2010 m. vasario 19 d., penktadienis

Juodasis obeliskas

Šį kartą su pavadinimu buvo kiek paprasčiau :) Mat turėjau užduotį padaryti Baltąjį obeliską, tik juodą :)
 

Juodoji gulbė

Tokį pavadinimą šis papuošalas gavo šįryt, kai aš, betvarkydama jo nuotraukas, delsiau eiti pusryčiauti. Paklaususi Dariaus, kaip jam atrodo, koks pavadinimas šiam papuošalui labiausiai tiktų, pasiūliau jam galimus variantus: Juodasis žiedas arba Bermudų trikampis... Tam kartui buvo apsistota ties Juoduoju žiedu, tačiau kai po kelių akimirkų Darius pašaukė mane pusryčiauti, sakydamas: „Na, juodoji gulbe, eik valgyti“, iš karto prilipo: Juodoji gulbė :)

Tokia štai vakar gimusio papuošalo vardo istorija :)


Trečias kartas nemeluoja :)


Na ką, trečias bandymas iškepti Cannelés Bordelais, turiu pasakyti, pavyko, ir netgi labai. :)) Kur nepavyks, jei net specialią formą nusipirkau internete ir iškart puoliau išbandyti vos jai atkeliavus. :)
Nepaisant to, kad pyragėliai gavosi tokie truputį „girti“ savo forma (mat neradau kol kas būdo, kaip tą silikoninę formą tiesiai padėti ant per retų orkaitės grotelių), jų neliko praktiškai akimirksniu... Teko kovoti su Dariumi, kuris grįžęs iš darbo užpuolė šiuos skanėstus, šį kartą jam laaabai patikusius :) Žodžiu, po truputį įvažiuojame į saldumynų gaminimo technologijos vėžes :)

Tiesa, receptą kiek pakoreagavau pagal save :) Maniškio proporcijos tokios:

100 g (arba 2 kupini šaukštai) miltų
100 g (arba 3 kupini šaukštai) cukraus
žiupsnelis druskos
3 kiaušiniai
50 g sviesto
0,5 l pieno
3 šaukštai romo (kad mažai nepasirodytų)
2 šaukštai vanilės ekstrakto

Gaminu taip: sumaišau miltus, cukrų (naudoju rudajį cukrašvendrių) ir druską, tuomet gerai įmaišau į šią birią masę kiaušinius, ištirpdau sviestą, kurį irgi supilu, vėl viską išmaišau, tuomet tame pačiame puodelyje pakaitinu iki užvirimo pieną su vanile ir romu, visa tai supilu į tešlą, gerai išmaišau ir atvėsinusi palieku stovėti parai šaldytuve.
Formeles prieš kepdama patepu sviestu, cukraus į jas neberiu, kaip buvo rekomenduotina, man skaniau be jo, ir voila, kepu bei bandau spėti valgyti, kol niekas kitas iš po nosies nenugvelbė :)

Pirma partija, tiesa, ši kartą gavosi ne visai fotografuotina, tai ji taip ir liko tik mano atmintyje (bei skrandyje, kas be ko) – matomai neatitaikiau temperatūros (buvo per žema). Tačiau antrą partiją (mat į vieną formelę visa tešla vienu kartu nesutilpo) kepiau 10 min 500ºF temperatūroje (260ºC), paskui apie 80 minučių 350ºF (~180ºC) karštumo orkaitėje, ir viskas gavosi super :)

Skanaus :)

2010 m. vasario 14 d., sekmadienis

Su meilės diena!

Valentino dieną mes kaip ir atšventėm iš anksto, užvakar :) Nes jei ne Valentinas, tai turbūt nebūtume radę progos paslidinėti :D

Tačiau vis tiek ta proga norėjosi bent kokią vieną širdutę padaryti ;)
Jau buvau rašiusi apie trafaretus. Todėl neatsitiktinai sugalvojau išbandyti šią techniką dar kartą, tik dabar šiek tiek profesionaliau ;) Nusipirkusi purškiamų klijų bei tekstilinių purškiamų dažų, išsiraižiau štai tokį širdutišką trafaretuką ir... po dar kelių džiovinimo/siuvimo procedūrų gavau  rezultatą...

