvau atiduota gan anksti - 8 ar 9 mėnėsių. Tai buvo lopšelis Lazdynuose, kurio, aišku, nepamenu. Kai persikraustėme į Senamiestį, man buvo dveji, o pirmasis mano lankytas darželis buvo Trakų gatvėje, dideliais arkiniais langais, bet iš jo irgi labai mažai ką tepamenu – po keleto mėnesių darželis užsidarė remontui, ir aš perėjau į kitą – naujai pastatytą, kurį prisimenu nuo pat pirmos apsilankymo dienos, nuo pat paradinių durų iki pat grupės tualetų...

Man buvo ketveri. Pirmą dieną atėjusi į grupę nenorėjau joje pasilikti – nieko nepažinojau, buvo labai nedrąsu, ir kai tėtė pasakė, kad turėsiu čia pasilikti, pradėjau verkti, sakydama, kad nenoriu. Tačiau padėtį išgelbėjo darželio auklėtoja, pasakiusi man, kad neturėčiau nieko bijoti, nes vilkų čia nėra, o visi vaikai labai draugiški. Ir aš pasilikau...


Tada tai buvo darželis Nr.48. Dabar jis pavadintas „Krivūlės“ vardu. Per tris metus, kuriuos ten praleidau, prisirinkau tikrai nemažai prisiminimų... Visų pirma pamenu tris dviaukščius darželio pastato korpusus, ant kurių stogų kartais eidavom žaisti ir važinėtis triratukais... Tai buvo tikrai novatoriškas tų laikų architektūros sprendimas, kuris padėdavo mums praleisti daug daugiau laiko lauke net ir tuomet, kai darželio kieme pavasarį būdavo šlapia...

Atėjus į darželį mus visuomet pasitikdavo pusryčiai. Buvau valgi mergina, todėl visuomet suvalgydavau viską, kas būdavo lėkštėje, net ir jei nelabai patikdavo vienas ar kitas patiekalas – tiesiog taip buvau auklėjama. Tik „kliuvinius“, tokius kaip tarybinės manų košės ne iki galo išmaišyti gumuliukai ar graimas ant kakavos, palikdavau lėkštės šone... :)
Po pusryčių turėdavome laisvą pusvalandį, per kurį žaisdavome kas sau, o paskui būdavo vienokia ar kitokia pamokėlė, kur lipdydavom, piešdavom, mokėmės kitų panašių dalykėlių. Paskui eidavom į lauką, jei oras būdavo tinkamas, ir ten būdavom iki pietų. Ant sienos kabėdavo grafikas, pagal kurį dviese su kažkuriuo iš grupės draugų prieš pietus turėdavom padėti šeimininkėlei padengti stalus. Oooo, kokia jau tada tarp mūsų būdavo vienas kito papirkinėjimo sistema, idant tie, kurie dengia stalus, į atitinkamą vietą padėtų puodelį su „mergaitišku“ ar „berniukišku“ paveikslėliu :) Pešdavomės dėl tų puodelių kaip turi būti... Juk „ne lygis“ mergaitei gerti iš puodelio, ant kurio mėlynu kontūru nupiešti du berniukai... po pietų lygiai taip pat turėdavom padėti sutvarkyti stalus. O tada – miegot... Nors daugelis mano dabartinių draugų dienos miegą prisimena kaip siaubą baubą, man patikdavo ši rutinos dalis. Ar todėl, kad „miegamasis“ buvo gana jaukus, ar todėl, kad iš miegamojo buvo langas į pagrindinį kambarį, kuriame sėdėdavo auklėtoja ir viską matydavo, mes visi sėkmingai miegodavom... Gal dar veikė ir tas faktorius, kad jei kuriam vaikui nepavykdavo užmigti, jam būdavo leidžiama atsikelti, ateiti į bendrą kambarį ir užsiimti kuo nors, su viena sąlyga – jis tai turi daryti tyliai, kad nepažadintų miegančiųjų. Aš miegodavau kietai, todėl atsikėlusi dažnai rasdavau jau pusę grupės vaikų pabudusių ir žaidžiančių... Laikas po pietų būdavo pats smagiausias, nes tuomet galėdavom užsiimti tuo, kas kam labiausiai patinka. Nepamenu, kiek kokių žaidimų pas mus ten būdavo, nes aš PASTOVIAI būdavau įlindusi į spalvinimo knygeles. Galėdavau, regis, viską už tai atiduoti :D Turėjau tokią draugę Žydrę, kurios dėdė iš Vokietijos prisiųsdavo storiausių spalvinimo knygelių... Įsivaizduojat, kokia laimė būdavo, kai man būdavo leidžiama jai padėti jas spalvinti?.. Ir tik todėl, kad aš mokėjau spalvinti „neišeinant iš kraštų“... :))
Paskui būdavo pavakariai, po kurių aš, kaip gyvenanti netoli darželio, eidavau namo – pradžioje, kaip neseniai išsiaiškinau, lydima brolio, kiek vėliau – savarankiškai viena pati. Kai pagalvoji, saugūs laikai buvo...

