Užgavėnės

Kadangi abu su Darium turim problemų su skrandžiais ir kepenimis, tai riebus maistas mums ne draugas, ir riebių blynų greičiausiai šiandien nekepsim :)

Tačiau ta proga prisiminiau užgavėnes, kurios savu laiku man paliko daug įspūdžių. Mano tėtė visuomet labai mėgo dalyvauti panašiuose renginiuose, kuriems pasiruošdavo iš anksto – vienoms jų jis pasidarė didžiulės gervės kaukę, kuri buvo pritvirtinta prie ilgo koto bei apsiausto. Gervės snapas buvo sukonstruotas taip, kad jį galėjai valdyti su pritvirtinta viela. Tokiu būdu ta „gervė“ vaikščiojo ir praeviams šventės metu nuiminėjo kepures savo ilgu snapu :) Buvo linksma matyti, kaip pasimetę žmogeliai griebiasi sau už kepurių, o paskui smagiai kvatoja, kai pamato, kas čia į juos kėsinasi :) Tai buvo kokių 1987-ųjų užgavėnės, vykusios Vingio parke.

Taip pat neišdildomą įspūdį palikdavo ir užgavėnės Rumšiškėse... Blynai blyneliai, riestainiai riestainėliai, įvairiausi molio dirbinėliai nuolat mane ten viliojo :) Pamenu, iš vienų užgavėnių parsivežiau molinį raktų pakabuką – įvairiaspalvėmis glazūromis išmargintą batą... Tai laimės buvo!.. :) Tuo metu tėtė vėl turėjo įspūdingą kaukę – tąkart jis buvo persirengęs ubagu – pasisiuvęs daugiasluoksnį apsiaustą su daugybe ančių užantėlių, kuriuose įsikurdavo „ubagui“ perkeivių dovanojami riestainiai ir kitokie mažmožiai... Pamenu, visuomet būdavo šalta – pirštinės peršlapę, kojų pirštai sušalę vaikiškuose batuose, kuriuos nuavęs tėtė trindavo sustirusius pirštus, bandydamas sugrąžinti šilumą :) Ko jau ko, tačiau įspūdžių tose šventėse niekuomet netrūkdavo :)

Užaugom. Švenčiame kitaip. O kartais net ir nebešvenčiame – tik pasižiūrime, kaip švenčia kiti. Tik neaišku, ar tai – visam, ar laikinai :)