Dovanoju! :) Gražaus visiems Valentino! ;)

Tobulas penktadienis

Nepatikėsite, kurmiai pagaliai išlindo iš savo urvelių į dienos šviesą, ir tepė slides miškan... Kurmiai, jei suprantate, esame mudu su Darium :)) Nes per tris žiemas, kai aš esu čia, štai nei sykio nesugebėjome susiorganizuoti elementariausio pasislidinėjimo :) Tai slidžių nuomos nerasdavome, tai sniegas ištirpdavo, kol susiruošdavome, tai vėl koks tingulys pakišdavo koją :)

Tačiau viskas, šiemet nutarėm, kad kas bebūtų, reikia susiruošti šiai atrakcijai. Dabar, po laiko, viskas atrodo paprasta, tačiau kol susiradome, kas ir kur nuomoja slides, tikrai teko paplušėti. Geroji medalio pusė ta, kad dabar žinosime, kas kur tai daro reikalui esant :)

Na, o ta proga – keletas vaizdelių :)


















Diena pasitaikė pasakiškai ideali tokiam poros valandų pasislidinėjimui. Be to, turint omenyje, kad Darius ant slidžių nestovėjo apie 15 metų, o aš - 6 metus, nučiuožti 5 kilometrai, mūsų manymu, buvo pats tas pirmam kartui :) Jei kitą savaitgalį dar bus sniego, galvojam šitą džiaugsmą pakartoti :)

Grįždami pro automobilio langą užklupome štai tokią gražuolę:


Žodžiu, „valentininis“ penktadienis, kaip mes pavadinome, buvo superinis... :) O dar juk ir žiemos olimpiados Vankuveryje atidarymas pasitaikė... Ką ir bepridursi – tobula... :)

2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Dublis Nr 2 :)

Jūs manote, kad iškepusi vieną partiją ne itin nusisekusių prancūziškų skanėstų, imsiu taip ir sustosiu?.. Na jau ne... :))

Ta proga vakar iškepė antra partija... Pamažinau temperatūrą, pakepiau ilgiau, ir likau taip patenkinta šį kartą neperkepusiu rezultatu, jog vienu ypu iš karto 5 pyragėlius sukirtau :D Susilaikiau tik pagalvojusi, kad Dariui reikėtų palikti paragauti...
Taigi, vaizdeliai gal ir ne tokie idealūs kaip pas IRRI, tačiau rodausi :)

 
Taip atrodė vaizdelis, ištrauktas iš orkaitės :)

Taip viskas išvirto lauk :)


Taip viskas atrodė prieš pat pradedant ragauti :)
Taip kad galite neabejoti, jog bus ir trečias dublis... 
Nes tikrosios formelės – jau visai pakeliui iš internetinės parduotuvės... :)

2010 m. vasario 10 d., trečiadienis

Maisto gaminimo ypatumai... ne namuose

Prieš keletą savaičių teko padirbėti keliuose skirtinguose namuose, kur viena iš mano užduočių buvo... išvirti pietus :) Nesileisdama į detales, iš karto eisiu prie reikalo, o tai yra prie to, kad susidūriau su tokia problema, kaip skirtingi tuose namuose esantys ne tik virtuvės reikmenys, bet ir toks nekaltas dalykas kaip prieskoniai... :)

Manau, visi esame daugiau ar mažiau pratę naudoti tam tikrus, savo pamėgtus prieskonius. Aišku, aš nekalbu apie gurmanines išimtis, kurių namuose gali rasti tokią daugybę prieskonių, kaip vos ne pačiame Maroko prieskonių turguje... Kalbu apie tokius namus, kuriuose prieskoniai telpa į vieną lentyną. Na, plius minus :))