Darželyje buvo ir mano pirmoji vaikiška „meilė“ – Martynas... :) Lankydavausi pas jį svečiuose, o kartais ir jis pas mane net savaitgaliais, mat gyvenom netoliese vienas nuo kito. Dar ir dabar, praeinant pro namą, kuriame jis gyveno, sukyla sentimentai :) Buvau iš tų mergaičių, kurias jis saugojo nuo kitų berniukų „zbitkų“, tokių, kaip vabalų kaišiojimas už apykaklių ir pan... Bet baigėsi darželio laikai, baigėsi ir ta darželinė meilė, likusi tik bendroje tradicinėje išleistuvių fotografijoje :)) Mūsų keliai išsiskyrė, ir nieko apie jį daugiau negirdėjau...

Geros buvo ir mūsų auklėtojos. Ypač viena – ta, kuri mane, pirmą dieną atėjusią, padrąsino pasilikti. Tai buvo auklėtoja Aldona, gyvenusi toje pačioje gatvėje, kaip ir aš, turėjusi pora metų už mane vyresnę dukrą Irmą. Nepamenu konkrečiai, kuo pasireiškė tos auklėtojos gerumas, tik pamenu, kad ji visuomet būdavo šalia, kai reikėdavo pagalbos, bet niekuomet netrukdydavo, kai mums jos nereikėdavo... Dar buvo auklėtoja, su kuria darydavome įvairius darbelius, ir ja žavėjausi, galvodama, iš kur ji tiek visko moka – tai gėlytes lankstyti iš popieriaus juostelių, tai atverčiamą atvirutę širdelės formos padaryti, tai karolius iš blizgančių žurnalų viršelių susisukti... Vasaromis, kai išvažiuodavau pas tetą į Rokiškį, labai daug jos išmokytų dalykų dar ir vėliau vis prisiminusi darydavau...

Kadangi dar ilgai gyvenau senamiestyje, dažnai praeidavau pro savo darželį, prisiminidama vienas ar kitas ten praleistas dienas, besiritusias per rudenius, žiemas ir pavasarius... Geras buvo mano darželis...

P.S. va čia tokia tų laikų „tradicinė darželinė“ nuotrauka :))

2009 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Portretas Nr. Šarūnė ir „Sentimentai”

Su Šarune susipažinau... darbe.
Tuomet, kai išvažiavau į Daniją, mano darbdavė į mano vietą priėmė jauną kūrybingą merginą, kuri, pasirodo, atėjo iš tos kompanijos, kurioje dirbo mano brolis... Nežinau, ar būtent tas faktas, ar kažkas kito privertė mus gan greitai susibičiuliauti :) O ir viršininkė mus abi vis tai vienur, tai kitur pasiųsdavo kokios užduoties atlikti... Po kiek laiko iš to darbo išėjo ji, paskui išėjau ir aš, išvažiavusi į Londoną... Tačiau vis kažkaip susirašydavom, sukontaktuodavom, o pernai bekeliaujant Šarūnei po JAV, net ir susitikom Čikagoje. :)

