2009 m. birželio 27 d., šeštadienis

Nėštukė šokolade ir ne tik

Dar viena fotosesija.
Besilaukiančios pažįstamų poros, kuri man pasirodė nepaprastai fotogeniška ir romantiška...








2009 m. birželio 26 d., penktadienis

Emilytė ir Aleksiukas

Turėjau šiandien svečių. :)
Du simpatiškus mažylius – pusantrų metukų Emilytę ir jos 2,5 savaičių broliuką Aleksiuką. :) Na ir, aišku, jų mamą :)

Ir nors iš tiesų buvom planavę padaryti bent keletą mažojo piliečio nuotraukų, mano „akį“ kaip niekad traukė jo didžioji sesė :) Prieš tai, kiek kartų buvau bebandžius fotografuoti vietoje nenustygstančią gražuolę, praktiškai niekuomet ji nesidavė fotografuojama taip, kaip šiandien :) O kad jau taip atsitiko, tai išnaudojau progą :)

Emilytė

Su mylimiausiu mano namų žaislu – matrioška :)

Susikaupimas.

Auga gimnastė...

O štai ir jis – mažasis broliukas,
kuris kol kas daugiausia laiko praleidžia miegodamas :)

2009 m. birželio 22 d., pirmadienis

Mano šaldytuvas

Iki atvažiavimo į JAV niekuomet neturėjau problemų su šaldytuvu ar su jame esančiais produktais. Gyvenant Vilniuje jis iš viso pas mane būdavo pustuštis, nes dažniausiai maisto nusipirkdavau tai dienai, pakeliui iš darbo užsukdama į parduotuvę. Londone irgi – jei pirkdavau ne vienai, tai dviem, na... maksimum trims dienoms, todėl labai šauniai „tilpau“ į vieną šaldytuvo, kuriuo dalinomės trise, gyvenę tame pačiame name, lentyną. Dabar gi, kai paprastai perkam maistą vieną kartą per savaitę, pastoviai kariauju su vieta šaldytuve, o šalia to pastebėjau, kad nebe pirmą kartą erzina tai, jog prikrovus pilną šaldytuvą, po 2-3 dienų pasimiršta, ką pirkom, tad būtinai kas nors, papuolęs į šaldytuvo galą, ima ir sugenda... Baisu...

Kurį laiką niekaip neatėjo į galvą, kaip išspręst šią problemą. Įvairių daržovių, iš parduotuvės atkeliavusių celofaniniuose maišeliuose, nesinorėdavo ištraukt, kad nesuvystų ir nesudžiūtų. Bet viskas maišeliuose mane dar labiau siutino, ypač jei, kaip minėjau, sugesdavo.

Pagaliau atėjo išganinga mintis (ir kur ji buvo anksčiau?), kad daržoves galima būtų laikyti šaldytuvo apačioje esančiuose stalčiuose (gal jie tam ir skirti? :)) Prisipažinsiu, absoliučiai nepamenu, kas juose pas mus būdavo laikoma vaikystėje, todėl dabar tie stalčiai vis likdavo pustuščiai... O užkrauti ant jų esančioje lentynoje besipuikuojančiais produktais iš vis likdavo nematomi ir užmiršti...

Taigi. Ėmiausi maisto laikymo šaldytuve revoliucijos. Mečiau lauk visus celofaninius maišelius, išdidžiai ištraukiau viską į dienos šviesą ir pergrupavau: į apatinius stalčius nukeliavo visos pagrindinės daržovės (tiesa tik ilgieji burokėliai kol kas liko gulėti kaip buvę, be idėjos, kur ir kaip juos sukišti. Ir šparaginių pupelių maišas, kuris keliaus vakare ant stalo), o visa kita erdviai pasiskirstė po lentynas. Neįtikėtina, kad praktiškai visa tai, kas vos, regis, tilpo dviejose giliose lentynose, sutilpo į du kompaktiškus apatinius stalčius...



Tai va, čia taip man būna, kai trūksta kantrybė su ilgai neišspręsta problema... Sekantis objektas mano taikinyje – arbatos ir puodelių spintelė, kurioje irgi kažkaip viskas persimaišė su laiku... :)

2009 m. birželio 17 d., trečiadienis

Laivas, mes ir laikas...

Tie, kas prisimena šią mano nuotrauką, darytą 2000-ųjų vasarą Juodkrantėje,
šiandien gali ją sugretinti su ta, kurią man šiandien atsiuntė J.V.