Žodžiu, kai susiduri su svetimų namų virtuve bei ne visada tau įprastais produktais, esančiais šaldytuve, iš kurių turi pagaminti pietus, ir su prieskoniais, kurių paprastai nenaudoji savo namuose, nelieka kitos išeities, kaip tik improvizuoti :) Ir, pasakysiu, tai man sekėsi visai neprastai... Septynias dienas iš eilės girdėti komplimentai mano gaminamo maisto adresu, beveik įtikino, kad esu ne tokia jau ir prasta kasdienių patiekalų gamintoja :)

Viso to pasekoje, į savo namų virtuvę po visų tų eksperimentinių savaičių galvoju perkelti vištienos troškinį su saldžiosiomis bulvėmis bei grietinėlės padažu, pagardintu pipirais ir maltais gvazdikėliais... Aišku, jei pavyks tą receptą atgaminti... :D Kitas ekspromtinis patiekalas buvo lietiniai blyneliai su tunu ir apkepintų morkų-svogūnų įdaru plius dar kažkokiais, neklauskite kokiais, prieskoniais (pati nustebau, kaip tai buvo skanu) ir, žinoma, galybė sriubų, kurių receptus jau savaitė kaip bandau atgaminti namuose, su savais turimais prieskoniais ir tuo metu rastomis šaldytuve daržovėmis. :D Turiu pripažinti, kad kol kas atgaminti konkrečių sriubų taip ir nepavyko, nes kai reikia greitai kažką pagaminti, pasikliauju savo Ratotuiliška intuicija, versdama į puodą ar keptuvę tai, kas tuo momentu šauna į galvą :))

Tačiau štai vakar, kai viena sriuba gavosi na... tikrai nepaprastai skani, Darius liepė pasiimti šratinuką ir užsirašyti bei kada nors kitą kartą vėl išvirti :)

Todėl stropiai užsirašiusi, metu receptėlį ir jums:

1,2-1,5 l vandens
Vištienos krūtinėlės likučiai – kauliukai (paprastai, kai gaminu ką nors iš vištienos krūtinėlės, mėsytę naudoju tam, kam naudoju, o likusius kauliukus metu į sriubą)
1 svogūnas
nedidelė morka
nemaža sauja brokolių
druska
žiupsnelis smulkintų lauro lapų
šaukštas garstyčios grūdelių
2-3 šaukštai džiovintų salierų lapų (tetos atsiųstas lietuviškas gėris)

Gaminimas paprastas: užverda vištienos kauliukai, suberiam smulkiai pjaustytą svogūną, pavirus 15-20 minučių suberiam pjaustytas plonais griežinėliais morkas. Pavirus dar 10 minučių ištraukiam apvirusius vištienos kauliukus, nuo kurių nugramdžius mėsytės pėdsakus, išmetame juos lauk, o mėsytę – atgal į sriubą. Tuomet supjaustome brokolį ir paverdame dar kokias 5 minutes, ne daugiau, kad brokolis tik apvirtų, nepakeisdamas spalvos.
Tuomet viską – į smulkintuvę (įsigijom prieš savaitę ta progą tokį daiktą:) ir šiek tiek viską apsmulkinam – kad būtų šiek tiek likę ir stambesnių daržovių gabalėlių, kad nebūtų visiškai sumalta piure...
Viskas... Papildomai nieko nededame, isipilam į dubenėlius ir karpydami ausimis suvalgome...