Man Šarūnė – tai tarsi tam tikros rūšies perlas, kurio vertę žino ne visi, bet tik tie, kuriems reikia. Daugelis jos sugebėjimų mane verčia iš koto ir tikrai žavi. Du didžiausi jos talentai, su kuriais susidūriau – tai kulinariniai sugebėjimai ir fotografija. Nors tiesiogiai jos kulinarinių šedevrų teko ragauti vos... vieną (tai buvo kažkokia nepaprastai gardi ir tikrai nepakartojama arbata), tačiau apie visus kitus jos šedevrus virtuvėje sužinau iš kitų šaltinių (pvz., iš internetinio dienoraščio „Kokonas“) ir tai žavi nemažiau :)

Tačiau kitas jos talentas, nepaprastai mane „vežantis“, yra jos fotografija ir tas mokėjimas perteikti akimirkos gylį: jos kvapą, jos nuotaiką, jos trukmę, jos charakterį... Lengvumas, savita elegancija spalvose ir proporcijose, regis paprasti, o kartu savotiškai nerealūs rakursai, momento trapumas, visumos ir detalių žaismas – visa tai mano akimis žiūrint – jos braižas.

O rašau apie Šarūnę šiandien todėl, kad ji, kurį laiką dirbusi įvairiose srityse, vis negalėjo atsidėti VIEN fotografijai, apie ką gan seniai svajojo... Šiandien ji bando vytis šią savo svajonę ir kviečia jus pasinaudoti jos paslaugomis, jei norėtumėte užfiksuoti fotografijoje save, savo namų jaukumą, savo artimųjų ryšį su jumis ar jus lydinčius gyvenimo momentus – didesnes bei mažesnes šventes...

Keletą savo darbų ji įdėjo į naujai pradėtą rašyti dienoraštį pavadinimu „Sentimentai“, jame parašiusi:
„Fotografijos - SENTIMENTŲ “sandėliukai”, kur laikomi veidai, jausmai, vaizdai, net kvapai.“
Taigi kviečiu užsukti pas ją, susipažinti su ja bei jos darbais, o progai pasitaikius, pasitekti ją į pagalbą papildant savo sentimentų „sandėliukus“ :)

P.S. Tiesa, pamiršau paminėti, kad šie du Šarūnės talentai susitinka tada, kai Šarūnė fotografuoja maistą... Mmmm... Pačias nuotraukas norisi suvalgyti... :)

Su kuo valgomos Velykos?

Vaikystėje man Velykos būdavo iš tų švenčių, kurių laukdavau mažiausiai. Tas ankstyvas kėlimasis į bažnyčią, stovėjimas šąlančiomis kojomis bažnyčios kieme (nes viduje būdavo minia žmonių, ir ten pakliūti būdavo be šansų) ir dar nevalgius, tikrai nekeldavo jokių šventinių nuotaikų. Grįždavom sušalę, kartais dar ir apsnigti, todėl norėdavosi kuo greičiau sėst prie stalo, pavalgyt, išgert šiltos arbatos...

Pavalgydavom, sudaužydavom kiaušinius, taip ir prabėgdavo Velykos. Tik va margint kiaušinius patikdavo... Dažnai šeštadienio vakarą svogūnų lukštais nudažydavom kiaušinius plius minus vienspalviai, o sekmadienį mėgdavom juos visaip kaip raižyti – toks kiaušinių marginimas buvo populiariausias mūsų namuose...

Prieš savaitę užėjau į parduotuvę išsirinkti velykinių atvirukų (kurių taip niekam ir neišsiunčiau). Deja, neradau nei vieno, kuris man būtų patikęs. Visi tie iš nežinia kur atsiradę zuikiai, vietoj vištų staiga pradėję dėti kiaušinius, saldžiai žvelgė į mane, o aš nežvelgiau į juos... Todėl nusipirkau visai nevelykinių atvirukų – tiesiog gražių atvirukų su įdomiai nutapytomis gėlėmis... O Velykų simboliu tapę kiaušiniai taip ir liko gulėti parduotuvės lentynose, kuriose juos toliau liko perėti zuikiai...