Taip, kaip metai greit ištipsta mūsų kasdienybėje, taip ir šie, smėlio gniaužtuose įstrigę laivo griaučiai, pamažu grimzta gylyn, gylyn, tarsi primindami, kad viskas šiame gyvenime praeina, kad „ir tai praeis“...

Pamenu, tuomet, kai šiain ne taip pavyko ištrūkti iš tuomet pasiutiško darbo tempo kelioms dienoms prie jūros, su didžiuliu pasimėgavimu sėdėdavau prie šio paslaptingai įstrigusio smėlyje laivo ir žiūrėdavau, kaip jis pasitinka dūžtančias bangas. Rytą, vakarą, saulei spiginant ar smulkiam lietui dulkiant, ypač, kai aplink nebūdavo nei vieno žmogaus, gyvenimas aplink sustodavo... Mano mintys tuomet sukosi apie už kelių dienų gimusią pjesę apie gyvenimo blaškomą merginą. Apie žmones, gyvenančius „kitaip“, apie tuos, kurie sugeba ištrūkti iš savo rėmų, apie tas kitas gyvenimo alternatyvas, kurios tada sukosi mano galvoje...

Bet... Ir tai praėjo :)

2009 m. birželio 12 d., penktadienis

Giminės istorija. V dalis. Toli toli...

Iš dalies tai eina kalba ne visai apie mano giminę. Tačiau ši istorija prikaustė mane kelioms dienoms prie kompiuterio ir tapo pakankamai sava...

Viskas prasidėjo nuo to, kai per „Facebook'ą“ (o, visagalis internete! :) mano brolį pagal pavardę susirado Škotijoje gyvenanti Filomena, kurios prosenelis – Juozas Simanavičius. Filomena, pasirodo, labai nori atrasti savo šaknis ir ieško savo giminaičių Lietuvoje. Na o brolis Filomeną nukreipė pas mane – kaip pas genealogijos maniakę :D

Pagal vietoves, minimas senuose dokumentuose, supratau, kad tai geriausiu atveju laaaabai laaaabai tolima giminaitė, o gal visai net ir ne giminaitė :)
Nes mūsų giminė nuo 18 a. gyveno Aukštaitijoje, tuo tarpu Filomenos giminė kilusi nuo Suvalkijos, nuo Plutiškių. Tačiau kažkoks Simanavičių pavardės keliamas solidarumas paskatino mane padėti tai merginai rasti bent kokį siūlo galą šioje, ne tiek jau ir daug duomenų turinčioje istorijoje.

Galite įsivaizduoti – tris dienas mudvi abi „žaidėm detektyvus“ – bandydamos atsekti sulenkintų vietovių lietuviškus pavadinimus, rasti juos žemėlapyje, susisiekti su vietiniu laikraščiu bei pasidomėti, gal galima būtų publikuoti Filomenos paieškos skelbimą...
Šiandien gi jau visai įdomiai istorija apsipynė detalėmis, nors ir negausiomis, bet bent jau kaimų, kuriuose gyveno jos močiutės broliai, pavadinimus jau žinome :) Tai – Galginų kaimas netoli Plutiškių, Marijampolės rajone.

O Filomenos prosenelių įstorija tokia:
Jos prosenelis Juozas Simanavičius, vedęs Marę Palaikytę, 1892 metais susilaukė sūnaus Kazimiero. Ne už ilgo greičiausiai Marė mirė, ir Juozas vedė Algę, kuri pagimdė Juozui dar keturis vaikus: Juozą (g. 1905), Oną (Filomenos močiutę, g. 1908 m., kaip tik nevadinamą dokumentuose – ir Simanaite, ir Simanavičiūte ir dar kaip tik kas netingi), Petrą (g. 1910 m.) ir Marę (g.1912 m.).
Vyriausiasis Kazimieras 1906 metais kartu su tėvu ir savo pamote Alge pirmą kartą atvažiavo į Škotiją uždarbiauti. Juozas, kaip ir dauguma to meto atvykėlių, dirbo anglies kasyklose. Tuo tarpu Kazimieras, važinėjęs tai į Škotiją, tai vėl atgal į Lietuvą, 1927 metais emigravo visam laikui, pasivadino Charles Smith vardu ir įkūrė kepyklą. 1927-ųjų metų dokumentuose Kazimieras pažymi, kad jo tėvai (Juozas ir Marė) jau mirę. Tikėtina, jog jo pamotė Algė, kuri, matomai, buvo daug jaunesnė už Juozą, su vaikais po sutuoktinio mirties grįžo į Lietuvą. Jos sūnūs Petras ir Juozas karts nuo karto nuvažiuodavo pas Kazimierą padėti jam darbuose. Petras mirė sulaukęs 24 metų, o Juozas vėliau taip pat emigravo į Škotiją, sukūrė ten šeimą ir ten mirė sulaukęs senatvės. Ona, nuolatos važinėjusi į Škotiją pas savo brolius, galiausiai taip pat emigravo į Škotiją, kur dabar gyvena jos anūkė Filomena. Tai greičiausiai įvyko 1932 m., nes tais metais įdėta paskutinės viza jos pase.