Tai va, žodžiu, šaltais žiemos vakarais pas mus ant bangos dabar... sriubos... Verdu jas kas dieną, vis kitokias, priklausomai nuo nuotaikos: kartais su bulvėmis, kartais be, kartais su morkomis, kartais be, kartais su krūva skirtingų prieskonių, kartais tik vos su keliais... Eksperimentuojame kaip turi būti...
Aišku, nepretenduoju į kokius nors ten Oliverius ar šiaip kokius Lietuvos gurmanus, nes gi turi kažkas gaminti ir paprastus, kasdieninius patiekalus, ar ne?.. :)

Žemės drebėjimas

Apie ketvirtą nakties pabudau nuo keisto jausmo, iš karto sukėlusio mintį: žemė dreba... Nors jis buvo toks realus, sudrebinęs kelioms sekundėms visą namą, suabejojau, ar nesusapnavau šio mane pažadinančio ne itin malonaus jausmo, kadangi Darius ir toliau sau ramiai tęsė savo sapnus... Spėkite, ką atsikėlusi ir įsijungusi kompiuterį, iš karto įvedžiau į paieškos laukelį? Ogi „Earthquake in Chicago“. Ir ką jūs sau galvojate? Iš tiesų, radau New York Times laikraštyje pranešimą apie tai.

Gyvendama tokioje ramioje šalelėje kaip Lietuva, nedažnai susimąstydavau apie žemės drebėjimą, nors pamenu, kaip plius minus 2003 metų vasarą Vilniuje dienos metu galėjai pajusti tarsi žeme nusiritusią bangą, kuri pakėlė viską su savimi... Pamenu, tuomet sėdėjau darbe, ir tai pajutusi dėbtelėjau į kolegas, idant įsitikinčiau, ar man nesivaidena... Į mane žvelgė tokios pačios, įvykiu suabejojusių kolegų akys... Po poros dienų sužinojome, kad tuomet požeminė banga atsklido iš Kaliningrado srities, kur jūroje buvo vykdomi kažkokie kariniai bandymai... Neblogi bandymai, ar ne? Kad net Vilniuje jautėsi...

Šiąnakt gi viskas pasirodė kiek rimčiau... Tokiais atvejais sekundės išsitęsia iki amžinybės, per kurią žaibiškai spėji pagalvoti, kur tavo dokumentai ir šilti rūbai, kuriuos bandytum griebti ekstra atveju. Prisipažinsiu, kad trečiu numeriu sekė smuikas ir išorinis kompiuterio diskas :D
Tačiau panašu, kad šia viena 4,3 balų stiprumo žemės drebėjimo banga, pažadinusia mane kartu su langų ir stogo braškėjimu, viskas ir pasibaigė... Uf... baisu ir pagalvot, ką išgyvena žmonės per stichines nelaimes, užklumpančias juos va taip – miegančius ir nieko apie tai neįtariančius...

2010 m. vasario 9 d., antradienis

Adelė

Yra vaikų, kurie, pamatę foto objektyvą, neatitraukia nuo jo akių. Yra vaikų, kuriems foto aparatas – nė motais. Jie gyvena savo nesuvaidintą gyvenimą, turi savo pasaulį, kuris jiems daug svarbesnis, nei kažkokia aplink besisukiojanti, o kartais ir ant grindų vardan to „kadro“ besivoliojanti teta Agnė... Ir žinote, tokius vaikus nors ir daug sunkiau fotografuoti nei tuos, kurie ramiai ir tvarkingai gali pasėdėti ant kėdės gražiai besišypsodami, tačiau juos fotografuoti yra daug įdomiau...

Po tokios štai įžangos dalinuosi įdomios, vakar visus namų kampus apėmusios fotosesijos rezultato gabalėliu :) Jei pamenate prieš metus fotografuotą Adelę, šiandien turite progą pasižiūrėti, kaip ji ūgtelėjo :)

  

  

  

  

2010 m. vasario 6 d., šeštadienis

Sentimentai Prancūzijai...