Suprantu, kad Lietuvoje, kur į pagonybę savu laiku įsibrovė katalikybė, kiaušiniai buvo marginami nuo senovės. Tai buvo kaip pavasario, gyvybės, visatos cikliškumo simbolis, tapęs pavasario lygiadienio šventės dalimi... Kai visa tai susikergė su iš rytų atkeliavusia Pascha, šalia kiaušinių atsirado avinėlio simbolis. Bet kaip tas avinėlis virto zuikiu, tiesą pasakius, nežinau. O jei tai – du atskiri personažai, tada iš viso nesuprantu, prie ko čia tas zuikis. Galiu tik įtarti, jog prie to paties, kaip ir Kalėdų senelis prie Kalėdų, kuris buvos išgalvotas tam, kad komercija turėtų iš esmės jokios prasmės neturinčią ašį, apie kurią galėtų suktis visas vartotojiškumo mechanizmas...

Tuo tarpu avinėlio aukojimas žydų švenčiamos Paschos metu buvo kaip priminimas apie Egipto priespaudos metu Dievo įvykdytą „perėjimą“. Dar kitaip visa tai buvo vadinama „Perėjimo švente“. Kasmet būdavo išrenkamas pats geriausias ėriukas aukojimui. Vienos tokios šventės metu Poncijus Pilotas nukryžiavo Jėzų Kristų. Taip buvo paaukotas Dievo išrinktasis „ėriukas“, paaukotas jau nebe vien už žydų tautos, bet taip pat ir už visų kitų žmonių nuodėmes. Praėjus trims dienoms po Paschos, įvyksta Kristaus prisikėlimas, kaip garantas ateinančioms tikinčiųjų kartoms apie mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Iš čia ir kyla pagrindinės krikščionių tikinčiųjų šventės – Velykų – šaknys. Todėl žvelgiant į visa tai, man Velykos – vilties šventė. Todėl sveikindama su Velykomis visus, kurie skaito šį mano dienoraštį, ir noriu palinkėti dvasinės gyvybės, šviesos ir vilties!

2009 m. balandžio 9 d., ketvirtadienis

Mielas Dienorašti...

Kai teatre rašėm dienoraštį, labai mėgo vienas iš mūsų įrašyti kokį įrašą, prasidedantį būtent taip... Tai pagalvojau, kad ir man labai į temą šbrūkštelt šiandien pradedant būtent nuo to... Taigi.

Mielas Dienorašti,
Kadangi daug darbų šiandien susikaupė, tai nelabai turiu kada prisėsti ir ką tau geresnio parašyti, o tavo skaitytojams duoti paskaityti. Artėja Velykos, apie kurias, tikiuosi, rasiu laiko dar kada parašyti, o šiandien tuo tarpu reikia susitvarkyti namus (nes jau baigiu pamiršti, kada juos paskutinį kartą „iš pagrindų“ tvarkiau), taip pat reikia suskubti išvirti sriubą ir pasiruošti iš anksto vakarienei, paskui reikia aplėkti keletą parduotuvių, kurios seniai laukia mano dėmesio, o galiausiai nuvažiuoti iš darbo pasiimti savo vyrą, nes štai prabėgo savaitė, kurios metu buvau pasigrobusi automobilį (pirmą kartą per šiuos pusantrų metų, kai esu JAV), mat Darius visą savaitę budėjo darbe ir visą savaitę buvau viena namuose. Taigi, atgaivinau savo vairavimo įgūdžius, kurie, pridėjus dar du metus, praleistus DB (su tuo atbuliniu eismu), jau buvo gerokai prigesę... Bet atgaivinau gan sėkmingai, avarinių situacijų nesukėliau, pati į jokias iš jų irgi nepakliuvau, žodžiu, viskas gerai...

Gerai ir tai, kad orai po truputį šyla, saulutė, nors nelabai dar kaitri, bet jau visai smagiai šildo, todėl pratinuosi rytais išeiti prajudinti savo sustingusius nuo sėdėjimo kaulus, nors tai, turiu pripažinti, pavyksta ne kasdien :)

Tai va, mielas dienorašti, šiandien tam kartui atsisveikinu, lekiu įgyvendinti savo dienos plano.
Geros dienos.

Tavo rašytoja - ag.

2009 m. balandžio 7 d., antradienis

Nes taip... dera...

Ar jums nebūna taip, kad kažko nenorit daryti, bet darot, nes žinot, kaip taip elgtis tiesiog dera..?