Jauniausioji Onos sesuo Marė – berods vienintelė, kuri taip ir nebuvo atvykusi į Škotiją pas brolius ir Oną. Panašu, kad ji gimė Lietuvoje. Visko gali būti, kad Algei besilaukiant Marės, mirė Juozas, ir ji su vaikais grįžo į Lietuvą. Tokią prielaidą leidžia daryti tas faktas, kad apie Onos seserį Marę nėra jokių įrašų Škotijos dokumentų archyvuose. Ona pamena, kad Marė rašydavo laiškus savo broliams ir sesei Onai iš Lietuvos.

Deja, Ona Simanavičiūtė-Marcinkevičienė (vėliau pakeitusi Škotijoje pavardę į Mitchell) mirė, kai jos dukrai – Filomenos mamai – tebuvo 12 metų. Jos tėvas vedė kitą moterį, kuri sunaikino daugybę Simanavičių šeimos relikvijų, dokumentų ir nuotraukų... Čia istorija ir nutrūksta, o Filomena tikisi atrasti Lietuvoje bent kažkokias užuominas apie savo močiutės Onos seserį Marę, jos šeimą bei palikuonis, jei tokių yra...

Ir, kaip sakant, beveik, kaip kad laikraštyje būtų parašyta, jei kas viena ausim ką nors esate girdėjęs apie Mariampolėje gyvenančius/gyvenusius Simanavičių giminės žmones, būtume dėkingi, jei atsilieptumėte :))


Na ir pabaigai – keletas nuotraukų...
Broliai ir seserys: Petras, Juozas, Ona ir Marė.

Ši atsiųsta Onai iš Lietuvos. Joje Marė su vaikais.


Marė su vyru ir (greičiausiai) jų pirmagimiu:

Galima būtų paklausti, o prie ko gi čia aš?.. :) Tai va, aš irgi savęs to paties klausiu. Tiesiog traukia mane tokie dalykai ir tokios istorijos tarsi magnetas... O kai įtraukia, pasijuntu tikrai beveik kaip giminaitė. Ir netgi ne tokia jau tolima... :)

P.S. pabandėm įdėti į Mariampolės laikraštį skelbimą, bet niekas, deja, neatsiliepė... :(

2009 m. birželio 9 d., antradienis

Galerija

Nelabai ką naujo pastaruoju metu nuveikiau, ką galėčiau parodyti. Tačiau bent jau tai, kas sena, susitvarkiau... Nors tiesa, tai nutiko labai spontaniškai, mat atradau internete automatinių svetainių kūrimo šablonus, na o jau kai nutariau juos išbandyti, tai nebebuvo kelio atgal...

Taip, bežiūrinėdama tų svetainių kūrimo galimybes, sukroviau savo nuotraukas ir darbus.
Tad, jei kada norėsite užsukti pasižvalgyti, visada prašom:


2009 m. birželio 7 d., sekmadienis

Yann Arthus-Bertrand. Namai.

Home. Taip vadinasi žymaus prancūzų fotomenininko Yann Arthus-Bertrand'o filmas, į kurį nuorodą atsiuntė vienas pažįstamas.

Anglų kalba filmas (1,5 val.) – čia
Rusų kalba – čia
Lietuvių kalba – čia

Trumpas filmo pristatymas tiems, kurie neturės laiko pažiūrėti jo viso:



Bet pradėkime nuo paties Y.Arthus-Bertrand'o, su kurio fotografija susipažinau daugiau nei atsitiktinai :)