Nežinau, ar labai apetitiškos IRRI nuotraukos, ar vis į paviršių iškylantys sentimentai mano mylimiausiai šaliai Prancūzijai, privertė mane griebtis... gaminti prancūzišką saldėsį – Cannelés Bordelais :)

Tai – jau visas ketvirtasis saldus „patiekalas“, atkeliavęs į mano gyvenimo meniu :D Pirmasis buvo morkų pyragas, kurio receptą gavau iš savo krikšto mamos, antrasis buvo sausos tešlos obuolių pyragas, kurį pasufleravo draugė, trečiasis buvo per Kalėdas keptas aguonų vyniotinis, ir štai dabar šis – Bordo regiono saldėsis... Man, kaip ne itin didelei pyragų ir kepinių mėgėjai, ir tiek per akis :)

Prisipažinsiu, kad iš aprašymo tikėjausi kiek kitokio skonio, o jei tiksliau – konsistencijos, nors juk iš tešlos galėjau įtarti, kad kažkas čia bus kitaip :))) Todėl kai perpjoviau pirmąjį pyragėlį – taip jį pavadinkime – tik iš smalsumo ryžausi jo atsikąsti... Konsistencija pasirodė panaši į pudingo, o pudingų, kaip žinia, nei aš, nei Darius, nesame mėgėjai... Tačiau nosį glostantis ypatingai viliojantis aromatas privertė paragauti šio įdomaus kulinarinio šedevro :)

Vis tik įtariu, kad kažką dariau ne taip... Arba neatitaikiau orkaitės temperatūros (sumauti farenheitai), arba miltų kiekio (kadangi matavau ne gramais, o plius minus mililitrais), nes bekepdami šie pyragaičiai per vidurį gerokai įdubo... Ir nors vidurys dar kunkuliavo verdančiu skysčiu, išorė ir prabėgusios 60 minučių šaukte šaukė, kad pats laikas traukti visą šį rinkinuką lauk...

Tiesa, turi prisipažinti dar ir tai, kad pirmą kartą dėl kažkokio patiekalo važiavau į parduotuvę pirkti konkrečiai jam reikalingų ingridientų... Kadangi, pasekusi IRRI patarimu, nenorėjau iškepti šių pyragaičių be romo, tai lėkiau į parduotuvę tiek jo, tiek vanilės ir, be abejo, kepimo formos ieškoti :) Ką radau, tą radau, kaip mokėjau, taip padariau :)) Darius sako, kad dabar turiu išneršti visą internetą ir surasti receptus, kuriuose naudojamas romas :D Nes kitaip tai teks visą likusį butelį mest lauk, o ir šių pudingėlių savikaina gausis labai didelė :D Blogai, kai niekas namuose negeria... Pasigailėjau tik vieno – kad nepaskaičiusi IRRI įrašo iki galo (o gal peskaičiusi jį per anksi?) nepamačiau, kad šiuos saldėsius būtų galima daryti su kokosiniu Malibu romu... Tai tas bent skanus, per laiką susinaudotų...

Žodžiu, pristatau, kas gavosi. Jei neturite nieko prieš pudingus, labai siūlau pabandyti pasigaminti ir jums. Nes gaminimo procedūra paprastesnė nei paprasta, o skonis tikrai kablingas – net nepaisant tos pudingo konsistencijos :)) Kadangi viršus pasirodė fotogeniškesnis, nei apačia, tai vaizdelis gavosi štai toks:
Einu sukirsiu, jums leidus, dar vieną ;)
P. S. Po antro pyragėlio mano skrandis pasakė stop... Gero – po truputį...  :)

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Granato jėga

Seniai bebuvau pasinėrusi į savo rankdarbius, be to, galvojau, kad jau visas drauges ir pažįstamas apnėriau, tačiau panašu, jog klydau :)
Taigi teko vėl imti adatą į rankas ir nunerti vieną papuošaliuką pagal užsakymą. Užduotis buvo tokia: baltas papuošalas su bordo arba su tamsiai mėlynais akcentais. Kadangi tamsiai mėlyno nieko po ranka neturėjau, o užsakymas pasitaikė itin skubus, išsisukau iš situacijos su akmeniniais bordo lašeliais, kurie man pasirodė labai panašūs į granato sėklytes :) Todėl ir pavadinau šį papuošalą „Granato jėga“ :)