Dažnai susiduriu su tokiomis vidinėmis kovomis, kur taip norisi kartais nieko niekam nedaryt, sėdėt sau patogiai ant sofkutės ir tenkinti tik savo poreikius... Bet kaip patogiai ant tos sofkutės besėdėtum, viduje sukrunta dvasia, ir priverčia pajudinti pirštą dėl ko nors kito. Nenoriai galbūt tą pirštą judini, bet finale palieka taip gera, kad kažkam padėjai, kad nugalėjai savo apkerpėjusias mintis, kad suteikei kažkam džiaugsmo... Ech, tos vidinės kovos :) Bet taip smagu kartais pasijust nugalėtoju pačiam prieš save...

2009 m. balandžio 4 d., šeštadienis

Vasara artėja...

Nusipirkau naują vasarinę suknelę. Netradiciškai sau – rožinės spalvos. Kažkaip tiesiog akis užkliuvo už jos ir negalėjau atsitraukt... O aksesuarų, aišku, tokiai spalvai pas mane nerasta... Tai ką - tradiciškai pasidariau tokį va mergaitiškai gėlėtą papuošaliuką :)


2009 m. balandžio 3 d., penktadienis

Ar žinote, kad...

„...kiaušinių lukštų cheminė sudėtis beveik sutampa su žmogaus chemine kaulų bei dantų sudėtimi. Kiaušinių lukštuose yra visų žmogaus organizmui reikalingų mikroelementų: cinko, fluoro, fosforo, geležies, mangano, molibdeno, titnago, vario...“?
Kaip suprantate, ir vėl „užsiroviau“ ant straipsnio, susijusio su sveikata :) Šįkart jis – apie kiaušinius ir kiaušinių lukštus, pavadinimu „Kiaušiniai ir jų gydomosios paslaptys“.

Kad vištoms duodami lesti savi kiaušinių lukštai, žinojau seniai, bet kad žmonės valgytų juos, tai nors ir buvau girdėjusi viena ausim, bet niekada per daug į tai nesigilinau. Bet va, nuo tada, kai sužinojau, kad mano organizmas sunkiai pasisavina kalcį, po truputį vis pradėjau domėtis, kokiais gi būdais tada jį vartoti, kad jis galėtų būti man naudingas... Ir va, štai jums atsakymas :)

Dar keletas straipsnių apie kiaušinius ir jų lukštus:
Kiaušinio lukštas – kalcio šaltinis
Apie vištos kiaušinį
Naudingi ir lukštai

2009 m. balandžio 2 d., ketvirtadienis

Portretas Nr. Mano teta ir vaikystė Rokiškyje

Šiandien mano teta, vyriausioji tėtės sesuo, švenčia 85-metį... Todėl šiandien neatsitiktinai apie ją...


Tai – žmogus, kurį drąsiai galėčiau pavadinti antrąja savo mama, nors pagal amžių ji galėtų laisvai būti mano močiute, pakeitusia abi mano tikrąsias močiutes, mirusias ankstyvoje mano vaikystėje... Kadangi ji su savo vyru savų vaikų neturėjo, buvau jiems tarsi dukra, kurios atvažiavimo kiekvieną vasarą (o kartais ir per žiemos atostogas) jie laukdavo su didžiuliu nekantrumu. Pirmoji vasara pas juos prabėgo man tebūnant šešerių, kai atostogavom kartu su broliu, na o paskui atostogų pas juos į Rokiškį važiuodavau viena – tol, kol pabaigiau mokyklą, o kartu baigėsi ir ilgosios mokyklinės vasaros... Pamenu, įsodindavo tėvai į autobusą Vilniuje, o po trijų su puse valandų jau būdavau pasitikta Rokiškio autobusų stotyje. Tradicinės stotelės pakeliui buvo visuomet tos pačios: Molėtai, Utena, Svėdasai, Kamajai, Rokiškis... Ir atgal: Kamajai, Svėdasai, Utena, Molėtai, Vilnius... Tik grįždavau visuomet daug apvalesnė, kaip kad mama sakydavo, „atsiganiusi“. O ir lauktuvių visada man pridėdavo įvairiausių gėrybių, priklausomai nuo to, kuriuo metu važiuodavau namo: su manimi kartu autobuse kratydavosi tai krepšelis braškių, tai keli tuzinai savų vištų kiaušinių, tai kibirėlis serbentų, agrastų, jau nekalbant apie tai, kad į atskirą dėžutę buvo pridedama įvairiausių uogienių, džiovintų prieskonių iš savo daržo ir pan... Todėl ir Vilniuje būdavau visuomet pasitinkama – vienai su visu kuo pareiti nuo autobusų stoties būdavo be šansų :) O juk ant peties visuomet dar ir smuikas kabėdavo.