Pirmą kartą po visą pasaulį keliaujančią jo parodą po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“ aptikau 2002-ųjų vasarą Budapešte. Važiavom pro šį miestą kartu su „Palėpe“. Judėjom tąsyk iš Rumunijos atgal į Lietuvą, o iki autobuso pajudėjimo buvo belikę 15 minučių. Nuėjau išmesti kažkokios tai šiukšlės, prieš įsėsdama į autobusą, kai staiga pamačiau gretimame parke didžiulius stendus. Nubėgusi prie jų išvydau neregėto grožio ir įspūdingo dydžio nuotraukas, kuriose puikavosi vaizdai iš viso pasaulio, daryti iš paukščio skrydžio. Supratau, kad per keliolika minučių parodos apžiūrėti nespėsiu, todėl ieškojau bent autoriau vado, kad galėčiau vėliau susirasti daugiau informacijos apie jį internete. O vardas pasirodė ne iš lengvųjų, todėl eidama atgal link autobuso lyg burtažodį kartojau: Yann-Arthus-Bertrand, labai nenorėdama užmiršti nei vienos raidės. Autobuse suskubau šį vardą užsirašyti, tad grįžus namo jau po keleto dienų lindėjau internete ir sklaidžiau šio autoriaus puslapius virtualioje erdvėje...

Kitąmet, 2003-ųjų vasarą vėl su „Palėpe“ kirtome Europą autobusu, šįkart važiuodami Olimpijos (Graikija) link. Pirmasis ilgasis autobuso sustojimas poilsiui nusimatė Krokuvoje, vėlai vakare, iki paryčių. Su kolegomis sukom galvas, ką reikės veikti Krokuvoje vidury nakties, todėl kai išlipus iš autobusto pamačiau reklaminį skydą su Y.Arthus-Bertrand'o parodos reklama, nepaprastai nudžiugau. Tai vėlgi buvo paroda po atviru dangumi „Žemė iš viršaus“, atidaryta lankytojams ištisą parą. Stendai su didžiulėmis nuotraukomis puikavosi jaukiame parke, gerai apšviesti ryškių lempų. Nreikia turbūt ir sakyti, kur dauguma mūsų praleido tą naktį. Išstudijavau tuomet visas išeksponuotas nuotraukas, kiekvieną po jomis buvusį užrašą...

Dar kitais metais paroda atkeliavo jau ir į Vilnių. Ten irgi nuėjau, bet jau daugiau vedina sentimentų. Paskui dovanų gavau albumą su šio autoriaus nuotraukomis, kurios tuo metu labai išpopuliarėjo tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Manau, kad ir mūsų Marius Jovaiša, išleidęs „Neregėtą Lietuvą“, idėją savo albumui pasiėmė būtent iš šio prancūzų menininko...

Dabar gi iš pažįstamo gavau nuorodą į Y.Arthus-Bertrand'o filmą, kuriame taip pat panaudota nemažai jo darbų bei filmuotos medžiagos.

Dviprasmių minčių sukelia tokie filmai. Nepaisant to, kad nesutinku su kai kuriais ten pateikiamais gyvūnijos ir augalijos egzistavimo faktais, visa kita tikrai daro įspūdį. Todėl norėtųsi tikėti, kad tokie filmai gali padaryti įtaką tiems dviems procentams turtingųjų, kurie valdo pasaulį ir pristabdyti tai, kas vyksta... Norėtųsi tikėti, kad dar ne viskas prarasta. Tik klausimas, ar tokie filmai iš tiesų pasiekia tų turtingųjų ausis, o jei ir pasiekia, ar tai dar turi galios pakeisti jų godumo laipsnį bei to pasekoje atsiradusią ištisą įvykių laviną...

Bet kokiu atveju, filmas savo estetine išraiška tikrai nuostabus ir vertas žiūrėjimo. Net ir tuo atveju, jei laiko atgal pasukti nebeįmanoma... Gero žiūrėjimo :)

2009 m. birželio 1 d., pirmadienis

Apginsime?..

Tarptautinė vaikų gynimo diena... Tokia visada man labai keistai skambanti, nes vis norisi ją ne vaikų gynimo, bet vaikų gimimo diena vadinti... Gal todėl, kad niekada nesigilinau, nuo ko tie vaikai tą dieną turi būti ginami... Paskaičiau spaudoj, kad pasirodo gi – nuo smurto... A, gerai, žinosim...

Tik va, ta smurto sąvoka man kažkaip šiais laikais daug labiau išsiplėtusi, nes vos pradedu galvoti, kaip pasaulis smurtauja plačiąja prasme prieš ateinančią kartą, darosi baisu... Tuo labiau, kad kaip tyčia užkliuvau už straipsnių ta pačia tema.

O tema – GMO – genetiškai modifikuoti organizmai... Ar apginsime ateinančią kartą nuo savaiminio susinaikinimo?..

Straipsniai:
Genetiškai modifikuoti organizmai Lietuvoje pasklido tyliai
Pasaulis vaduojasi nuo GMO

Ir užsigardžiavimui – filmukas: „Genetinė bomba“. I dalis, II dalis, III dalis