Beje, tetos, kuri visą gyvenimą dirbo mokykloje vokiečių kalbos mokytoja, disciplina privertė mane pamilti ir savo instrumentą: pradžioje taip nenoriai privalėjusi kiekvieną mielą dieną skirti bent po valandą savo atostoginių dienų tam „smuiko kankinimui“, ilgainiui pradėjau nepaprastai džiaugtis, turėdama tą rytinį laiką, skirtą tam ir niekam kitam. Žinojau, kad to laiko niekas iš manęs neatims, kad jo metu niekas manęs netrukdys...

Disciplina (gerąja prasme), iš tiesų, buvo visame kame. Visuomet žinojau, kiek laiko po pusryčių ir rytinio grojimo turiu iki pietų, visuomet galėdavau jį skirti arba ėjimui į lauką pažaisti su draugais, arba knygos paskaitymui, arba kokiam rankdarbiui, su kuriuo vienu ar kitu metu mane supažindino ne kas kitas, kaip ši mano teta. Pas ją aš pradėjau megzti, pas ją išmokau austi, ji mane išmokė apskritojo tinklelio rišimo technikos, pas ją, gavusi įvairių margaspalvių siūlų, pradėjau siuvinėti...
Pietūs tuose namuose visuomet buvo tuo pačiu metu: 12.30. Paskui – pusvalandis laisvo laiko ir... važiuodavome į sodą, buvusį vos už trijų kilometrų, tuoj už Rokiškio miesto ribos. Sodas buvo labai dėkingoje vietoje. Tai buvo kraštinis sklypas prie nedidelio dirbtinio ežerėlio – „Velniakalnio“ (taip vadinosi sodų bendrija) prūdo, kuriame kartais ir išsimaudydavome. Palei prūdą ėjo kokių 5-6 metrų žolės juosta su šiokiu tokiu nedažnai naudojamu, irgi žole apaugusiu pravažiavimu, ant kurio dėdė mėgdavo „ganyti vištas“ – ją vadinom paežere :) Pats sklypas buvo nedidelėje įkalnėje, visuomet tvarkingai tetos ir dėdės prižiūrėtas, su senomis obelimis, kriaušėmis, slyvomis ir kitais vaismedžiais bei vaiskrūmiais... Ten, galima sakyti, aš ir užaugau :) Turėjusi savas pareigas ir savus malonumus...

Trys pirmosios atvykimo dienos būdavo išimtis – tuomet man galiodavo svečio statusas, ir galėjau veikti tai, ką tik noriu. Tačiau nuo ketvirtosios dienos įsigaliodavo mano, kaip lygiateisio šeimos nario teisės, kas reiškia, kad aš turiu ne tik teises, bet ir pareigas :) Jos daugiausiai persikeldavo į sodą, tačiau teta visomet būdavo lanksti, ir labai nemėgiamus darbus galėdavau iškeisti į tiek pat naudingus, bet labiau mėgiamus :) Dažniausiai buvo deramasi dėl ravėjimo, kurio labai nemėgau, todėl visaip kaip stengavausi išsisukti, pasisiūlydama palaistyti ką nors arba, pvz., nuskinti braškes :)
Na o atlikus darbus galėdavau mėgautis kuo tik norėdavau. Mano malonumams būdavo dviratis, kojokai, kuriais vieną vasarą užsimaniau išmokti vaikščioti, ir tai keletą metų buvo vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų, na ir tradiciniai poilsiniai dalykėliai: knygų skaitymas atsigulus paežerėj prieš saulutę, įvairūs rankdarbiai. Knygas iš tiesų graužiau tomis vasaromis kaip turi būti. Šalia mokyklos per vasarą reikalingų perskaityti knygų dažnai pridurdavau ir knygas iš tetos namų bibliotekos. Kai beliko tik viena – keturių tomų V.Hugo „Vardieniai“, dėl savo apimties ilgai mane atgrasiusi, finale perskaičiau ir ją. Du kartus :)

Už gero kilometro nuo sodo buvo mano pusseserės močiutės sodyba, todėl jei tuo pačiu metu Rokiškyje atostogaudavo ir mano penkiais metais vyresnė pusseserė, grojusi pianinu, tad dažnai nueidavau ir pas ją.

Na o atėjus vakarui pradėdavome ruoštis namo. Prisiskinavome kitos dienos pietums reikalingų produktų iš daržo, ežero vandeniu nusiprausdavome kojas tokiame turbūt ir dabar pas tetą esančiame aliumininiame dubenyje, ir važiuodavom dėdės raudonais „Žiguliais“ namo... Nes vakarienė taip pat privalėjo nevėluoti :) Po vakarienės vėl buvo mano laikas – dažniausiai bėgdavau į kiemą žaisti su vietiniais vaikais ir, aišku, labai nenoriai grįždavau namo apie 22-23 val., kai pro langą pasigirsdavo tetos šaukimas: „Agnule, jau gal eik namo...“ Juk tais laikais kieme būdavom iki pat vėlumos, kartais net gerai nebegalėdami tamsoj įžiūrėti vienas kito veidų :)

Dabar, kai visa tai rašau, net negaliu išskirti kažkokių pavienių detalių, kurios yra labiausiai įsimintinos iš to laiko, kurį praleidau su savo teta ir dėde Rokiškyje. Nes visas tas laikas, tie kasmetiniai vasarų pasikartojimai yra tarsi vienas didelis paveikslas, kuriame kiekvieną potėpį galiu tarsi išskirti ir aprašyti. Pradedant rytu, baigiant vakaru... Gal išskirtinesni buvo važiavimai tai uogaut į kokį mišką, tai grybaut, tai važiavimai į Latviją įdomesnių kokių prekių paieškot aplinkiniuose miesteliuose, į kuriuos važiuodavom paprastai su kažkokiu vienu tikslu, bet pakeliui ir kitokių reikalų susigalvodavom :) O iš viso to tiesiog gimė abipusis ryšys. Toks, kokį tepatiri būdamas šalia savų žmonių. Toks, kuriame neskaičiuojami padaryti ar nepadaryti darbai, kuriame „pagauni“ save tarsi didelio medžio atžalą – kur bebūtum, prisimeni ir saugai viską, kas su tavo šaknim susiję...

Nedaug ką parašiau tiesiogiai apie savo tetą. Bet iš tiesų aprašyti tai yra nepaprastai sunku. Galiu aprašyti jos ūgį, išvazdą, nupiešti kaip nors jos charakterį, kas iš tiesų ne tiek jau daug pasako apie patį žmogų, bet ar gali aprašyti sielą?.. Ar gali aprašyti širdį? Ar gali aprašyti rūpestį ir meilę, kurie keliauja toliau su tavimi per visą tavo gyvenimą, viena ar kita smulkmena vis primindami, kad tai – iš tų vasaraų Rokiškyje pas tetą...

Šiandien teta gyvena Rokiškyje viena. Dėdė prieš kelis metus mirė. Bet, kaip teta sako, „O ką darysi – pãskui gi į žemę gyvas nelįsi...“ Labiausiai jos gyvenime laukiamas yra pavasaris ir mūsų sugrįžimas į Lietuvą. Sakė, jau pasisėjo pomidorų ir ridikėlių ant palangės, kuriuos vėliau perveš į sodą... Nes sodas jai dabar – visas gyvenimas. Jei ne jis, kaip ji sako, ji neturėtų ką veikti... Ir nors ją mano vaikystėje vis kaimynai vadindavo mano „močiute“, aš jai vis sakau, kad kokia ji močiutė, jai vis dar be lazdelės vaikšto... :) Ne močiutė ji. Ji – mano teta :)

2009 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Balta kepuraitė

Nors šiandien – melagių diena, bet nemeluoju – iš tiesų nunėriau dar vieną kepuraitę. O kad jau būtų kažkuo su šia diena susiję, tai pasakysiu, kad ji skirta viena pažįstamo, gimusio būtent šiandien, dukrelei :)